23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/04
Kaimui reikia gamybos ir žmonių
  • Mano ūkis

Pokalbis su žemės ūkio ministru Broniumi MARKAUSKU apie žemdirbių galimybes pasinaudoti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos parama.

Lietuvoje gaji idėja, kad reikia daugiau gaminti ir daugiau eksportuoti. Ar tokiu būdu neignoruojama vidaus rinka?

Turime džiaugtis, kad gaminame daugiau, negu reikia vidaus rinkai. Tai labai svarbus šalies privalumas, ypač atsižvelgiant į pasaulio gyventojų skaičiaus augimą, geopolitikos ir klimato sąlygų pokyčius, kurie lemia maisto sektoriaus reikšmės augimą ateityje. Kova dėl rinkų yra arši, kiekviena įmonė stengiasi užsitikrinti dalį pardavimų vidaus ir eksporto rinkose. Eksporto rinkose svyravimai yra gerokai didesni, vidaus rinka stabilesnė, todėl ji niekada nebus antraeilė verslui ir valstybei. Sutinku, kad kai mėsos ir pieno produkcijai užsidarė pagrindinė rinka – Rusija, daug pastangų buvo sutelkta alternatyvių rinkų paieškoms, todėl galėjo susidaryti įspūdis, kad visas dėmesys skiriamas eksportui. Bet tai buvo būtinybė, pasiekėme svarbių rezultatų.

Kita vertus, vidaus rinkoje perdirbėjų ir prekybininkų santykiai yra nusistovėję, politikams reikia mažiau kištis, nors kartkartėmis tenka. Siekdami sumažinti riziką, kylančią žemės ūkio produkcijos pardavėjams dėl vėluojančių atsiskaitymų, parengėme Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo pakeitimo projektą, kuriam Vyriausybė jau pritarė. Pakeitus įstatymą, daugiau prekybos ir supirkimo įmonių privalės teikti informaciją apie pradelstus mokėjimus žemdirbiams už supirktą produkciją. Tad nesutinku, kad rūpinamės vien eksporto rinkomis.

Lietuva sėkmingai išsprendė uždavinį apsirūpinti maistu. Liko išspręsti pajamų politikos klausimą, t. y. užtikrinti gyvybingą ūkių struktūrą, kuri leistų atsilaikyti prieš krizes.

Deja, negalime pasigirti, kad visiškai apsirūpiname maistu. Kiaulių užauginame gerokai mažiau, nei reikia vidaus rinkai. Tai iššūkis, nulemtas ir objektyvių priežasčių (afrikinio kiaulių maro). Tačiau galvoti apie gyvulininkystės plėtrą ir kiaulių skaičiaus didinimą yra būtina. Bent jau auginti jų tiek, kad nebereikėtų įsivežti iš užsienio.

Kalbant apie ūkių struktūrą, tenka pripažinti, kad šiandienę situaciją nulėmė aiškaus suvokimo, kokia struktūra Lietuvai būtų ekonomiškai ir socialiai priimtiniausia ir efektyviausia, nebuvimas. Diferenciacija tarp labai stambių ūkių ir labai smulkių ūkių Lietuvoje yra, ko gero, didžiausia Europos Sąjungoje. Reikia pripažinti, kad mums trūksta vidutinių šeimos ūkių, kurie turėtų sudaryti šalies žemės ūkio pagrindą. Dirbame šia linkme, kiek įmanoma. Paskutiniai Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) keitimai rodo teigiamus pokyčius. Pastarųjų dvejų metų statistika rodo, kad vidutiniai ir smulkesni šeimos ūkiai gerokai daugiau pradėjo naudotis parama, bendroje paramos struktūroje šiems ūkiams tenka daugiausia lėšų. Galbūt tai susiję su paramos sumos ribojimu vienam ūkio subjektui per visą finansinį laikotarpį (stambios įmonės daugeliu atveju nustatytą limitą jau išnaudojo). Sumažinus maksimalią paramos sumą vienam subjektui iki 50 tūkst. eurų, stambiuosius ūkio subjektus parama mažiau domina. Smulkiesiems ūkiams nu-matytoji parama (po 15 tūkst. eurų ūkiui, finansuojant 100 proc. intensyvumu) išdalyta labai sėkmingai, todėl kreipėmės į Europos Komisiją, kad leistų perskirstyti kai kurių KPP priemonių lėšas ir papildomai skirti smulkiesiems ūkiams dar 15 mln. eurų. Šiai paramai gauti planuojame skelbti du paraiškų rinkimo etapus.

Tačiau smulkieji ūkininkai irgi turi galvoti, kaip šiek tiek keisti ūkininkavimo pobūdį. Turiu galvoje trumpąsias maisto grandines. Trumpoji žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinė – tai riboto skaičiaus smulkiųjų ūkinės veiklos vykdytojų ekonominis bendradarbiavimas žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo srityje. Derinant transportavimo, platinimo, rinkodaros, reklamos bei kokybės valdymo veiklą, siekiama, kad tiekiami produktai greitai pasiektų vartotoją.

Labai skatiname naudotis parama bendradarbiavimui, kuri skiriama mažiausiai trims ūkininkams, parengusiems bendrą projektą. Būtent bendradarbiavimas arba netiesioginė kooperacija yra pagrindinė sąlyga paramai gauti.

Ūkininkai gali pasinaudoti ir tarpininko paslaugomis, kuris jiems padėtų parengti projektą, o bendra KPP parama gali siekti 120 tūkst. eurų. Šios paramos lėšos gali būti naudojamos įrangai gaminti, produktams, technikai įsigyti, produkcijai į turgų nuvežti... Galimybių daug, bet smulkieji ūkininkai labai pasyvūs. Tai ir suprantama, nes daug jų yra vyresnio amžiaus, jiems trūksta verslumo įgūdžių. Eidami į pagalbą smulkiesiems ūkiams, turime keisti konsultavimo ir mokymo paslaugų pobūdį.

Kokie tai galėtų būti pokyčiai?

„Sumuštinių kursai“ seniai nėra efektyvūs. Turėtume konsultavimo ir mokymo paslaugų finansavimą susieti su pasiektais rezultatais. Mokėti ne už tai, kad kažkas suorganizavo kursus, o už pasiektą rezultatą: kiek ūkininkų suburta bendrai veiklai, kiek paskatinta dalyvauti trumpojoje maisto grandinėje, kiek dalyvauja bendradarbiavimo projektuose, mokėti už pagalbą parengiant paramos projektą ir jį įgyvendinant. Jei nėra rezultato, nėra ir finansavimo.

Tai iš dalies galėtų paskatinti ir kooperaciją, tačiau nesiekiame didelio skaičiaus smulkių kooperatyvų. Kooperatyvų tikslas – stiprinti ūkininkų derybines galias, todėl jie turi būti skaitlingi. Mes pirmiausia skatiname stiprėti jau esamus kooperatyvus.

Tariamės, kaip įgyvendinti šį finansavimo mechanizmą su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Žemės ūkio rūmais, prisijungti galėtų ir seniūnijų žemės ūkio specialistai.

Kalbant apie KPP paramą investicijoms į žemės ūkio valdas, jaunieji ūkininkai atkreipia dėmesį, kad nustatytoji maksimali paramos suma neprisideda prie didesnės paramos sklaidos. Tai prieštarautų deklaruojamam smulkiųjų ir vidutinių žemdirbių rėmimui.

Suprantu, kad galvoje turima šiais metais pirmą kartą pasiūlyta priemonė, susijusi su investicijomis į žemės ūkio objektų (visų pirma fermų) statybą. Daug diskutavome dėl paramos sumos. Šiandien statyti naują fermą 10–20 karvių ekonomiškai nenaudinga. Už 400 tūkst. eurų (antra tiek dar ūkininkas turi prisidėti) galima pastatyti 130–150 vietų melžiamų karvių fermą. Žvelgiant 5 metus į priekį, tampa aišku, kad tokioje fermoje galima galvoti apie samdomą jėgą, robotus. Niekas nedraudžia prašyti mažesnės paramos sumos, ne visiems būtina statyti naują statinį, kažkam užtenka priestato. Nusprendėme skirti didesnį dėmesį statyboms, nes pieno sektorius turi geras rinkas, stiprias įmones, perdirba žaliavą ir sukuria aukštą pridėtinę vertę. Norint stabdyti tolesnį karvių mažėjimą, buvo parsirinkta kaip tik tokia priemonė. Pirmo paraiškų priėmimo etapo rezultatai paaiškės balandžio mėnesį, rudenį planuojame antrą etapą.

Lietuvoje įgyvendinama pirmųjų hektarų rėmimo schema. Kiek ji pagerino ekonominę padėtį kaime?

Esame viena iš nedaugelio ES šalių, kuri taiko šią schemą. Skaičiavimai rodo, kad gerokai didesnes išmokas hektarui gauna ūkiai iki 50–70 ha. Stambiesiems ūkiams išmokos gerokai mažesnės. Didesnė išmoka hektarui užtikrina daugiau pajamų mažesniems ūkiams, kurie taip pagerina savo padėtį, gali investuoti. Kol kas nedisponuojame skaičiais, todėl sunku tiksliau įvertinti efektą, pasakyti, ar smulkieji ūkiai stambėja, plečiasi.

Europos Komisijos patvirtintas „Omnibus“ reglamentas leidžia nuo kitų metų mažinti tiesiogines išmokas stambiems ūkiams. Ar tai bus taikoma Lietuvoje?

Reglamentas leidžia mažinti išmoką hektarui ūkiams, kurie gauna daugiau kaip 150 tūkst. eurų tiesioginių išmokų. Mažinimo keliu eisime etapais, nesukeldami verslui didelio šoko. Tokiu būdu sutaupytos lėšos galės būti perkeltos į antrą ramstį ir naudojamos smulkiųjų ūkių paramai, išmokoms už nenašias žemes ir ekologinį ūkininkavimą. Tai nebus populiaru. Gaila, kad praėjus 27 metams po nepriklausomybės atkūrimo tenka drastiškomis priemonėmis stiprinti vidutinius šeimos ūkius ir jų pozicijas.

Kam reikėtų skirti daugiau dėmesio: ūkių konkurencingumui ar gyvybingumui? Kas šiuo metu aktualiau?

Jei nesusimąstydami vykdytume ankstesnę politiką, tik laiko klausimas, kada Lietuvoje liktų 10 labai galingų ūkių, kurie puikiai susitvarkytų su visos šalies dirbama žeme, nes jiems būtų prieinama našiausia technika, pažangiausios technologijos, vadinasi, ir gamybos kaštai mažiausi. Jei vyrautų grūdų ūkiai, tai net ir samdomos darbo jėgos poreikio beveik neliktų. Tačiau Lietuvos kaimas ištuštėtų. Toks vaizdas mums nepriimtinas. Reikia, kad kaime gyventų žmonių, kad būtų ūkių įvairovė, kuri užtikrintų gyvybingumą.

Įdomi diskusija vyksta dėl bendrosios žemės ūkio politikos po 2020 m. krypčių aplinkosaugos srityje. Siūloma leisti kiekvienai šaliai narei nustatyti savo priemones. Jei aplinkosaugos tikslų siekį galima būtų vertinti valstybės mastu, stambiesiems ūkiams galėtume užtikrinti palankias sąlygas verstis intensyvia žemės ūkio gamyba, o smulkesnieji ir vidutiniai ūkiai galėtų prisiimti aplinkosaugos funkciją. Jie gautų papildomas išmokas už kraštovaizdžio saugojimą, pievas, ganyklas.

Kalbant apie žmogiškojo kapitalo išsaugojimą kaime, galime galvoti vien apie paskatas, nes niekas negali priversti žmogaus ūkininkauti ar imtis konkrečios ūkio šakos. Atsižvelgdami į šiandienę situaciją, rengiame Vyriausybei projektą, kuris galėtų išsaugoti kaime žmones. Yra jaunimo, kuris baigė žemės ūkio mokslus, norėtų ūkininkauti, bet neturi galimybių. Kita vertus, yra ūkininkų, kuriems dėl amžiaus jau sunku ūkininkauti, o perduoti ūkį nėra kam, nes vaikų netraukia ūkininkavimo perspektyvos. Todėl siūloma suteikti valstybės pagalbą jauniems žmonėms, kurie norėtų įsigyti ūkius iš ūkininkų, neturinčių kam juos perduoti.