Žemdirbiai, siekdami tiesioginių išmokų už pasėlius, patiria vis naujų iššūkių. 2015-aisiais, kai pradėjome laikytis žalinimo reikalavimų, beveik visiems pavyko juos įgyvendinti ir gauti ne tik papildomų išmokų, bet ir papildomų pajamų, nes pupinių augalų derliai buvo dideli, o supirkimo kainos konkurencingos. Tačiau reikalavimas nuo šių metų nenaudoti augalų apsaugos priemonių (AAP) visuose žalinimui skirtuose azotą kaupiančių augalų plotuose – vėl naujas iššūkis žemdirbiams.

Pabandykime atsakyti į klausimą, kokias priemones gali rinktis įprastai ūkininkaujantys žemdirbiai, norėdami ir be cheminių augalų apsaugos priemonių įgyvendinti naujus žalinimo reikalavimus.

Nuo šių metų atsiradęs reikalavimas nenaudoti augalų apsaugos priemonių visuose žalinimui skirtuose azotą kaupiančių augalų plotuose – nemenkas iššūkis žemdirbiams. Vienmečius pupinius augalus – žirnius, pupas – auginti be augalų apsaugos priemonių darosi sudėtinga, nes nei mokslo tyrimų, nei didesnio praktinio patyrimo jų išauginimui be augalų apsaugos priemonių naudojimo įprastos gamybos ūkiuose beveik neturime.

Žinoma, nemažai pupinių augalų auginama ekologiniuose ūkiuose, tačiau čia dažnai jais užsėjami mažesni plotai, kuriuose, nepavykus piktžolių ir kenkėjų sukontroliuoti sėjomaina ir didesne augalų įvairove bei mechaniniu pasėlių akėjimu, galima piktžolėtumą mažinti ir ravėjimu ar kitais mechaniniais būdais.

Vis dėlto pupiniai augalai, ypač pastaraisiais metais populiarūs pusiau belapiai žirniai, silpnai konkuruoja su piktžolėmis, todėl juos išauginti be AAP, ypač be herbicidų, sunku. Mechaninėmis priemonėmis daugkartiniu purenimu kontroliuoti piktžoles pavasarinio priešsėjinio žemės dirbimo sistemoje beveik nėra galimybių, nes žirniai turi būti sėjami kuo anksčiau, siekiant išvengti augalų žydėjimo ir vaisėdžių plitimo antplūdžio sutapimo, nes dėl jų pažeidimo stipriai pablogėtų derliaus kokybė.

Įprastos gamybos ūkiai, per pastaruosius trejus metus įgudę pupinių augalų pasėliuose naudoti chemines augalų apsaugos priemones, nuogąstauja patirsiantys nuostolių ir išlaidų, nes mechaniniam piktžolių naikinimui reikės įsigyti spyruoklines akėčias. Pirmiausia labai svarbu žirniams parinkti kuo švaresnį be piktžolių lauką, kuriame daugiamečių piktžolių visai neturėtų būti. Nes akėjimu daugiamečių piktžolių sunaikinti neįmanoma.

Kaip be AAP įgyvendinti naujus žalinimo reikalavimus?

Ieškoti alternatyvų būtina, nes šioje programoje nedalyvaujantys žemdirbiai prarastų didelę dalį išmokų. Galimi žalinimo reikalavimų įgyvendinimo būdai:

• azotą kaupiančius vienmečius pupinius augalus auginti be augalų apsaugos priemonių (AAP),
• žalinimo reikalavimus įgyvendinti deklaruojant kitus elementus: įsėlius, posėlius, pūdymus ar kraštovaizdžio elementus.

Manytume, kad, siekiant žalinimo reikalavimus įgyvendinti be AAP, vietoje azotą kaupiančių vienmečių augalų – žirnių ir pupų – gali būti paprasčiau išplėsti įsėlių ir posėlių plotus. Įsėlių auginimo prioritetas būtų tai, kad, augant antsėliui, iki jo derliaus nuėmimo nedraudžiama naudoti pesticidų. Tik antsėlio popjūtiniu periodu, siekiant visapusiškai tausoti gamtą, augant įsėliui nebegalima jų naudoti.

Tai įgyvendinti nesunku, nes šiuo klausimu yra nemažas teorinis ir praktinis patyrimas. Miglinių javų antsėliuose naudojami augalų apsaugos produktai, ypač herbicidai, nuėmus antsėlį – įsėlis auginamas be jų. Antsėliui atidžiai parinkus pesticidus, kurie nepakenktų įsėliui, po jo nuėmimo ir įsėlis galės augti tinkamomis sąlygomis.

Antsėliai

Antsėliai gali būti įvairūs migliniai javai – nelygu dirvožemis ir jo našumas. Derlinguose dirvožemiuose tinkamiausi mažiausiai įsėlį stelbiantys javai – miežiai. Žinoma, jie turi būti nepertręšti, ypač azoto trąšomis. Naudinga pasirinkti ankstyvesnę veislę, šiek tiek sumažinti ir sėklos normą – iki 160–180 kg/ha, priklausomai nuo jų stambumo – 1 000 grūdų masės, t. y. 3,5–4,5 mln./ha daigių sėklų. Žinoma, paprasčiausia įsėti įsėlį į vasarojų, nes tokiu atveju daugelis technologinių elementų sutampa ar papildo vieni kitus.

Po antsėlio sėklų įterpimo jų sudygimui skatinti tenka vienaip ar kitaip sutankinti dirvos paviršių, jei sėjama ne kombinuota sėjamąja – privoluoti, o sutankintame paviršiuje sudaromos optimalios sąlygos ir sekliam (1–1,5 cm) įsėlio sėklų įterpimui. Optimalaus tankumo raudonųjų dobilų įsėliui suformuoti pakanka 7–8 kg/ha sėklos normos. Žinoma, antsėlį teks silpniau tręšti, ypač azoto trąšomis, tai neišvengiamai mažins potencialų derlingumą, tačiau nuostolį kompensuos papildomos žalinimo išmokos.

Mažesnio našumo dirvožemiuose, kuriuose mažesnis miglinių javų išgulimo pavojus, kaip įsėlio antsėlis gali būti sėjamos ir avižos, o dėl mažesnės antsėlio stelbiamosios gebos įsėliui – jis gali būti įsėtas į žieminius ar vasarinius kviečius. Pagal žalinimo reikalavimus deklaruojant įsėlius, užskaitai netinkamas antsėlis yra vikių–avižų mišinys, nes jis savaime atitinka azotą kaupiančiųjų programą.

Nors žalinimo plotuose auginant antsėlius nedraudžiama naudoti herbicidų, reikia parinkti tokius, kurie nepakenktų ne tik antsėliui, bet ir vienokiam ar kitokiam įsėliui. Naudojant cheminę piktžolių kontrolę antsėlyje, svarbu parinkti ne tik tokius herbicidus, kuriuos toleruotų ir įsėlis, bet ir tinkamiausią įsėlio vystymosi tarpsnį. Pavyzdžiui, dobilų įsėlis ne toks jautrus herbicidams pasiekęs 2–3 tikrųjų lapelių tarpsnį.

Juo vešlesnis dobilų įsėlis, tuo vėliau jį reikėtų stengtis įterpti į dirvožemį, kad, užsitęsus šiltiems orams ir prasidėjus azotingos biomasės mineralizacijai, nepatirtume azoto nuostolių. 

Svarbu ir antsėlio nuėmimo būdas. Tinkamai susmulkinti antsėlio šiaudai (< 5 cm) gali būti paskleisti ant įsėlio. Tai nepablogina įsėliui vystytis tinkamų sąlygų, o dar optimizuojamas azoto (N), sukaupto įsėlyje, ir organinės anglies (C), sukauptos šiauduose, santykis rudenį įterpus jų biomasę į dirvožemį.

Įsėlis galimas ir į žieminius javus

Rimtesnė problema įgyvendinant žalinimo reikalavimus įsėliniais plotais gali būti tuose ūkiuose, kuriuose tai nebuvo numatyta dar rudenį ir vasarojui palikti maži plotai.

Žinoma, dalį įsėlio galima įsėti ir į žieminius javus. Galimi įvairūs variantai – pavasarį pradžiūvus dirvos paviršiui pasėlį nuakėti, po to įvairaus tipo sėjamosiomis įsėti įsėlį. Nereikia bijoti, kad bus pakenkta žieminių javų daigams, nes akėjant suardoma pluta ir pavasarinis pelėsis, pagerinama aeracija ir suaktyvinamas augalų vystymasis. Dar vienas variantas – kuo anksčiau pavasarį įsėti tiesiog be akėjimo, kol dirvos paviršius nesuplaktas kritulių.

Gaila, kad, siekiant įsėlį deklaruoti kaip žalinimo užskaitai tinkamą plotą, ribojamas jo įsėjimo laikas. Žalinimo taisyklėse nurodoma, kad sėti žolinį įsėlį į pagrindinį pasėlį galima balandžio 1 d. – birželio 30 d. laikotarpiu. Šiltėjant klimatui, kartais į žieminius javus įsėliui sėti palankios sąlygos susidaro dar kovo pabaigoje.

Kai kurie duomenys rodo, kad javų antsėlyje dėl įsėlio konkurencinės gebos stelbti piktžoles galima išvengti herbicidų naudojimo. Jei vis dėlto tektų naudoti herbicidus piktžolėms naikinti, reikėtų vėlinti jų purškimą, nes būtina stebėti įsėlio išsivystymą. Skilčialapių tarpsniu daugelis pupinių augalų, pvz., dobilai, jautrūs net ir švelnaus veikimo herbicidams. Mažesnio našumo dirvose kaip įsėlio antsėlis gali tikti žieminiai kviečiai ar net rugiai, jei bus ribojamas tręšimas azotu.

Įvairiuose literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, kad įsėjus dobilų įsėlį, antsėlio grūdų derlius sumažėja 3–4 proc., tačiau po jų pasėtų vasarinių kviečių derlius padidėja iki 10–12 procentų. Lyginant įsėlyje ir posėlyje augintus augalus iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad visi rodikliai geresni, auginant įsėlinius dobilus.

Posėlis

Žalinimo programoje posėliui taip pat keliami nemaži reikalavimai – visų pirma, AAP draudimas galioja posėlio išlaikymo laikotarpį, kuris turi būti išlaikomas iki spalio 15 d., tai kiek trukdytų paruošti dirvą ir vėlintų žieminių sėją. Trumpiau negu iki spalio 15 d. posėlį laikyti galima tuomet, jei jis pasėtas anksčiau, su sąlyga, kad jis bus išlaikytas nenutrūkstamą 8 savaičių laikotarpį. Taisyklėse nurodoma, kad „apie įvykdytą posėlio sėją bus informuota Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) per 7 dienas“. Posėlio sėjos data žalinimo reikalavimuose nurodoma po deklaruoto pagrindinio pasėlio derliaus nuėmimo tarp birželio 30 d. ir rugpjūčio 15 dienos.

Patirtis rodo, kad daugelyje sunkesnių dirvų lengviau įsėti ir sudaiginti įsėlius negu posėlius.

• Posėliui skirtų augalų sunkesnis sėklų įterpimas popjūtiniame periode į nepurentą, sutankėjusią dirvą net ir specialiosiomis sėjamosiomis, todėl žemę tenka papildomai purenti.
• Posėlinių pasėlių blogesnės sėklų sudygimo sąlygos, ypač sausesniu popjūtiniu periodu rugpjūčio mėnesį, negu įsėlinių.
• Reikšmingą biomasę išaugina posėlis, pasėtas ne vėliau kaip iki rugpjūčio pradžios.
• Po javų auginamo posėlio sėjos kokybę lemia šiaudų gausumas, jų susmulkinimo ir paskleidimo kokybė.

Be to, posėlis irgi nelengvai įgyvendinamas reikalavimas žalinimo užskaitai, nes prekiniuose augalininkystės ūkiuose sėjomaina dažnai sudaro įvairūs migliniai javai ir rapsai. Visų šių augalų, išskyrus žieminius rapsus, derliaus nuėmimas dažniausiai įsibėgėja rugpjūčio viduryje, todėl žalinimo reikalavimo leidimą posėlį laikyti trumpiau, jei jis pasėtas anksčiau, bet išlaikyti ne mažiau kaip 8 savaites nuo sėjos datos, beveik neįmanoma. Dėl vėlyvo miglinių javų nuėmimo posėlio įsėjimas tik po ankstyvųjų bulvių ar kitų daržovių įmanomas anksčiau negu rugpjūčio viduryje, todėl, norint išlaikyti 8 savaičių terminą, jų įterpimas taip pat pasieks spalio vidurį, todėl po jo taip pat bus sunku kokybiškai pasėti žieminius javus. Posėliniai augalai turi būti sudygę po pagrindinių augalų derliaus nuėmimo ir augti iki spalio 15 dienos.

Į įsėlius ir posėlius nereikėtų žiūrėti vien tik kaip į galimybę gauti papildomų išmokų už žalinimo reikalavimų išlaikymą, bet kaip į galimybę kuo ilgesnį laiką dirvožemį išlaikyti užsėtą augalais. Jie kaups maisto medžiagas, o įterpta jų biomasė papildys dirvožemį organinėmis medžiagomis ir biologiniu azotu.

Kai kurie tyrimai rodo, kad augalininkystės ūkiuose daugelyje dirvožemių organinių medžiagų kiekis kasmet mažėja, o stabilaus humuso tėra vos 2 procentai. Žemdirbystės korifėjus prof. Antanas Stancevičius ilgalaikiais tyrimais įrodė, kad Lietuvos sąlygomis šiltajam periodui ilgėjant ir esant vidutiniškai +5 ^oC temperatūrai, daugiau negu 30 proc. lieka be žaliuojančių augalų, todėl saulės energija išnaudojama neproduktyviai. Kai dirvožemis yra be dengiamųjų augalų, vyksta fizinė ir cheminė degradacija. Popjūtiniu periodu žaliuojantys ir asimiliantus kaupiantys augalai yra natūrali biologinė ražieninių piktžolių vystymąsi ir sėklų brandinimą kontroliuojanti priemonė.

Siekiant, kad posėlis tiktų žalinimo užskaitai, posėlyje turi būti sėjamas augalų mišinys, susidedantis bent iš dviejų vasarinių augalų rūšių sėklų.

Mokslo institucijose daryta nemažai tyrimų, kokius augalus pasirinkti posėliui. Tyrimų rezultatai rodo, kad posėliui pasėtų augalų sudygimas po pagrindinių augalų nuėmimo atskirais metais labai nevienodas. Siekiant kuo didesnės agronominės naudos, svarbu atkreipti dėmesį į posėliui numatytų augalų jautrumą drėgmei ir sukaupiamos biomasės kiekį. LAMMC Joniškėlio bandymų stotyje atlikti tyrimai rodo, kad įsėliuose sukaupiama didesnė fitomasė negu posėliuose. Taip pat dvinariai posėliai sukaupė daugiau biologinio azoto negu vienanariai.

Dažnai nuimami pagrindiniai augalai būna išnaudoję dirvožemio drėgmę, o lietaus popjūtiniame periode rugpjūčio pradžioje, kaip rodo daugiamečiai kritulių stebėjimo duomenys, būna negausiai, todėl posėlio sėklos dygsta ilgokai. Štai kodėl reikėtų rinktis mažiau drėgmės reikalaujančias, greičiau išbrinkstančias bastutinių augalų sėklas – baltųjų garstyčių, vasarinių rapsų ar aliejinių ridikų.

Jų deriniai galėtų būti sudaromi tarpusavyje ar su vienmetėmis svidrėmis, sėjamosiomis avižomis, grikiais. Šie dvinariai mišiniai tiks žalinimo užskaitai, o po pagrindinių pasėlių popjūtiniame periode žaliuojantys posėliai sukaups daugiau asimiliantų. Todėl posėlis taps geru priešsėliu po jų auginamiems augalams, nes lėtai iš jų biomasės atpalaiduojamos maisto medžiagos užtikrins stabilesnę augalų mitybą.