MU mob.pren. 22 10 04 23 01 09 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/01
Daugiagalviai svogūnai – paveldo objektas
  • Dr. Danguolė JUŠKEVIČIENĖ, LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institutas
  • Mano ūkis

Valgomojo svogūno porūšis – daugiagalviai arba daugializdžiai svogūnai (Allium cepa var. Aggregatum) mūsų šalyje auginami nuo senų laikų, dažniausiai sodybų daržuose, ir kaip paveldas perduodami iš kartos kartai. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose minima, kad Lietuvoje, kartu su kitomis daržo augalų rūšimis, svogūnai buvo pradėti auginti dvaruose XIII–XVI amžiuje.

Daugiagalvių svogūnų skoninės savybės yra subtilesnės, o dauginti ir auginti paprasčiau, palyginti su dažniausiai auginamais valgomaisiais arba vadinamaisiais ropiniais svogūnais. Vartojimui galima rinktis lapus, kurie yra minkštesni, be pergamentinio sluoksnio, ir ropeles, kurios tinka įvairiems patiekalams gaminti, džiovinti, rauginti, sūdyti.

Sodinamąją medžiagą nesunku išlaikyti ir toliau dauginti. Be to, jie yra atsparesni ligoms ir kenkėjams. Daugiagalvių svogūnų ropelės gerai laikosi saugyklose, o pasodintos pavasarį greitai atželia. Dirva, mitybinės sąlygos, sodinimas, pasėlių priežiūra ir derliaus nuėmimas – agrotechniniai veiksniai, turintys daugiausiai įtakos daugiagalvių svogūnų produktyvumui.

Agrobiologinės savybės ir pasėlių priežiūros darbai

Daugiagalviai svogūnai formuoja ropelių grupę arba lizdą, sudarytą iš 3–14 ir daugiau individualių ropelių. Kiekviena ropelė atskirai formuoja išorinį dengiamąjį lukštą ir dugnelį, o lizde su kitomis ropelėmis jungiasi bendru dugneliu.

Daugiagalvių svogūnų lapai ir ropelių išorinis lukštas gali būti įvairių spalvų. Svogūnų lapai gali būti nuo šviesiai iki intensyviai žalių, melsvi, o ropelių išorinis lukštas – baltas, geltonas, rudas, rausvas ir įvairių šių spalvų atspalvių.

Šaknų sistema kuokštinė, o siurbiamoji galia yra nedidelė. Kad tokios šaknys galėtų aprūpinti augalą maisto medžiagomis, dirvoje turi būti daug lengvai pasisavinamų maisto medžiagų ir drėgmės. Tinkamiausios augti yra vidutinio sunkumo priemolio ir priesmėlio, turinčios organinės medžiagos dirvos. Optimalus dirvos pH apie 6–7. Dirvožemiuose, kurių rūgštumas aukštesnis, sutrinka augalų augimo procesai, užsitęsia ropelių branda.

Daugiagalvių svogūnų negalima atsėliuoti arba sodinti po kitų česnakinių šeimos augalų. Į tą patį lauką galima sodinti po 3–5 metų, o tinkamiausi priešsėliai yra juodasis pūdymas, anksti nuimamos daržovės, pupiniai augalai. Mineralinės fosforo (superfosfato 40–50 g/m2), kalio (kalio sulfato 20–30 g/m2) kompleksinės trąšos išberiamos ir įterpiamos ruošiant dirvą sodinimui. Azoto trąšomis (10–20 g/m2 amonio salietros) tręšiami sudygę augalai – pradėjus intensyviau augti lapijai.

Jei dirvoje yra pakankamai drėgmės ir pradeda gelsti lapų viršūnės, o ligų simptomų nematyti, be to, svogūnai skirti vartoti ne ryšulinės brandos – efektyviai veikia tręšimas per lapus. Nerekomenduojama pasėlio tręšti mėšlu. Mat azoto pasisavinimas iš mėšlo gali užsitęsti, todėl pailgėja augalų vystymosi ir augimo tarpsniai, užsitęsia ropelių brangos tarpsnis. Per vegetaciją būtina purenti tarpueilius ir naikinti piktžoles.

Daugiagalviai svogūnai dažniausiai dauginami vegetatyviniu būdu – ropelėmis. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslo darbuotojų atlikti stebėjimai parodė, kad iš tos pačios kloninės populiacijos dauginamų smulkesnių ropelių išauga 3–4 didesnės ropelės, o iš stambesnių ropelių – 8–15 smulkesnių ropelių. Optimalu sodinti apie 2 cm skersmens ropeles.

Daugializdžiai svogūnai sodinami į lauką gegužės I dešimtadienį – sužaliavus paprastajai ievai. Sudygimui paspartinti ir ligų profilaktikai ropelės prieš sodinimą parą mirkomos 0,05 proc. koncentracijos kalio permanganato tirpale. Sodinimo schema ir atstumai priklauso nuo pasėlio priežiūros būdo. Pasėlius prižiūrint rankiniu būdu, daugiagalvius svogūnus galima auginti lysvėse. Atstumas tarp eilučių – 25–35 cm, tarp augalų eilutėje – 15–20 cm. Stambesnės ropelės sodinamos, paliekant didesnius atstumus. Auginat mechanizuotai, atstumas tarp eilučių – 45–70 cm, atsižvelgiant į turimos technikos galimybes. Ropelių sodinimo gylis – 4–5 cm.

Daugiagalvių svogūnų derliaus nuėmimo laiką lemia naudojimo tikslas ir meteorologinės sąlygos. Vartojant svogūnų lapus, vadinamuosius laiškus, derlius imamas praėjus 35–50 parų po ropelių pasodinimo. Norint išlaikyti ropelių produktyvumą ir sumažinti užsikrėtimą ligų patogenais, laiškai skinami po keletą nuo skirtingų ropelių.

Ropelių derlius imamas, kai pradeda džiūti apatiniai lapai ir išgula apie 75 proc. lapijos – paprastai rugpjūčio III dešimtadienį. Nuėmus derlių, jei meteorologinės sąlygos palankios, ropelės apie savaitę dar brandinamos lauke. Po to pašalinamos jų šaknys ir lapai. Džiovinti ropelės baigiamos gerai vėdinamose patalpose arba saugyklose su aktyviu vėdinimu.

Laikyti skirtos ropelės turi būti sveikos – nepažeistos ligų ir kenkėjų, gerai išdžiovintos. Temperatūra laikant priklauso nuo vartojimo paskirties. Maistui skirtas ropeles optimalu laikyti apie 0 oC temperatūroje. Tokioje temperatūroje sulėtėja daržovių kvėpavimas ir gaunami minimalūs masės nuostoliai. Pavasarį sodinamų daugiagalvių svogūnų dauginamoji medžiaga laikoma 14–20 oC temperatūros sausose patalpose. Jei ropelės laikomos apie 1–10 oC temperatūroje, vyksta jarovizacija ir formuojasi žiedynstiebiai.

Dažniausiai auginamos vietinės kloninės populiacijos

Intensyvėjant verslinei daržininkystei, daugiagalvių svogūnų plotai sumažėjo. Šiuo metu verslinėje daržininkystėje daugiagalviai svogūnai auginami Brazilijoje, Indijoje, Centrinėje Azijoje. Bendrajame ES daržovių veislių kataloge įrašytos tik kelios daugiagalvių svogūnų veislės, dalis iš jų yra valgomojo svogūno shallot porūšio atstovai. Daugiagalviai ir shallot porūšių svogūnai yra panašūs, tačiau skiriasi kai kurios jų morfobiologinės savybės, vegetacijos ir laikymosi sandėliuojant trukmė.

Oficialios statistikos apie daugiagalvių svogūnų auginimo plotus mūsų šalyje nėra ir, manoma, kad jie dažniausiai yra auginami nedideliais kiekiais šeimos daržuose. Paprastai auginamos vietinės kloninės populiacijos, kurių ropelės tuose regionuose veši jau daugelį metų.

Pastaruoju metu susidomėjimas daugiagalvių svogūnų auginimu, veislių pasirinkimu tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, didėja. LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute formuojama daugiagalvių svogūnų kolekcija, vykdomas morfobiologinių savybių vertinimas ir fenologinių tarpsnių stebėjimas. Daugumos kolekcijoje tiriamų pavyzdžių ropelių išorinis dengiamasis lukštas yra gelsvai rudas, o lizde susiformuoja nuo 5 iki 14 ropelių.

Daugiagalvių svogūnų auginimas Estijoje

Savitus daugiagalvių svogūnų auginimo būdus ir tradicijas, pagrįstas ilgamete patirtimi, išsaugojo Lake Peipus regione, Estijoje gyvenantys rusų sentikiai. Šis regionas yra prie vieno iš didžiausių Europos – Peipus ežero. Ežeras formuoja specifinį temperatūrinį, drėgmės ir dirvožemio foną svogūnams augti.

Svogūnai, užauginti Lake Peipus regione, labai paklausūs, todėl augintojams yra patrauklūs kaip verslo objektas. Daugelį metų tradiciškai šiose vietovėse auginami dviejų veislių daugiagalviai svogūnai – vietinė Jogeva ir Besonovski.  Pastaroji populiacija Estijoje introdukuota iš Rusijos prieš daugelį metų. Svogūnai auginami tik ekologiškai. Auginimui netaikoma sėjomaina.

Siekiant išvengti užmirkimo dėl aukšto gruntinių vandenų lygio, svogūnai auginami lysvėse su giliais tarplysviais. Tarplysviai, kurių gylis apie 30 cm, plotis apie 50 cm, kasami rankomis, kol pasirodo smėlis. Ravint į tarplysvius metamos piktžolės, o kitais metais tose vietose daromos lysvės ir sodinami svogūnai. Lysvių vietose, kur nuimtas derlius, kitais metais kasami tarplysviai. Taip susipurena dirva, o tarplysviuose sumestos ir supuvusios piktžolės – puiki organinė trąša.

Vietiniai augintojai, norėdami užsiauginti kokybiškos dauginamosios medžiagos, naudoja trijų metų auginimo ciklą – sodinamąją medžiagą atnaujina sėdami daugiagalvių svogūnų sėklas. Sėklojams auginti atrenkamos 16–18 g svorio ropelės, kurios per žiemą laikomos 2–3 oC temperatūroje, o prieš pat sodinimą 1 parą mirkomos šaltame vadenyje. Taip inicijuojamas žiedynstiebių formavimasis ir žydėjimas.

Kad žydinčius sėklojus lankytų bitės, žiedynstiebiai purškiami vandens ir cukraus tirpalu. Iš vienos daugiagalvio svogūno sėklos išauga viena ropelė, kurios skersmuo 2–3 cm. Jei išauga smulkesnės ropelės – sėjinukai, svogūnų auginimo procesas iki tinkamos realizuoti produkcijos gali užsitęsti iki 4 metų. Iš vienos ropelės (sėjinuko) kitais metais užauga 2–3 ropelės. Trečiais metais pasodinus tokias ropeles, viename lizde išauga 4–6 tinkamos realizuoti ropelės. Pageidaujamas realizacijai skirtų ropelių skersmuo – daugiau negu 5 cm. Smulkesnių ropelių pardavimo kaina dažniausiai yra žemesnė.

Ropelių sodinimo gylis, atstumai ir laikas yra vieni iš svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos svogūnų produktyvumui. Vietiniai regiono augintojai ropeles sodina 6–8 cm gylyje – kad virš ropelės liktų apie 3 cm dirvos sluoksnis. Ropelių sodinimo laikas turi daugiausiai įtakos žydėjimo indukcijai. Auginant realizacijai skirtus svogūnus, ypač svarbu išvengti žydėjimo tarpsnio. Dėl to Lake Peipus regiono augintojai ropelės visada sodina apie gegužės 16 dieną.

Derlius imamas rankomis. Jei oro sąlygos tinkamos – ropelės su lapais džiovinamos lauke apie savaitę laiko. Vėliau baigiamos džiovinti po stogu. Lauko sąlygomis džiovinimas užsitęsia iki dviejų savaičių. Nuo ligų ir kenkėjų augintojai naudoja biologines apsaugos priemones. Nuo dažniausiai paplitusio kenkėjo – svogūninės musės – svogūnus purškia vandens ir druskos tirpalu (1 kg druskos/100 l vandens), šalia sodina atbaidančius augalus – morkas, krapus.

Lake Peipus regione organizuojami pažintiniai edukaciniai renginiai apie daugiagalvių svogūnų auginimo tradicijas ir ypatumus. Nuėmus derlių, augintojų sodybos pasipuošia daugiagalvių svogūnų pynėmis ir įvairiomis kompozicijomis, o svogūnų galima įsigyti pakelėse ar kiemuose.

***

Europos augalų genetinių išteklių bendradarbiavimo programos (ECPGR) česnakinių (Allium) genties augalų darbo grupės narių susitikime, šią vasarą vykusiame Taline, buvo diskutuota apie daugiagalvių svogūnų ir česnakų įvairovės apsaugą šiaurinėje Europos dalyje ir Baltijos regione. Susitikime dalyvavo bei česnakinių augalų paplitimą ir kolekcijas pristatė Estijos, Latvijos, Čekijos, Italijos, Švedijos, Suomijos, Norvegijos ir Serbijos mokslininkai. Susitikimo metu apžiūrėti Lake Peipus (Estija) regiono daugiagalvių svogūnų augynai, susipažinta su jų auginimo ypatumais. Buvo apžvelgta tolesnė darbo grupės veikla ir numatyta kitais metais skirtingų šalių kolekcijose esančių daugializdžių svogūnų pavyzdžių genetinę įvairovę įvertinti atliekant DNR analizę.