Bendrovė ar ūkininkas, nutaręs pirkti žemės ūkio techniką, po poros mėnesių persigalvoja, nes gauna palankesnį pasiūlymą, pasikeičia rinkos kainos ar kita sutarties šalis netinkamai vykdo savo įsipareigojimus. Tai vienašalis sutarties nutraukimas. Kaip jį vertinti, ar vienašališkai nutraukti sutartį yra pagrįsta?

Dažnai sutartį norima nutraukti dėl to, kad kita šalis ją netinkamai vykdo. Pavyzdžiui, jeigu rangovas netinkamai ar vėluodamas atlieka statybos darbus, grūdų supirkėjas vėluoja supirkti ir išvežti grūdus, kita sutarties šalis gali patirti tiesioginių ir netiesioginių nuostolių: dėl laiku neįgyvendinto projekto sulaukti paramą administruojančios institucijos sankcijų, gali pablogėti laiku neišvežtų grūdų kokybė (dėl prastų orų) ir jau nebeatitikti šalių aptartų sąlygų – dėl to mažėtų jų kaina, išaugtų saugojimo išlaidos. Nustačius kitos šalies sutartinį pažeidimą, teisės aktai leidžia netinkamai vykdomą sutartį vienašališkai nutraukti, tačiau būtina laikytis tam tikrų taisyklių.

Sutarties nutraukimas dėl esminio pažeidimo

Pagal Civilinį kodeksą, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Praktikoje sutarties šalys pačios susitaria dėl to, ką vadinti esminiu sutarties pažeidimu. Yra pasitaikę atvejų, kai sutarties šalys raštiškai susitarė dėl sutarties pažeidimų, kurie bus laikomi esminiais, tačiau iš tikrųjų buvo itin smulkūs ir iš esmės nenulėmė tinkamo sutarties vykdymo. Lietuvos teismai tokias sutarties sąlygas paprastai pripažįsta nesąžiningomis. Taigi sudarant sąžiningas sutartis negalima paneigti Civilinio kodekso minties, kad pažeidimas turi būti esminis.

Vienašalis sutarties nutraukimas yra labiau išimtinis dalykas. Teismai yra ne kartą pasisakę, kad sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės principus ir nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis sutarties šalių teisių gynimo būdas, kuriam turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas. Civilinės apyvartos stabilumas, kaip būtina visuomenės ekonominio gyvenimo raidos prielaida, yra viešasis interesas. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose prioritetas turi būti teikiamas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui. Laikydamasis šių taisyklių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė ginčą dėl pieno supirkimo sutarties nutraukimo. Pieno supirkėjas nutraukė šalių pasirašytą sutartį dėl to, kad gamintojas atsisakė pieną parduoti mažesne kaina. Ginčas pasiekė teismą. Pieno supirkėjas teigė, kad jis turi teisę nutraukti sutartį, nes pagal tipines pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas šalys įsipareigoja informuoti viena kitą apie siūlomus pieno kainų pakeitimus ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu arba pasirašytinai. Per šį terminą šalims nesutarus dėl pieno kainų pakeitimo ir raštu neįforminus sutarties pakeitimo, sutartis gali būti nutraukta vieno iš šalių rašytiniu pranešimu ne anksčiau kaip po nurodyto termino pabaigos. Dėl to pieno supirkėjas laikėsi pozicijos, kad sutartį nutraukė pagrįstai.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo kitos nuomonės ir patvirtino gamintojo poziciją, kad sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Teismas vertino, kad paminėta teisės norma negali būti suprantama kaip suteikianti pieno pirkimo– pardavimo sutarties šalims teisę nutraukti sutartį pažeidžiant kitos pusės teisėtus interesus – taigi nėra esminio pažeidimo. Siekdamas sutarties išsaugojimo ir šalių interesų pusiausvyros, teismas pripažino, kad sutartis gali būti nutraukta tik dėl svarbių priežasčių.

Pranešimo apie sutarties nutraukimą ypatumai

Pareiga pranešti įstatymuose nedetalizuota, tad dėl jos sutartyje vertėtų susitarti iš anksto (kokiu būdu pranešama, prieš kiek laiko ir pan.). Jeigu sutartyje to nėra nurodyta, reikėtų remtis bendresnėmis Civilinio kodekso normomis. Aiškindamas jas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, pirma, pareiga pranešti kitai šaliai apie sutarties nutraukimą yra privaloma (imperatyvioji), t. y. iš anksto nepranešus kitai šaliai, vienašališkai sutartį nutraukti draudžiama. Antra, pranešimas kitai šaliai apie sutarties nutraukimą turi būti aiškus, konkretus, jame turi būti nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas, sutarties nutraukimo data, jis turi būti kitai šaliai tinkamai įteiktas. Tik tokiu atveju bus pagrindo konstatuoti, kad sutarties šalis savo teise nutraukti sutartį pasinaudojo sąžiningai ir teisėtai.

Nereikia suprasti, jog pranešimas visais atvejais turi būti įteikiamas asmeniškai. Pavyzdžiui, vienoje byloje ginčas kilo dėl to, ar laiško su pranešimu išsiuntimas paprastu paštu galėjo būti laikomas tinkamu pranešimu. Ieškovas teigė, kad pagal sutartį pranešimas jam turėjo būti įteiktas asmeniškai. Nesant sutarto tinkamo pranešimo, sutartis neturėtų būti laikoma nutraukta. Atsakovas argumentavo kad ieškovas vengė priimti pranešimą ir taip piktnaudžiavo savo teise. Tuo labiau kad jis ilgą laiką nevykdė įsipareigojimų pagal sutartį ir, be abejo, apie tai žinojo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas vienašalio sutarties nutraukimo klausimu, akcentavo šalių bendradarbiavimo svarbą. Teismas pabrėžė, kad reikalavimas apie sutarties nutraukimą pranešti iš anksto kitai sutarties šaliai neturi būti aiškinamas tik kaip pranešimo įteikimas asmeniškai. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Esant pareigai bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai, bylą nagrinėjęs apeliacinis teismas išaiškino, kad netgi nesilaikant sutartyje nurodyto pranešimo įteikimo sąlygų įrodžius, kad toks pranešimas buvo išsiųstas sutartyje nurodytu adresu, yra pakankamas pagrindas teigti, kad apie pranešimą ieškovui buvo žinoma.

Sutarties nutraukimas prieš prognozuojamą esminį pažeidimą

Pasitaiko atvejų, kai ūkio subjektai siekia vienašališkai nutraukti sutartį dar iki esminio pažeidimo. Pavyzdžiui, grūdų augintojas sužino, kad grūdų supirkėjas susiduria su finansiniais sunkumais, dėl to itin vėluoja atsiskaityti su kitais žemdirbiais. Bijodamas atiduoti grūdus, augintojas gali pasinaudoti Civiliniame kodekse nustatyta galimybe.

Galimybė nutraukti sutartį iki jos pažeidimo yra speciali prevencinė kreditoriaus teisių apsaugos norma, kuri leidžia sutartį nutraukti net tuo atveju, jei faktiškai esminis sutarties pažeidimas dar neįvyko, bet iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tai atsitiks. Sutarties nutraukimas tokiomis aplinkybėmis yra kur kas racionalesnis problemos sprendimo būdas, nes – mūsų nagrinėjamu atveju – augintojas, užuot laukęs akivaizdžiai numatomo prievolės neįvykdymo padarinių, gali tęsti savo planus, sudarydamas sutartis su kitais kontrahentais, arba perplanuoti savo veiklą. Sąžiningam pirkėjui taip pat naudinga, nes nedidėja jo patiriami nuostoliai, kuriuos jis gali vėliau prisiteisti iš pardavėjo.

Vertėtų atkreipti dėmesį, kad, nusprendus nutraukti sutartį prieš pažeidimą, reikės įrodyti, kad sutarties nutraukimas atitinka visas reikalingas sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė ginčą, kuriame skolininkas reikalavo pripažinti sutarties nutraukimą nesąžiningu ir neteisėtu, nes jo finansiniai sunkumai negali būti priežastimi nutraukti sutartį ir nevykdyti įsipareigojimų. Kita šalis teigė, kad skolininko padėtis yra tokia bloga, jog akivaizdu, kad jis negalės vykdyti savo įsipareigojimų. Teismas nustatė, kad sutarties nutraukimą prieš pažeidimą galima vykdyti esant tokioms sąlygoms. Pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti. Antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus. Akivaizdumas kvalifikuojant numatomą sutarties pažeidimą turi būti toks, kad būtų pakankamai didelė tikimybė, jog bus numatomas sutarties pažeidimas (absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama). Ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis. Penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę. Atsižvelgdamas į tai, kad sutartį nutraukusi šalis visas šias sąlygas tenkino, teismas atmetė skolininko reikalavimą pripažinti sutarties nutraukimą negaliojančiu.

Teisinės pasekmės sutartį nutraukus neteisėtai

Nutrauktus sutartį neteisėtai, gali tekti atlyginti kitos šalies nuostolius dėl sutarties nutraukimo ir toliau vykdyti sutartį (jeigu tai yra įmanoma). Nuostolius (žalą) turi įrodyti juos patyręs asmuo, tad vien teiginių, kad nuostoliai yra patirti, neužteks. Pavyzdžiui, jeigu dėl nutrauktos sutarties teko parduoti produkciją pigiau, reikėtų pateikti pardavimo dokumentus, įrodyti, kad rinkoje tuo metu pardavimo sandoris pigesne kaina atitiko rinkos sąlygas. Teismai taip pat yra akcentavę, kad nuostolius patiriantis asmuo turėtų būti rūpestingas ir siekti, kad nuostoliai būtų kiek galima mažesni.

Geras tokios situacijos pavyzdys galėtų būti Lietuvos Aukščiausiame Teisme nagrinėta byla, kurioje ieškovas (pieno tiekėjas) prašė priteisti iš atsakovo nuostolius, patirtus dėl neteisėto pieno pirkimo– pardavimo sutarties nutraukimo, ieškovui atsisakius parduoti pieną mažesne kaina. Teismas pažymėjo, jog sutarties šalies veiksmai, kuriais siekiama vienašališkai nutraukti sutartį, nesant tam pakankamo įstatyminio ar sutartyje įtvirtinto pagrindo ir nesilaikant sutarties nutraukimo tvarkos, vertintini kaip šiurkščiai pažeidžiantys sąžiningumo ir bendradarbiavimo sutartiniuose santykiuose principus, t. y. kaip nesąžiningas elgesys, piktnaudžiavimas teise. Kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje buvo konstatuota, kad atsakovas neteisėtai nutraukė sutartį, o ieškovo su kita įmone sudarytoje sutartyje nustatyta mažesnė pieno supirkimo kaina, nei buvo sutarta su atsakovu, šis kainos skirtumas, padaugintas iš parduoto pieno kiekio, sudaro ieškovo nuostolius. Kita vertus, ieškovas atsisakė atsakovo pasiūlymo parduoti pieną už didesnę kainą (tuo metu – 800 litų), o sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį už mažesnę kainą (t. y. 700 litų), tad nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti ir dalį nuostolių patyrė dėl savo paties kaltės, o tai sudaro pagrindą jo patirtų nuostolių atlyginimą mažinti atitinkama suma, už kurią jis pats yra atsakingas.