03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2017/12
Šiaudų tvarkymo būdai
  • Dr. Dalia FEIZIENĖ, dr. Daiva JANUŠAUSKAITĖ
  • Mano ūkis

Žemdirbio užduotis – išlaikyti teigiamą dirvožemio organinės medžiagos balansą. Padidėjus organinės medžiagos kiekiui dirvožemyje, mažėja derliaus svyravimai dėl meteorologinių sąlygų, gerėja naudojamų trąšų efektyvumas.

Esant dabartiniam augalininkystės intensyvumo lygiui su vyraujančiomis javų–rapsų (kartais įtraukiant ir cukrinius runkelius) sėjomainomis, kuriose nėra daugiamečių žolių, sparčiai vyksta dirvožemių fizikinės ir cheminės degradacijos procesai. Siekiant sustabdyti blogėjančios fizikinės ir cheminės dirvožemio kokybės procesus, padidinti ar bent jau išlaikyti nepakitusį dirvožemio organinės medžiagos koncentracijos lygį, būtina ieškoti naujų dirvožemį tausojančių priemonių ir taikyti įvairesnes praktikas.

Dar vienas veiksnys, verčiantis susimąstyti apie ūkininkavimo padarinius dirvožemiui – tai nepakankamas taikomų žemės dirbimo technologijų ir naudojamos technikos poveikio dirvožemiui įvertinimas. Dirbamose dirvose, kur naudojama šiuolaikinė moderni, naši, tačiau sunki žemės dirbimo, sėjos ir derliaus nuėmimo technika, dirvos labai sutankėjusios, neretai jų paviršiuje stovi vanduo.

Organinės dirvožemio medžiagos svarba

Dirvožemio organinė medžiaga, kaip pagrindinis saulės energijos akumuliatorius, struktūriškai ir funkcionaliai dalyvauja ekosistemų fundamentiniuose procesuose, lemia dirvožemio fizikines ir chemines savybes, kurios turi didelę įtaką augalų mitybos režimui ir yra gyvybiškai svarbios augalų augimui, dirvožemio organizmams, jų įvairovei, vandens režimui, dirvožemio agregatų stabilumui.

Organinė medžiaga dirvoje yra viena iš esminių dirvos savybes ir jos derlingumą lemiančių veiksnių. Žemės ūkio mokslo įrodyta, kad dirvožemio organinė medžiaga yra labai svarbus žemės ūkio augalų maisto medžiagų šaltinis (N, P, K ir mikroelementų). Organinė medžiaga taip pat yra daugelio dirvožemio mikroorganizmų, kurie, savo ruožtu, padeda kaupti maisto medžiagų atsargas kultūriniams augalams, energijos šaltinis.

Be to, dirvožemių, turinčių pakankamą kiekį organinės medžiagos, būna geros agrofizikinės ir biologinės savybės. Jie yra purūs, su gera aeracija, struktūringi, su aktyvia dirvožemio mikro- ir makrofauna bei flora, palijus – neištęžta, o išdžiūvę – nesupuola, nesusidaro dirvos pluta.

Daugumą dirvožemių savybių lemia dirvožemio organinės medžiagos kiekis. Šioje medžiagoje sukaupta didžioji dalis azoto, fosforo ir sieros, taip pat kitų makro- ir mikroelementų. Sujungti organiniuose junginiuose šie elementai būna apsaugoti nuo išplovimo ir yra svarbiausias maistingųjų elementų šaltinis augalams.

Pastaruoju dešimtmečiu šalies ūkiuose vis dažniau šiaudai ir žalioji trąša naudojami organinės medžiagos atsargoms dirvožemyje papildyti. Dirvožemių savybių pokyčius po augalinių organinių trąšų įterpimo lemia įvairūs veiksniai: dirvožemio ir klimato sąlygos, įterptos augalų biomasės kiekis ir jos cheminė sudėtis, hidroterminės sąlygos, mikroorganizmų paplitimas ir vystymasis.

Tačiau organinės anglies kiekį dirvožemyje gali padidinti tik augalų liekanos, kuriose yra nedidelis kiekis azoto (mažiau negu 1,5 proc.). Azotingesni augalai greičiau mineralizuojasi iki galutinių skilimo produktų. LAMMC Joniškėlio bandymų stotyje atliktų tyrimų duomenimis, sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemiuose humuso (taigi ir organinės anglies) kiekį didino liucernų atolo užarimas, o dobilų ar avižų ir vikių žalios masės užarimas šiam rodikliui įtakos neturėjo. LAMMC Vokės filiale atliktų tyrimų duomenys parodė, kad priesmėlio dirvožemiuose dobilų panaudojimas žaliajai trąšai buvo efektyvesnis – po jų įterpimo didėjo ne tik humuso, bet ir judriųjų humusinių medžiagų kiekis. Javų šiaudų, kurių sudėtyje azoto yra nedidelis kiekis, mineralizacija vyksta labai lėtai. Kitaip tariant, norint padidinti organinės anglies kiekį dirvožemyje, jame turi dominuoti humifikacijos, bet ne mineralizacijos procesai.

Žemdirbystės institute atlikti eksperimentai

LAMMC Žemdirbystės institute 2005–2014 metais darytuose ekologinių sėjomainų eksperimentuose nustatyta, kad tyrimų pabaigoje didžiausi dirvožemio organinės anglies kiekiai rasti sėjomainose su ankštiniais augalais. Mažiausiai organinės anglies nustatyta sėjomainoje, sudarytoje iš 50 proc. varpinių augalų, 0 proc. ankštinių augalų ir 50 proc. kitų žemės ūkio augalų (4 var.), bei sėjomainoje, kurioje buvo sėjami tik vasariniai miežiai ir grikiai (2 var.).

Ryškiausias organinės anglies kiekio padidėjimas buvo sėjomainoje, kurioje dobilai sudarė 60 proc., o migliniai javai – 40 proc. (1 var.). Nuo bandymo įrengimo pradžios šiame variante, 0–20 cm dirvožemio sluoksnyje, organinės anglies pagausėjo 31 procentu. Kiek mažiau organinės anglies nustatyta sėjomainoje, kurioje 40 proc. sudarė migliniai javai ir 60 proc. ankštinių augalų (žirniai, lubinai), tačiau joje nebuvo raudonųjų dobilų (3 var.).

Ilgamečiuose (1999–2017 m.) žemės dirbimo ir tręšimo eksperimentuose konstatuota, kad taikant supaprastintą žemės dirbimą ir tiesioginę sėją 0–10 cm sluoksnyje organinės anglies kiekis buvo atitinkamai 16 ir 18 proc. didesnis, negu žemę dirbant tradiciškai. 10–20 cm sluoksnyje skirtumai buvo mažesni – atitinkamai 10 ir 6 procentai. Skirtingų tręšimo mineralinėmis trąšomis normų įtaka organinės anglies pokyčiams buvo nedėsninga.

Intensyvių augalininkystės ūkių problemos

Intensyvinant agrarinę veiklą, dirvožemio organinės medžiagos atsargos mažėja dėl nuolatinio ilgalaikio žemės dirbimo, dirvožemio netausojančių sėjomainų taikymo, intensyvaus žemės ūkio augalų tręšimo didelėmis mineralinių trąšų normomis (ypač azoto), augalų apsaugos priemonių naudojimo, šiltėjančio oro sąlygų dėl kintančio klimato ir kitų veiksnių. Šiais procesais yra skatinama organinės dirvožemio medžiagos mineralizacija, organinės anglies ir bendrojo azoto kiekių mažėjimas.

Intensyvia augalininkyste užsiimantys ūkiniai subjektai dažniausiai gyvulininkystės nebeplėtoja. Dėl to ūkiuose trūksta organinių trąšų (mėšlo) dirbamoms dirvoms tręšti. Beveik nebesilaikoma dirvožemį tausojančių sėjomainų, tinkamos augalų kaitos. Ūkiuose nebeauginama arba auginama labai mažai daugiamečių ankštinių žolių. Tik pastaruosius kelerius metus, įgyvendinant žalinimo programą, ūkiuose auginama daugiau ankštinių augalų: žirnių, pupų. Tačiau plečiasi ir vadinamųjų komercinių augalų – žieminių ir vasarinių javų, rapsų – plotai. Derlingose Vidurio Lietuvos dirvose nemažai auginama ir cukrinių runkelių. Netinkamų priešsėlių neigiamas poveikis dažniausiai kompensuojamas mineralinėmis trąšomis ir gausiu pesticidų naudojimu

Dar vienas veiksnys, verčiantis susimąstyti apie ūkininkavimo pasekmes dirvožemiui – tai nepakankamas taikomų žemės dirbimo technologijų ir naudojamos technikos poveikio dirvožemiui įvertinimas. Dirbamose dirvose, kur naudojama šiuolaikinė moderni, naši, tačiau sunki žemės dirbimo ir sėjos bei derliaus nuėmimo technika, dirvos labai sutankėjusios, neretai jų paviršiuje stovi vanduo. Taigi, jau aiškiai pastebimos dirvų fizikinių savybių blogėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių dirvų tankėjimo priežasčių – organinių medžiagų mažėjimas jose.

Plika akimi nematomi veiksniai

Sutrikusį drėgmės režimą galime pastebėti greitai, tačiau yra plika akimi nematomų veiksnių, įrodančių žemės alinimą. Tai dirvožemio CO2 emisijos pokyčiai. Yra žinoma, kad dirvožemyje anglies (viena svarbiausių dirvožemio organinės medžiagos sudedamųjų dalių) yra du kartus daugiau negu atmosferoje ir tris kartus daugiau negu augaluose, todėl dirvožemio kvėpavimo pokyčiai, kintant anglies kiekiui, lemia ir CO2 emisiją bei gerai atspindi dirvožemio našumą ir gyvybingumą.

Dirvožemio kvėpavimą sudaro atskiri biologiniai procesai: mikrobiologinis kvėpavimas, šaknų bei faunos kvėpavimas. Jis aktyviausiai vyksta dirvožemio paviršiuje, kuriame išsidėsčiusi pagrindinė augalų šaknų masė. Sumažėjus dirvoje organinių medžiagų kiekiui, sulėtėja mikrobiologinis aktyvumas, pakinta mineralizacijos procesų pobūdis ir judriųjų mitybos elementų prieinamumas augalams, o visa tai atspindi sulėtėjęs dirvožemio kvėpavimas.

LAMMC Žemdirbystės institute atliktų tyrimų duomenimis, CO2 emisiją lėmė ir augalų liekanos, ir žemės dirbimas, ir tręšimas. Šiaudų grąžinimas į dirvą CO2 emisiją didino. Pasėliuose, kuriuose buvo taikoma tiesioginė sėja, CO2 emisija buvo didesnė negu taikant tradicinį žemės dirbimą. Tręšimas (visų pirma N trąšomis) didino CO2 emisiją nepriklausomai nuo šiaudų panaudojimo būdo ir žemės dirbimo sistemos.

Žemdirbio uždavinys – išlaikyti teigiamą dirvožemio organinės medžiagos balansą. Kaip tai padaryti praktiškai? Daugeliu tyrimų įrodyta, kad, taikant tinkamas sėjomainas, jas papildant ankštiniais, mažinant mechaninį dirvos purenimą, skatinamas organinių medžiagų kaupimasis, gerinama dirvožemio kokybė ir augalų derlingumas. Pagrindinis dirvožemio organinės medžiagos komponentas – anglis (C).

Daugelis mūsų šalies ūkių pasuko augalininkystės kryptimi. Remiantis visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, pasėlių struktūroje net 76 proc. sudaro javai – vieni iš labiausiai dirvožemį alinančių augalų. Žinant, kad dirvožemis yra iš esmės neatsinaujinantis resursas su aukštu degradacijos ir labai žemu regeneracijos laipsniu, naivu tikėtis, kad vien mineralinėmis trąšomis galima išlaikyti nepakitusią jo kokybę, į kurios sampratą įeina ne tik augalų mitybos elementai.

Dar prieš keletą dešimtmečių mūsų šalies žemės ūkio gamybai buvo rekomenduojama, kad Lietuvos klimato ir dirvožemio sąlygomis, norint užauginti gerus visų žemės ūkio augalų derlius, yra būtina kiekvienos ariamos žemės hektarui kasmet skirti ne mažiau kaip po 7–10 t mėšlo. Kadangi ne visi žemės ūkio augalai gali būti tręšiami mėšlu, tai kiekvienas ariamos žemės hektaras bent kas 4 metus turėtų gauti po 30–40 t mėšlo. Ši rekomendacija, pabrėžiant organinės medžiagos svarbą dirvos derlingumui palaikyti ir didinti, išlieka gera, nepraranda savo aktualumo ir mūsų dienomis.

GALIMI PROBLEMŲ SPRENDIMO BŪDAI

Šiaudų įterpimas į dirvą

Viena iš priemonių, skirtų dirvožemio kokybei gerinti, organinės medžiagos kiekiui didinti, gali būti egzogeninių organinių medžiagų naudojimas sėjomainoje. Auginant didelį derlingumo potencialą turinčias žemės ūkio augalų veisles, išauginami vis didesni ne tik pagrindinės produkcijos (grūdų) derliai, bet ir šalutinės produkcijos atitinkami kiekiai. Vidutinis santykis tarp pagrindinės ir šalutinės produkcijos – 1,18.

Išauginant tokį kiekį šiaudų, verta juos naudoti kaip dirvožemio savybių gerinimo priemonę, kadangi dabartinėmis sąlygomis gyvulininkystės ūkiai organinių trąšų poreikio nepatenkina. Tad norint bent iš dalies papildyti organinių medžiagų kiekį ir nenualinti savo dirvų, lieka perspektyvus kelias – augalų liekanų (visų pirma, javų šiaudų) palikimas lauke ir įterpimas į dirvą, bet ne jų pašalinimas iš lauko. Augalų liekanoms tenka svarbus vaidmuo mažinant laipsnišką dirvos degradaciją dėl organinių medžiagų išeikvojimo.

Žemdirbiai, augindami javus, taip pat susiduria su ekonomiškai naudingo ir technologiškai taisyklingo šiaudų panaudojimo problemomis. Šiaudų gamybos potencialas siekia 4 mln. tonų kasmet. Apie 15–20 proc. šio kiekio lieka laukuose, maždaug tiek pat sunaudojama pašarams ir kraikui, iki 1 proc. – daržininkystei ir energijos gamybai. Apie 60 proc. šiaudų derliaus žemės ūkyje tiesiogiai lieka nepanaudojama.

Taikant šiuolaikines agrotechnines priemones, pasiekiami nemaži derliai. Žieminių kviečių Lietuvoje kuliama vidutiniškai po 5–7, vasarinių miežių – 4–5 t/ha, o našiose Šiaurės, Vidurio bei Pietvakarių Lietuvos dirvose – ir gerokai daugiau. Augant derliams, didėja ir šalutinės produkcijos – šiaudų – masė. Susumavus šiaudus, šaknis ir ražienas, kurios lieka po derliaus nuėmimo, dirvos kokybei gerinti galima būtų panaudoti netgi 7–9 t/ha ir daugiau augalų liekanų. Šiaudus palikus dirvoje, jie pamažu skaidosi ir papildo dirvožemio organinių medžiagų bei maisto medžiagų atsargas, gerina fizikines savybes, taip pat pagyvina mikrobiotos aktyvumą.

Deja, neretai rudenėjančiuose laukuose styro nesuirusių pernykščių šiaudų liekanos. Tai rodo, kad jų mineralizacija buvo lėta. Pirmiesiems šiaudų irimo etapams būdinga tai, kad šiauduose yra mažas azoto kiekis, kurio trūksta normaliai dirvožemio mikroorganizmų veiklai ir greitam šiaudų skaidymuisi. Visiems yra žinoma sena tiesa, kad, tręšiant šiaudais, būtina pridėti mineralinių azoto trąšų.

Vėlesniais šiaudų irimo tarpsniais sumažėja jų sudėtyje esančių lengvai skaidomų junginių kiekiai, lieka tik lėtai yrantys, t. y. celiuliozė, hemiceliuliozė, ligninas ir kt. Sulėtėja metabolizacijos greitis, o azotas jau mažai lemia šiaudų irimą.

Šiauduose gausu neazotinių medžiagų, C:N santykis yra palyginti didelis – 55–100:1. Juos skaidyti mikroorganizmams nepakanka azoto, tad jie eikvoja dirvožemio resursus. Todėl neretai šiaudų, skirtų dirvoms gerinti, dorojimo technologinių reikalavimų nesilaikymas lemia dirvožemio kokybės blogėjimą. Vis dėlto daugelis žemdirbių mano, kad šiaudus reikia grąžinti žemei.

Laikantis visų agrotechninių reikalavimų ir nepažeidžiant šiaudų naudojimo trąšai technologinių taisyklių, jie yra puiki priemonė, palaikanti tinkamą dirvožemio drėgmės ir temperatūros režimą. Šiaudai padeda taupyti dirvožemio drėgmę sausringu augalų vegetacijos laikotarpiu ir, kaip termoreguliacinė priemonė, apsaugo jį nuo perkaitimo. Tai garantuoja dirvožemio gyvybingumą.

Šiaudų mineralizacija ar silosavimas?

Augalų liekanų mineralizacijai spartinti neišbėrus azoto trąšų, šiaudai yra lėtai, ypač sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose. Dirvos aerobus, reikalingus organinės medžiagos skaidymui ir jos pavertimui augalams prieinamais mineraliniais junginiais, išstumia anaerobai. Dirvoje vyksta ne jų mineralizacija, o tarsi „silosavimo“ procesas. Sulėtėja dirvožemio kvėpavimas, anglies apykaitos procesuose anglies dvideginį (CO2) išstumia metanas (CH4). Toks šiaudų silosas kemša dirvožemio poras, pakeičia dirvožemio drėgmės ir temperatūros režimą. Tai ypač nenaudinga, jei augalams augant vyrauja drėgni orai.

Visų gamybos priemonių brangimo tendencijos verčia daugelį ūkininkų laikytis taupymo politikos. Taupoma degalų, trąšų, papildomų darbų sąskaita. Nors daugelyje rekomendacijų teigiama, kad šiaudų mineralizacijai paspartinti vienai tonai šiaudų reikia įterpti 8–10 kg azoto veikliosios medžiagos, tikrai ne visi ūkininkai šiuo patarimu naudojasi.

Tai įrodo eksperimentiniai tyrimai ilgamečiame lauko bandyme LAMMC Žemdirbystės institute Dotnuvoje ir Nacionalinės mokslo programos projekto AGROTVARA tyrimų rezultatai. Taikomos žemdirbystės technologijos lėmė skirtingas dirvožemio CO2 ir CH4 koncentracijas. CO2 koncentracija vidutinio sunkumo priemolio 0–20 cm sluoksnyje įterpus augalų liekanas ir nenaudojant produktų, skatinančių šiaudų mineralizaciją, sumažėjo vidutiniškai 17 proc., tiesioginė sėja bei tręšimas mineralinėmis trąšomis ją padidino atitinkamai 28 ir 25 procentais.

Smėlingame lengvame priemolyje, vidutiniais duomenimis, CO2 koncentracija įterpus augalų liekanas padidėjo 16 proc., tačiau tiesioginės sėjos taikymas ir tręšimas ją sumažino atitinkamai 8 ir 12 procentų. Metano (CH4) koncentracija, įterpus augalų liekanas, vidutinio sunkumo priemolyje iš esmės nepakito, tačiau smėlingame lengvame priemolyje visose žemės dirbimo ir tręšimo sistemose ji padidėjo vidutiniškai 5 procentais.

CH4 pagausėjimas, įterpus augalų liekanas, įrodo, kad dirvožemyje smarkiai sulėtėja liekanų mineralizacija, vyksta anaerobiniai procesai. CH4 koncentraciją esmingai sumažino amonio salietros (9 proc.) ir biologinių produktų (8 proc.), skirtų šiaudų mineralizacijai gerinti, įterpimas.

Biotrąšos – mineralizacijai paspartinti

Taigi kyla natūralus poreikis ieškoti naujų ar papildomų priemonių, galinčių paspartinti šiaudų mineralizaciją. Įvairios firmos rekomenduoja žemdirbiams biologinius preparatus (Azofix, Fosfix, Biofert, Penergetic K, bakterijų mišinį dirvožemio mikrobiologiniam aktyvumui pagerinti NPK Magic ir pan.), greitinančius augalų liekanų irimą ir mineralizaciją, atkuriančius dirvožemio derlumą.

Įterpus į dirvą augalų liekanas, sugrąžinama nemenka dalis mitybos elementų. Tačiau jei dirvoje nėra reikiamo spektro mikroorganizmų, augalų liekanų mineralizacija vyksta labai lėtai. Tai pastebima naudojant ariminę technologiją, bet nenaudojant azoto trąšų mineralizacijai spartinti. Ariant atverčiami kelerių metų šiaudai. Tokiu atveju dirvoje kaupiasi ligninas, fenoliai, stabdantys augalų augimą ir augalų liekanų mineralizaciją.

Kartais informaciniuose leidiniuose randama nepagrįstos informacijos, neva „arimas degina humusą“ ar „ant šiaudų išberta amonio salietra, tai taip pat prisideda prie humuso naikinimo“. Naujųjų produktų paskirtis – tai pirmoji pagalba augalų liekanų mineralizacijai spartinti, kitaip tariant – tai biotrąšų panaudojimas ant šiaudų. Apipurkštas ražienas reikia suskusti, o toliau dirbama įprastai.

Preparatuose esančios bakterijos sudaro sąlygas geriau aprūpinti dirvožemio mikroorganizmus azotu ir paskatinti jų dauginimąsi, o pastarieji greičiau ardo augalų liekanas. Augalams sudygus rekomenduojama išpurkšti kitas biotrąšas, aktyvinančias makroelementų prieinamumą augalams. Panaudojus šiuos preparatus, galima optimizuoti augalų tręšimą, nes bakterijos maisto elementus iš neprieinamų formų perves į augalams prieinamas.

Kokiu gyliu yra dirbama dirva, tokiame gylyje koncentruojasi ir organinė medžiaga. Taikant tradicinį žemės dirbimą (skutimas + gilus arimas + priešsėjinis dirvos purenimas) ir įterpiant smulkintus šiaudus + N30, per 12 metų laikotarpį organinės anglies dirvožemyje buvo sukaupta 14 proc. daugiau negu šiaudus išvežant iš lauko. Šiaudus įterpus į viršutinį dirvožemio sluoksnį, dalį dirvožemyje esančio laisvo azoto mikroorganizmai sujungia į dirvožemio organinius junginius, todėl jo kiekiai gilesniame dirvožemio sluoksnyje yra mažesni. Į gilesnius sluoksnius neišsiplovęs azotas – tai kitų metų augalų derliaus rezervas.

Ar tikrai taip yra? Ar moksliškai tai įrodyta? Vienas preparatas buvo tirtas ir mūsų institute. Tyrimų rezultatai neatskleidė matematiškai patikimo efekto. Tačiau gal neturėtume žvelgti skeptiškai į tokius papildus, rekomenduojamus žemės ūkiui? Juk gamybos technologijos sparčiai tobulėja.

LAMMC Žemdirbystės institute 2014 m. įrengtuose šiaudų panaudojimo būdų eksperimentuose trečiaisiais tyrimo metais nustatyta, kad dirvožemio mikroorganizmų paplitimui bei CO2 generavimui buvo palankesnis bioproduktų (NPK Magic, Nitro Team bei Amalgerol) naudojimas negu amonio salietros išbėrimas šiaudų mineralizacijai aktyvinti.

Tręšimas mineralinėmis NPK trąšomis didino mikroorganizmų gausumą dirvožemyje. Pupoms, auginamoms sėjomainoje po žieminių kviečių ir vasarinių miežių, buvo išberta tik „startinė“ azoto trąšų norma (N30 veikliosios medžiagos), o fosforo ir kalio trąšomis patręšta atsižvelgiant į dirvožemio savybes ir planuojamą 5 t ha-1 derlingumą. Vis dėlto pupų derlingumas, naudojant bioproduktus, buvo 6–7 proc. mažesnis, o šiaudus iš lauko pašalinus – 17–19 proc. mažesnis negu šiaudų mineralizacijai aktyvinti naudojant amonio salietrą (N10 vienai tonai šiaudų).

Žemdirbiams 2017 metai buvo nedėkingi. Gausus lietus skandino derlių, o drėgmės perteklius trukdė įdirbti žemę ir laiku pradėti sėją. Daugelyje Lietuvos ūkių sėja jau nusikels į ateinančių metų pavasarį. Be to, tikėtina, kad dėl drėgmės pertekliaus išsiplaus labai daug mitybos elementų, ypač azoto. Žieminių javų ir žieminių rapsų pasėta nedaug. Ateinantis pavasaris žemdirbiams prognozuoja didesnes darbų ir išlaidų apimtis. Lieka palinkėti kantrybės ir išmanymo – kad visi iškylantys sunkumai būtų įveikti.