Šilauogės pastaruosius penkerius metus yra neabejotinai vienos populiariausių uoginių augalų Lietuvoje. Vos ne kiekvienoje sodyboje jau auga ir dera bent po kelis šilauogių krūmus, o ne vienas verslinio sodo savininkas yra pasisodinęs didesnį ar mažesnį šilauogyną. Į ką svarbu atkreipti dėmesį šilauogių augintojams, kokias dažniausias klaidas jie daro? Apie tai kalbamės su VDU Botanikos sodo Pomologijos kolekcijų centro mokslo darbuotoja Laima ČESONIENE.

Kaip pasirinkti tinkamą veislę?

Tai iš tiesų vienas svarbiausių dalykų. Šilauoges sodiname tikėdamiesi jų derlių skinti ne vienus metus, tad netinkamai pasirinkę galite ilgai kankintis, kol galiausiai, kantrybei trūkus, krūmus pasiryšite pakeisti naujais. Renkantis veislę, labai svarbu nuspręsti, kam ruošiatės auginti uogas: savo šeimos poreikiams ar verslui; kur realizuosite produkciją – ar toli vešite, ar pardavinėsite vietoje; ketinate auginti desertines uogas šviežiam vartojimui ar perdirbimui. Žinoma, labai svarbu ir konkrečios veislės augalų atsparumas ligoms.

Verta pasikonsultuoti su patyrusiais augintojais ir su mokslininkais – pavyzdžiui, mūsų kolekcijoje auginamos net 67 veislių šilauogės.

Geriau rinktis ankstyvąsias ar vėlyvąsias veisles?

Neretai mūsų žemdirbiai susigundo vėlyvesnėmis veislėmis, ypač kai pardavėjas moka įkalbėti: sodinkite, turėsite uogų tada, kai kitų uogų jau nebus. Deja, patikėjus paaiškėja, kad vėlyvųjų veislių šilauogių uogos iki šalnų taip ir nespėja sunokti. Tenka susitaikyti su taisykle: nors ir yra labai gerų veislių, bet jei jos vėlyvos – sodinti plantacijoje tikrai neverta. Pavyzdžiui, Elizabet. Lietuvoje šios šilauogės tikrai nesunoks iki šalnų. Nes rugsėjo mėnesį pas mus jau trūksta ir saulės, ir šilumos, o tuomet šios veislės uogos turėtų intensyviai nokti.

Arba Aurora – Vokietijos, Olandijos šilauogynuose puikiai dera: uogos labai gražios ir skanios, krūmas stebėtinai derlingas Ne vienas mūsų šalies ūkininkas susigundė ir pirko šios veislės sodinukų. Deja, liko nusivylę: vos tik uogos pradeda nokti, užklumpa rudeninės šalnos ir viskas baigiasi. Žinoma, sau, sodelyje, galima rinktis šią veislę: pačioje šilčiausioje ir saulėčiausioje vietoje pasodinus vieną kitą krūmą yra vilčių sulaukti derliaus. O ūkininkams, pasisodinusiems didelius plotus – tai grynas nuostolis: uogų daug, bet visos nesunokusios.

Lateblue – viena iš vėlyviausių veislių, kuri Lietuvoje retai sunoksta. Ji tikrai labai derlinga, bet mūsų klimato zonoje jai tiesiog per trumpas vegetacijos periodas. Tokią veislę sodinti ūkininkui jau labai rizikinga, ypač jei gyveni, pavyzdžiui, Utenoje – ten uogų branda vėluoja beveik dvi savaites, palyginti su Kauno regionu. Sąžiningas pardavėjas turėtų informuoti pirkėją apie visas veislės savybes.

Kokios veislės šiuo metu populiariausios?

Pirkėjai renkasi iš to, ką pasiūlo dauginamosios medžiagos tiekėjai. Iš Lenkijos pastaruoju metu dažniausiai atvežamos Duke, Earliblue, Spartan, Bluecrop veislių šilauogės. Bluecrop – ko gero, populiariausia Lietuvos verslinių šilauogynų augintojų veislė. Visiems patinka ir vidutinio ankstyvumo Toro veislė. Dar siūlytume atkreipti dėmesį į Bluejay, o privačiai auginti rekomenduotume Chandler – šios veislės uogos didelės ir noksta labai ištęstai, derlių galima skinti visą mėnesį ar net du mėnesius. Verslinei uogininkystei toks ištęstas derėjimas nėra patraukli savybė – skynėjai turi tupinėti aplink tuos pačius krūmus daug kartų. Paprastai verslui renkamasi kuo vienodesniu laiku uogas nokinančius augalus. Tiesa, minėta Chandler neatspari ligoms, tenka nuolat išpjauti ligotus stiebus. Paprastai ligos požymiai greičiausiai išryškėja ant jaunų stiebų, todėl juos vis išpjauname, o tai nėra gerai – krūmas lieka su senais stiebais, neatsinaujina, krenta derlingumas.

Ko dar reikėtų pasiklausti perkant sodinamąją medžiagą?

Neretai mūsų žmonės būna kuklūs ir tiesiog nedrįsta daugiau paklausinėti pardavėjo. Tai ydinga praktika. Mokate pinigus, todėl turite nebijoti paklausti, kaip sodinukai buvo auginti, kaip padauginti – ar žaliaisiais, ar sumedėjusiais ūgliais. Geresnis variantas yra dauginti žaliaisiais auginiais, nes tada mažesnė tikimybė, kad jie bus užsikrėtę ligų sukėlėjais.

Netgi galite paprašyti parodyti motininius augalus, nuo kurių imti auginiai dauginti. Juos reikėtų atidžiai apžiūrėti, ar nėra taškelių, džiūstančių šakų, ūglių padžiūvusiomis viršūnėmis. Nereikia tikėti, esą tai nuo pašalimo – dažniausiai minėti požymiai rodo kokios nors ligos užkratą. Pavyzdžiui, nuvytusios viršūnės gali įspėti apie vieną pavojingiausių ligų – stiebų degulius. Būna, kad ūkininkas atsiveža labai geros kokybės augalus, bent jau vizualiai nesimato jokių pakenkimo požymių, o po pirmo sezono krūmai iškrinta.

Kokios ligos pavojingiausios šilauogėms?

Vienos iš pavojingiausių stiebų ligų – botriosferiozė (ją sukelia ne vienas grybas), nuo kurios nėra jokių apsaugos priemonių, tik kuo greičiau šalinti aptiktus dėmėtus stiebus. Stiebą reikia kirpti 20 cm žemiau negu matyti išryškėję ligos požymiai – apvalios dėmelės su raudonu apvadu. Liga plinta labai lėtai, grybas pirmiausia pakenkia žievei, paskui pereina į medieną – jaunas stiebas numiršta maždaug per dvejus metus, todėl jis dar spėja ir užderėti. Kai liga būna apėmusi visą stiebą tada, patraukus tokį stiebą, jis labai lengvai ima ir nulūžta. Reikia pasidomėti, kokios veislės jautrios šiai ligai ir tokių tiesiog nesodinti, nes jokių apsaugos priemonių nuo botriosferiozės nėra.

Jei vasarą nei iš šio, nei iš to viena šilauogių šaka pradeda raudonuoti, vysti, tai dažniausiai signalizuoja apie kokią nors stiebų ligą. Pamačius tokią šaką, ją būtina iškirpti prie pat stiebo pagrindo. Apskritai visus šilauogių krūmus būtina kasmet genėti, o kai kurių veislių, pavyzdžiui, Reka, krūmus reikia genėti išskirtinai stipriai. Genima paprastai žiemos pabaigoje, pirmiausia šalinami seni, pažeisti, ligoti stiebai. Vienas iš geriausių apsaugos produktų nuo grybinių ligų – vario sulfatas, kurį galima naudoti ir ekologiniuose ūkiuose. Juo apipurškiami krūmai pavasarį prieš žydėjimą.

Kaip šilauogės reaguoja į tręšimą?

Botanikos sode kai kuriems šilauogių krūmams jau 20 metų, tačiau nepastebėta, kad jų derlingumas kristų. Svarbu taisyklingai genėti ir... netręšti. Tiktų nebent šiek tiek azoto trąšų pavasarį. Jei šilauoges tręštume taip, kaip kitus uogakrūmius, jos atrodytų labai prastai – šią tiesą augintojams sunku įsisąmoninti. Atrodo, išklauso mūsų patarimų, ir vis tiek tręšia. Jokiu būdu šilauogių negalima auginti kaip serbentų: pritręšti, negailėti komposto ir pan. Jei augalas natūraliomis sąlygomis auga nederlingoje žemėje, nereikia jo bandyti „perauklėti“, kad jis staiga imtų ir užsigeistų augti kompostinėje dirvoje. Jei šilauogių krūmai rudenį gražūs, žali, tai rodo, kad jiems nieko netrūksta.

Pertręštos šilauogės „atsidėkoja“ intensyviu ligų plitimu. Iš pradžių po patręšimo gali matytis teigiamas efektas: žmonės džiaugiasi, kad krūmai atsigavo, užaugino ilgiausius ūglius. Tada sakau – palaukime kitų metų. Ir prasideda: tie gražūs ūgliai pradeda juoduoti, pradeda plisti deguliai ar jau minėtoji botriosferiozė. Tręšimas susilpnina šilauogių imuninę sistemą ir jos nebeatsispiria ligoms.

Kaip užtikrinti, kad šilauogėms netrūktų maisto medžiagų?

Pagrindinė šilauogių trąša yra durpės. Geriausia durpių sluoksnį papildyti kasmet. Durpės būtinai turi būti rūgščios, idealus pH 4–4,5. Jei kas nepatingi ir atsiverčia pastudijuoti amerikiečių tinklalapius, skirtus šilauogių auginimo technologijoms, įsitikina, kad ir amerikiečių rekomendacijos tokios pat: kaip vienas pagrindinių tręšimo būdų, nurodomas tręšimas rūgščiomis durpėmis.

Žiemai šilauogių pokrūmius galima pamulčiuoti pjuvenomis. Pjuvenos pagerina dirvos aeraciją, sumažina temperatūrų svyravimą, geriau išlaiko drėgmę žemėje. Jei pjuvenų dedama daug, tada būtinai reikia azoto trąšų, nes pjuvenas skaidančios bakterijos sunaudoja nemažai azoto ir jo pradeda augalams trūkti.

Vis dėlto geriau mulčiuoti durpėmis, nes jos turi visų reikalingų maisto medžiagų šilauogėms augti. Tinkamiausias laikas mulčiuoti – prieš žiemą. Laikui bėgant, durpės mineralizuojasi ir sukrinta, todėl senojo sluoksnio dažniausiai net nereikia nuimti, pakanka tiesiog užpilti šviežių durpių iš viršaus. Negerai, kai durpės sukrinta tiek, kad šilauogių pomedžių vietoje susiformuoja dauba – tada kaupiasi pernelyg daug drėgmės ir krūmams užmirkimas nepatinka.

Ar verta mėginti durpes parūgštinti obuolių išspaudomis, citrinų žievelėmis?

Obuolių išspaudų, citrinų žievelės visai netinka, tik sudaro palankią terpę veistis įvairiausiems saprofitams, apsigyventi nereikalingiems organizmams. Niekur mokslinėje literatūroje nesu radusi panašių patarimų. Jei norima parūgštinti žemę, geriausia tai padaryti rūgščiomis durpėmis. Jei krūmai atrodo tikrai prastai, galima senąsias durpes nukasti, atsargiai pašalinti substratą net aplink šaknis, ir užpilti šviežių durpių sluoksnį.

Sodinant šilauogyną, reikia atidžiai apžiūrėti, ar žemėje nėra grambuolių lervų. Viena iš rekomendacijų – prieš tai tame plote auginti grikius, nes grambuoliai nemėgta grikių kvapo ir išsinešdina iš lauko. Arba labai gerai įdirbti žemę, pasirenkant tokius agregatus, kurie susmulkintų žemės grumstelius ir kartu pražudytų lervas.

Krūmelius gali pagraužti pelės (jos naikinamos dedant masalus su nuodais), o pastaruoju metu pradėjo kenkti invaziniai šliužai – jie graužia šilauogių lapus. Europoje (Vokietijoje ir Švedijoje) jau plinta smulkios muselės Drozophila suzukii. Tai labai bjaurus kenkėjas, nes lervos įsigraužia į sveiką uogą, palieka odelėje tik nedidelę skylutę ir išgraužia uogas iš vidaus. Taip visiškai sugadina produkciją. Laimei, kol kas VDU Kauno botanikos sode šių muselių neužfiksuota.

Apskritai mūsų augintojus galima pagirti, nes jau yra šilauogynų, kur kasmet skinamas gausus ir kokybiškas uogų derlius. Jei augalams sudaromos visos reikalingos sąlygos, jie gerai auga, neserga ir gausiai dera.