Žukauskų šeima perėjo ugnį ir vandenį – rankomis melžė ir šėrė 25 karves, išgyveno jau dvi krizes, tačiau nė karto nepagalvojo atsisakyti pieno ūkio. Priešingai – bandą vis didino ir, atsiradus galimybei, ūkį modernizavo.

Kristinos ir Ritauto Žukauskų specializuotas pieno ūkis, ko gero, moderniausias Utenos rajone. Karves melžia robotai, o kad joms netrūktų pašarų prie šėrimo stalo, fermoje važinėja ir pašarų pristūmimo robotas. „Tai pagrindinis fermos darbininkas“, – šypsosi ūkio šeimininkas.

Vienintelės Žukauskų pajamos gaunamos už pieną, tad savo maitintojomis ūkininkai rūpinasi labai atsakingai, juk karvių gerovė reiškia ir visos šeimos gerovę. Ūkyje vasarą yra apie 100, rudenį, kai visos apsiveršiuoja ir nelieka užtrūkusių, – apie 120 melžiamų karvių.

Robotas išsprendė darbuotojų problemą

„Kai pasistatėme melžimo robotus, darbas fermoje tapo nebe juodas ir nebe toks sunkus“, – džiaugiasi Vyžuonų ūkininkai. Ritautas prisimena, kaip sunkiai teko dirbti pradėjus savarankiškai ūkininkauti, apie 2001 m., kai visi darbai rišamų karvių tvarte buvo atliekami rankomis. Šieno ritinius rankomis rideno, tvartą rankomis mėžė ir net 25 karves rankomis melžė. Aišku, kad toks fiziškai sunkus darbas, turint mažų vaikų, jauną šeimą vertė ieškoti sprendimų, kaip palengvinti ūkininkavimą. „Pirmieji 7 metai buvo patys sunkiausi. Daugėjant gyvulių, po truputį atnaujinome technologijas ir taip pradėjome lengvinti darbų naštą“, – pasakoja Ritautas.

Prieš 16 metų įsigiję didelio mūrinio kolūkio laikų garažo dalį, jauni ūkininkai ją pritaikė fermai – viską rekonstravo, perdarė, pakeitė seną betoną. Vėliau įsigijo ir antrąją garažo dalį. Po truputį tvartą vis didino, vis kokią sieną toliau atitraukdavo, kad vietos karvėms daugiau atsirastų. O 2008 m. apsisprendė fermą dar kartą rekonstruoti ir paleisti karves nuo grandinių – pritaikė palaido laikymo technologiją, įrengė mėšlo skreperius, įsigijo didesnį pašarų maišytuvą-dalytuvą, pašarų pristumtuvą.

Bet iš esmės Kristinos ir Ritauto gyvenimą pakeitė pačios moderniausios technologijos. „GEA Farm Technologies“ melžimo robotai MIone fermoje pastatyti 2015 m. Galimybių statyti naujo tvarto nebuvo, tad fermoje atlikta dar viena rekonstrukcija, išgriauta siena, panaikinta melžimo aikštelė, vietoje jos ir pastatyti robotai.

Robotai šeimos ūkiui, įsitikinę Žukauskai, dėl darbo jėgos kaime trūkumo yra būtinybė, o ne prabanga. „Dėl žmogiškųjų išteklių problemos buvome priversti automatizuoti fermą. Todėl, atsiradus galimybei, pasiryžome sudalyvauti programoje ir įsigyti robotus“, – sako K. Žukauskienė. Darbuotojų, melžėjų nuolat trūko, Kristinai su dukromis dažnai pačioms tekdavo melžti karves. Nors eglutės tipo melžimo aikštelė buvo moderni, vis dėlto ne robotas – be žmogaus pagalbos ji juk nemelžia. Pasak Kristinos, melžti tokioje aikštelėje nesunku, bet užima daug laiko – 3 val. ryte ir dar 3 val. vakare. Tai atimdavo didžiąją dalį jos laiko, kurio daug reikėjo ir vaikams, buičiai. Dabar visa šeima džiaugiasi kartu su robotais įgijusi daugiau laisvės.

Buvo laikas, kai Žukauskai darbuotojų turėjo, bet pieno krizė nebeleido mokėti jiems normalių atlyginimų. „Nemoka mums, negalime ir mes mokėti padoraus atlyginimo, – kalba Ritautas su Kristina. – O samdyti žmogų, kad jis dirbtų mums beveik už dyką, neleidžia sąžinė. Juk ir konfliktų su darbuotojais tuomet gali kilti.“ Dabar vienintelis fermos darbininkas, juokiasi Ritautas, – pašarų pristumtuvas Lely.

Didžiausio produktyvumo nesiekia

Fermoje šiuo metu yra du robotai, tačiau, reikalui esant, dar galima plėstis ir statyti trečiąjį. Kol kas Žukauskai apie plėtrą nesvarsto – pieno rinkos nestabilumas net neleidžia apie tai galvoti, neužtikrintumas labai išvargino. „Pieno savikainos net neskaičiavome, kad visai rankos žemyn nenusvirtų. Iš gautų pajamų sumokame bankui, perkame būtiniausius priedus gyvuliams, o savo reikmėms lieka tiek, kiek lieka, bet 5 asmenų šeimą karvės išmaitina“, – sako Kristina.

Tačiau ji pripažįsta, kad sudaryti karvėms tokio raciono, kokį sau gali leisti didieji ūkiai ir bendrovės, kad primilžis siektų iki 10 t, jų biudžeto išteklių neužtektų. Ir bent vieno darbininko samdyti negali, nors jis praverstų, juk gyvulių (telyčių, užtrūkusių karvių, buliukų) yra ir pievose.

Vidutinis karvės produktyvumas – 7 t per metus, apie 22–24 l per dieną. Pienas kokybiškas: riebumas siekia 4,2 proc., baltymingumas – 3,2 proc., o dėl somatinių ląstelių ar bakterijų piene Žukauskų ūkyje gaminamas pienas problemų niekada neturėjo.

Genetika – dar vienas veiksnys, ant kurio laikosi Žukauskų ūkis. Lietuvos juodmarges jie sėklina aukštos veislinės vertės holšteinų bulių sperma. Spermą renkasi ne pagal kainą, o pagal kokybę – tokią, kuri gerintų karvių veislinę vertę. Anksčiau žiūrėjo, kad karvės būtų stiprios, tvirtomis kojomis, pieningos. Dabar reikalavimų sąrašą papildė nauja būtina savybe – kad karvės tiktų melžtis robote, t. y. būtų aukštesnio ūgio, tešmenys – su taisyklingesniu užpakalinių ir priekinių spenių išsidėstymu. Taip pat pageidauja ilgesnio ūkinio naudojimo trukmės gyvulių. Holšteinai, ieškant funkcionalaus ir ūkiško gyvulio, yra vienas iš geriausių pasirinkimų, ši veislė su kaupu atidirba ūkyje.

Geros genetikos karvės ilgaamžės, gyvena 6–8 laktacijas. „Tai todėl, kad primilžio rekordų nesivaikome, nespaudžiame iš karvių visko“, – Ritautas pagal išsilavinimą yra veterinarijos felčeris, tad žino, ką sako. Tiesa, prieš įsigydami robotus, jie buvo pagerinę racioną, dienos primilžis tuomet padidėjo iki 27,7 l, bet netrukus prasidėjo pieno krizė ir primilžis vėl sumažėjo, ūkininkai nebegalėjo karvėms įpirkti kai kurių priedų.

Ritautas tvirtina, kad mastitą jie pamiršo jau seniai. Didžiausios įtakos karvių sveikatingumui, jo manymu, turėjo pasikeitęs laikymo būdas – kai paleido karves nuo grandinių ir pradėjo laikyti palaidas, iškart išnyko nemažai problemų. „Kada nori paėda, atsigeria, eina, kur nori – ar pagulėti, ar pasišukuoti. Pagerėjus gyvenimui, pagerėjo ir karvių sveikatingumas“, – džiaugiasi Ritautas. Šią vasarą nupirko piendavėms naujas modernias „šukas“ – automatinį masažinį šepetį, kuris pats įsijungia, karvei jį kilstelėjus. „Karvių eilė prie jų driekiasi, tik ne visos dar išmoko su šukomis elgtis. Bet kailis tų, kurios jau moka šukuotis, net blizga“, – į augintines švelniai žvelgia abu ūkininkai.

Karvės veršiuojasi lengvai, bet, jeigu reikia pagalbos, Ritautas būna šalia. Karvei apsiveršiuoti jau gali padėti ir dukros – studentė Gita ir vienuoliktokė Erika yra didžiausios tėvų pagalbininkės. Nuo mažens abi įpratusios dirbti prie karvių, jų negąsdino net senasis pieno ūkis, kai dar pačioms ir melžti reikėjo.

Pašarų gamybai lietus nesutrukdė

Ūkyje auginami tik žolių mišiniai. Racioną Žukauskai sudaro pasitardami su konsultantais. Į pašarus būtinai deda rapsų, melasos, sausą saladiną dėl baltymų, kukurūzų. Grūdus tenka pirkti. „Patys vieni, be darbininkų, visko neaprėptume. Bet šieną ir šienainį spėju pasigaminti pats, kai reikia, padeda Kristina – ji ir laukuose puiki pagalbininkė“, – giria žmoną Ritautas.

Dirba per 200 ha, visa žemė skirta ganykloms ir žoliniams pašarams, šienui. Daugiausia gamina šienainį, tik veršeliams dar šieno šiek tiek paruošia. Modernią techniką pašarams ruošti – 9 m darbinio pločio šienapjovę, grėblį, ritinių presą-vyniotuvą – pirko daug nedvejodami. „Šienavimo laikas visada būna ribotas, tad reikia skubėti ir tam būtina gera technika. Šiemet, kai buvo tokia lietinga vasara, nė vienų mūsų pašarų laukuose lietus nesulydė – nuolat stebėjome orų prognozę ir viską spėjome susitvarkyti, nors šienavimas ir užsitęsė ilgiau nei įprastai“, – džiaugiasi Žukauskai. Tik pievų šiemet neatnaujino – technika negalėjo į jas įvažiuoti, be to, ir pašarų nuo pernai nemažai likę.

Visos karvės šaukiamos vardais, nebaikščios, prižiūrėtos – akivaizdu, kad gyvulių gerovė čia užtikrinta. Net pieniniai buliukai draugiški, jaukūs, nes, pasak Kristinos, mergaičių nuo mažens yra glostomi, kalbinami.

Tvarte laikomiems veršeliams įdiegta automatinė girdymo sistema. Tai buvo vieną pirmųjų Lietuvoje „veršelių mamų“, ją ūkininkai pirko naudotą. Dabar rengiasi statyti antrąją, gerokai modernesnę – ją taip pat galės valdyti per atstumą kompiuteriu, matys visą informaciją apie veršelius. Šios investicijos – kad veršeliai būtų sveikesni, dažniau girdomi jie geriau auga, vadinasi, ateityje taps sveikomis pieningomis karvėmis. Be to, priduria Kristina, ir šiuo atveju darbas palengvintas, nes pagirdyti iš kibirų 30 veršelių nėra paprasta.

Ritautas pats sėklina karves. Vienintelė problema – jos apsisėklina gana sunkiai. Kodėl, neranda atsakymo, galbūt racione trūksta kai kurių medžiagų. „Bandėme vienus mineralinius papildus, kitus, po to sugrįžome prie pirmųjų. Šiaip vitaminų ir mineralų neturėtų trūkti, juk ir gyvulių kailis gražus, blizga. Bet reikia rasti priežastį“, – sako R. Žukauskas.

Šiemet karvės atsivedė gal 10 dvynukų porų. Didesnis prieauglis vis šiokia tokia kompensacija, nors po dvynukų atvedimo, pastebėjo ūkininkai, karvių organizmas sunkiau atsikuria. Vyriškos lyties veršelius parduoda visai mažus, o telyčaitės lieka ūkyje.

Ūkį modernizavo su ES parama

Žukauskai drąsiai naudojosi ES parama. „Pradėjome nuo Nitratų direktyvos projekto ir vėliau nepraleidome nė vienos galimybės pasinaudoti ES parama – tik ja pasinaudoję sukūrėme tokį ūkį“, – džiaugiasi Kristina. O Ritautas priduria, kad ir bankai visada geranoriškai padėjo. Kai pieno sektoriaus sunkmečiu pradėjo žvalgytis į robotus, iš tiesų net nesitikėjo, kad gaus paskolą. Bet gavo ir tada jau neliko nieko kito, tik dėti parašą ant sutarties.

Žukauskai pagal 2007–2013 m. KPP įvykdė Nitratų direktyvos įgyvendinimo ir tris ūkio modernizavimo projektus, dar du projektus – „Galvijininkystės ūkio modernizavimas“ ir „Investicijos į gyvulininkystės veiklos modernizavimą“ – jau 2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu. Daugelį projektų jiems rašė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai, kurie tvarko ir ūkio buhalterinę apskaitą.

Specializuotas pieno ūkis, krizės atveju, jokios pagalvės minkštesniam nusileidimui neturi. Bet Žukauskai jau žino, kaip išgyventi ir krizės sąlygomis, be to, šiuo metu ūkis rentabilus ir jo pajamų užtenka svarbiausioms reikmėms: kredito įmokai, elektrai, įmonėms už papildus ar grūdus sumokėti.

„Darbas automatizuotame pieno ūkyje teikia džiaugsmo, kad tik už pieną mokėtų normalią kainą. Nes viskas brangsta, ūkyje reikia nuolat kažką atnaujinti, investuoti, o pinigų tam nelieka. Seniau, kai turėjome mažiau karvių, į priekį sparčiau ėjome negu dabar. Pieno kaina tikrai per maža – nors ir pakilusi, bet nepasivejanti brangstančio gyvenimo“, – konstatuoja K. Žukauskienė.

Vis dėlto gausi šeima stengiasi džiaugtis tuo, ką turi. Kristina laiminga, kad galėjo išpildyti savo mergaičių svajonę turėti žirgą – tai buvo ir jos vaikystės svajonė, tik neįgyvendinta. Nors visai šeimai atostogų išvažiuoti nėra galimybių, tačiau į trumpas išvykas tėvus su mažuoju broliu, šešerių Edgaru, išleidžia dukros. Didžiausias džiaugsmas būti visiems drauge, braidyti po Ritauto gimtųjų Vyžuonų pievas, vakarais susėdus prie stalo aptarti praėjusią dieną. O ryte – vėl aplankyti laimingas ūkio karves. Kad tik krizės praeitų pro šalį.