Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai daugėja avis ir ožkas auginančių ūkininkų. Tam įtakos turi kiaulininkystės sektoriaus problemos. Kadangi daugėja smulkių atrajotojų ūkiuose, vis daugiau atsiranda ir jų sveikatingumo problemų.

Informacijos stoka, augintojų daromos klaidos sukelia nemažai ekonominių nuostolių. Dėl ko kyla smulkių atrajotojų problemos? Priežasčių yra labai daug, bet pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos avių ir ožkų sveikatingumui, yra keli:

• laikymo sąlygos;
• pašarai, geriamo vandens kokybė;
• biosauga;
• profilaktikos priemonių stoka;
• gydymo klaidos.

Visi šie veiksniai vienas su kitu yra glaudžiai susiję, atsiradusi nors viena menka spraga visoje grandinėje reikalauja papildomų investicijų, o laiku nesureagavus, neištaisius klaidų, patiriami ir pirmieji ekonominiai nuostoliai.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į veislės ypatumus. Vienų veislių avys ir ožkos yra jautresnės už kitų veislių. Iš avių galima išskirti Vokietijos merinosų veislę, kurios avys yra ypač jautrios vario kiekiui, jos labai dažnai serga nagų ligomis. Kalbant apie ožkų veisles, verta išskirti Anglų Nubijos (Anglo-Nubian) ožkas – jos dažnai į Lietuvą atkeliauja jau užsikrėtusios infekciniu ožkų artritu encefalitu, dėl pieningumo šios veislės ožkos dažniau serga tešmens ligomis.

Laikymo sąlygos ne visiems atrodo svarbios

Smulkius atrajotojus laikyti grupėmis yra tinkamas sprendimas, tačiau dažniausia ūkininkų daroma klaida yra didelių grupių per mažame plote suformavimas.

Gyvulius tinka laikyti tvartuose ant gilaus kraiko, tačiau reikia nepamiršti tvartų valyti ir dezinfekuoti. Lankantis ūkiuose pastebima, kad dažniausiai avys ir ožkos laikomos senuose tvartuose, kuriuose prieš tai buvo laikomi kitos rūšies gyvuliai. Tik nedaugelis ūkininkų ryžtasi investuoti į naujus tvartus.

Didžiausia problema vis dėlto yra ganyklos. Avys ir ožkos nuolatos išgenamos į tas pačias ganyklas, todėl tampa sunku išspręsti problemas, susijusias su parazitais. Ganyklos yra labai užterštos, todėl gyvuliai labai dažnai užsikrečia endoparazitais. Tai sunkiai išgydoma problema, nes Lietuvoje registruotų vaistų pasirinkimas yra nedidelis, be to, jau yra išsivystęs parazitų atsparumas kai kuriems vaistams. Todėl profilaktinis išmatų tyrimas ir vaistų parinkimas, atsižvelgiant į ganyklose rastus helmintų kiaušinėlius, padeda parinkti tinkamiausius vaistus.

Pašarų ir geriamojo vandens kokybės reikšmė

Pašaro ir geriamojo vandens kokybė turi didelės įtakos avių ir ožkų sergamumui virškinamojo trakto ligomis. Dažniausiai pasitaikančios virškinimo sistemos ligos yra acidozė, išputimas, kepenų veiklos sutrikimai. Taip pat, šeriant nekokybiškais, nevisaverčiais pašarais, pasireiškia ir medžiagų apykaitos ligos: baltoji raumenų degeneracinė liga (serga ėriukai), avių vario toksikozė, hipokalcemija, rachitas, ganyklinė tetanija. Todėl avims ir ožkoms šerti skirtas šienas turi būti tik geros kokybės (sausas, nesupelijęs), papildomai duodami grūdai ar jų mišinys, specialūs kombinuotieji pašarai.

Vaikingos patelės pirmą ėringumo pusę turėtų gauti daugiau pašarų, nes nuo to priklausys jų pieno kiekis ir atvestų jauniklių sveikatingumas. Fiziologiškai augant vaisiui, vietos pilvo ertmėje mažėja, todėl vėlesniu ėringumo periodu vaikinga patelė suėda mažiau pašaro.

Tiek tvartiniu, tiek ganykliniu laikotarpiu avys ir ožkos nuolat turi gauti mineralinių priedų (laižomosios druskos). Perkant laižomąsias druskas avims, reikia atkreipti dėmesį į sudėtį, rinktis būtent šiems gyvuliams skirtas druskas, kadangi avys yra jautrios vario kiekiui. Varis kaupiasi avių kepenyse, tai yra lėtinis procesas, trunkantis kelerius metus. Todėl nepalankaus poveikio ūkininkas iškart gali ir nepastebėti. Ožkos, kaip galvijai, sugeba pašalinti perteklinį vario kiekį, todėl vario toksikozė joms nepasireiškia.

Geriamasis smulkiųjų atrajotojų vanduo turi būti keičiamas nuolat, 1–2 kartus per dieną. Kartą per metus rekomenduojama atlikti geriamojo vandens tyrimus, ištirti geležies ir vario kiekį.

Biologinės saugos svarba

Daugelis ūkininkų, taip pat tenka pripažinti – ir dalis veterinarijos gydytojų, pamiršta biologinės saugos svarbą. Ūkyje rekomenduojama riboti pašalinių žmonių judėjimą, būtina naudoti dezinfekcinius kilimėlius. Personalas taip pat privalo laikytis biosaugos reikalavimų.

Kiekviename ūkyje privalo būti karantinavimo patalpos, o naujai įvežti ar įsigyti gyvūnai turi būti laikomi karantino sąlygomis pagal visus keliamus reikalavimus. Gyvuliams karantinuoti reikia ir patalpų, kuriose būtų galima patalpinti sergančius gyvūnus, kuo labiau sumažinti jų kontaktą su sveikais gyvuliais. Karantinavimo laikotarpiu privaloma ištirti, ar gyvūnas yra sveikas, atlikti infekcinių ligų tyrimus. Tik pasibaigus karantino laikotarpiui ir įsitikinus, kad gyvūnas kliniškai sveikas, galima jį įleisti į bandą.

Prieš įsigyjant gyvulį iš kitų šalių, rekomenduojama paprašyti savininko, kad jis atliktų infekcinių ligų tyrimus. Tik gavus atsakymus ir įsitikinus, kad gyvūnas sveikas, jį galima pirkti. Kai kuriose šalyse tam tikrų infekcinių ligų nebėra, bet prieš perkant būtinai reikia pasidomėti apie tos šalies situaciją infekcinių ligų atžvilgiu, taip pat verta pasikonsultuoti su savo veterinarijos gydytoju apie saugumą, kokius tyrimus reikia atlikti, o esant galimybei – ir kartu nuvykti pas ūkininką ir apžiūrėti perkamus gyvūnus.

Būtina taikyti profilaktikos priemones

Tikslingai taikomos profilaktikos priemonės padeda išvengti rimtesnių sveikatos sutrikimų, infekcinių ligų pasireiškimo. Rekomenduojama bent du kartus per metus atlikti bandos sveikatingumo ir kaprologinius išmatų tyrimus.

Viena iš profilaktikos priemonių, padedančių išvengti infekcinių ligų, yra gyvūnų vakcinavimas. Lietuvoje registruotų avių ir ožkų vakcinų pasirinkimas yra labai nedidelis, tačiau yra galimybė atsivežti vakcinų iš kitos šalies. Rekomenduojama avis ir ožkas vakcinuoti nuo Clostridium spp. sukeliamų infekcinių ligų (yra Lietuvoje registruota vakcina). Užsienyje smulkūs atrajotojai vakcinuojami nuo daugelio ligų: mėlynojo liežuvio ligos, pseudotuberkuliozės, pastureliozės, nagų puvinio, chlamidijų sukeliamų ligų, pasiutligės, E. coli.

Racionalus gydymas – veterinaro reikalas

Racionalus gydymas padeda išlaikyti sveiką gyvūną. Tikslus ligos diagnozavimas, atsakingai parinkti medikamentai, individualiai kiekvienam gyvūnui paskaičiuotos vaistų dozės – tai ir yra racionalus gydymas. Atsakingas antimikrobinių medžiagų naudojimas, pagrįstas atliktais jautrumo nustatymo tyrimais, visada bus efektyvesnis. Ūkininkai turi nepamiršti, kad veterinarijos gydytojas reikalingas būtent tam, kad nustatytų ligas, negalavimų priežastis, jas padėtų įveikti, atliktų reikiamus tyrimus ir parinktų tinkamą gydymo metodą. Didžiausia sėkmė priklauso nuo ūkininko ir veterinarijos gydytojo bendradarbiavimo. Abiejų tikslas yra tas pats – sveiki gyvūnai.