Žemės ūkio subjektams tenka sudarinėti sandorius perkant žemės ūkio techniką, priemones pasėlių augimui gerinti, parduodant derlių, gaunant paskolas ir kt. Ne visada sandoriai sudaromi laikantis įstatymuose numatytų reikalavimų. Jų nepaisoma ne iš nežinojimo, bet todėl, kad šalys laiko juos nereikšmingais, neatnešančiais neigiamų padarinių.

Civiliniame kodekse įtvirtinta bendra taisyklė, kad sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais (elgsena, rodanti valią sudaryti sandorį), tačiau iki šiol pasitaiko atvejų, kai asmenys, tarp jų ir ūkininkai, naudoja netinkamą sandorių sudarymo formą. Nuo 2015 m. Lietuvoje galioja Civilinio kodekso ir Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos tam tikri sandoriai, kurie anksčiau buvo sudaromi paprasta rašytine tvarka, dabar turi būti tvirtinami notaro. Šie pakeitimai galioja paskolos sutartims bei paprastiesiems ir įsakomiesiems vekseliams. Pagal pakeitimus, paskolos sutartys, paprastieji ir įsakomieji vekseliai, kurių suma didesnė nei 3 000 eurų, turi būti notarinės formos, jei vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Tiesa, notarinė forma privaloma tik toms paskolų sutartims, pagal kurias yra perduodami grynieji pinigai. Jei sutartyse numatyta, kad pinigai bus pervedami bankiniu pavedimu ar kitu būdu, sutartims, kai paskolos suma yra didesnė nei 3 000 eurų, pakanka rašytinės formos.

Notarinės formos sandoriai

Dažniausiai problemų kyla tais atvejais, kai nesilaikoma įstatymų reikalaujamos privalomos sudaromų sandorių notarinės formos. Civiliniame kodekse įrašyta aiški tokios notarinės sandorio formos nesilaikymo pasekmė – tokie sandoriai laikomi negaliojančiais ir tik teismas gali pagal įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimą tokį sandorį pripažinti galiojančiu. Tad paskolinusiam daugiau nei 3 000 eurų grynaisiais pinigais gali tekti savo teisę atgauti paskolintas sumas ginti teismuose.

Teismų praktikoje apie teismui suteiktą teisę pripažinti įstatymų reikalaujamos notarinės sandorio formos neatitinkantį sandorį galiojančiu yra išaiškinta, kad ši teisė turi būti taikoma nepažeidžiant civilinėje teisėje galiojančio sutarties laisvės principo, pagal kurį civilinių santykių subjektai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, ar jos nesudaryti. Konkretus sandoris gali būti sudarytas tik suderinta abiejų šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Dėl to teismai, pripažindami sandorį galiojančiu, pirmiausia turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo kaip tokio, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai reikštų, kad teismas tvirtina tokį sandorį ir sukuria tokias šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios.

Pagal teismų praktiką, įstatymų reikalaujamos notarinės sandorio formos neatitinkantis sandoris gali būti pripažintas galiojančiu tik esant tokioms būtinoms sąlygoms:

• sandoris yra dvišalis;
• viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį;
• kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka.

Nustačius, kad bent vienos iš nurodytų sąlygų nėra, pagrindo tokį sandorį pripažinti galiojančiu irgi nėra. Vykdant sandorį, savo valią išreiškia ne tik ta šalis, kuri jį vykdo, bet ir ta šalis, kuri priima įvykdymą, taigi turi būti akivaizdi abiejų šalių valia sandorį ne tik sudaryti, bet ir jį įvykdyti. Jeigu sandoris yra įvykdytas taip, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, tokio sandorio pripažinti galiojančiu nėra pagrindo.

Apibendrintai galima pasakyti, kad kai sandorio šalys renkasi sudaromo sandorio formą, kiekvienu atveju būtina nepamiršti, kad įstatymas tam tikriems sandoriams reikalauja notarinės formos. Teismų praktikoje teismui yra suteikiama teisė pripažinti galiojančiu sandorį, neatitinkantį įstatymų reikalaujamos notarinės formos, o ne sandorį, iš viso neturintį notarinės formos. Tai tiesiogiai susiję ir su galimybe išsiieškoti skolą iš skolininko pagal paskolos sutartį ar suteiktą vekselį.

Sandoriai per įgaliotąjį atstovą

Sandorio sudarymas per sandorio šalies atstovą neretai yra vienintelis įmanomas sandorio sudarymo būdas. Pavyzdžiui, juridiniai asmenys sandorius gali sudaryti tik per savo įgaliotuosius atstovus, dažniausiai per juridinio asmens darbuotojus. Suteikus atstovavimo teisę kitam asmeniui – įgaliotajam atstovui, šis asmuo gali už tokią teisę suteikusį asmenį sudarinėti sandorius bei atlikti kitus juridinius veiksmus. Asmuo, pavesdamas sudaryti sandorį atstovui, kartu jam paveda išreikšti savo, t. y. atstovaujamojo, valią. Sandoris, sudarytas su šalies atstovu, tarp šalių įgyja įstatymo galią. Tačiau pasitaiko atvejų, kai atstovas, sudarydamas sandorį, nukrypsta nuo atstovaujamojo nurodymų, taigi neišreiškia jo valios, arba sudaro sandorį, neturėdamas tam teisės.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryto sandorio galiojimo, tokia aplinkybė, kaip vėlesnė atstovaujamojo valia patvirtinti tokį sandorį ar jo nepatvirtinti, yra lemiama tik tuo atveju, kai kita sandorio šalis nereikalauja sandorio galiojimo ir neįrodinėja, kad turėjo rimtą pagrindą manyti, jog sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu. Atstovaujamasis galėtų ginčyti sandorio galiojimą tik įrodinėdamas, kad kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog įgaliotasis atstovaujamojo atstovas viršija jam suteiktus įgaliojimus.

Išaiškinimui geriau suvokti imkime tokį pavyzdį. Ūkininkas iš agroverslo įmonės įsigyja techniką, tačiau pirkimopardavimo sandorį įmonės vardu pasirašo darbuotojas, kuris neturi tokio parašo teisės. Pagal įstatyminį reglamentavimą šiuo atveju tiek pati įmonė galėtų pripažinti sandorį, tiek ūkininkas galėtų reikalauti sandorio galiojimo, įrodinėdamas, kad turėjo rimto pagrindo manyti, jog sudaro sandorį su parašo teisę turinčiu atstovu. Tačiau siekiant įrodyti visas šias aplinkybes, gali kilti nemažų sunkumų. Todėl prieš sudarant kiekvieną sandorį reikėtų būti atidžiam ir patikrinti atstovaujamojo asmens atstovo teisę sandorį sudaryti.

Sandoriai elektroniniu paštu

Internetas bei jo teikiamos galimybės yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Šioje erdvėje žmonės perka įvairias prekes, paslaugas ar apmoka savo sąskaitas, vis dažniau sudaro sandorius. Suklestėjus informacijos perdavimo priemonėms bei technologijoms, atsirado galimybių sandorius sudaryti nuotoliniu būdu, neišėjus iš namų. Asmenys mieliau renkasi šį patogesnį sandorių sudarymo būdą – suprantama, jeigu jį leidžia naudoti įstatymas.

Akivaizdu, kad sandoris, kuris pagal įstatymą privalo būti notaro patvirtintas, negali būti sudaromas naudojant elektroninį paštą ar kitas informacijos perdavimo priemones, nes būtų laikomas negaliojančiu. Tačiau vis dažniau naudojant informacijos perdavimo priemones yra sudaromi ar keičiami paprasti rašytiniai sandoriai, tiesiog pasikeičiant skenuotomis pasirašytų dokumentų kopijomis. Kaip teisingai turi būti sudaromas ar keičiamas toks sandoris, kuriam įstatymai numato privalomą paprastą rašytinę, o ne notarinę formą?

Paprastos rašytinės formos sandoriams, sudaromiems tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kita telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija, įstatymai taip pat numato pareigą užtikrinti siunčiamos informacijos apsaugą ir sudaryti galimybę tinkamai identifikuoti sandorio šalis – pasirašančio asmens tapatybę bei parašo autentiškumą. Nepavykus asmens identifikuoti, toks sandoris gali būti pripažintas nesudarytu. Lietuvos apeliacinis teismas vienoje iš nutarčių nagrinėjamu klausimu yra pasisakęs, kad objektyviai įvertinti, ar elektroninio laiško siuntėjo ir gavėjo duomenys atitinka tikrovę ir ar laiško turinys ir kiti duomenys taip pat atitinka tikrovę, t. y. ar nėra prielaidų abejonėms, kad elektroninio laiško turinys gali būti modifikuotas, galima tik esant elektroniniam parašui.

Vadinasi, tik esant saugiam elektroniniam parašui galima objektyviai įvertinti, kad elektroninio laiško siuntėjo ir gavėjo duomenys, taip pat šio laiško turinys ir kiti duomenys yra patikimi. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad, nesant elektroniniuose laiškuose įstatymo reikalavimų atitinkančio elektroninio parašo, nėra pagrindo konstatuoti, kad šalys tinkamai sudarė ar pakeitė sandorį, kuriam įstatymai numatė privalomą paprastą rašytinę formą. Kita vertus, sutartis savaime nėra negaliojanti vien dėl to, kad nėra pasirašyta elektroniniu parašu. Vienoje byloje agroverslo subjektas ginčijo, kad jam nebuvo pateiktas sutarties originalas, tad sutartis nėra sudaryta. Pavykus įrodyti, kad sutartis faktiškai tarp šalių buvo sudaryta, originalų pasikeitimas buvo laikomas formalumu, dėl kurio nėra pagrindo sutartis pripažinti negaliojančiomis. Teismai, vertindami rašytinės formos sandorių galiojimą, atskirais atvejais taip pat atsižvelgia į pačiuose sandoriuose įtvirtintas nuostatas dėl sandorio įsigaliojimo bei tarp sandorio šalių susiklosčiusią jau įprastą praktiką.