Pastaraisiais metais javų augintojai ar konsultantai vis dažniau kreipiasi dėl neįprastų akiai stiebų pažeidimų. Iš pirmo žvilgsnio šie pažeidimai panašūs į stiebalūžės Oculimacula spp. požymius, tačiau, geriau įsižiūrėjus, nesunku įžvelgti skirtumus. Tai vis grėsmingiau mūsų laukuose plintanti liga – javų rizoktoniozė.

Šviesiai rudos, netaisyklingos, kartais elipsės formos dėmės su plonu tamsiu negyvo audinio apvadu – pagrindinis rizoktoniozės požymis. Palankiomis sąlygomis dėmės ant stiebo didėja, gali susilieti į didelę dėmę ir apimti visą stiebą. Stiebalūžės pažeidimas koncentruojasi prie stiebo pagrindo, o rizoktoniozės dėmės dažniausiai yra 10–30 cm virš dirvos paviršiaus. Iki šiol minėta kaip mažai reikšminga javų liga, rizoktoniozė daugelyje šalių įvardijama kaip vis labiau kenkianti javams. Pastaraisiais metais liga vis dažniau sutinkama ir Lietuvoje auginamuose javuose.

Javų rizoktoniozę sukelia Rhizoctonia cerealis ir R. solani. Abu patogenai plinta tik per dirvožemį ir augalų liekanas jame. R. solani grybas labiau žinomas kaip patogenas, kenkiantis bulvėms, runkeliams, žirniams, kukurūzams. Literatūroje šis grybas taip pat įvardijamas kaip kviečių, žolių (Poa pratensis, Lolium multiflorum, L. perenne, Festuca arundinaceae) ir kitų augalų ligų sukėlėjas. R. cerealis būdingas migliniuose javuose ir žolėse, dažnesnis vidutinio klimato regionuose. Yra nustatyta, kad rizoktoniozė plinta kviečiuose, miežiuose, rugiuose, o štai avižos yra ne tokios jautrios.

Vystymosi ciklas

R. cerealis peržiemoja dirvoje ar ant augalų liekanų kaip grybiena arba kaip skleročiai, kurie ir yra pirminis infekcijos šaltinis. Kylant temperatūrai, skleročiai sudygsta, grybiena pradeda augti. Optimali temperatūra užsikrėsti patogenu R. cerealis yra nuo 10 iki 18 °C, o R. solani – 21–32 °C.

Abi Rhizoctonia rūšys dirvoje gali augti kaip saprotrofai arba užkrėsti augalą šeimininką per šaknis ir antžeminę jo dalį. Per šaknis R. cerealis gali užsikrėsti bet kuriuo vystymosi tarpsniu. Užsikrėtus augalui, patogenas prasiskverbia į audinius. Tipingas ligai dėmes galima pamatyti nuo ankstyvųjų tarpsnių iki visiškos brandos. Pažeistuose audiniuose formuojasi skleročiai, kuriuos galima matyti ant smarkiai pažeistų stiebų arba tarp lapamakštės ir stiebo. Ligos sukėlėjas neformuoja konidijų.

Palankios sąlygos plisti

Ligos apnikimo intensyvumas smarkiai varijuoja atskirais metais ir priklauso nuo vyraujančių meteorologinių sąlygų. Vėsūs (10–20 °C) orai, drėgna dirva rudenį ir pavasarį – pagrindiniai veiksniai, palankūs užsikrėsti R. cerealis sukeliama liga. Toliau vystytis ligai palankiau, kai dirva vėsi ir sausa. Bet kuriuo atveju žema dirvos ir aplinkos temperatūra yra labai svarbus veiksnys R. cerealis sukeliamos rizoktoniozės gausesniam išplitimui.

O štai patogenas R. solani greitai vystosi ir pasižymi dideliu agresyvumu aukštesnėje temperatūroje (23–32 °C, optimali 27–29 °C). Literatūroje galima rasti prieštaringų nuomonių dėl agrotechninių veiksnių įtakos. Vieni autoriai nurodo, kad agrotechninės sąlygos daro menką įtaką ligai plisti. Kiti vis dėlto pabrėžia, kad liga smarkiau plinta sėjomainose, kai auginama daug miglinių javų.

Ko gero, šį prieštaravimą galima paaiškinti ligos sukėlėjo dominavimu. Jei rizoktoniozę sukelia R. solani, priešsėlis yra ne toks reikšmingas, nes šis grybas plačios specializacijos, turi daug augalų šeimininkų. O štai R. cerealis pagrindiniai augalai šeimininkai yra migliniai augalai, tad šiuo atveju sėjomaina galima kaip prevencinė priemonė. Plačiai auginamos veislės neatsparios rizoktoniozei, todėl kol kas jos neminimos kaip svarbi ligos kontrolės priemonė.

Kokią žalą daro liga

Rizoktoniozė pastaraisiais metais daugelyje šalių laikoma vis smarkiau plintančia liga. Manoma, kad nuo natūraliose augavietėse augančių miglinių žolių išplitusio į javus patogeno R. cerealis agresyvumas padidėjo, dėl to tikėtina didesnė jo žala. Efektyvūs nuo per dirvą ir su sėkla plintančių pašaknio ligų augalų apsaugos produktai veiksmingai apsaugo nuo stiebalūžės, Fusarium puvinių, javaklupės, nebelieka tarpusavio konkurencijos tarp ligų sukėlėjų, įsigali nauji patogenai, kurie anksčiau buvo mažiau reikšmingi, kaip šiuo atveju Rhizoctonia rūšys. Javų dominavimas sėjomainoje, augalų liekanos dirvoje – taip pat palankūs veiksniai ligos sukėlėjams daugintis ir augalams užsikrėsti.

Kai ligos užkrato negausu, derliaus nuostoliai neesminiai. Anglijoje atliktų tiksliųjų lauko tyrimų duomenimis, rizoktoniozei smarkiai išplitus žieminiuose kviečiuose, grūdų derlius sumažėjo iki 8,5 procento.

Apsaugos strategijoje – dėmesys prevencijai

Siekiant sumažinti rizoktoniozės išplitimą, reikėtų naudoti visą kompleksą priemonių, prioritetą skiriant preventyviai kontrolei. Viena iš veiksmingesnių priemonių nuo R. cerealis sukeliamos rizoktoniozės yra sėjomaina. Apie veislių atsparumą nuo šios ligos kol kas kalbama mažai, kadangi liga anksčiau neišsiskyrė didesne žala.

Cheminė ligos kontrolė taip pat yra komplikuota dėl to, kad augalai gali užsikrėsti skirtingais augimo tarpsniais. Norint augalus (ypač ankstyvų tarpsnių) apsaugoti nuo pirminės dirvos infekcijos, rekomenduojama sėti beicuotą sėklą. Tačiau veikliųjų medžiagų pasirinkimas kol kas labai menkas. Anglijoje atliktų tyrimų duomenimis, sedaksano veiklioji medžiaga įvardijama kaip efektyvi nuo rizoktoniozės (Rhizoctonia spp.) kviečiuose. Dėl fungicidų naudojimo ir jų veiksmingumo nuo šios ligos migliniuose javuose bendros užtikrintos nuomonės nėra. Tai tolesnių tyrimų reikalaujanti tema.

Klasikinių agrotechninių priemonių svarba nemenkėja

Pristatant vis dažniau javuose išplintančią rizoktoniozę, norėtųsi dar kartą atkreipti dėmesį į klasikinių agrotechninių priemonių svarbą efektyviai visų ligų ir kitų kenksmingųjų organizmų kontrolei, nes mažanarės sėjomainos, supaprastintas žemės dirbimas, produktyvios, bet dažnai jautrios ligoms veislės ir kai kurie kiti veiksniai prisideda prie gausesnio kenksmingųjų organizmų plitimo, suaktyvėja buvę ne tokie reikšmingi kenkėjai ar ligos, ligų sukėlėjai tampa agresyvesni.

Augalų apsaugos produktų naudojimas padeda spręsti daugumos kenksmingųjų organizmų keliamas problemas, tačiau jas naudojant visada svarbu įvertinti jų veiksmingumą nuo konkretaus žaladario ir kartu įvertinti poveikio kompleksiškumą.

***

Dėl ankstyvos infekcijos daigai vystosi silpniau ar net gali visai sunykti (kartais sunyksta ne visas augalas, bet atskiri jaunų augalų ūgliai). Smarkiai pažeisti augalai anksčiau bręsta, grūdai būna smulkesni, dėl per ankstyvo brendimo pasėlyje matyti baltų varpų. Ligoti augalai gali ir išgulti stiebams užlūžus ties 2 ar 3 tarpubambliu – skirtingai negu nuo stiebalūžės, dėl kurios augalai nulinksta ties 1 tarpubambliu, pasėlis tarsi „susivelia“.