Kasmet skirtingi žieminių rapsų auginimo sezonai reikalauja vis daugiau žinių. Šiuolaikinėse rapsų auginimo technologijose žemdirbių sukaupta patirtis padeda išvengti daugumos klaidų, tačiau tenka pripažinti, kad išauginti kokybišką rapsų derlių vis dėlto nėra paprasta.

Pirmiausia norisi apžvelgti žieminių rapsų situaciją per 2016–2017 m. auginimo sezoną. Šalies mastu didžioji dalis žieminių rapsų pasėlių sėkmingai peržiemojo, buvo tikėtasi didelio rapsų sėklų derliaus. Tačiau ankstyvą pavasarį, po vegetacijos atsinaujinimo vyravę šalti (dideli dienos ir nakties oro temperatūrų svyravimai, šalnos), vėjuoti ir drėgni orai buvo nepalankūs tolesniam žieminių rapsų augalų vystymuisi.

Buvo daug fiziologinių sutrikimų

Per visą žieminių rapsų butonizacijos tarpsnį ir iki žydėjimo tarpsnio vidurio augalams labai trūko drėgmės daugelyje rajonų, todėl žieminių rapsų žydėjimo periodas (vidutiniškai 2,5 savaitės) buvo beveik per pusę trumpesnis negu praėjusiais metais. Lietingesnis periodas buvo rapsų ankštarų vystymosi ir brendimo tarpsniais, todėl padidėjo rizika grybinėms ligoms plisti.

Dėl susidariusių specifinių oro sąlygų įvairiais augimo tarpsniais augaluose vyko daug fiziologinių sutrikimų: vyto, džiūvo lapai arba augalai metė lapus, atmetė pumpurus, nesivystė ankštaros, anksti brendo, prastai pasisavino maisto medžiagas. Be to, į silpnus augalus intensyviai skverbėsi bakterijų ir grybų infekcijos.

Dalies žieminių rapsų derliaus netekome dėl nepalankių meteorologinių sąlygų. Taip pat nemažai derliaus praradome dėl grybinių ligų: sklerotinio puvinio (Sclerotinia sclerotiorum), fomozės (Leptosphaeria maculans, L. biglobosa), verticiliozės (Verticillium longisporum) ir kitų grybinių ligų, kurios mažiau paplitusios, tačiau gali būti labai žalingos palankiais joms plisti metais. Po derliaus nuėmimo, skustų žieminių rapsų laukų paviršius, lyg žalias kilimas buvo padengtas sudygusiomis rapsų pabiromis, tai dar kartą patvirtina, kad rapsų sėklos išbyrėjo ant dirvos paviršiaus iš ligotų augalų gerokai anksčiau, negu buvo nuimamas derlius.

Žalingiausioms grybinėms ligoms (ypač verticiliozei) plisti buvo palankios oro sąlygos. Ne kasmet išplintantis pilkasis puvinys šiemet ypač išplito ant rapsų augalų brendimo tarpsnio pabaigoje – daugiausia ant tų, kurie buvo nukentėję nuo abiotinių ir biotinių veiksnių. Deja, daugeliu atvejų buvo priimti klaidingi sprendimai pasirenkant augalų apsaugos produktų naudojimo laiką žieminių rapsų apsaugai nuo sklerotinio puvinio.

Ekonomiškai žalingos rapsų ligos

Sklerotinis puvinys

Lietuvoje nuo rapsų auginimo pradžios intensyvesnis ligos plitimas kartodavosi kas 4–7 metus. Dažniausiai ši liga beveik nepasireikšdavo, tik viename kitame pasėlyje buvo aptinkama pavienių ligos apniktų augalų. Tačiau nuo 2007 m., susiklosčius palankioms oro sąlygoms, kilo šios ligos epidemija žieminiuose rapsuose, daugiau negu įprasta buvo pažeisti ir vasariniai rapsai. 2007 m. buvo nustatyta, kad viename sklerotinio puvinio pažeistame žieminių rapsų stiebe susiformavo nuo 14 iki 50 vienetų grybo skleročių.

Per derliaus nuėmimą dalis skleročių nusikulia su sėklomis, tačiau didesnė dalis patenka į dirvas. Ir šiuo metu dirvose yra daug ligos užkrato, todėl ligos išplitimo rizika kasmet yra didelė. Sklerotinis puvinys įvardijamas kaip viena svarbiausių, žalingiausių ir didelius ekonominius nuostolius atnešanti grybinė liga. Sklerotinis puvinys gali pažeisti įvairias rapsų augalų dalis, priklausomai nuo užsikrėtimo laiko; dažniausiai pažeidimų būna ant stiebų ar šoninių šakų, taip pat ir ant ankštarų. Dėl sklerotinio puvinio pažeidimų prarandama nuo 25 iki 80 proc. rapsų sėklų derliaus.

Rapsai sklerotiniu puviniu užsikrečia askosporomis per žydėjimą, tačiau ryškių ligos požymių galima pamatyti tik vystantis ankštaroms ar brendimo tarpsniu. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra šios ligos sukėlėjo (Sclerotinia sclerotiorum) grybo skleročiai, kurie kuliant patekę į dirvą tiesiogiai ar su augalų liekanomis išlieka gyvybingi daugiau kaip 10 metų.

Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad skleročių stadijos grybas dirvoje praleidžia apie 90 proc. viso savo gyvenimo ciklo. Esant palankioms sąlygoms, grybo skleročiai dygsta ir suformuoja apotecius, iš kurių pasklinda askosporos ir užkrečia žydinčius rapsus. Dauguma askosporų išplinta nedideliais atstumais tame pačiame lauke, tačiau dalis jų su vėju gali nukeliauti ir didesnius atstumus, pasiekti gretimus laukus. Ypač askosporų iš apotecių barstymąsi skatina besikaitaliojantys drėgni ir sausesni periodai.

Kad grybo askosporos užkrėstų rapsų augalus, jos turi pasiekti augalo vietą, kur yra pakankamai drėgmės ir maisto medžiagų askosporoms sudygti ir infekcijai vystytis. Tinkamiausi maisto medžiagų šaltiniai askosporoms yra rapsų žiedlapiai, žiedadulkės ir apvytę lapai. Askosporos, patekusios ant žiedų, kartu su žiedlapiais nukrenta ant rapsų lapų ir prie jų prilimpa. Drėgnu oru, kai ilgai laikosi rūkas ar krinta lietaus dulksna, ypač tankiuose ir piktžolėtuose rapsų pasėliuose susidaro geras mikroklimatas ligos infekcijai susidaryti ir plisti.

Nukritę žiedlapiai prilimpa prie lapų, tuomet askosporos ima dygti ir išauga grybiena. Grybas nuo lapo per lapkotį pasiekia stiebą ir stiebe vystosi abiem kryptimis – ir aukštyn, ir žemyn nuo pažeidimo vietos, stiebo išorėje ir viduje.

Įvairiame rapsų aukštyje ant stiebų išsivysto sklerotinio puvinio dėmės, kurios drėgnu oru gali būti apsinešusios balta grybiena. Sausu oru grybiena išdžiūsta, tačiau grybo apimtos vietos lieka baltos. Dėmės pakraščiai paprastai būna šviesesni, vėliau dėmės vidurys darosi pilkšvas. Vėliau pažeista stiebo vieta tampa tuščiavidurė, viduje formuojasi įvairaus dydžio grybo skleročiai, kurie yra pagrindinis skiriamasis šios ligos požymis.

Rapsams bręstant, pažeistuose stiebuose iš tankių grybienos telkinių pradžioje formuojasi minkšti balti skleročiai, kurie vėliau tampa kieti ir juodi. Sklerotinio puvinio apniktuose tuščiaviduriuose rapsų stiebuose skleročiai sukrenta į apatinę pažeistos vietos dalį, o per derliaus nuėmimą su augalų liekanomis patenka į dirvą. Ligos ciklas prasideda iš naujo.

***

Sklerotinio puvinio infekcija ypač pavojinga tuomet, kai grybas Sclerotinia sclerotiorum barsto askosporas, kartu krenta žiedlapiai ir vyrauja šiltas ir drėgnas oras. Intensyviausiai žieminių rapsų augalus ši liga pažeidžia nuo žydėjimo pradžios iki žydėjimo vidurio, mažiau – žydėjimo pabaigoje. Todėl veiksmingiausi augalų apsaugos produktai išlieka tuomet, kai fungicidai panaudojami žydėjimo pradžioje ir žydėjimo viduryje, vyraujant šiltam ir lietingam orui. Jei rapsų žydėjimo pradžioje (BBCH 63) nusistovi saulėti orai, fungicidų purškimą rekomenduojama nukelti arčiau intensyvaus rapsų žydėjimo tarpsnio BBCH 65 (dažniausiai šiuo tarpsniu vyrauja šilti ir lietingi orai). Jei atsitinka taip, kad šiais žydėjimo tarpsniais vyrauja šiltas, tačiau be lietaus oras, tuomet fungicidus reikia panaudoti ne vėliau kaip baigiantis augalų žydėjimui iki BBCH 67.

Verticiliozė

Dėl ypač intensyvaus rapsų auginimo, kai rapsų plotų koncentracija atskiruose ūkiuose buvo labai didelė ir rapsai grįždavo į tą patį lauką dažniausiai kas dvejus metus, susidarė sąlygos intensyviai plisti grybinėms (sėjomaininėms) ligoms. Nuo 2008 metų nustatytas verticiliozės išplitimo protrūkis ir liga šiuo metu yra labai žalinga, o rapsų apsauga nuo šios ligos yra labai komplikuota. Siekiant mažinti verticiliozės protrūkį plačiu mastu, rapsų augintojai turėtų panaudoti visas galimas agrotechnines priemones, pasirenkant auginimui mažiau šiai ligai jautrias veisles, nes cheminė apsauga nuo verticiliozės neveiksminga.

Dėl verticiliozės rapsai vysta ir per anksti subręsta, tuo pasekojetodėl yra išbarstomos sėklos . Pažeistuose augaluose sutrikdoma vandens ir maisto medžiagų apykaita. Augalas negali apsirūpinti maisto medžiagomis, suaktyvėja senėjimo procesas, augalai pradeda anksčiau bręsti. Dėmės ant stiebo išryškėja tik rapsų brendimo tarpsniu. Rapsų sėklų derliaus nuostoliai gali skirtis.

Dėl verticiliozės vidutiniškai prarandama apie 20 proc. rapsų sėklų derliaus, tačiau kai kuriais metais sėklų derliaus nuostoliai gali siekti daugiau kaip 70 proc., o tūkstančio rapsų sėklų svoris gali sumažėti iki 24 procentų.

Ankstyvaisiais tarpsniais verticiliozės požymius nustatyti gana sunku. Pirmieji matomi simptomai gali pasirodyti per rapsų žydėjimą. Aiškius ir tipingus ligos simptomus galima pamatyti tik brendimo tarpsniu, likus maždaug 3–4 savaitėms iki derliaus nuėmimo. Vienas iš aiškesnių ligą nusakančių požymių – ant stiebų, dažniausiai vienoje stiebo pusėje, išryškėjusios išilginės gelsvos juostos, einančios nuo viršaus žemyn.

Ligos apimtos vietos pastebimai skiriasi nuo sveikų stiebo audinių, jos vėliau tampa raudonai rudos, viršutiniai stiebo audiniai lengvai lupasi, po jais audiniai būna tamsiai pilki, su mikroskleročiais (0,04 mm), kuriuos galima pamatyti per lupą. Susiformavusių mikroskleročių būna ir šaknų, kurių audiniai tampa pilki, viduje. Ligotą augalą nesunku išrauti iš dirvos, nes augalo šalutinės šaknys būna pilkos, su mikroskleročiais, vėliau jos nupūva.

Grybas Verticillium longisporum, sukeliantis rapsų verticiliozę, dirvoje nepalankias sąlygas išgyvena mikroskleročiais. Dirvoje esantys mikroskleročiai yra pagrindinis infekcijos šaltinis, jie gali dirvoje išlikti gyvybingi 10 ir daugiau metų. Veikiami tiek augalo šeimininko, tiek ne šeimininko šaknų išskyrų, mikroskleročiai pradeda dygti. Dygdami ima formuoti hifus. Grybo hifai prasiskverbia į augalo šaknis per šakniaplaukius ir įsikuria žievėje. Vėliau, vystantis grybui, iš šaknų žievės grybo hifai patenka į endodermį. Šaknies ląstelių viduje hifai kolonizuojasi ir jų telkiniuose pradeda formuotis grybo konidijos.

Grybo konidijos augale plinta kartu su vandeniu vandens indais, kurie ilgainiui užkemšami, ir tada dėl grybo išskiriamų toksiškų junginių augalai vysta, paruduoja stiebai. Kai ligotas augalas sensta, grybas išauga per žievės audinius ir suformuoja mikroskleročius, kurie, yrant augalų liekanoms, patenka į dirvą. Verticiliozės plitimą veikia palankios aplinkos sąlygos ir agronominiai veiksniai bei dirvoje esantys mikroskleročiai.

Fomozė

Fomozė – tai kasmet išplintanti ir ypač žalinga žieminių rapsų grybinė liga. Ji sukelia sausąjį rapsų stiebų puvinį, įvai-rias stiebų, ypač stiebų apatinės dalies, ties šaknies kakleliu, žaizdas. Dėmės ant stiebo išryškėja įpusėjus rapsų vegetacijai, infekcijos ir pažeidimo lygis gali svyruoti atsižvelgiant į oro sąlygas, auginamas rapsų veisles, auginimo technologiją ir kitus veiksnius. Paprastai dėl fomozės būna apie 25 proc. rapsų sėklų derliaus nuostolių, tačiau kai kuriais metais nuostoliai gali siekti 70 ir daugiau procentų.

Lietuvoje pirmieji fomozės pažeidimai rapsų pasėliuose aptikti 1990– 2003 m. laikotarpiu: tada buvo nustatyta iki 40 proc. fomozės pažeistų žieminių ir vasarinių rapsų stiebų. Daugeliu atvejų ligos intensyvumas buvo nedidelis, fomozės dėmės ir žaizdos ant stiebų negilios. Tačiau nuo 2004 m. iki dabar rapsų pasėliuose vidutiniškai nustatoma daugiau kaip 80 proc. ligotų, su fomozės požymiais, stiebų, o ligos intensyvumas būna didelis: daugiausia fomozės dėmės ir žaizdos būna apėmusios visą apatinės stiebo dalies, ties šaknies kakleliu, perimetrą, ypač žieminių rapsų augalų. Tokiu atveju fomozės pažeistos rapsų stiebų vietos būna ištuštėjusios, nulūžusios, augalai subrendę anksčiau negu sveiki augalai.

Fomozės sukėlėjo grybo (Leptosphaeria maculans, L. biglobosa) vystymosi ciklas palyginti ilgas ir sunkus. Šia liga rapsų augalai paprastai užsikrečia oru plintančiomis askosporomis ir tai laikoma pagrindiniu šios ligos sukėlėjo infekcijos šaltiniu. Be šio šaltinio, infekcija gali kilti nuo užsikrėtusių sėklų, nuo ligotų rapsų augalų liekanų per tiesioginį kontaktą ir per lietaus nuplautas konidijas. Galimi infekcijos šaltiniai yra ir kiti bastutinių šeimos augalai, taip pat piktžolės. Pirminis ir pagrindinis infekcijos šaltinis vis dėlto yra askosporos, kurios pasklinda iš pseudotecių – ant sumedėjusių ligotų augalų liekanų susiformavusių grybo vaisiakūnių.

Palankios sąlygos fomozei plisti susidaro auginant rapsus greta ar netoliese pernykščių plotų, ypač jei nukultų rapsų ražienos ant dirvos paviršiaus lieka ilgai, kol pasirodo jauni rapsų daigai. Jautresni ligai yra kenkėjų (ypač stiebinių paslėptastraublių) sužaloti augalai. Tankiuose, anksti pasėtuose žieminiuose rapsuose sąlygos fomozei plisti yra palankesnės negu pasėtuose optimaliu laiku. Rapsų veislės tai pat skiriasi pagal jautrumą fomozei.

Fomozės žala prasideda rudenį

Pastaruoju metu vyraujantys ilgi ir šilti rudens bei švelnūs žiemos periodai skatina gerą žieminių rapsų augimą, vystymąsi ir žiemojimą, kartu sudaro ypač geras sąlygas fomozei plisti. Praėjus maždaug mėnesiui po žieminių rapsų sėjos, rapsų pasėliuose ant jaunų augalų lapų matyti fomozės pažeidimų. Nuo rudenį užsikrėtusių lapų fomozės infekcija pereina į lapastiebius ir stiebus. Vėliau, dažniausiai tik rapsų ankštarų vystymosi– brendimo tarpsniais, išsivysto stiebo apatinės dalies – šaknies kaklelio – sausasis puvinys arba vėžys. Dėmės ir stiebo apatinėje dalyje, ir aukščiau iš dalies arba visai apjuosia rapsų stiebus, sutrikdo vandens ir maisto medžiagų transportavimą, todėl ligoti augalai bręsta anksčiau nei sveiki augalai.

Apsauga nuo fomozės. Laikytis tinkamos sėjomainos, kuo greičiau po derliaus nuėmimo tvarkyti (užarti, suskusti ir kt.) rapsų liekanas. Rapsus sėti tinkamu laiku ir suformuoti tinkamo tankumo pasėlį. Žieminių rapsų veislių jautrumas fomozei skiriasi, tad reikėtų auginti mažiau jautrias fomozei veisles. Apsaugoti augalus nuo kenkėjų, nes jų pažeisti augalai yra jautresni fomozei.

Fungicidais rekomenduotina žieminių rapsų pasėlius nuo fomozės purkšti rudenį, kai ligos dėmių aptinkama ant 10–20 proc. augalų lapų.