Iš pagrindinių daržovių šiemet vėl, po pernykščio stabtelėjimo, labiausiai didėjo burokėlių plotai – tai pirma pagal deklaruotus plotus auginama daržovė Lietuvoje, užimanti beveik 935 ha. Pastebima tendencija, kad burokėlius labai mėgsta auginti jaunieji ūkininkai, matyt dėl jų populiarėjimo visoje Europoje ir dėl susidariusios nuomonės, kad tai palyginti lengvai užauginama daržovė. Deja, tai netiesa. Užauginti kokybiškus burokėlius reikia ir investicijų, ir žinių.

Dėl savo vertingų maistinių savybių raudonieji burokėliai yra viena iš pagrindinių Lietuvoje auginamų daržovių. Tai daržovė, su kuria ūkininkas nesiskiria ištisus metus – pradeda sėti tuomet, kai dar nepasibaigusi produkcijos realizacija iš sandėlių. Didžiausi burokėlių kiekiai realizacijai tiekiami iš sandėlių, todėl svarbu kuo ilgiau išlaikyti kokybišką produkciją iki kito derliaus, išsaugoti daržovių maistinę vertę, natūralų skonį, spalvą, konsistenciją. Produkcijos kokybė priklausys tiek nuo augimo, tiek nuo laikymo sąlygų.

Daugiausiai nuostolių sandėliuose laikomai produkcijai padaro ligos, todėl jų prevencijai iš visų agrotechnologinių veiksnių bene svarbiausias vaidmuo tenka sėjomainai. Nesilaikant sėjomainos, ne tik dažnėja tokių ligų kaip fomozės, fuzarinio, sklerotinio, kekerinio, bakterinių puvinių plitimas, bet neatmetama galimybė pasireikšti rizomanijai (angl. Beet necrotic yellow vein virus), kuri yra viena ekonomiškai svarbių cukrinių runkelių (burokėliai ir runkeliai priklauso tai pačiai šeimai) sunkiai kontroliuojamų virusinių ligų. Kai kurios sėklų įmonės jau teikia burokėlių veisles, atsparias šiam virusui.

Burokėlius į tą pačią vietą galima sėti ne anksčiau kaip po 3–4 metų. Geri priešsėliai – javai, svogūnai, porai, agurkai, pomidorai, pupiniai augalai. Nepatartina auginti burokėlių po runkelių, kopūstų (išskyrus labai ankstyvas veisles), bulvių, kitų šakniavaisių daržovių.

Burokėlių derlių mažinančios ligos

Sandėliuojami burokėliai pūva sausuoju arba šlapiuoju puviniu. Puvinių tipas priklauso nuo sukėlėjų komplekso ir laikymo sąlygų. Visų pirma, patologiniai procesai gali prasidėti per vegetaciją (tam įtakos turi stresiniai aplinkos veiksniai, nepalankios augimo sąlygos), todėl infekcija į sandėlius gali patekti iš laukų su užkrėstomis daržovėmis.

Šakniavaisiai gali būti užkrėsti tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Patogeniniai grybai ir bakterijos patenka į šakniavaisio vidų per šakneles, ligotus lapus, ligų, kenkėjų ar kitaip mechaniškai padarytas žaizdas. Puviniai labiau puola apvytusius ar pašalusius šakniavaisius. Pradžioje pažeidimo požymiai yra neryškūs, nematomi, todėl užkrėsti šakniavaisiai lengvai patenka į sandėlius ir vėliau tampa infekcijos židiniais.

Ilgiau laikant, ypač pasikeitus laikymo sąlygoms, burokėlių paviršiuje formuojasi neryškios balsvos plėvelės pavidalo apnašas, kuris, nelygu užkrato rūšis, vėliau tampa baltas, pilkas, rausvas, gelsvas, rudas ar žalsvai juodas. Šakniavaisio vidaus audiniai minkštėja, pūva, tamsėja, nors kai kada vidaus audinių spalva ir nepakinta.

Pagrindiniai produkcijos pūdytojai – grybų rūšys Botrytis cinerea, Phoma betae, Sclerotinia sclerotiorum, Fusarium spp.

Nuo Fusarium spp. infekcijos pažeistų šakniavaisių tiek išorės, tiek vidiniai audiniai apsineša balta arba rausva grybiena su konidijomis. Fuzarioze burokėliai suserga tiek per vegetaciją, tiek sandėliuojami.

Botrytis cinerea ir Sclerotinia sclerotiorum grybai sudaro skleročius, todėl užkratas ilgą laiką gali likti patalpose, ant konteinerių, inventoriaus. Taip pat užkratas gali patekti ir iš lauko.

Fomozės (Phoma betae) požymiai lauke aptinkami vegetacijos pabaigoje. Ant senesnių apatinių lapų formuojasi 1–2 cm, kai kurios iki 3 cm ovalios, šviesiai rudos, lietingu oru – juodos koncentriškai apvalios dėmės. Pamažu dėmėse formuojasi juodos piknidės. Smulkias įdumbančias juodas dėmeles galima aptikti ant šakniavaisių dar lauke. Ryškesni fomozės požymiai ant sandėliuojamų šakniavaisių pradeda reikštis po 1–2 mėnesių, o masiškai – laikymo pabaigoje, pavasarį. Ant pažeistų šakniavaisių formuojasi juodas grybo apnašas su gausiomis piknidėmis. Didelę įtaką patogenezei turi dirvožemio sąlygos. Liga intensyvesnė rūgščiame, molingame dirvožemyje, kai aukštai stovi gruntinis vanduo, nesubalansuota mineralinė mityba su azoto trąšų pertekliumi.

Kadangi fomozės puvinio paveiktos vietos dažnai būna viršutinėje šakniavaisio dalyje, todėl dažnai liga siejama su nepakankamu boro kiekiu, kurį turi gauti augalai. Tačiau tai nėra pagrindinė ligos priežastis. Dėl boro trūkumo dažniausiai išsivysto fiziologinė liga – sausasis šerdies puvinys (taip pat formuojasi šakniavaisio viršutinėje dalyje), pasireiškiantis vasaros antroje pusėje, kai vyrauja sausra ir aukšta temperatūra. Burokėlių lapų kraštai gelsta, džiūsta, šakniavaisio centrinės dalies audiniai (augimo kūgelis) nyksta. Perpjovus šakniavaisį, tarp žiedų matyti juodos dėmės. Sausasis šerdies puvinys ypač išryškėja įpusėjus sandėliavimo laikui. Dažniausiai fiziologinė liga dėl boro trūkumo pasireiškia šarminėse dirvose su santykinai dideliu kalcio kiekiu.

Paprastai ant ligotų šakniavaisių vystosi antrinė Rhizopus nigricans, Mucorales spp. Penicillium spp., Aspergillus spp. ir kitų saprotrofinių grybų infekcija. Šie grybai sukelia alkoholio ir kitos rūšies fermentaciją, per kurią audiniai minkštėja, praskysta, išsiskiria specifinis, bjaurus kvapas. Rhizopus nigricans vystosi, kai laikomų burokėlių krūvose pakyla temperatūra.

Sandėliuojamų šakniavaisių puvimo procese intensyviai dalyvauja bakterijos, ypač gausiai – įpusėjus laikymo terminams, kai burokėliai būna praradę kokybę dėl grybinės infekcijos, o audiniai netekę turgoro, mechaniškai pažeisti.

Puviniams neatsparūs smulkūs, nesubrendę ar peraugę šakniavaisiai. Ligų intensyvumui didelę reikšmę turi nepakankamas augalų apsirūpinimas mikroelementais (boru, variu, manganu, geležimi, cinku, molibdenu) per vegetaciją, ligų ir kenkėjų pažeidimai, sausros, žemų temperatūrų sukelti padariniai, kai į sandėlius patenka apvytę, pašalę ar kitaip mechaniškai sužaloti šakniavaisiai.

Dėl per vegetaciją plintančių lapų ligų: a) rudmargės (Cercospora beticola), b) fomozės (Phoma betae), c) netikrosios miltigės (Peronospora farinosa f. sp. betae), miltligės (Erysiphe betae) – šakniavaisiai neužauga reikiamo dydžio ir sukaupia mažiau sausųjų medžiagų.

Burokėliams augti geriausiai tinka vidutinio sunkumo, geros struktūros humusingas priemolis. Sunkiose dirvose gali deformuotis šakniavaisiai, o lengvose dirvose dažniau pritrūksta drėgmės. Burokėliams geriau neutralios reakcijos dirva (pH nuo 6,0 iki 6,8). Jie gali toleruoti aukštesnį pH, bet šarminėse dirvose burokėliai labiau serga rauplėmis.

Rūgščiose dirvose burokėliai auga lėtai, lapai pasidaro dėmėti, daigai suserga juodšakne. Jeigu dirvos reakcija rūgšti, dirvą būtina kalkinti.

Burokėlių netinka sėti į šviežiu mėšlu tręštą dirvą, nes šakniavaisiai išauga netaisyklingos formos, išsikraipę, būna prasto skonio. Juos geriausiai auginti po mėšlu tręštų priešsėlių.

Taikant intensyvias augimo technologijas, priklausomai nuo dirvožemio apsirūpinimo maisto elementais ir planuojamų išauginti derlingumų dydžių, burokėliams reikia 110–140 kg/ha azoto (N), 70–130 kg/ha fosforo (P₂O₅), 220– 260 kg/ha kalio (K₂O). Azoto trūkumas gerokai sumažina burokėlių derlių, tačiau dėl azoto trąšų pertekliaus užsitęsia branda, suprastėja šakniavaisių kokybė. Fosforas pirmoje vegetacijos pusėje aktyvina šaknų augimą, vėliau jis svarbus šakniavaisiams formuotis. Kalis, magnis, boras, manganas, kalcis užtikrina šakniavaisių kokybę.

Optimalus aprūpinimas visais mitybos elementais yra svarbus veiksnys, lemiantis produkcijos kokybę, sveikatingumą ir išsilaikymą. Vidutinis burokėlių derlingumas siekia 50–60 t ha^-1.

Užauginti 1 toną burokėlių šakniavaisių reikia:

• azoto (N) 5,0 kg;
• fosforo (P₂O₅) 1,7 kg;
• kalio (K₂O) 6,3 kg;
• kalcio (CaO) 1,9 kg;
• magnio (MgO) 0,9 kg;
• geležies (Fe) 45,1 g;
• mangano (Mn) 33,0 g;
• cinko (Zn) 7,47 g;
• vario (Cu) 2,94 g;
• boro (B) 2,37 g;
• molibdeno (Mo) 0,076 g.

Boro reikšmė burokėlių šakniavaisių kokybei

Boras – vienas iš labiausiai burokėlių vystymąsi ir derliaus kokybę veikiančių mikroelementų. Jeigu trūksta boro, sutrinka oksidacijos ir energijos procesai audiniuose, sumažėja būtinų medžiagų biosintezė, cukraus transportavimas, sutrinka ne tik augalo fiziologinis vystymasis, bet taip pat prarandamas atsparumas infekcinėms ligoms.

Boras dalyvauja lignifikacijos ir fenolio apykaitoje, tai iš esmės susiję su augalų antipatogeniniu poveikiu. Kaip ląstelės sienelės struktūrinis komponentas (ląstelės sienelėje yra iki 90 proc. boro kiekio esančio ląstelėje), boras sudaro tam tikrą barjerinį mechanizmą, slopinantį patogenų skverbimąsi į augalą. Taip pat nurodoma, kad nepakankamas boro kiekis didina nitratų kiekį produkcijoje.

Boro trūkumo požymiai

Boro trūkumas bet kuriuo augimo tarpsniu gali sukelti vystymosi sutrikimus, tokius kaip augimo kūgelio nykimą, šakniavaisio šerdies juodąjį sausąjį puvinį, mažinantį atsparumą grybinėms ligoms, ypač sandėliuojant. Boro trūkumas paprastai matyti ant jaunų viršutinių lapų. Taip yra todėl, kad boras yra visai nemobilus. Pastebėjus boro trūkumo požymius, jau vėlu tręšti, todėl per vegetaciją rekomenduojama kelis kartus burokėlius papildomai tręšti mikroelementinėmis trąšomis, pradedant nuo to tarpsnio, kai augalai turi 2–3 lapus.

Dirvožemyje, kuriame auginamos šakniavaisės daržovės, ypač burokėliai, turi būti pakankamai boro, daugiau kaip 0,6 mg kg^-1.

Lietuvoje vyrauja vidutinio boringumo ir boringi dirvožemiai (randama 1,0–23,0 iki 35 mg kg^-1 bendro dirvožemyje esančio boro kiekio). Judriojo boro yra gerokai mažiau – 0,02–2,0 mg kg^-1 dirvožemio. Daugiau boro randama sunkesnės granuliometrinės sudėties, humusinguose arba daug organinių medžiagų turinčiuose sukultūrintuose ar gerai organinėmis trąšomis tręšiamuose dirvožemiuose. Boringiausių dirvožemių daugiausiai yra Vidurio Lietuvoje. Čia jų priskaičiuojama apie 72 proc. nuo bendro žemių ploto. Rytų ir Vakarų Lietuvos regionuose boringų žemių yra apie 40 procentų. Likusiose vyrauja vidutinio boringumo dirvožemiai. Bet kiekiai ne visuomet lemia boro pasisavinimo efektyvumą – jis priklauso nuo daugelio biotinių ir abiotinių veiksnių.

Boro trūkumo priežastys

Boro prieinamumą augalams veikia dirvos pH, organinės medžiagos, dirvos tekstūra, aplinkos sąlygos.

Boras geriau pasisavinamas, kai dirvos pH < 6,5 ir pasisavinimas mažėja didėjant dirvos pH. Šarminiuose dirvožemiuose boro absorbciją slopina kalcis, netgi esant pakankamam boro kiekiui.

Boro pasisavinimas labai priklauso nuo organinių medžiagų kiekio dirvoje, mikroorganizmų aktyvumo, todėl daugiausiai augalams pasisavinamo boro yra ariamajame sluoksnyje. Augintojai pastebi, kad, pradėjus auginti burokėlius plotuose po intensyvios augalininkystės (kur dirvos dažnai būna nualintos, jose mažai organikos, silpnai funkcionuoja mikroorganizmai), neapsieinama be nuostolių. Sandėliuojamą produkciją gadina ne tik infekcinės ligos, bet ir fiziologinės – dažniausiai dėl boro trūkumo. Organinės medžiagos, papildomai įterpiant į žemę produktus su mikroorganizmais, turi didelį potencialą didinti ne tik boro, bet ir kitų būtinų elementų iš dirvos prieinamumą augalams.

Boro pasisavinimą taip pat lemia dirvos paviršiaus drėgmė ir krituliai – sausra, mažas drėgmės kiekis, išdžiūvęs viršutinis dirvos sluoksnis, šaltas oras, žema temperatūra ar didelis kritulių kiekis per trumpą laiką – boro trūkumą lemiantys veiksniai.

Svarbu žinoti ir tai, kad gausiai tręšiant kalio ir azoto trąšomis, bet neskiriant fosforo, augalai boro pasisavina mažiau.

Boro trąšomis dirva turi būti tręšiama tolygiai, nes skirtumas tarp boro trūkumo ir toksinės koncentracijos labai mažas. Daugeliui augalų 5 mg kg^-1 dirvožemio boro koncentracija gali būti toksiška.

Rekomenduojama tręšimo norma – 0,25–3,0 kg ha-1 boro, atsižvelgiant į jo kiekį dirvožemyje, dirvožemio rūgštumą, kalcio kiekį, tręšimą azoto, kalio ir fosforo trąšomis ir meteorologines sąlygas. LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute atlikti tyrimai parodė, kad papildomas tręšimas boro trąšomis rauplių išplitimą sumažina 14,2–23,8 proc., ligos intensyvumą – 6,3–23,8 proc., nelygu veislė ir meteorologinės sąlygos.

Boras yra vienintelis nemetalas iš mikroelementų. Bendra boro koncentracija dirvoje yra 20–200 mg kg- 1, tačiau daugiausia augalams yra nepriimtinos formos.

Boras dirvoje būna 4 pagrindinių formų:

• uolienose ir mineraluose; pagrindiniai mineralai, sudėtyje turintys boro, yra turmalinas (mažiausiai atpalaiduoja borą, kadangi labai atsparus atmosferos pokyčiams), borasilikatas;
• kaip boro rūgštis (H₃BO₃ ⁰) ir B(OH)^4- dirvos tirpale;
• absorbuota molio dalelėse su geležies ir aliuminio oksidais;
• kartu su organinėmis medžiagomis.

***

Kaip sumažinti sandėliavimo nuostolius?

• Rekomenduojama laikytis ne trumpesnės kaip 3–4 metų sėjomainos;
• remiantis agrocheminių dirvožemio analizių duomenimis, aprūpinti augalus būtinais mitybos elementais, įskaitant ir mikroelementus; mėšlu tręšti prieš tai augančius augalus (priešsėlį);
• pasirinkti atsparias ligoms burokėlių veisles ir hibridus (turint mintyse negausų registruotų pesticidų sąrašą) su geromis sandėliavimo savybėmis;
• užtikrinti optimalias augimo sąlygas, nes netinkamas dirvožemis (rūgštus, mažai humusingas, sunkios mechaninės struktūros) ir nepalankios klimato (sausra, aukšta temperatūra) sąlygos skatina ligų plitimą;
• laiku kontroliuoti ligas ir kenkėjus (šiuo metu burokėliams nuo lapų ligų registruoti: fungicidas Signum (boskalidas 267 g kg^-1, piraklostrobinas 67 g kg^-1), biofungicidas Serenade ASO (Bacillus subtilis QST 713); nuo kenkėjų – insekticidas Proteus OD (tiaklopridas 100 g l^-1, deltametrinas 10 g l^-1), nuo šliužų – moliuskocidai Sluxx (geležies fosfatas 2,7 g kg^-1) ir Gusto (metaldechidas 30 g kg^-1);
• optimaliu laiku nuimti derlių (per anksti nuimti šakniavaisiai būna ne visai subrendę, apvytę, per vėlai – dažniau pašąla, todėl prasčiau laikosi);
• nedaužyti ir nemėtyti iš aukštai šakniavaisių juos nuimant, transportuojant ir sandėliuojant (mechaniniai pažeidimai skatins puvinių plitimą);
• nupjauti lapus, paliekant 1 cm ilgio lapkočius, nes įsimaišę lapai greičiau pūva;
• atrinkti šakniavaisius – nesandėliuoti ligotų, mechaniškai pažeistų, apvytusių, pašalusių šakniavaisių, juos geriausiai iš karto perdirbti;
• burokėlius laikyti naudojant aktyvųjį vėdinimą ir palaikant 0–2 °C temperatūrą bei 90–95 proc. santykinę oro drėgmę; saugyklas dažnai vėdinti, bet neleisti, kad sumažėtų drėgmė;
• reguliariai tikrinti laikomą produkciją, pašalinti gendančius burokėlius.