Užsitęsusi pieno kainų krizė ne vieną ūkininką paskatino atsisakyti melžiamų karvių ir keisti veiklos kryptį. Šiam žingsniui nesiryžusieji tiki pienininkystės ateitimi, tad kryptingai investuoja į našią techniką ir dėlioja pieno ūkio plėtros planus.

Ekologinio pieno ūkio savininkai Žydrūnas ir Jūratė Strudumskiai molingose ir nelabai derlingose Vartūliškių kaimo (Pagėgių sav.) žemėse ūkininkauja daugiau kaip dešimtmetį. Pradėję nuo vienos karvės ir dviejų telyčių ūkininkai šiuo metu turi 35 melžiamų karvių bandą, iš viso – apie 80 galvijų. Žydrūnas neslepia, kad ūkį ir bandą kasmet didina ir galvoja ją išplėsti iki 70 ar net 100 melžiamų karvių.

„Su kaimu apsiženiję, kito varianto nematome, kaip tik toliau plėtoti pienininkystę. Juk nebėgiosi iš vienos srities į kitą. Kadangi niekada nieko nepurškėme, visad pirmenybę teikėme švaresniam ir natūralesniam produktui, nusprendėme ir ūkį sertifikuoti“, – pasakoja ūkininkas. Nors už ekologinį pieną mokama šiek tiek brangiau nei už paprastą, tačiau didesnėmis pajamomis ūkininkai gali pasidžiaugti tik žiemos laikotarpiu – vasarą mokama kaip už paprastą pieną. Šiuo metu ūkininkai melžia maždaug 25 karves, kasdien priduoda po 500 l pieno. Pieną superka „Žemaitijos pienas“, mokslo metų laikotarpiu jis tiekiamas į mokyklas ir siūlomas moksleiviams.

Galvoja kooperuotis su kaimynu

Strudumskiai dirba apie 200 ha žemės, 70 ha skiria grūdinėms kultūroms, sėja įsėlius. Augina žieminius kvietrugius, miežius, avižas, vasarinius kviečius ir saldžiuosius lubinus – visą užaugintą derlių sunaudoja gyvuliams šerti. „Pardavimams grūdų nelieka, nes turimos žemės plotas per mažas, be to, ir pieno norisi kuo daugiau išspausti“, – sako ūkininkas, pabrėždamas, kad norint gerų primilžių reikia ne tik bandą gerinti (tam pastaruoju metu skiria ypač didelį dėmesį, bendradarbiauja su konsultantais), bet ir gyvulius šerti kokybiškais pašarais.

Šiemet planuoja rugių sėti – tikisi, kad šie augalai padės sumažinti piktžolių kiekį laukuose. Artimiausiuose planuose – ir kukurūzų silosui auginimas. „Plėsime bandą, statysime dar vieną palaido laikymo fermą, įsirengsime silosines ir gamindami žolės bei kukurūzų silosą bandysime atpiginti pašarų gamybą“, – planais dalijasi Ž. Strudumskis. Kad būtų pigiau įsigyti kukurūzams sėti ir nuimti reikiamą techniką, planuoja kooperuotis su kaimynu, panašaus dydžio ūkio savininku: vienas vieną, kitas – kitą būtiną techniką ir įrangą nupirkti. Kol kas gyvuliams šerti ūkininkas gamina vytintos žolės šienainį ritiniuose.

„Labai svarbu greitai apsisukti ir visus darbus atlikti laiku, pavyzdžiui, žolę ar kukurūzus nupjauti, nes kitaip maistinė vertė iškart krenta. Turint reikiamą našią techniką, tai padaryti daug lengviau“, – technikos svarbą pabrėžia ūkininkas.

Vertina kokybišką techniką

Didelė paspirtis ūkiui buvo Europos Sąjungos parama – ja pasinaudodami Strudumskiai įsigijo modernios pieno ūkiui reikalingos technikos. Ypač didelis projektas įgyvendintas pernai pavasarį, kai vienu metu ūkį pasiekė kelios mašinos: Fendt 724 Vario traktorius, Amazone sėjamoji, srutų siurblys. Be to, įsigijo ir tris belgų gamintojo „Joskin“ gaminius: 12 m³ rezervuaro talpos srutvežį Modulo 2 su 8 000 l/min. našumo vakuuminiu siurbliu, 6 m ilgio, 14 t keliamosios galios ir 17,42 m³ talpos priekabą Tetra-CAP, taip pat 6 m darbinio pločio ganyklų priežiūros akėčias su pneumatiniu smulkių sėklų išsėjimo įrenginiu Scariflex. Tiesa, pastarąsias Ž. Strudumskis, sako, naudojantis visai ne ganykloms atnaujinti – tvirtų virbų akėčiomis jis pavasarį suardo javų pasėliuose susidariusią plutą ir taip pagerina deguonies apytaką, kartu paspartina javų augimą, be to, purena ir papildomai sėja įsėlį.

„Pasėjęs įsėlį, pirmus ir antrus metus, kol dar nėra vientisos velėnos, pavasarį su akėčiomis važiuoju ir papildomai pasėju, kad tuščių plotų lauke nebūtų ir įsėti augalai sutankėtų. Įsėliui papildyti jos man labai pasiteisino“, – tikina ūkininkas, pievas suariantis kas penkerius metus.

Rinkdamasis techniką, Žydrūnas atsižvelgia į ūkio poreikius, o pirmenybę teikia kokybiškai ir patikimai technikai. „Stengiuosi pirkti kokybiškas mašinas, jei reikia, geriau palauksiu, pataupysiu, bet įsigysiu patikimą ir man patinkančią bei tinkančią techniką“, – sako Pagėgių sav. ūkininkas. Štai ūkininkavimo pradžioje, pasinaudodami pirmąja parama, Strudumskiai įsigijo Fendt 312 Vario traktorių, ir, Žydrūno teigimu, niekada dėl to nesigailėjo, tad ir antrąjį, tik šįkart galingesnį, rinkosi to paties gamintojo. Joskin srutvežiu susidomėjo, mat iš aplinkinių ūkininkų, turinčių šias mašinas, neišgirdo nė vieno nusiskundimo. Tiesa, šįkart pataupė srutų įterpimo įrangai, nes neužteko paramos pinigų, tačiau ateityje žada ir ją įsigyti, juolab kad srutvežis gamykliškai jau parengtas įterpimo įrangai sumontuoti.

Patenkintas pieno ūkio savininkas ir Joskin priekaba. „Tai ilgiausia iš rinkoje siūlomų priekabų. Tiesą sakant, domėjausi ne vieno gamintojo mašinomis, tačiau 6 m ilgio buvo tik Joskin. Ant jos galiu sukrauti net 20 šienainio ritinių. Prikabinu prie jos dar vieną priekabą ir vienu važiavimu iš laukų parvežu 32 ritinius. Svarbiausia, kad priekaba tvirta – nebijo svorio, netraška ir nebraška, lengvai rieda ir žalio šienainio ritinių prikrovus, ir pilną lubinų pripylus“, – technikos privalumus dėsto ūkininkas. Siekdamas paspartinti ūkio darbus, jis jau dabar svarsto galimybę įsigyti dar vieną tokią pat priekabą, tačiau vis dėlto artimiausių pirkinių sąraše – ypač tvirtos konstrukcijos 5 korpusų plūgas, mat arti tenka sunkią molingą žemę, ir peteliškės tipo žoliapjovė. „Kai orai tokie permainingi, didinti našumą tiesiog būtina“, – įsitikinęs ekologinio pieno ūkio savininkas.

Tęsia tėvų tradicijas

Galvijininkystės ūkio perspektyva neabejoja ir jaunoji ūkininkė Greta Kelnerytė – būsimoji gyvulininkystės technologė (kitąmet ji baigs studijas LSMU Veterinarijos akademijoje), šalia tėvų ir dviejų seserų ūkių Lumpėnuose (Pagėgių sav.) kurianti ir savo galvijų ūkį. Nors vyresnės Gretos seserys pasirinko augalininkystės kryptį, jauniausioji Dalios ir Remigijaus Kelnerių atžala tęsia tėvų tradicijas – tiesa, kol kas augina prieauglį, bet tėtis tikisi, kad pamažu ji įsitrauks ir į pienininkystės verslą – pagrindinę žemės ūkio kooperatyvo „Lumpėnų Rambynas“, kurio didžioji dalis priklauso Kelnerių šeimai, veiklą.

„Pieno ūkis – pelningas verslas, jei viską darai koja kojon su konsultavimu, mokslu ir svarbiausia – padarai viską, kad gyvulys gerai jaustųsi“, – sako kooperatyvo vadovas R. Kelneris ir pasidžiaugia kooperatyvo veislinės bandos produktyvumu ir gyvybingumu. Kooperatyvas laiko 370 melžiamų karvių, su telyčiomis susidaro 600 gyvulių. Per laktaciją iš karvės melžiama apie 10 tūkst. l pieno. Kooperatyvo vadovas neslepia, kad planuoja bandą plėsti iki 500 melžiamų karvių, nes pieno poreikis auga, jo vis daugiau reikia pieno miltelius gaminančiam kooperatyvui „Pienas LT“, kurio nariai lumpėniškiai yra.

Prieš trejus metus ūkį įregistravusi Greta valdo 13 ha nuosavos ir 46 ha nuomojamos žemės, daugumą jos skiria pievoms, tačiau augina ir kukurūzus. Šiuo metu jaunosios ūkininkės bandą sudaro 25 buliukai ir 48 telyčaitės. Buliukus ji augina mėsai, telyčaites dažniausiai parduoda jau veršingas, R. Kelnerio teigimu, jų paklausa viršija pasiūlą ir tai gerokai pelningiau nei parduoti gyvulius mėsai.

Stengiasi resursus išnaudoti efektyviai

Daugelį paslaugų, tarp jų ir pašarų ruošimo, G. Kelnerytė perka iš „Lumpėnų Rambyno“. Pasak R. Kelnerio, dirbant kooperuotai, geriau išnaudojami turimi resursai ir ypač technika. Veršelius mergina augina kooperatyvo teritorijoje, kol kas jie glaudžiasi šalto laikymo nameliuose, penimi gyvuliai taip pat auginami lauko sąlygomis. Tiesa, jau šį rudenį planuojama baigti 500 vietų fermos statybas – į ją Greta gins ir savo gyvulius.

Pasinaudodama jaunajam ūkininkui įsikurti skirta parama mergina įsigijo šalto laikymo namelių ir gardelių veršeliams laikyti, plūgą, tręštuvą ir Joskin mėšlakratę. Ji neslepia, kad, planuojant investicijas ir renkantis techniką savo ūkiui, tėtis buvo pagrindinis patarėjas ir pagalbininkas. Štai, ieškodami mėšlakratės, ne vieną mašiną įvairiose parodose apžiūrėjo ir, R. Kelnerio teigimu, laimėjo kokybės ir kainos derinys. „Išsirinkome geros kokybės mašiną už prieinamą kainą“, – lakoniškai paaiškina, kodėl pasirinko 14,2 m³ talpos ir 13 t keliamosios galios Joskin Siroko mėšlakratę. Jis atkreipia dėmesį į didelius mašinos ratus, kurie užtikrina gerą pravažumą bet kokios struktūros lauku, mašiną traukiant 145 AG traktoriui. Prieš trejus metus įsigyta mašina su dviem vertikaliais 2 m aukščio būgnais G. Kelnerytės ūkyje naudojama ne tik mėšlui, bet ir kalkėms skleisti nuo 12 iki 16 metrų pločiu.

Dukters ūkyje pasiteisinusi mašina paskatino R. Kelnerį pasidomėti ir kita belgų įmonės „Joskin“ produkcija. Tikėtina, kad artimiausiu metu kooperatyvą pasieks ir šio gamintojo srutvežis su diskine įterpimo įranga.