Erdviame kieme tyvuliuoja žuvų knibždantis tvenkinys, dobiliukuose dūzgia bitės, o medaus ir vaško kvapų persismelkusio svirno prieangyje mus pasitinka šeimininkas Petras Šimkus. Sodyboje tvyro tikra vidurvasario idilė: tas trumpas ramusis periodas, kai augalininkystės ūkiuose beveik visi darbai jau padaryti ir lieka laukti bręstančio derliaus.

Koks derlius bus šiemet, Pasvalio r. Joniškėlio apylinkių seniūnijoje, Valdeikių kaime, ūkininkaujantis Petras Šimkus iš anksto spėlioti nesiima. Ne viskas priklauso nuo žmogaus įdėto darbo – daug ką žemės ūkyje lemia gamta. O ji pastaraisiais metais žemdirbių nelepina. Vien prisiminus 2016-ųjų metų javapjūtę ne vienam nuotaika subjūra – nesiliaujantys lietūs merkė vos ne ištisą mėnesį, o derlių iš laukų teko vogte išvogti gaudant kiekvieną sausesnį pusdienį.

P. Šimkui pernai metai taip pat buvo nelengvi. Ūkininkas skaičiuoja, kad pernai grūdų džiovinimui ir valymui išleido apie 50 tūkst. eurų. Galima sakyti, kad tiek kainuotų pusė jo išsvajotos džiovyklos. Jei dar ir šiemet situacija pasikartos, bus liūdna... Tačiau kol kas ir vienaip, ir kitaip dėliodamas ir vėl perdėliodamas skaičius, Petras vis dar nesiryžta investuoti į džiovyklą – šis projektas nukeliamas ateičiai. Ne taip paprasta sukurti visą ūkio infrastruktūrą. Galbūt paprasčiau tiems, kurie ūkininkauti pradėjo turėdami bent kokią nors bazę, o Petras ūkį kurti pradėjo „lygioje vietoje“, kitaip tariant – nuo visiško nulio.

Agronomines žinias gilino eksperimentiniame ūkyje

Petras – žemaitis, užaugęs Kelmės rajone, Užventyje. Baigęs technikumą Rietave ir trejus metus atitarnavęs laivyne, pradėjo dirbti Ginkūnuose, daržininkystės padalinyje. „Tėvai jau buvo pensininkai tuo metu, negi prašysiu, kad iš pensijos dar mane į mokslus leistų“, – savo pasirinkimą paaiškino ūkininkas. Agronomo diplomą jis gavo vėliau, 1986-aisiais, po neakivaizdinių studijų Aleksandro Stulginskio universitete (tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje).

Šešerius metus jaunas specialistas plušėjo Ginkūnuose, kol visai atsitiktinai laikraštyje rado skelbimą, kad Joniškėlio bandymų stoties eksperimentiniam ūkiui reikia vyriausiojo agronomo. Greitai apsisprendė važiuoti į Pasvalio kraštą. „Prigijau Joniškėlio žemėje – čia esu jau 31 metus. Joniškėlio bandymų stoties eksperimentiniame ūkyje išdirbau vyriausiuoju agronomu daugiau kaip dešimtmetį, o nuo 1999 m. išėjau ūkininkauti“, – prisimena Petras ir pats nustemba mintyse suskaičiavęs, kad ūkininko duoną jis valgo jau aštuoniolika metų.

Šiemet P. Šimkus deklaravo 430 ha pasėlių, didžioji dalis žemės nuomojama. „Mano svajonė – išeinant į pensiją turėti bent 100 ha nuosavos žemės. Tada ir pensijos galėtų nemokėti“, – šypteli ūkininkas.

Specializuojasi tik augalininkystėje

Ūkininkavimo pradžioje Petras su šeima, kaip ir daugelis kitų žemdirbių tuo metu, augino ir gyvulių, pats kasdien melžė keturias karves. Tačiau ilgainiui ūkis išsigrynino ir liko vien tik augalininkystės krypties. Auginamų žemės ūkio augalų spektras taip pat keitėsi. Kažkada maždaug 50 ha žemės plotą skirdavo linams, turėjo susipirkęs visą jiems auginti ir doroti reikalingą techniką. Tačiau, kai linų auginimas neteko subsidijų, išnyko jie ir iš Petro laukų.

„Dabar dalis linų technikos jau išnarstyta, bet dar šiek tiek yra likę. Turime nusipirkę ir Pamūšio linų fabriką – pajininkais esame keli ūkininkai ir dvi bendrovės. Ten yra 15 ha žemės, visi pastatai. Deja, dabar Lietuvai linų nebereikia, – su vos juntama nuoskauda kalba Petras. – Tiesa, dabar valdžia kalba, kad reikėtų kažkaip linus sugrąžinti į Lietuvos laukus. Juk lininiai audiniai yra nepakeičiami. Turiu dar mamos austų lininių rankšluosčių – kaip miela ir malonu juos naudoti!“

Buvusio linų fabriko pastatai jau kuris laikas išnuomoti – ten daromos šiaudų granulės, kurios realizuojamos užsienyje žirgų ir smulkesnių gyvūnų pakratams. Tačiau labai užsispyrus, dar būtų galima atgaivinti linų perdirbimą.

„Jei valstybė pradėtų remti, tai gal ir imčiausi vėl linus auginti. Juolab kad dabar yra sukurta tokių sėmeninių linų veislių, kuriuos gali tiesiogiai kulti, nes jie neturi daug pluošto. Nes šiaip linus nuraudavome, tada nukaršdavome galvutes. Po Nepriklausomybės dar rišdavome linus į pėdelius, užsieniečiai sustodavo ir fotografuodavo, jiems nematytas dalykas buvo,“ – prisimena Petras.

Kol Panevėžyje veikė cukraus fabrikas, P. Šimkus augino ir šiek tiek cukrinių runkelių. Tačiau prieš dešimt metų fabrikas buvo uždarytas ir runkeliai iš laukų dingo. Dabar augalininkystės ūkio pagrindą sudaro kviečiai, rapsai, salykliniai miežiai. Beje, pernai buvo vieninteliai metai per visą ūkininkavimo laikotarpį, kai miežiai turėjo per daug baltymų ir jų nebuvo galima parduoti kaip salyklinių. „Salykliniams miežiams reikia daug saulės“, – paaiškina P. Šimkus. Šis vegetacijos sezonas irgi nelengvas: pirmoje vegetacijos pusėje augalams trūko drėgmės, neigiamą sausros poveikį ypač pajuto rapsai. O artėjant javapjūtei, laukus, kaip tyčia, vis dažniau pradėjo laistyti gausūs lietūs. Ir nors sakoma, kad dvejų blogų metų iš eilės nebūna, bet Petras ir kiti Pasvalio rajono žemdirbiai javapjūtės laukia su nerimu.

Šiemet ūkyje auginama apie 200 ha žieminių kviečių, 100 ha miežių, 80 ha žieminių rapsų. Dirvų derlumu Pasvalio rajono ūkininkai skųstis negali – žemės čia derlingos. Joniškėlio apylinkėse esančiuose plotuose 2014 m. Petras kūlė per 10 t/ha žieminių kviečių. Lengvesnėse žemėse įprastas kviečių derlius yra 4–5 t/ha.

Žieminių rapsų (sėjamos tik hibridinės veislės) derlius gerais metais būna 3,5–4 t/ha. Tiesa, šiemet gausaus rapsų derliaus ūkininkas jau nesitiki: augalai buvo pašalę, o pavasarį jiems labai trūko lietaus ir puolė kenkėjai. Javų ir rapsų derlius dorojamas dviem kombainais: John Deere ir Don. Ūkyje nuolat dirba trys darbuotojai, dar 2–3 samdomi vasarą, kai būna darbymetis. Dideliame ūkyje darbo būna ištisus metus, o dar miško yra 14 hektarų: ir malkas patys ruošia, ir atsodinimo darbais tenka užsiimti.

Tenka taikytis prie nuolatinių pokyčių

Būtinybė įgyvendinti žalinimo reikalavimus P. Šimkų paskatino didinti žirnių ir pupų plotus. Šiemet pupiniai augalai užima šiek tiek per 40 ha. Petras svarsto, kad tinkamesni jo ūkiui yra žirniai, mat, kaip jau minėta, tenka verstis be nuosavos džiovyklos. Pupos kuliamos gerokai vėliau ir be džiovyklos jų produkcijos paruošti beveik neįmanoma.

Pasak Petro, norint išauginti kokybišką pupų ir žirnių derlių, būtinai prisireikia naudoti insekticidus. Ūkininkas pastebėjo, kad pupoms ir žirniams bene labiausiai kenkia vaisėdžiai. „Jei nebus galima naudoti pesticidų, tai derlius bus su skylutėmis“, – taip patyręs agronomas komentuoja šviežiai paskleistą žinią, kad nuo 2018-ųjų žalinimo užskaitai skirtuose plotuose nebus galima naudoti jokių cheminės augalų apsaugos priemonių. Teks pasukti galvą, kokius kitus augalus auginti ar kitas priemones rinktis ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių užskaitai.

Net ir būdamas specialistas, Petras prisipažįsta, kad neretai tenka gerokai pasvarstyti ieškant tinkamiausio sprendimo, kaip apsaugoti pasėlius nuo ligų ir kenkėjų, kaip išsirinkti tinkamiausią pesticidą. „Ypač viskas galvoje susipainioja, kai grįžti iš įvairių kompanijų organizuojamų seminarų ir lauko dienų. Nežinai, ko griebtis: atrodo, visi produktai vienas už kitą geresni, – šypteli ūkininkas. – Vis dėlto dažniausiai pasikliauju tais produktais, kuriuos jau esu išbandęs ir žinau, kad gerai suveikė pernai ar užpernai.“

Ir įsigydamas augalininkystės ūkiui reikalingų produktų, ir realizuodamas derlių, P. Šimkus daugiausia bendrauja su trimis kompanijomis: „Linas Agro“, „Agrokoncernas“ ir „Scandagra“. Bene daugiausiai derliaus parduoda įmonei „Linas Agro“ dėl labai praktiškos priežasties – jų elevatoriai iškilę visai netoli namų. Sausus grūdus Petras dar turi kur pasidėti, tačiau kai tenka kulti drėgnesnius, jau bėda – juos tenka iš karto vežti į elevatorius. „Vis dėlto džiovyklos būtinai reikėtų“, – dar kartą būtiną ateities investiciją prisimena Petras.

Buhalteriniuose reikaluose talkina konsultantai

Pasinaudodamas ES parama, ūkininkas yra įsigijęs traktorių Fendt 820 ir skutiklį Carrier 500. Visa kita technika pirkta ūkio lėšomis. Didelis dėmesys ūkyje skiriamas kokybiškam žemės dirbimui. Tenka prisitaikyti prie skirtingos sudėties dirvožemių: yra ir sunkesnių molių (prie Joniškėlio), ir lengvesnių žemių, ir durpynų per pusšimtis hektarų. Pastaruosiuose tinka auginti vasarinius kviečiukus, kvietrugius, o štai apie miežių auginimą ten geriau nė negalvoti: jie durpynuose išgula, išgriūva stiebai. „Nors ir kalio daug duodu, kad maksimaliai sustiprintų šiaudus, bet vis tiek nelaiko“, – iš patirties žino ūkininkas.

Pačioje ūkininkavimo pradžioje buhalterinę apskaitą Petras pats tvarkėsi, bet paskui, ūkiui plečiantis ir reikalavimams augant, šią paslaugą jis patikėjo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Pasvalio biuro specialistams. Ūkio apskaitos konsultantė Birutė Lapinskienė tiksliai prisimena, kad su Petru Šimkumi ji pradėjo dirbti 2001 metų rudenį. Iš pradžių tvarkė paprastą apskaitą – vadinamąjį žaliąjį žurnalą.

„Apskaitą DB apskaitos programoje pradėjau vesti nuo 2003 metų. P. Šimkus dirba daugiau kaip 400 ha, vadinasi, patenka į didžiųjų klientų penketuką. Ūkininkas yra mėnesinis PVM mokėtojas, todėl ataskaitas mokesčių inspekcijai siunčiu kas mėnesį. Petras visus reikalingus dokumentus ir banko išrašus pateikia tvarkingus ir visada laiku. Tai vienas iš pavyzdingiausių ūkininkų, jauniems reikėtų iš jo pasimokyti tvarkingumo ir punktualumo. Su tokiu žmogumi dirbti visada malonu“, – tokiais žodžiais ilgametį klientą apibūdino B. Lapinskienė.

Beje, dvejybinė buhalterinė apskaita gelbsti ir nuo kuriozinių situacijų. „Jei ūkininkas nevestų dvejybinės apskaitos, prarastų daug savo finansų. Nes Lietuvoje yra dar keli ūkininkai Petrai Šimkai (bendravardžiai ir bendrapavardžiai), juos maišo, ir ne kartą mūsų Petro pinigėliai nukeliavo kitiems Petrams, tačiau vėliau juos neabejotinai pavyksta susigrąžinti“, – paaiškina patyrusi ūkio apskaitininkė B. Lapinskienė.

Bičių, žuvų ir gėlių mylėtojas

Erdvią ir kruopščiai prižiūrėtą Petro Šimkaus sodybą juosia kasant kūdrą supiltas pylimas. Iš išorinės pusės jis apsodintas kalninėmis pušimis, o iš kiemo pusės – šliaužiančiais kadagiais. Iš pradžių jie buvo pasodinti į paprastą gruntą, be dangos, bet greitai šeimininkas pamatė, kad labai sunku tokį šlaitą prižiūrėti – nepatogu nupjauti žolę, o didesnė liūtis vis nuplaudavo sluoksnį žemės žemyn. Todėl nuspręsta pylimą uždengti geotekstiline danga. Dabar kur kas patogiau, lieka tik laukti, kol kadagiai suaugs į vientisą žalią kilimą.

Tvenkinyje knibžda žuvų: karosų, Koi karpių, plačiakakčių, lynų. Petras pats sumeistravo specialią šėryklą ir kasdien žuvims sušeria maždaug kibirą grūdų, maišytų su žirniais ir pupomis. Šeimininkas mėgsta palepinti augintines batonu – tada atrodo net vanduo užverda nuo skanumyno paragauti suplaukusių žuvų pliuškenimo.

Veją sodyboje puošia žydinčios baltųjų dobiliukų galvelės. Juos Petras specialiai įsėjo į pievą – tai puikūs medingieji augalai jo laikomoms bitėms. Žinoma, ir sodybos šeimininkams malonu ankstyvais saulėtais rytais pavaikščioti po rasotus kvepiančius dobiliukus. Šiemet medunešis buvo nekoks, nes ir gegužę, ir birželį laikėsi vėjuoti, vėsūs orai, net liepų žydėjimas šią vasarą smarkiai vėlavo.

Santūriai šypsodamasis Petras rodo kiemą puošiančias gėles – visas nuo daigelių išaugino jis pats. Maloniai keista, kad didelio ūkio šeimininkas randa laiko tokiam pomėgiui kaip gėlių auginimas ir priežiūra. „Meilę gėlėms ir augalams paveldėjau iš savo tėvo, jis irgi buvo toks pats didelis gėlių mylėtojas“, – paaiškina ūkininkas.

Nors augalams Petras turi tikrai gerą ranką, bet kai kada ir jam čia tenka patirti nesėkmių. Štai pernai tvenkinyje pasodino lelijų, bet jos kažkodėl nenori augti. Šeimininkas mano, kad greičiausiai lelijoms nepatinka skersvėjis, kuris traukia kaip tik toje seklioje tvenkinio vietoje. Todėl dabar Petro mintyse bręsta idėja pastatyti naują pirtį, kuri užstotų vėjus vandens lelijoms. Jis tai pat prižiūri visą plantaciją išskirtinai dekoratyvių kalėdinių eglučių. „Kai turi daug darbo, tai neprisigalvoji nereikalingų dalykų“, – šypteli Petras Šimkus.