MU mob.pren. 22 10 04
Mano Ūkis 2017/08
Ūkio plėtrą stabdo darbuotojų stygius
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Ariogalos seniūnijoje ūkininkaujantis Vaidas Nagreckis su žmona Irma per kelerius metus sukūrė vieną pažangiausiai tvarkomų salotinių daržovių ūkių šalyje. Prieš tai keturiolika metų praleidęs emigracijoje Danijoje, kur dirbo salotų ūkyje, Vaidas sukaupė solidžią patirtį ir nusprendė sukurti analogišką verslą gimtinėje.

Jau penktą sezoną, nuo 2013-ųjų, Irma ir Vaidas sėkmingai augina 16 rūšių žalumynines daržoves atvirame grunte. Per palyginti trumpą periodą pavyko gerokai išplėsti ūkį: 2013-aisiais startavo su 9 ha salotų ir 7 ha rapsų, o dabar salotos užima 32 ha, grūdiniai augalai – 110 ha. Nuosavos žemės Nagreckiai turi 92 ha, dar apie 40 ha nuomoja.

Kainas diktuoja olandai

Ūkyje per sezoną įdarbinama iki 60 žmonių, įdiegti modernūs pasėlių laistymo, auginimo, derliaus nuėmimo, prekinio paruošimo technologiniai sprendimai, įsigyta visa reikalinga technika, o produkcija pardavinėja didiesiems prekybos tinklams „IKI“, „Lidl“ ir vienai iš didžiausių šviežių vaisių ir daržovių importo-eksporto kompanijų Baltijos šalyse bendrovei „Augma“.

Produkcija taip pat parduodama į Latviją ir Estiją. Ūkio šeimininkas patikina, kad dėl atsiskaitymų neturi jokių problemų, o kainos nuolat derinamos su Nyderlanduose tuo metu esančiomis salotų kainomis. Vaidas sako, kad labai patogu būtų dirbti pagal Danijos pavyzdį: ten didieji salotų ūkiai su prekybos centrais sudaro metinį tiekimo paketą ir nustato vieną kainą. Tarkime, šiais metais gūžinių salotų kaina – 3,25 kronos (0,44 euro) už vienetą. Augintojas visada gauna vienodą fiksuotą kainą, nors pavasarį prekybos centruose salotos būna brangesnės, o vasarą – pigesnės.

„Tokia tvarka augintojams labai paranki, nes galima planuoti savo biudžetą. Perteklinės salotos skiriamos eksportui, – sako Vaidas. – O štai didmeninėje prekyboje Nyderlandų rinkoje kainos nuolat kinta – pavyzdžiui, praėjusią savaitę 6 kg gūžinių salotų dėžutę buvo galima nupirkti už 2–2,30 euro, vakar – jau už 3–3,5 euro. Mes turime konkuruoti su jų didmenine kaina, kuri niekur nėra fiksuota“, – aiškina Vaidas.

Prekybininkai bet kada gali pasakyti, kad kaina jų netenkina, nes iš kitur atsivežti salotų tuo metu yra pigiau. O bet koks, net ir trumpalaikis, pirkimo sustabdymas reiškia, kad augintojui pusę lauko salotų teks užarti. Kitaip tariant, mūsų prekybininkų nepagąsdinsi. Ūkininkas svarsto, kad, dar labiau plečiant ūkį ir auginant didesnius salotų kiekius arba kooperuojantis su kitais augintojais, būtų galima tvirčiau jaustis rinkoje ir galvoti apie naujas eksporto kryptis. Tarkime, kai Italijoje vasaromis tvyro 40 laipsnių karštis, lietuviškų gūžinių salotų ten tik duok, bet reikia užtikrinti didelius kiekius ir nepertraukiamą produkcijos tiekimą.

Problema dėl darbo jėgos

Ūkininkas gal ir planuotų plėsti salotų plotus, bet planus stabdo paprasta priežastis – nėra darbo jėgos. „Dabar ūkyje dirba 56 darbuotojai. Iš tikrųjų tiek mums jų ir nereikėtų, bet visi žinome, kokia situacija su darbuotojais kaime. Išmoki atlyginimus ir, žiūrėk, kitą dieną jau kelių nėra... Vien todėl apsidraudimui reikia turėti daugiau darbuotojų“, – paaiškina augintojas. Pasak jo, užmokestis priklauso nuo darbo našumo ir svyruoja nuo 400 iki gerokai per 1 000 eurų.

Vaidas sako, kad matyti didžiulis skirtumas, kaip tie patys žmonės dirba Lietuvoje, ir kaip Danijoje. Danijoje, jei nenupjauni 270 vnt. žalumyninių daržovių per valandą – tu niekam nereikalingas, gali važiuoti namo. Ir visi su tokiais reikalavimais susitaiko, vykdo normas, gyvena minimaliomis sąlygomis po kelis viename kambaryje ir nedaro iš to problemų. Lietuvoje darbuotojai patogiai surenkami iš namų, atvežami į darbą autobusais, tačiau darbo našumas labai žemas. Pasak Vaido, pernai spartumo rekordas buvo vos 118 salotų per valandą. Štai kodėl mokėti galima ne už išdirbtą laiką, o tik už kiekinį darbą.

Pernai darbuotojai gaudavo valandinį atlygį – apie 2–3 eurus į rankas po mokesčių, tai jie dirbdavo taip vangiai, kad daržovių savikaina pasidarydavo brangesnė negu Danijoje. „Įdomiausia, kad grįžę iš užsienio kurį laiką padirba „angliškai“ ar „švediškai“, o paskui jau lietuviškai. Kas čia per fenomenas? Sparčiai dirbančius 2–3 darbuotojus „įmetus“ į seną komandą, senbuviai juos labai greitai palaužia. Jei žmogus nupjautų 270 vnt. salotų per valandą, tikrai gautų gerą atlygį“, – sako ūkio šeimininkas ir patikina, kad jis pats, dirbdamas ūkyje Danijoje, nupjaudavo po 350 salotų per valandą, o labai pasistengęs net 450 vnt. pasiekdavo. „Ir dabar laisvai galėčiau tokią normą padaryti“, – užtikrintai šypsosi Vaidas.

Nelengva rasti ir kvalifikuotų mechanizatorių, o tokį radus, tenka jį labai branginti ir saugoti. Vaidas pastebi, kad emigracija dabar tapo mada, o dirbti Lietuvos kaime pas ūkininką – ne prestižas. Jis svarsto, kad gal situaciją pagerėtų atsiradus lengvatų įdarbinti emigrantus iš Ukrainos. Nes, ilgiau delsiant, ir pastariesiems Lietuvos darbo rinka neatrodys patraukli, jie veršis į Vakarų Europą.

Iš Danijos – į Plikius

Kaip žinia, Vaidas ir pats 14 metų praleido emigracijoje: 1999 m. jis išvyko užsidirbti pinigų į didelį ūkį Danijoje, kur salotos buvo auginamos 140 ha plote. „Kapojau galvas salotoms ir galvojau, kad kaip nors turiu ištverti sutartus penkis mėnesius, o tada dingti namo. Tačiau taip išėjo, kad ten išdirbau 14 metų. Aišku, jei visą tą laiką būtų tekę salotas kapoti, tai tikrai tiek ilgai nebūčiau tempęs“, – prisimena Vaidas.

Darbštų ir nuovokų vaikiną greitai pastebėjo ir įvertino ūkio šeimininkas, tad netrukus jis perėjo prie kitų darbų: pradėjo dirbti su technika, o paskui jau ir vadovaujamą darbą. Perėjęs visą karjeros grandinę, jis suprato, kad sukauptas žinias ir įgūdžius galima išnaudoti kuriant savo verslą. Grįžo į Lietuvą, į savo gimtąsias Ariogalos apylinkes, Plikių kaime atstatė močiutės namą, kuriame dabar gyvena su šeima, o šalia sukūrė ūkį.

Iš daugybės rūšių žalumyninių daržovių Nagreckių ūkyje bene didžiausi plotai skiriami gūžinėms (vadinamosioms aisbergo) salotoms, salierų stiebams ir romaninėms salotoms. Šviežių salotų sezonas tęsiasi ilgai – maždaug pusę metų. Pirmasis derlius imamas gegužės pradžioje (paprastai pradedama nuo špinatų), maždaug nuo gegužės 25 dienos jau dera 80–90 proc. auginamų rūšių salotų, o vėlyviausios kertamos lapkritį. Pernai paskutiniai lapiniai kopūstai (vadinamieji kale) nuimti prieš pat Naujuosius – gruodžio 29 dieną. „Lapiniai kopūstai nebijo šalčio, bent jau 7–12 laipsnių šaltis jiems tikrai nebaisus: sniegą nupurtai ir net, atrodo, dar geriau laikosi. Žinoma, jei spustelėtų daugiau kaip 15 laipsnių šalčio, tai nežinia, kaip būtų“, – sako Vaidas.

Vasaros įkarštyje salotos nuo daigelio iki realizuojamos produkcijos užauga per 2,5–3 savaites, o rudenį dėl vėsesnio oro ir trumpėjančių dienų joms užaugti reikia dvigubai daugiau laiko. Paprastai iš to paties ploto per sezoną nuimami trys derliai. Visuose plotuose, kuriuose auginamos salotos, yra įrengtos laistymo sistemos – be laistymo salotų auginimas neįsivaizduojamas. Vaido dirbami laukai – daugiausiai lengvi dirvožemiai, priesmėliai. Po didesnių liūčių žemė atrodo įmirkusi, tačiau reikia vos kelių sausų saulėtų dienų, ir augalams pradeda trūkti drėgmės.

Visa laistymo įranga įsigyta Danijoje, nes Lietuvoje jos kaina pasirodė gerokai didesnė. Vanduo iš gręžinio pilamas į rezervuarą ir paskui pumpuojamas į laukus. Laistymo sistema išvedžiota po žeme, prireikus laistyti, iš žemės išlenda hidrantai (jie įgilinti, kad netrukdytų dirbti technikai) ir laistymo mašina paskirsto vandenį po visą lauką.

Salotų daigeliai perkami Vokietijoje, specializuotoje daigų auginimo kompanijoje. Daigų tiekimo planas visam būsimam sezonui sudaromas dar lapkritį. Į ūkį kas savaitę atvežama po 186 tūkst. nepriekaištingos kokybės daigų. Vien gūžinių salotų daigų per savaitę pasodinama apie 80 tūkst. (tankumas – 60 000 vnt. ha). Nusistovėjusi tvarka, kad daigai Plikius paprastai pasiekia sekmadienį, o sodinti pradedama pirmadienį.

Augintojas sako, kad pačiam augintis salotų daigelių neverta – savikaina išeitų tokia pat (vokiški daigeliai dėžutėse kainuoja tik 3–4 centus), o darbo prisidėtų labai daug, todėl ir ramiau, ir pigiau pasitikėti šios srities profesionalais. „Galima sakyti, aš jau 20 metų sukuosi šioje srityje, bet ir tai dar visko nežinau“, – kad tobulėjimo ribų nėra, pripažįsta ūkininkas Vaidas Nagreckis.