Savo rankomis sodinto pušyno apsuptyje įsikūrę Gytis ir Laimutė Sadauskai, regis, gyvena tikroje oazėje – jaukus namas, sutvarkytas ir alpinariumais, gėlėmis išpuoštas kiemas, medinės vaikų laipynės, kubilas, tvenkinys. O tikrąją šeimininkų aistrą išduoda ant alpinariumo viršaus išdidžiai stovintis medinis jautis.

Tai – mėsinių galvijų ūkis. Sadauskai laiko mišrūnus ir veislinius šarolė galvijus, šiuo metu ūkyje yra apie 130 gyvulių, iš jų 40 grynaveisliai. „Esu sau pasižadėjęs dirbti kokybiškai, sąžiningai, kad galėčiau atsakyti už savo užaugintą gyvulį. Dirbti bet kaip nemokėčiau. Gal tai ir duoda rezultatų“, – sako su meile sukurto ūkio šeimininkas Gytis Sadauskas.

Auginti mėsinius galvijus jauna šeima pradėjo maždaug prieš 10 metų. „Pagal tuometį savo supratimą galvojome, kad auginame mėsinius galvijus, bet iš tikrųjų tuo metu dar nesupratome, kas yra mėsiniai galvijai“, – juokiasi Laimutė, prisimindama, kaip pradėjo auginti mėsinių bulių sperma sėklintas pienines telyčias. Bet greitai supratę, kas yra kas, Sadauskai nusipirko ir 4 grynaveislius šarolė galvijus. Tuo metu jų šeimai tai buvo labai brangus pirkinys, tačiau jis padėjo tikro mėsinių galvijų ūkio pamatus.

Svarbiausias bandoje – bulius

Pradžia, kaip ir visiems, buvo sunki. Ir nebuvo jokių garantijų, kad pavyks prasimušti. Supirkėjai mokėjo po 2 litus už gyvą svorį. „Niekam nereikėjo tikros jautienos. Teko pardavinėti pusvelčiui“, – prisimena Žostautuose (Kaišiadorių r.) ūkininkaujantys Sadauskai.

Mėsinius galvijus, kurie iškart patiko, Gytis pirmą kartą pamatė Danijoje – šioje šalyje dirbo audinių fermoje ir šiek tiek prie melžiamų karvių. Šalia buvo šarolė galvijų ūkis. Įspūdis, sako Gytis, buvo neapsakomas. „Buvau matęs kolūkio juodmargį veršį, kokių 600 kg, kuris man atrodė didelis. O čia – tokie gyvuliai, apie toną sveriantys. Pamačiau juos pirmą kartą vaikščiojančius ant sniego – įspūdingas reginys buvo“, – tokia buvo jo pirmoji pažintis su šarolė.

Galvodami, kokią veislę rinktis, Sadauskai apsilankė ir Felikso Vaitelio limuzinų ūkyje. Gyčiui didžiausią nuostabą kėlė tokių didelių gyvulių ramybė. Bet pasirinko šarolė – Gyčio draugas vienas pirmųjų parsivežė iš Prancūzijos šios veislės gyvulių. O kai niekas nepirko buliaus, bet bankui reikėjo mokėti palūkanas, jis paprašė Gyčio pagalbos. Taip ir prasidėjo draugystė su šarolė. „Mūsų nederlingoms žemėms šarolė yra truputį per intensyvi veislė, bet jau išmokome su ja dirbti ir keisti neketiname“, – tikina ūkininkas.

Sadauskai sako, kad požiūris į mėsinę galvijininkystę prieš keliolika metų ir šiais laikais skiriasi kaip diena ir naktis. Dabar jiems savaime aišku, kad telyčias ir karves reikia kergti tik su geru buliumi. Juk bulius reproduktorius lemia daugiau kaip 50 proc. ūkio sėkmės. Todėl bulius ūkininkai perka tik gerai įvertintus grynaveislius – tokių randa jau ir Lietuvos augintojų ūkiuose. Tik dar vieno genetiškai beragio, kitos kraujo linijos, neranda. „Norime daug ko, dairomės ir į užsienį, bet nesame tikri, ar mūsų galimybės tai leidžia“, – atsidūsta Laimutė, kurios pareigos – ne tik namų židinio kurstymas, bet ir gyvulių pirkimas bei pardavimas.

Šiuo metu ūkyje yra du šarolė buliai. Pats geriausias vardu Ugi – iš Lauros Mišeikienės ūkio, jo palikuonys pagal veislės ypatybes atvedami palyginti nedideli, apie 40–45 kg, visi gimsta beragiai. Šio buliaus vyriškos kilmės veršelius ūkininkai laiko iki metų, kai galima įvertinti eksterjerą, nes juos pirkėjai būna užsakę iš anksto. O visas jo dukras, nors ir jų paklausa labai didelė, pasilieka sau. Kelios jų yra eksponuotos veislinių gyvulių parodoje Algirdiškyje. Žiemą Ugi svėrė 1 300 kg, bet yra labai ramus, gero charakterio, puikiai valdantis bandą, ir, pasak ūkininkų, „rankinukas“. „Visi mūsų galvijai labai gero charakterio, dėl to nereikėjo brokuoti nė vieno. Prie visų galime be problemų prieiti, glostyti, šaukiame juos vardais“, – iš tiesų ganykloje Laimutę ir Gytį galvijai sutinka labai džiaugsmingai.

Laimutė sutiktų parduoti gerojo buliaus dukras ir nusipirkti jam negiminingų telyčių, bet bėda, kad Lietuvoje jų trūksta, o atvežtų iš užsienio kokybe, sako, negalima visiškai pasitikėti. „Nesame tikri, ar užsienio ūkiuose nevyksta „valymas“, nes girdime visokių atsiliepimų iš kitų ūkininkų, juk bendraujame tarpusavyje. Svarstome, gal iš užsienio saugiau būtų atsivežti jaunų karvių, nes pirmasis šarolė telyčių veršiavimasis būna pavojingas“, – svarsto L. Sadauskienė.

Mišrūnių žindenių neatsisakys

Sadauskai nežada atsisakyti ir mišrūnių, kurias augina mėsai. Dalis žindenių yra trečios-ketvirtos kartos ir turi didelį procentą šarolė kraujo, yra ir netgi penktos kartos, kurias galima registruoti kaip šarolė veislės. Laimutė sako, kad mišrūnai, palyginti su grynaveisliais, iš pradžių greičiau auga, jų mėsos kokybė labai gera, dažniausiai būna U3 klasės, tai – neblogas pajamų šaltinis. Mišrūnių telyčių jie parduoda ir kitiems ūkininkams – ne visi nori ir gali įpirkti grynaveislius, ypač pradedantieji ūkininkauti mieliau mokosi augindami mišrūnus.

Šiemet pirmą kartą trys mišrūnės žindenės atsivedė dvynius. Pieno joms pakanka, veršeliai auga sveiki ir gražūs. Žiemą atvestas mišrūnes telyčaites nuo motinų atskiria liepos pabaigoje, sulaukusias maždaug pusmečio. Grynaveisles atjunko kiek vėliau, rudenį, nes jų ruja vėlesnė.

Šarolė didžiausia problema – sunkus veršiavimasis, tačiau, Laimutė beldžia į medį – kol kas jie sunkumų nepatiria. Žmogaus pagalbos telyčiai kartais reikia, bet retai. O Gytis jau turi pakankamai patirties ir gali joms padėti. Vis dėlto žiemą, prasidėjus veršiavimosi laikui, abu pasikeisdami ir naktimis keliasi žiūrėti, ar viskas gerai.

Kai pradėjo ūkininkauti, prisimena Laimutė, galvijams trūko masės, nors jie tokie gražūs atrodė! O dabar kita problema – reikia žiūrėti, kad per dideli neužaugtų, nes metiniai mišrūnai jau sveria 600 kg. „Kombinuotųjų pašarų duodame netgi mažiau nei priklauso, bet labai gera žolė, kokybiškas šienainis. Ir niekada netaupome būtiniems priedams, gyvuliui duodame viską, kas jam reikalinga“, – tvirtina Sadauskai.

Jie ilgai dvejojo, ar apsimoka šerti brangiais kombinuotaisiais pašarais, kai galvijai mėsai superkami pigiai. Kreipėsi į specialistą, kuris vis dėlto ragino pabandyti. Dabar šis gyvulininkystės specialistas sudaro gyvulių racioną – Sadauskai labai patenkinti jo paslaugomis. „Šarolė – intensyvi veislė, jai reikia kombinuotųjų pašarų, nes kokius pašarus gyvulys gaus, taip ir atrodys. Kokybiški pašarai – svarbiausia“, – įsitikinę ūkininkai.

Gytis pašarus gamina pats, yra įsigijęs visą būtiną žemės ūkio techniką. Tik kombaino neturi, tad samdo kaimyną, nes nukulti reikia tik apie 70 ha: 30 ha žieminių kviečių, kvietrugių ir apie 40 ha vasarinių avižų, kviečių ir kvietrugių. Viską, ką užaugina, sunaudoja pašarams, o žemė čia nederlinga, vos 25 balų. Iš viso Gytis deklaruoja per 200 ha (apie 80 ha yra nuosava), didžioji dalis skirta pievoms ir ganykloms. Ūkininkauja ekologiškai, tačiau sertifikato atsisakė, nes buvo sunku vykdyti reikalavimus dėl tame pačiame kieme esančio mamos pieno ūkio.

Nors Gytis jau neblogai žino, kaip užauginti gerą gyvulį, vis dėlto jis nuolat važiuoja į įvairius mokymus ir seminarus. „Kitaip stovėsi vietoje arba eisi atgal“, – žinių poreikiu neabejoja Gytis. Jam pritaria ir Laimutė: „Mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijoje dirbę ir dirbantys žmonės – šaunuoliai. Mes visko išmokome iš jų. Visiems ūkininkams rekomenduojame stoti į asociaciją. O kai mūsų klausia, kokia nauda iš to, sakau, kad reikia mokėti priimti informaciją ir ja pasinaudoti.“ Ir Sadauskai patys mielai dalijasi žiniomis su kitais ūkininkais.

Gyvulius prižiūri pats

Pagal turimą žemę Sadauskai dar galėtų bandą didinti iki 200 galvų, bet tuomet trūktų tvartų. Dabar gyvuliai turi tvartus ir mocioną, Gyčio manymu, vien pašiūrės pasislėpti nuo vėjo ir darganos negana. Be to, jis nusibrėžęs dar vieną ribą – turėti galvijų tiek, kad galėtų pats juos prižiūrėti ir jais rūpintis. „Iš karčios patirties žinau – samdytas žmogus mano gyvulių neprižiūrės taip, kaip aš pats. Jeigu pats nedalyvausi visame procese, efekto nebus, nors turėsi geriausius pastatus ir techniką“, – ūkininkas žmogiškąjį veiksnį laiko itin svarbiu.

Laimutė vis kalbina vyrą pagalvoti apie skerdyklos įrengimą. Bet kol kas patys turi per mažai gyvulių, o ar būtų pakankama rinka paslaugai teikti, nežinia. Tad kol kas tai lieka tolesnės ateities planuose. „Iki to dar nepriaugome“, – reziumuoja Laimutė.

Bet, pasak jos, svarbiausia, kad su vyru jau pergyveno visas krizes, išgyveno laiką, kai už telyčią gaudavo vos 600 litų. Dabar padėtis kitokia. „Asociacija mums įskiepijo – gerą gyvulį parduosi visada. Todėl ir auginame tokius, kad nebūtų gėda pasiūlyti“, – tvirtina L. Sadauskienė. Išleidę savo užaugintą veislinį bulių į kitą ūkį, jie visada domisi, kaip jis auga, ar nesunkiai atvedami jo palikuonys, ar pateisina lūkesčius. „Nusiskundimų dar neturėjome“, – didžiuojasi ūkininkai.

Pirkėjus jie renkasi atsakingai – jeigu pasako, kad metinį buliuką nori leisti į 50–60 bandą kergti karvių, neparduoda, nes jis tam per jaunas. Nenori, kad paskiau žmonės apie juos blogai atsilieptų, sakydami, kad Sadauskų bulius neapsėklina karvių. „Mėsinis bulius į bandą leidžiamas tik nuo dvejų metų“, – nukerta Gytis.

Veislinių gyvulių jie kol kas neturi daug parduoti, per metus – 5–10 buliukų. Todėl šiuo metu šeimos biudžetui labai praverčia ir mišrūnai, kurių per metus parduoda apie 40. Mėsai parduoda 15–16 mėn. galviją – tai optimalus laikas, skaičiuojant pašarų sąnaudas ir raumenų išsivystymą. Dešimt Sadauskų užaugintų mišrūnių telyčių yra iškeliavusios į Latvijos ūkius.

Be subsidijų neišgyventų

Gytis nesutinka su nuomone, kad mėsinius galvijus lengviau auginti negu melžiamas karves. „Gal mėsinių priežiūra ne tokia intensyvi, kaip melžiamų karvių, bet ji didesnė. Ypač veršiavimosi laikotarpis sunkus ir atsakingas, daug laiko atima kasdienė kiekvieno gyvulio apžiūra, juk juos reikia pratinti prie žmogaus nuo mažens, kad nebūtų agresyvūs. Mes turime ryšį su savo gyvuliais“, – sako ūkininkas. Pirmą savaitę po apsiveršiavimo, pasak jo, motinų instinktas būna stipresnis, tad, norint suženklinti veršelius, reikia būti atsargesniam. Bet tvarte yra galimybė motiną trumpam atskirti, tai palengvina darbą. „Visada matome, kaip gyvulys reaguoja, atitinkamai ir elgiamės“, – teigia Gytis.

ES parama Sadauskai naudojosi dukart – pagal ūkio modernizavimo ir investicijų į gyvulininkystės produkcijos gamybą projektus. Įsipareigojimus viršija beveik dvigubai, ūkio metiniai rodikliai geri. Kol kas sklandžiai mokamas kreditas ir palūkanos bankui.

Sadauskai samdo vieną darbininką, kuris dirba dviem ūkiams, nes jo pagalbos daugiau reikia vasarą, o žiemą pats Gytis spėja ūkiu pasirūpinti. Laimutė džiaugiasi, kad vyras labai darbštus, turi auksines rankas, viską moka ir pats daro.

Dar tik penkeri metai, kai ūkis atsistojo ant kojų, kai Gytis galėjo atsisakyti darbo degalinėje. Vis dėlto be išmokų ir subsidijų ūkis kol kas neišgyventų. Pasak Gyčio, pats paramos mechanizmas yra geras, tik reikia atsijoti nesąžiningus ūkininkus. „Nesąžininga, kad susietąją paramą, kuri yra kompensacija už negautas pajamas, gauna ir laikantieji pirmos kartos mišrūnus – tarkime, pieninę karvę susėklino su mėsinio galvijo sperma, veršelį registruoja jau kaip mėsinį, o karvę toliau melžia ir gauna paramą“, – piktinasi galvijų augintojas.

Sprendimų ieško kartu

Gytis ir Laimutė žemiečiai – ji kilusi iš Žiežmarių, Gyčio tėviškė – maždaug 2 km nuo Žostautų. Gyčio tėvai su 4 vaikais čia atsikraustė griuvus kolūkiui, šioje vietoje buvo kolūkio sandėlis ir laukai. Sunku patikėti, kuo darbštūs žmonės sugebėjo paversti plyną lauką. Ir net išgyvenę tris gaisrus, jie vis pakildavo naujam gyvenimui. Šeima bando pamiršti nežinia kieno atsiųstas nelaimes, tačiau blogiausia, kad prieš ketverius metus išgyvenimai palaužė tėvelį – labai geros širdies, šiltą ir nuoširdų žmogų. Jam atminti ūkyje įamžinta lenta.

Čia šeima savo rankomis sodino mišką, pušyną ir kitus medžius. Gytis juokiasi, kad prie namų augantis miškas – jo baigiamasis darbas, mat yra baigęs miškininkystę tuometėje aukštesniojoje miškų mokykloje. Jis mėgsta drožinėti, sūnums kieme padaręs laipynes, o pirmuoju gyvenimo pleneru pavadino savo kūrybinį darbą – buliaus skulptūrą. Roma Sadauskienė didžiuojasi darbščiu sūnumi, visokeriopa jo pagalba. „Svarbiausia, kad viskas pasiekta sąžiningu darbu“, – sako moteris.

Gytis nesiskundžia sunkiu darbu ir teigia, kad tikrai nėra taip, kad per darbą nieko nematytų. Turi ir laisvalaikio, ir galimybių išvažiuoti atostogų, suprantama, ne per vasaros darbymetį. Su Laimute jie augina du sūnus – beveik 17-os Domantą ir 6-erių Dovydą. Vyresnysis kol kas nerodo didelio noro ūkininkauti, bet kiek reikia, tiek padeda. Tėvai ir neverčia, Gytis prisimena save tokio amžiaus, kai galvojo, kad jau kaime tai niekada neliks ir negyvens. „Bet gyvenu ir džiaugiuosi, taigi, viskam savas laikas“, – šypsosi jis. Didžiulė vertybė – darni šeima. Jie su Laimute dėl visko tariasi, nes, sako, dažnai mato skirtingai, bet susėdę ieško geriausio sprendimo. „Visada sutinkame ir pasitikime vienas kitu“, – džiaugiasi sutuoktiniai. O kai tokie santykiai šeimoje, ir ūkyje jokie sunkumai nebaisūs.