Šalies ūkininkai turi nemažai žinių, kaip prižiūrėti melžiamas karves, tačiau teorinės žinios ir praktiniai įgūdžiai dažnai skiriasi. Norint gerų rezultatų, ypač šiuo nelengvu gamtinių sąlygų laikotarpiu, būtina suderinti teoriją ir praktiką.

Teorines žinias, kaip viską teisingai padaryti, kad karvės būtų sveikos ir produktyvios, gamybos sąlygomis įgyvendinti nėra lengva. Ypač žinant šių metų didžiausią problemą – pašarų kokybę, nes pavasario ir vasaros gamtinės sąlygos nebuvo palankios ganyklų žolei augti ir pašarams gaminti. Tai sukėlė papildomų rūpesčių pieno ūkiams, gyvuliams trūksta kai kurių medžiagų, dėl to kenčia pieno kokybė ir karvių sveikatingumas.

Žolės savybes nulėmė vėsus pavasaris

Važiuodamas per ūkius pastebiu, kad šios vasaros ypatumas – nepakankama žolės kokybė. Neatsimenu tokių metų, kad ganykliniu laikotarpiu piene būtų mažiau negu 15 mg% urėjos. Tai reiškia, kad žolėje arba nepakankamas baltymų kiekis, arba gyvulys tų baltymų nepasisavina. Tam įtakos gali turėti per mažas cukraus kiekis žolėje. Labiausiai tikėtina, kad tokias žolės savybes nulėmė vėsesnis pavasaris, nes žolė augo lėčiau, taip pat saulės trūkumas. Nė vienais metais, balansuojant racioną, ganiavos metu nereikėdavo papildomų baltymų. O šie metai išskirtiniai – racioną būtina papildyti baltyminiais priedais.

Sumažėjęs urėjos kiekis turi didelės įtakos ir karvių sveikatingumui, todėl pieno ūkių savininkams būtina į tai atkreipti dėmesį. Urėjos kiekis rodo, ar prieskrandžiuose esantiems mikroorganizmams pakanka maisto. Jeigu urėjos per mažai, maisto jiems trūksta, vadinasi, ir pats gyvulys badauja, organizmui nepakanka maisto medžiagų, suprastėja pašaro virškinimas. Ir tuomet prasideda visa problemų grandinė: padidėja somatinių ląstelių skaičius, kyla kojų problemų, atsiranda reprodukcinių sutrikimų, sumažėja produktyvumas.

Daugelis ūkininkų pastebi, kad šiemet prastėja ganomų karvių pieno kokybiniai rodikliai – mažėja baltymų ir riebalų kiekis, ir klausia, kokios priežastys gali turėti tam įtakos. Tai – iš esmės logiška, įprasta įvykių eiga, nes kai gyvuliai ganomi atole, jie gauna mažiau ląstelienos, todėl sumažėja riebalų sintezei reikalingų medžiagų kiekis. Tokiu atveju reikėtų racioną papildyti ląsteliena arba riebalų papildais ir problemos neliks. Kita problema, kuri taip pat pastebima darant kraujo tyrimus ir turi įtakos pieno riebumo sumažėjimui, yra ta, kad daugiau karvių serga acidoze. O dėl to mažėja mikroorganizmų kiekis prieskrandžiuose, pasigamina mažiau acto rūgšties, ir pienas būna nepakankamo riebumo. Jeigu acidozės problema išsprendžiama šiaudais, šienu, sausesniu šienainiu, papildais (soda, kreida, magnio oksidu ir kitais komerciniais buferiais), atsikuria ir pieno riebumas. Bet kiekvienas ūkis individualus ir vienos taisyklės šioms problemoms išspręsti nėra.

Vienas ūkininkas, pamatęs, kad labai sumažėjo pieno riebumas, rado gerą išeitį. Ant atolo besiganančioms karvėms jis duoda ir šviežio šieno – sako, „kaip medus eina“. Gyvulys pats parodo, ko jam reikia, vadinasi, pieno riebumas netrukus, maždaug per 5–7 dienas, grįš.

Labiausiai trūksta fosforo

Ūkiuose atliekami tyrimai rodo, kad šiemet racionuose trūksta mineralinių medžiagų arba jų santykis yra išbalansuotas. Ypač trūksta fosforo, kuris gyvuliams labai svarbus dėl kelių aspektų: reprodukcijos, judėjimo aparato, kaulų, sąnarių ir dėl bendro sveikatingumo. Fosforas labai svarbus ir energijos apykaitai, nes įeina į fosfoproteinų, fosfolipidų, nukleino rūgščių ir energiją akumuliuojančių molekulių sudėtį.

Per mažas fosforo kiekis turi didelę įtaką kiaušialąstės gyvybingumui bei folikulo augimui, kitaip sakant, karvės blogiau apsivaisina, ruja neryški. Pažiūri į niekaip neapsivaisinančią karvę, regis, viskas gerai, vizualiai jokių problemų nematyti, bet kraujo tyrimas rodo ką kita – fosforo kiekis labai mažas, yra pasitaikę 1,1 ar net 0,6 mmol/l.

Fosforo kiekis kraujo serume gali sumažėti dėl kelių priežasčių. Pirma, jo kiekis, pasak agronomų, sumažėjęs dirvožemyje, todėl automatiškai jo mažiau pašaruose ir kartu su stambiaisiais pašarais gyvulys reikiamo kiekio fosforo negauna. Antra, vertinant įvairius komercinius mineralinius papildus, kalcio ir fosforo santykis juose būna labai didelis – 4:1, 5:1, netgi 11:1, taigi fosforo mažiau, o tokio santykio paaiškinimas – fosforas yra brangus mineralas. Jeigu jo kiekis būtų didesnis, tai ir papildų kaina būtų gerokai didesnė. Vis dėlto taupymas mažinant fosforo kiekį vargu ar pasiteisina, nes vėliau tenka patirti papildomų išlaidų dėl gyvulio sveikatingumo. Trečia priežastis – organizmas nepasisavina fosforo. Kai kurios fosforo formos sunkiai tirpsta vandenyje, jeigu sausesnis metas arba kažkuriame gamybos etape pašarinė medžiaga išsausėja, fosforo karvės organizmas neįsisavina. Į tai ūkininkai turi atkreipti dėmesį.

Atliekant tyrimus ūkyje, bendraujant su pieno ūkių savininkais krenta į akis dar vienas dalykas – medžiagų apykaitos ligos. Tai ketozė ir dėl jos sutrikusi kepenų veikla, išsibalansavę kepenų fermentai. Ketozei atsirasti yra keletas priežasčių. Dauguma žino, kad viena jų – karvių įmitimas, taip pat energijos trūkumas, kai yra didžiausias jos poreikis, t. y. šviežiapienėms karvėms, netinkamas angliavandenių ir baltymų santykis. Retais atvejais ketozė gali išsivystyti ir nuo netinkamo aplinkos oro. Liga trumpina gyvulio produktyvų amžių, produktyvumą, blogina apsivaisinimą, nes kiaušidės būna visai mažytės, atrofuojasi, vystosi gimdos atonija, blogiau dirba prieskrandžiai.

Karvės – lyg iš paveikslėlių, bet neapsisėklina

Pagrindinis problemų trejetas, dėl kurio gyvuliai išbrokuojami, yra reprodukcija, medžiagų apykaitos ligos ir tešmens uždegimas. Nuo šėrimo priklauso viso reprodukcijos trakto sveikatingumas. Jeigu subalansuotas racionas, t. y. tinkamu santykiu suskaičiuotas baltymų, angliavandenių, ląstelienos, mineralinių medžiagų poreikis, problemų dėl apsivaisinimo būna nepalyginti mažiau, negu tuose ūkiuose, kur karvės šeriamos nesubalansuotu racio nu. Karvių reprodukcinės ypatybės labai priklauso ir nuo ūkio vadybos – ar laiku ir visada pastebima ruja? Yra ūkių, kur karvės atrodo lyg iš reklaminių paveikslėlių, bet jos, sako, neapsisėklina arba nerujoja. Aišku, kad jos rujoja, tik ūkio darbuotojai, ko gero, rujos laiku nepamato. Didžioji dalis karvių rujoja naktį, o jeigu darbuotojui trūksta motyvacijos ar atidumo, jis prasidėjusio proceso nepastebi.

Atvykęs į ūkį visada pateikiu jau banaliu tapusį klausimą: kas stebi rujas? Vienoje bendrovėje, kur karvės sunkiai apsisėklina, atsakė, kad visi fermos darbuotojai stebi ir mato rujas. Bet toks atsakymas reiškia viena – niekas nemato, kada karvė rujoja. O ūkyje, kur vienas žmogus vaikšto su ginekologiniu žurnalu rankose, tokių problemų daug mažiau. Ten, kur yra tvarka, atsakingas žmogus apie gyvulį žino viską, mato visą jo istoriją, tad ir išlaidos reprodukcinėms ligoms gydyti ir papildomam sėklinimui būna daug mažesnės.

Su šėrimu, pašarų kokybe labai susijęs ir karvės tešmens uždegimas. Šiuos metus pradėjome su gana prastos kokybės praėjusio sezono pašarais, nes buvo lietingi metai, lietinga javapjūtė – kiekvienas grūdas turėjo šiek tiek mikotoksinų. Karvės organizmas yra pajėgus apdoroti tam tikrą mikotoksinų kiekį, bet didesnio – ne, ir tai turi įtakos jautriausioms organizmo vietoms (tešmeniui, kojoms, kiaušidėms), nors dažniausiai nuo pernykščių grūdų su mikotoksinais kenčia tešmuo. Bet mastitas mastitui nelygus. Labai svarbu, ar uždegimas išsivystė viename ketvirtyje, ar visuose. Tai pirmas rodiklis, į kurį reikia atkreipti dėmesį. Jeigu uždegimas yra visuose ketvirčiuose, vadinasi, tai šėrimo klaidos, dėl kurių sutriko medžiagų apykaita. Jeigu nesveikas vienas ketvirtis – tai infekcija, kurią gali sukelti auksinis stafilokokas, agalaktinis streptokokas, mikoplazma ir streptokokas uberis.

Kaip subalansuoti racioną

Kai daug problemų sukelia gamtinės sąlygos, ūkininkams reikia dar daugiau pastangų, subalansuojant racioną. Būtina atsižvelgti, kokiose ganyklose karvės ganosi, kokios botaninės sudėties žolės ir pagal tai skaičiuoti baltymų, energijos, ląstelienos, ypač pradėjus ganyti karves atole, kiekį.

Subalansuoti racioną būtina įvertinus visas aplinkybes, gyvuliams turi pakakti maisto medžiagų, bet reikia žiūrėti, kad jie nenutuktų, t. y. visur reikalingas protingas balansas. O tenka matyti kukurūzų silosu šeriamas užtrūkusias karves – tai per daug riebus ir pernelyg skanus pašaras, dėl kurio jos nutunka. Neretai pagrindinis tokio šėrimo motyvas – labai didelė meilė savo gyvuliams, nors ūkininkai lyg ir žino, kad tai nėra geras pasirinkimas užtrūkusioms karvėms. O kai jos tampa šviežiapienėmis, išsivysto medžiagų apykaitos ligos: ketozė, suriebėjusių kepenų sindromas ir kitos.

Didžiausia žiemos laikotarpio problema buvo ir, manau, bus, kai užtrūkusioms karvėms duodami pašarai ar šienainis, silosas su netinkamu rūgščių kiekiu. Ypač blogai, jeigu papuola sviesto rūgšties, nes tai tiesiogiai veikia dar neatvesto veršelio sveikatingumą. Taigi, pirmiausia reikėtų užtikrinti tinkamą užtrūkusios karvės šėrimą, nes nuo to priklausys ir veršelio, ir jo, kaip būsimos karvės, sveikatingumas ir produktyvumas. Vienos bendrovės ūkyje mačiau, kaip užtrūkusios karvės šeriamos tuo, kas atlieka nuo kitų, o paaiškinimas – jos šiuo metu neduoda pieno ir neužsidirba. Tai nepateisinamas požiūris, užprogramuojantis problemas. To ūkio veršeliai buvo silpni, karvės neproduktyvios.

Dauguma ūkininkų nuo senų laikų, kai Lietuvoje visi dar augino kiaules, žino, kad gyvulių negalima šerti šviežio derliaus grūdais, jų nepalaikius. Ypač tai gerai atsispindėjo šeriant paršelius ir kiaules – jie apsinuodydavo, suviduriuodavo, karščiuodavo, kartais net pilvas pajuosdavo ir gyvuliai nugaišdavo. Kodėl taip yra? Šviežias grūdas turi vadinamųjų antimaistinių medžiagų, jame dar vyksta biologiniai procesai. Tokie grūdai ar miltai, papuolę į skrandį, toliau dirba neišlaisvindami gerųjų maistinių medžiagų, dėl to sutrinka skrandžio veikla, išsiskiria toksinių medžiagų, kurios apnuodija organizmą.

Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai ūkininkai, pabaigę pernykščius pašarus, vėluojant javapjūtei, laukia nesulaukia naujo derliaus ir jo grūdais iškart pašeria gyvulius. Jeigu jau yra tokia būtinybė – šerti vos nukultais grūdais, vis tiek sumalus būtina juos paskleistus palaikyti bent porą dienų, kad greičiau užsibaigtų biologinis procesas. Be to, rekomenduotina racionus papildyti vitamino E ar kitų antioksidantų turinčiais papildais. Tuomet gali pavykti išvengti pačių blogiausių pasek mių, jie gyvuliams bus mažiau pavojingi.

Pirmoji šios vasaros pusė taip pat nesuteikė daug optimizmo ir gali būti, kad pašarų kokybė dėl gamtos užgaidų nukentės ir šiemet. Tad ūkininkams vėl reikės daug pastangų bandant išsiaiškinti, kokius turi pašarus, ko jiems trūksta, kad subalansuotų racioną ir suvaldytų ligas.