Javaklupė, pažeidžianti kviečius, rugius, miežius, kvietrugius ar avižas, dažniau aptinkama vidutinio klimato šalyse. Šią javų šaknų ir pašaknio ligą sukelia plačios specializacijos miglinių šeimos augalų šaknų patogenas Gaeumannomyces graminis. Kokią žalą javaklupė daro javams ir kaip ją būtų galima sumažinti?

Mūsų šalyje javaklupės išplitimas stebėtų žieminių kviečių pasėliuose siekė vidutiniškai 28 procentus. Tokie duomenys gauti LAMMC Žemdirbystės institute 2014–2015 metais vykdytuose tyrimuose. Įvairiuose regionuose liga buvo išplitusi skirtingai: smarkiau – Vidurio ir Rytų Lietuvoje, atitinkamai 36 ir 32 proc., mažiau – vakarinėje šalies dalyje, kur siekė 16,2 procento.

Javaklupės žala

Pirminis G. graminis infekcijos šaltinis yra anksčiau užkrėstų augalų liekanos, iš kurių per dirvožemį patogeno hifai (daugybė plonyčių hifų sudaro grybo grybieną arba micelį) pasiekia artimiausias augalo šaknis. Grybiena prasiskverbia per epidermį ir žievės ląsteles, kurios prasiskverbimo vietose žūva.

Pirmieji javaklupės simptomai dažniausiai pasirodo ankstyvaisiais augalų augimo tarpsniais. Grybas, pasiekęs vidinius šaknies audinius, sutrikdo augalo vandens ir maisto medžiagų apykaitą, o ligos apimtų šaknų audiniai patamsėja. Jei pažeisti augalai nežūva daigų tarpsniu, vėliau jie blogai krūmijasi, atsiranda juodų dėmių ant šaknų ir stiebo pagrindo.

Javaklupės apimti augalai skursta, silpniau auga. Vėliau augalai gali sunykti taip ir nesubrendę, stiebai dėl nupuvusių šaknų lengvai išsirauna iš dirvos. Pažeistų augalų varpos dažnai būna tuščios arba išaugina smulkius grūdus, todėl bręsdamos nenulinksta, išlieka stačios, pabalusios.

Javų derliaus nuostoliai tiesiogiai priklauso nuo ligos intensyvumo ir augalų augimo tarpsnio infekcijos metu. Ankstyvesnė infekcija daug pavojingesnė, kadangi dėl priešlaikinio augalų brendimo grūdai iki galo neužsipildo, dėl to gaunami esminiai grūdų derliaus nuostoliai.

Ligos sukėlėjui palankesnės blogai įdirbtos, varputėtos, užmirkusios, suslėgtos, neturtingos humuso, rūgščios dirvos. Atsėliuojant javus, javaklupės infekcijos lygis didėja. Didesnis infekcijos smarkėjimas matyti dažniausiai iki ketvirtų–šeštų javų atsėliavimo metų, vėliau stebimas javaklupės infekcijos mažėjimas. Drėgnose arba laistomose dirvose liga plinta židiniais. Ligotų stiebų pagrindas pajuoduoja. Tačiau stiebo pajuodavimas ir ligos židiniai ne visada būdingi sausoms dirvoms. Drėgmės trūkumo sąlygomis grybiena gali vystytis šaknies viduje be išorinio juodo micelio. Tada javaklupė gali pažeisti atskirus augalus, nors stiebo pamatas nebūna pajuodavęs. Tačiau dėl sutrikdytos vandens apytakos baltavarpiškumas išsivysto ir šiuo atveju.

Kaip ligą kontroliuoti?

Javaklupei išplisti įtakos turi užkrato kiekis dirvožemyje, javų sėjos laikas, tręšimo normos, klimato sąlygos – ligai plisti palankesnė ankstyva sėja, skurdžios organinių medžiagų ir šlapios dirvos. Moksliniai tyrimai rodo, kad, užariant apsikrėtusių augalų liekanas daugiau negu 15 cm gyliu, galima sumažinti javaklupės infekciją net iki 50 procentų. Be abejo, daugiausia ligos intensyvumą nulemia nusistovėjusios oro sąlygos. Vyraujantys smarkūs ir dažni lietūs, lemiantys dirvožemio užmirkimą, ypač palankūs javaklupei vystytis.

Ligos kontrolė yra komplikuota, kadangi javaklupei atsparių veislių nėra, o fungicidai yra neveiksmingi. Todėl kontrolės tyrimai labiau buvo sutelkti į augalų auginimo technologijas ir biologinę kontrolę.

Tinkama sėjomainos rotacija – viena iš veiksmingiausių necheminių apsaugos priemonių nuo javaklupės. Šios javų šaknų ir pašaknio ligos išplitimas gerai kontroliuojamas sėjomainoje įvedus 1–2 metų ne varpinių augalų intarpus, arba priešingai – auginant javus kaip monokultūrą, kadangi po javaklupės intensyvumo sumažėjimo dažnu atveju monokultūroje gaunamas toks pat derlius, kaip ir sėjomainoje naudojant kitų augalų rūšių intarpus.

Žemdirbystės institute vykdytų tiksliųjų lauko eksperimentų skirtingų rotacijų sėjomainose duomenimis, javaklupė smarkiausiai išplito užmirkusiame miežių monokultūros lauke, kur ligos išplitimas buvo didžiausias – siekė 78,3 procento. Atsėliuotuose kviečiuose ir kviečių monokultūros pasėlyje liga pažeidė 25–30 proc. augalų, o po vienų ir po trejų metų rapsų intarpo – tik 2–6 procentus. Taigi, siekiant sumažinti javaklupės plitimo riziką, verta:

• laikytis sėjomainos;
• vengti ankstyvos sėjos;
• atsėliuojant nenaudoti supaprastinto žemės dirbimo;
• subalansuoti tręšimą;
• stebėti meteorologines sąlygas.

Sėklą prieš sėją beicuojant veiksmingais nuo javaklupės beicais, taip pat mažinama derliaus nuostolių rizika. Pastaruoju metu yra žinomos dvi skirtingo poveikio veikliosios medžiagos – silil amidų klasės beicas siltiofamas ir sterolų biosintezės inhibitorius triazolas flukvinkonazolas – yra pakankamai veiksmingos nuo ankstyvos javaklupės infekcijos.

LAMMC Žemdirbystės institute 2014–2015 metais vykdytų lauko tyrimų duomenimis, abi tirtos veikliosios medžiagos javaklupės intensyvumą mažino labai panašiai: priklausomai nuo tyrimo metų, ligos intensyvumas sumažėjo nuo 28 iki 51,1 procento. Šiuo metu Lietuvoje yra registruotas tik vienas nuo javaklupės veiksmingas beicas Latitude XL (2 l t-1), turintis siltiofamo veikliąją medžiagą.

Praktinės rekomendacijos

• Atsėliuojant javus, sėjant juos į užmirkusias, humuso neturtingas dirvas, kur javaklupės išplitimo rizika didesnė, reikia sėti apdorotą veiksmingu nuo šios ligos beicu sėklą.
• Ligos išplitimas gerai kontroliuojamas sėjomainos rotacijoje įvedus bent vienų metų ne miglinių augalų intarpus.
• Javaklupės plitimo rizika būna mažesnė auginant javus turtingesniuose humuso, neužmirkusiuose dirvožemiuose.