Pieno ūkių pelningumui įtakos turi daug veiksnių. Nepaisant bent vieno pieno gamybos technologijos elemento, mažėja pelnas ir didėja savikaina. O svarbiausi veiksniai – gyvulių genetika, pašarai ir jų kokybė, visavertis šėrimas, laikymo technologijos ir priežiūra.

Bene didžiausią įtaką karvių sveikatingumui, pieno produkcijos kiekiui ir kokybei turi pašarų kokybė ir taisyklingas visavertis šėrimas. Šie veiksniai lemia apie 50–60 proc. gamybos sąnaudų. Gyvūno genetikai tenka apie 25–30 proc., o likusi dalis, apie 10–25 proc., tenka laikymo ir priežiūros technologijoms. Gali pasirodyti, kad genetinių veiksnių įtaka nėra tokia reikšminga, kaip karvių aprūpinimas kokybiškais pašarais ir tinkamas racionų optimizavimas. Ne, taip atsitinka tada, kai ūkyje paruošti pašarai ir šėrimas neužtikrina produktyvumui realizuoti reikalingų sąlygų.

Žoliniai pašarai – racionaliausiai naudojami

Norint turėti konkurencingą pieno ūkį, svarbu sistemingai pasirinkti galvijų genotipus, kurie atitiktų ūkio pašarų bazės ypatybes. Ūkiuose, kuriuose gaunamas didelis liucernų ir kitų ankštinių žolių derlius, auginami trumpos vegetacijos kukurūzai, kur derlingos kultūrinės ganyklos, geriausia auginti tų veislių karves, iš kurių gaunamas didelis primilžis. Tai galėtų būti holšteinai arba Lietuvos juodmargės su aukštu holšteinizacijos laipsniu, taip pat Lietuvos žalieji ir kt. galvijai. Didelės energinės vertės kokybiški pašarai, baltyminiai, vitamininiai, mineraliniai papildai savos gamybos kombinuotuosiuose pašaruose užtikrina karvių genetinio potencialo realizavimą, didesnį primilžį, taip pat pieno riebalų ir baltymų kiekį.

Norint būti konkurencingiems, būtina pasirūpinti geros kokybės žoliniais pašarais, kurie yra pigiausi ir racionaliausiai naudojami pieno gamyboje. Koncentruotieji pašarai – brangūs, jų karvės racione turėtų būti tiek, kiek reikia racionui optimizuoti pagal energijos ir baltymų poreikį. Kuo produktyvesnė karvė, tuo kruopščiau reikia sudarinėti racionus.

Kadangi konkurencija pieno ir pieno produktų rinkoje didelė, reikia mažinti gaminamo pieno savikainą ir kartu gerinti jo kokybę. Tam reikia didinti gyvulių produktyvumą, mažinti pieno gamybos sezoniškumą. Svarbiausi reikalavimai, kad didėtų produktyvumas ir gerėtų pieno kokybė:

• pakankamai pasigaminti geros kokybės žolinių pašarų;
• karves šerti visaverčiu racionu;
• kontroliuoti karvių produktyvumą, sveikatą, taikyti profilaktikos priemones.

Gyvulių aprūpinimas pakankamu maisto medžiagų kiekiu yra svarbiausias reikalavimas šeriant melžiamas karves. Žoliniai pašarai yra gana apėmingi arba mažo energinio tankumo, tačiau jų energijos vienetas arba baltymai yra pigesni, negu koncentruotųjų pašarų. Per didelis grūdinių pašarų kiekis racione sudaro rūgščią aplinką didžiajame prieskrandyje. Karves reikėtų šerti pigiais pašarais ir užtikrinti pakankamai energijos, o brangius kombinuotuosius pašarus duoti atsižvelgiant į laktacijos tarpsnį. Labai palengvina geros kokybės žoliniai pašarai, kurie sumažina kombinuotųjų arba koncentruotųjų pašarų poreikį.

Raciono svarba pieno kiekiui ir kokybei

Karvės apetitas didėja kartu su primilžiu, tačiau po veršiavimosi jis didėja lėčiau negu pieno primilžis. Taigi, didžiausias primilžis gaunamas po veršiavimosi praėjus 40–50 dienų, o daugiausiai pašarų karvė suėda praėjus maždaug 100 dienų, kai pieno primilžis jau pradeda mažėti. Reikėtų laikytis tokio principo: laktacijos pradžioje šerti racionu, kuriame yra didelė energijos koncentracija, o vėliau mažinti maisto medžiagų koncentraciją, mažinant koncentratų kiekį.

Geriausiai laktacijos pradžioje šerti geros kokybės žolinių pašarų mišiniu su perdirbamosios maisto pramonės šalutiniais produktais (cukrinių runkelių griežiniais, salyklojais, žlaugtais ir kt.), kurių energinė vertė yra didžiausia. Pavyzdžiui, geriausią savo gamybos konservuotą žolinį pašarą laikyti laktacijos pradžiai, o prastesnės kokybės pašarus sušerti vėliau. Labai svarbu iki žiemos ištirti ūkio pašarų maistinę ir energinę vertę. Silosuotų pašarų karvei turi būti padėta 24 val. per parą, o pasenę pašarai turi būti pašalinti, kad toliau būtų stimuliuojamas pašarų ėdamumas.

Pieno sintezei galvijai sunaudoja 30–60 proc. pašaruose esančių medžiagų, todėl šėrimas turi būti visavertis. Pieno kiekiui, jo sudėčiai ir savybėms didelės reikšmės turi karvių raciono maistingumas, baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių, biologiškai aktyvių medžiagų kiekis ir jų tarpusavio santykis. Įvairių maisto medžiagų santykis galvijų racione turi būti optimalus.

Nekokybiškais pašarais šeriamų karvių pieno blogesnės juslinės, biocheminės, technologinės ir kitos savybės. Iš tokio pieno gaunamas sūris, kiti pieno produktai būna prastos kokybės, greitai genda. Nevisavertis šėrimas ūkiui yra nuostolingas ir kita prasme. Nevisaverčiais pašarais šertų karvių produktyvumui ir pieno cheminei sudėčiai atkurti reikia beveik dvigubai daugiau pašarų ir darbo sąnaudų.

Ilgai ir vienpusiškai baltymingais pašarais šeriant galvijus, gali atsirasti įvairių jų organizmo sutrikimų. Kaupiantis amoniakui, inkstai perkraunami baltymų metabolizmo produktais. Sutrikus medžiagų apykaitai, susikaupia rūgščios reakcijos junginių, kurie neutralizuojami nepakankamai. Tada organizme sutrinka šarmų ir rūgščių pusiausvyra – išsivysto acidozė. Sušėrus karvei iš karto daug koncentratų, prieskrandžių pH staiga sumažėja, dėl to mikrofloros aktyvumas sumažėja ir sutrinka pašarų virškinimas. Nesubalansavus raciono pagal angliavandenius ir baltymus, dažnai išsivysto medžiagų apykaitos patologija – galvijai suserga ketoze.

Nuo ko priklauso pieno technologinės savybės

Sudarant melžiamų karvių racioną, dėmesį reikia atkreipti ne tik į baltymų, bet ir į riebalų, angliavandenių, mineralinių ir kitų medžiagų kiekį. Pašaruose esantys riebalai yra itin svarbūs karvių medžiagų apykaitai, riebalų ir kitų pieno sudėtinių dalių sintezei. Sušėrus galvijams daug sėmenų ir saulėgrąžų išspaudų, piene padaugėja nesočiųjų riebalų rūgščių (oleino, linolio, linoleno, arachido). Pieno riebalai tampa minkštos, teplios konsistencijos, jų lydymosi temperatūra būna žemesnė. Sviestas, pagamintas iš tokio pieno, yra blogesnės kokybės, greičiau genda.

Daug angliavandenių (pašarinių ir cukrinių runkelių, jų išspaudų, bulvių ir kt.) turinčiais pašarais šeriamų karvių piene padaugėja sočiųjų riebalų rūgščių (sviesto, kaprono, kaprilo, laurino ir kt.). Iš tokio pieno pagamintas sviestas yra kietas, trupančios konsistencijos.

Per mažai mineralinių medžiagų turinčio pieno blogesnės yra technologinės savybės. Karvių, šeriamų pašarais, kuriuose yra mažai kalcio druskų (žlaugtų, bulvių ir kt.), pienas lėtai koaguliuoja veikiamas šliužo fermento – toks pienas netinkamas sūriams gaminti.

Pieno cheminę sudėtį lemia ir mikroelementų kiekis pašaruose. Pridėjus į karvių racioną jodo, vario, kobalto tose geografinėse zonose, kuriose jų trūksta, padidėja pieno primilžis, pagerėja pieno kokybė, jo technologinės savybės. Pridėjus į racioną mikroelementų mišinio (premiksų), jie veikia dar efektyviau. Kai kurių šalies vietovių (Varėnos r., Zarasų r., Eišiškėse) dirvose trūksta kobalto (hipokobaltozė), mažoka cinko ir vario.

Vien silosu šeriamų (35–40 kg per parą) karvių piene sumažėja kalcio, fosforo, todėl, veikiamas šliužo fermento, lėčiau koaguliuoja kazeinas. Iš tokio pieno pagamintas sūris ir sviestas netinka ilgai laikyti. Šeriant karves vien koncentruotaisiais pašarais, kai į racioną pridedama daug saulėgrąžų sėmenų, medvilnės išspaudų, smarkiai pakinta pieno technologinės savybės, pailgėja kazeino koaguliavimo trukmė, sutraukai gauti reikia daugiau šliužo fermento, sutraukos kokybė būna blogesnė. Toks pienas netinka sūriams gaminti, iš jo pagamintame svieste būna didelis jodo (Hiublio) skaičius, tepli konsistencija, atsiranda šalutinis prieskonis. Toks sviestas greitai genda.

Stambieji pašarai yra būtinas atrajotojų raciono komponentas, nes dėl ląstelienos (celiuliozės) stokos pakinta prieskrandžių mikrofloros sudėtis, sulėtėja acto rūgšties sintezė, rezultatas – sumažėjęs pieno riebumas. Be to, pablogėja pieno cheminė sudėtis ir jo savybės. Labai pieningų karvių racionuose ląsteliena turi sudaryti iki 20 proc., o mažesnio produktyvumo karvių – iki 24 proc. sausųjų medžiagų.

Kodėl mažėja pieno riebumas

Pieno riebumas, baltymingumas, o ypač bendras pieno kiekis mažėja, kai karvės šeriamos nepakankamai arba jų racione trūksta baltymų. Jeigu maisto medžiagų trūksta tik trumpą laiką, pieno sudėtis beveik nepakinta, nes maisto medžiagų trūkumas kompensuojamas iš organizmo atsargų.

Pieno riebumui, baltymingumui ir sausųjų medžiagų kiekiui daugiau įtakos turi ne racione esančių riebalų kiekis, bet jų struktūra. Karvių, su pašarais daugiau gaunančių neprisotintų riebalų rūgščių, pieno riebumas mažėja. Pieno riebumui įtakos turi ir koncentratų bei stambiųjų pašarų santykis. Jeigu pagal maistingumą daugiau kaip trim dalims koncentratų tenka tik viena dalis gerų stambiųjų pašarų, pieno riebumas pradeda mažėti. Stambieji pašarai būtini, nes jų trūkstant didžiajame prieskrandyje susidaro mažiau acto rūgšties. Pieno riebumas mažėja, kai karvės šeriamos prastu šienu, rūgščių pievų žole, pašariniais kopūstais ir raugintais griežiniais. Riebesnis pienas būna, kai karvių racionuose subalansuotas jodo, cinko, kobalto, seleno ir kitų mikroelementų kiekis. Neretai pereinamuoju laikotarpiu iš tvartinio į ganyklinį pieno kiekis ir jo riebumas sumažėja, nes, staigiai pasikeitus pašarams, didžiajame prieskrandyje sutrinka fermentacijos procesai.

Taigi, sudarant racionus, reikia atsižvelgti ir į atskirų mitybos elementų tarpusavio santykį, pavyzdžiui, azotinių ir neazotinių medžiagų, cukraus ir azoto junginių, kalcio ir fosforo, kalio ir natrio bei kitų medžiagų ir elementų. Tik visaverčiu racionu šeriamos karvės duoda ne tik daugiau, bet ir geresnės sudėties pieną.