Senosios Gegužinės kaime Kaišiadorių rajone įsikūrusioje architekto Rolando ir jo brolio Benjamino Bortkūnų kaimo turizmo sodyboje žmonių šurmulys netyla ištisus metus. „Senosios Gegužinės ūkis“ buvusios dvarvietės teritorijoje naujai pastatytas ir įrengtas remiantis XVIII–XIX a. medinių dvarelių prototipais.

Čia buriasi ne tik pavienės šeimos, įvairių organizacijų ir klubų kolektyvai, organizuojantys seminarus ar tiesiog poilsiaujantys, bet ir profesionalaus meno mylėtojai, suvažiuojantys į kas tris mėnesius rengiamas parodas, koncertus, susitikimus. Lankytojai gali pasimėgauti ir gyvulėlių draugija – čia ganosi Lietuvos juodgalvės avelės ir Lietuvos sunkieji arkliai.

Tautinio identiteto ir istorinės atminties puoselėjimas – kertinės „Senosios Gegužinės ūkio“ sodybos savininkų vertybės. Įsikūręs netoli savo senelių buvusios sodybvietės Rolandas su šeima kiekvieną svečią supažindina su savo šeimos istorija, kuri yra skaudus netolimos Lietuvos praeities etapas – lietuvių šeimų tremtys. 11 metų gyvenantis dabartinėje vietoje Rolandas teigia, kad į senelių žemę jį sugrąžino ne atsitiktinumas.

„Man svarbi istorija: tiek mūsų šeimos, tiek vietovės, tiek pačios Lietuvos. Senelis Mykolas Bortkūnas buvo girininkas, dirbęs Senojoje Gegužinėje nuo 1931 m. Tačiau po dešimties metų buvo ištremtas į Archangelsko kraštą, šeima – į Altajaus platybes. Seneliams greitai tremtyje mirus, vaikams našlaičiams pavyko, nes jie pateko tarp laimingųjų, kuriuos tuometė Lietuvos valdžia susigrąžino namo. Tarp jų buvo ir mano tėtis“, – prisiminė artimųjų gyvenimo peripetijas R. Bortkūnas.

Bortkūnų kaimo turizmo sodyba įsikūrusi ant vaizdingo Neries kranto, vieno iš šeimininkų šeima gyvena buvusios vandens siurblinės pastate, kuris po rekonstrukcijos įgavo svirno pavidalą. Kaimo turizmo mėgėjams skirtas pagrindinis dvaro pastatas, etnografinė aukštaitiška pirtelė, klėtis. „Mediniai dvarai praktiškai buvo išnaikinti arba tiesiog sunyko patys, – liūdnai konstatuoja Rolandas. – Tad bandėme kiek įmanoma išsaugoti, išlaikyti, o naujai statydami – parodyti visuomenei, koks būtų buvęs mūsų kaimo siluetas, užstatymas ir struktūra, jei nebūtume okupuoti ir naikinami.“

Etnoarchitektūra ir šiuolaikinio gyvenimo technologijos

Kaip vieną iš svarbių uždavinių, sodybos šeimininkai laiko edukaciją. Užtat „Senosios Gegužinės ūkyje“ didelis dėmesys skiriamas ne tik etnokultūrai, jos puoselėjimui ir lankytojų supažindinimui, bet ir profesionaliojo meno sklaidai. Nuo gegužės vidurio eksponuojama vilniečio tapytojo Arvydo Kašausko personalinė paroda. Tai jau dvidešimtoji vaizduojamojo meno paroda ūkio patalpose, o kur dar koncertai, spektakliai, susitikimai, paskaitos. „Su žmona Neringa esame baigę Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą (architektūrą), tad mums artimas meninis gyvenimas, stengiamės jį įsileisti ir į savo namus“, – kalba sodybos šeimininkas. Vis dėlto labiausiai „Senosios Gegužinės ūkio“ šeimininkai stengiasi propaguoti tai, kas jiems patiems geriausiai žinoma – etnoarchitektūrą – kam skirtas ne tik ūkis, bet ir jų rašomi straipsniai, knygos ir vedami seminarai. Rolandas intensyviai stengiasi įrodyti, remdamasis tiek mokslinėmis žiniomis, tiek praktiškai įgyvendintais faktais, kad tautos paveldą galima pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimui – naudojant visas šiuolaikines statybines ir apdailos medžiagas, statybos technologijas, aprūpinant sodybą visa įmanoma inžinerine įranga, galima ir privaloma išlaikyti esminius architektūrai dalykus: dydžius, proporcijas, siluetą, koloristiką, ornamentiką ir kita, išlaikant tik mums būdingus statinio etnografinius savitumus.

„Blogai, jei šiuolaikinis žmogus stato namą be idėjos. Reikia ją turėti. Gerai, jei vieni sugalvoja statyti itin modernų stiklinį-metalinį namą, kiti – ekologijos puoselėtojai gal stato iš molio, šiaudų ir ieško sveikos aplinkos formavimo receptų, treti, taupydami energiją šilumai, domisi pasyviais namais... Bet yra ir dar vienas kelias – prisiminti savo tėvų šaknis ir atkreipti dėmesį į istorines, etnokultūrines aplinkybes, tradicijas, juolab kad tai labai siejasi ir su ekologija, ir su ekonomišku lietuvio gyvenimo būdu“, – pasakoja architektas.

Žmones traukia originalumas ir autentika

Savo originaliam ūkiui įkurti broliai Rolandas ir Benjaminas pasinaudojo kaimo plėtros 2007–2013 m. programos lėšomis pagal priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“. Projektų vertė apie 0,43 mln. eurų (1,5 mln. Lt). Taip iškilo pagrindinis namas, svirnas, daržinė, inžinerinė įranga. „Be šitos paramos tikrai nebūtume išsivertę“, – pabrėžia Rolandas.

Dabartiniu metu norintys pagrindiniame name įsikurti lankytojai gali rinktis iš 8 numerių, kur yra įrengtos 25–30 vietų. Kai kurie kambariai yra originalūs, mat šalia televizorių, kitų šiuolaikinių technologijų interjere dera, o kartais yra jo ašis, įvairūs praeities reliktai. Štai, praeityje žinoma netoliese esančio Zūbiškių kaimo audėja Aliūnė (Elena Paulauskaitė, šiuo metu jau mirusi) sodybos šeimininkams padovanojo audimo stakles ir kolekciją savo darbų, kurie dabar puošia dalį kambarių.

Užsienio turistai, viešėję Senosios Gegužinės sodyboje, negaili gražių žodžių šeimininkams už svetingumą, nepaprastą aurą ir magiškas detales, taip pat pabrėžiama galimybė susipažinti su Lietuvos istorija ir etnokultūra. Tai liudija ir ant sienos kabanti lentelė su aptarnavimo kokybės atžyma 9.8, kurią kasmet suteikia viena iš žinomiausių viešbučių užsakymo internetu svetainė.

„Yra nemažai privačių svečių ir organizacijų, kurie atvyksta periodiškai. Darytume išvadą, kad sodybos aplinka, suteikiamos sąlygos ir mūsų priėmimas jiems tiesiog patinka, – teigia šeimininkas. – Pradedant vystytis kaimo turizmui, pagrindinis svečių poreikis buvo susietas tiesiog su gera vieta pobūviui gamtos aplinkoje, dabar jau tuo nesitenkinama. Visi nori kažką naujo pamatyti, išgirsti, susipažinti su vietove, apylinkėmis, istorija, šeimininkais. Todėl daug kaimo turizmo sodybų sėkmingai užsiima ir įvairia edukacine veikla.“

Pagrindiniame 600 m² ploto name vyksta šventės, paskaitos, konferencijos, erdvioje virtuvėje su tradicine duonkepe galima išsikepti naminės duonos. Be to, šiltuoju metų sezonu nemažai norinčiųjų paplaukioti baidarėmis Nerimi ar pažvejoti. Visiems norintiesiems skirta pirtis.

Paklaustas, ar galima išgyventi iš kaimo turizmo paslaugų, Rolandas Bortkūnas teigia, kad tai nėra labai paprasta. Abudu su žmona Neringa dar turi ir kitus darbus. Prižiūrėti sodybą padeda ir sūnus Vytis.

Kaip Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) nariai, jie džiaugiasi aktyvia asociacijos veikla ir mano, kad viskas vyksta labai kryptingai. Neramina tik vienas aktualus klausimas – dabartinės vyriausybės planas panaikinti PVM lengvatą, tai labai apsunkintų ekonominę veiklą.

Tačiau visa šeima nepailsta puoselėti idėjų, pristatyti savo verslo, šviesti ir telkti ne tik meno mylėtojus, bet ir visą kaimo bendruomenę. Už tai yra ne kartą apdovanoti ir pagirti ne tik Kaišiadorių rajono, bet ir visos Lietuvos mastu. Valstybinis turizmo departamentas 2015 m. „Senosios Gegužinės ūkį“ įvardijo ir apdovanojo kaip sėkmingiausią tų metų kaimo turizmo paslaugų teikėją.