Mano Ūkis 2017/07
Vienas vardiklis – keturios istorijos
  • Asta LAUKAITIENĖ
  • Mano ūkis

Iš toli žvelgiant į pajūrio bendruomenes atrodo, kad joms visoms tinka vienas vardiklis – verslas. Didžiajai daliai tik dabartiniu paramos etapu bandant sukti verslumo keliu, kai kurioms Klaipėdos rajono vietos veiklos grupės „Pajūrio kraštas“ bendruomenėms tai – jau pramintas takas. Tačiau žvelgdamas iš arčiau supranti, kad kiekviena istorija – labai savita. Kaip savitas ir kiekvienos bendruomenės požiūris, bendruomeninio verslo filosofija.

Vėžaičių, Brožių bendruomenės, Lapių bendruomenės centras, asociacija „Šaltupė“ – vieni pasinėrė į verslą ir sėkmingai jį plėtoja, kiti kalba apie tai, kad lėšas atnešanti veikla turi būti plėtojama tik tiek, kad finansų užtektų bendruomenės poreikiams, dar kiti bando tarp visų veiklų išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau visos sutartinai tikina, kad vieno sėkmės recepto nėra. Kiekviena bendruomenė jį turi rasti pati, aklai nusikopijuoti nuo sėkmingo kaimyno čia nepakaks.

Vėžaičių konferencijų centras

Vėžaičių bendruomenei įsisteigti 2005 m., kaip sako tuometis pirmininkas, dabar pavaduotojas Vidmantas Gedvilas, teko pavojaus akivaizdoje: šalia gyvenvietės buvo pradėtos projektuoti pavojingų atliekų ir kompostavimo aikštelės. Bendruomenei pavyko pasiekti, kad ten vyktų tik minimali ūkinė veikla.

Bendruomenei žvalgantis savo kampo, kaip tik prasidėjo „Leader“ mokymai ir svajonės apie kabinetuką LAMMC Vėžaičių filiale išsivystė iki konferencijų centro. Bendruomenė ne tik patikėjo savo idėja, bet įtikino ir kitus. Dėl strigusių patalpų formalumų – vos spėjo į paraiškų traukinį, tačiau viskas pajudėjo laiku. 2012 m. vasarą pasirašyta finansavimo sutartis su NMA, rudenį prasidėjo darbai, o 2013 m. liepą konferencijų centras jau buvo atidarytas.

Pasak V. Gedvilo, teko viską numatyti trimis žingsniais į priekį, kad viskam užtektų lėšų, darbai eitų sklandžiai ir idėja virstų realybe. Bendra sąmata siekė maždaug 130 300 eurų (450 000 Lt), bendruomenei teko prisidėti reikalaujamus 10 proc. Tačiau štai čia ir kilo sunkumų, nes bendruomenė nei lėšų, nei turto neturėjo. Buvo nuspręsta tuos 10 proc. „įnešti“ savanorišku darbu.

„To darbo vertė buvo beveik 14 500 eurų (50 000 Lt). VVG labai bijojo tos savanorystės. Ir mes bijojome, buvo milžiniškas iššūkis, bet įvyko stebuklas. Dirbo 78 žmonės 3 700 val. Teko ne kartą aiškinti, kad tų pinigų nėra, jie „butaforiniai“ – tik tas įnašas nusiskaito“, – pasakoja V. Gedvilas. Buvo surengta septyniolika talkų, o visas šis darbas net įvardytas kaip tų metų didžiausia Lietuvoje savanoriška veikla.

„Reikia pabrėžti, kad čia – ne tik konferencijų, bet ir bendruomenės namai. Čia vyksta ir bendruomenės, ir miestelio, LAMMC filialo šventės bei renginiai“, – pabrėžia V. Gedvilas.

Pernai konferencijų centras turėjo beveik 4 000 Eur pajamų iš renginių organizavimo veiklos. Gryno pelno – 1 500 Eur, iš jų, vyro teigimu, dabar valoma, atnaujinama įranga, baldai.

Plėtojant idėją, tarp narių atsirado ir įtampų, tad, norėdami toliau sėkmingai vystyti verslą, vėžaitiškiai pasirinko atskirti veiklas: atnaujino tarybą, išrinko naują pirmininkę, tvarko dokumentus ir bendruomenė taps viešosios įstaigos steigėja.

„Dabar nukentėjo bendruomeninis gyvenimas, visos jėgos buvo mestos į projektą, į jo tęstinumą, nebuvo kada visko aprėpti. Fiziškai jau nebesuspėjome...“, – sako V. Gedvilas, tikintis, kad naujoji struktūra įneš daugiau darnos, pirmininkė Vaida Bočkuvienė labiau koncentruosis į bendruomeninio gyvenimo aktyvinimą, o viešoji įstaiga plėtos konferencijų centro veiklą. Juolab kad ir naujajam paramos etapui vėžaitiškiai sakosi turį idėjų bei planų.

Brožių virtuvė

Sėkmingai verslą išplėtojo ir Brožių kaimo bendruomenė. Prisimindama pradžią bendruomenės pirmininkė Vida Riaukienė, kaip ir Vėžaičių atstovai, mini mokymus, kuriuose plėtotos idėjos iš pradžių atrodė per drąsios, bet vėliau virto „kūnu“.

Vida pasakoja, kad iš pradžių turėta minčių tvarkyti aplinką, pasidaryti sportui tinkamą vietą, bet paskui nuspręsta sukti į veiklą, kuri galėtų nešti ilgalaikę naudą. Tiesa, buvo momentų, kai nuleido rankas ir nedaug trūko, kad paraiškų traukinys nuvažiuotų, tačiau spėta laiku susigriebti, optimizmas grįžo ir moterys visas jėgas metė į virtuvę. Nors, šypsosi pirmininkė, jau įrenginėjant virtuvę, dar iki galo nebuvo aiški konkreti veikla. Planuota ir atvykstantiesiems grybauti, uogauti suteikti patalpas bei sąlygas čia pat susitvarkyti miško gėrybes. Planuota kepti bandeles ir pravažiuojantiesiems ryte jas pardavinėti su kava, bet kol gryninosi planai, taip įsisuko užsakomasis maitinimas, kad bandelės liko nė motais.

Projektui buvo gauta apie 43 400 eurų (150 000 Lt), iš jų daugiau kaip 10 400 eurų (36 000 Lt) skirti susipirkti reikalingą įrangą. Bendruomenė kažkiek prisidėjo savanorišku darbu, projekto partneris – rajono savivaldybė – leido naudotis pastatu. 2013 m. pasirašyta sutartis su darbų rangovais, o 2014 m. rudenį prasidėjo aktyvi veikla.

Projekte Brožių bendruomenė buvo įsipareigojusi įsteigti tris darbo vietas, dabar jų – dvylika. Visi dirba pagal darbo sutartis, dauguma vietinių. Pagrindiniai užsakymai – maistas šeimos šventėms, nors bendradarbiaujama ir su organizacijomis, kaimo turizmo sodybomis. „Mūsų maistas sotus, tikras. Kaimiškas paveldas. Ir porcijos yra didelės“, – šypsosi moteris.

Pernai pasiekta apie 43 tūkst. eurų apyvarta, kasmet valdyba nustato, kiek iš pelno skiriama bendruomenei (pirmais metais, anot V. Riaukienės, skiriama suma buvo nedidelė, o pernai ji jau siekė 1 300 Eur), visas kitas pelnas grįžta į verslą: perkama gamybos įranga, indai, staltiesės, investuojama ir į transportą.

„Mūsų versle labai jaučiamas sezoniškumas. Per žiemą dvylika darbo vietų kažin ar išlaikytume. Teko sukti galvą, kaip išnaudoti kiekvieną dieną, nes kone visi užsakymai yra savaitgaliams. Buvo idėja atsidaryti bariuką autobuse čia pat, virtuvės kiemo aikštelėje. Nusprendėme tą idėją atgaivinti“, – pasakoja moteris. Tiesa, idėja atgimė kiek kitokiu pavidalu – dabar kasdien virtuvėje ruošiami pietūs ir vežami į Gargždų turgų, kur iš maisto autobusiuko prekiaujama nuo 11 iki 13 val. Nors norinčiųjų brožiškių gaminamų patiekalų nestinga, jei kas lieka neišparduota, grįžus pavaišinami, pamaitinami kaimo senoliai. Virtuvė kaime – ne tik darbo vieta, bet ir erdvė, kurioje sprendžiamos socialinės problemos. Bendruomenės pirmininkė pasakoja istoriją apie šeimą, patekusią į socialinių bei vaikų teisių apsaugos darbuotojų akiratį ir gavusią ultimatumą koreguoti gyvenimo būdą. Moteriai darbą suteikė būtent virtuvė, situacija stabilizavosi.

Mintis verslą atskirti nuo bendruomenės buvo iškilusi ir čia, Brožiuose. „Dabar viskas gerai, žmonės suprato. Atsivedžiau, parodžiau. Viską išsiaiškinom, dabar einam koja į koją“, – kalba bendruomenės pirmininkė, svarstanti, kad viešosios įstaigos statusas leistų lengviau verslo sprendimus priimti, bet juk ataskaitos „juodu ant balto“ tiek dabar reikia, tiek reiktų ir bendruomenei tapus viešosios įstaigos steigėja.

„Viskas juda, bendruomenė irgi gauna dėmesio. Anksčiau daugiau sportavom, dainavom, dabar mažiau, bet ne dėl to, kad esame labai užsiėmę gamyba, bet nebėra žmonių, nebėra kam...“, – kalba moteris ir prisimena pernai Motinos dienai keptą ilgiausią pynę. Bendruomenė ir viešąsias erdves tvarkosi, ir į ekskursijas išvažiuoja.

Utrių kalnas – Lapių bendruomenės projektas

Apie tai, kad būtina rasti pusiausvyrą tarp finansiškai naudingos ir bendruomeninės veiklos, kalba ir Lapių atstovė. 2012 m. čia pradėtas įgyvendinti dar iki šiol kai kurių skeptiškai vertinamas projektas – slidinėjimo trasos įrengimas.

Atsispyrus nuo aktyviomis veiklomis užsiimančio bendruomenės nario verslininko Gintauto Rusteikos idėjos, išplėtota mintis atgaivinti sovietiniais laikais veikusią mėgėjišką trasą, kurioje, net ir labai varganomis sąlygomis, dar vis slidinėdavo žiemos sporto entuziastai.

„Tik išgirdusi tai bendruomenė nelabai kabinosi už minties, pirma idėja buvo susitvarkyti stadioną. Aš iš pradžių irgi šiek tiek skeptiškai pažiūrėjau, bet vėliau nariams pasakiau, kad stadioną pasidarysim, kai užsidirbsim iš trasos“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė Laima Karbauskienė. Anot jos, reikėjo ne vieno susitikimo, kol visi patikėjo idėja ir kibo į darbus.

Projektas žavėjo drąsa, išskirtinumu, tačiau, vos pradėjus jį judinti, iškilo problemų dėl sklypo, viską sunkino ir tokioms iniciatyvoms, kai valstybinėje žemėje veiklos imasi bendruomenė, nepalanki teisinė bazė. Tačiau visų pastangomis, aktyviai padedant ir VVG, ir savivaldybei, iš pradžių daug kam utopiniu atrodęs projektas virto realybe.

Kaip ir prieš tai minėtos bendruo-menės, taip ir Lapiai savo lėšų prisidėti prie projekto, neturėjo. Reikalingą indėlį dengė savivaldybė (per 17 000 eurų (59 000 Lt)), kažkiek prisidėta savanorišku darbu. Rajonui teko investuoti ir į elektros linijos sutvarkymą, nors iš pradžių manyta, kad bus galima veikti esamomis aplinkybėmis. Projektui skirtų beveik 170 900 eurų (590 000 Lt) tam nepakako – lėšos keliavo trasai reikalingai įrangai. 2015 m. pabaigoje beveik 4 ha teritorijoje, ant Utrių kaimo kalno atidaryta slidinėjimo trasa.

Pirmą sezoną trasa veikė 23 dienas, uždirbta 23 000 Eur. Praėjusią žiemą dirbta ilgiau – 35 dienas, gauta apie 22 000 Eur, tačiau išlaidų būta daugiau – teko samdyti jau du žmones, sunaudota daugiau elektros energijos. Viską atskaičiavus, likusių 6 000 Eur dalį planuojama investuoti į trasą, kai ką atnaujinti, dalį – skirti bendruomenės poreikiams (tradicinei rudens šventei, jau suplanuota ir ekskursija su viena nakvyne). Minčių, kaip gerinti Lapių aplinką, taip pat netrūksta, reikia tik užsidirbti.

Pajudėjęs verslas išjudino ir kitus – prie kalno šliejasi slidinėjimo inventoriaus nuoma ir maitinimo paslaugomis užsiimantys vietos verslininkai. Šiemet trasoje savanoriavo ir vietos jaunimas, laisvu laiku galėjęs slidinėti nemokamai, tokios pat sąlygos taikomos ir bendruomenės nariams, o gyvenantiems šiose vietovėse, bet ne nariams – pusė kainos.

„Bendruomenė turi būti labai stipri, kad užsikrautų verslą. Vienas bendruomenės pirmininkas nieko nepadarys, o juk reikia, kad kažkas ir jaunimu užsiimtų, ir sportą kuruotų, renginius... Jei bendruomenė žino, kad ji stipri, pajėgi, jei bus žmogus, kuris tai daro – tada taip, galima imtis ir verslo. Nors dažnai tai suskaldo bendruomenes. Pas mus to nėra. Gal kad stipresni, gal kad visą laiką daug darėm? Gal veikia atvirumas, sąžiningumas, nebijojimas pasakyti žmonėms, kad jie viską žinotų?“ – kalba L. Karbauskienė, pabrėždama suburtos komandos svarbą.

Moters teigimu, labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp visų veiklų, o juk gali nutikti taip, kad, įsukus verslą ir į jį pasinėrus, bendruomenės reikalai taps neįdomūs. „Buvo didžiulis iššūkis ir kaip padaryti, ir kaip suvaldyti, bet kai esi ne vienas, kai yra komanda, pasiskirstome darbus. Valdyboje yra 15 narių. Protingos galvos. Visi suėję ir nusprendžiame, kai iškyla problema – pasitariame, kaip daryti, kaip tvarkytis“, – sako Lapių bendruomenės pirmininkė.

Planuose – nauja strategija ir projekto tąsa, jau esamos infrastruktūros pritaikymas ir vasaros pramogoms. Taip būtų išvengta sezoniškumo.

Šalpėnų veltinio namai

Drąsią idėją statyti veltinio namus sėkmingai įgyvendino bendruomenių asociacija „Šaltupė“. Nors projekto vadovė Diana Radžienė tikina, kad iš pradžių ta mintis buvo labai tolima, daug kas žiūrėjo skeptiškai ir apie pajamas iš veiklos net negalvota. Bendruomenė, nors ir turėjo savo kampą, tačiau juto poreikį susikurti erdvę, kur gali susirinkti laisviau, nevaržomi laiko. Kadangi, kaip ir kitoms bendruomenėms, kilo teisinių problemų dėl veiklos valstybinėje žemėje, galėjo būti sukurtas tik nesudėtingas statinys. Iš šių apylinkių yra kilęs jurtų statytojas Antanas Poška, tad šalpėniškiams tokie veltinio namukai nebuvo naujovė ir būtent jie iškilo mintyse, galvojant apie nesudėtingą statinį.

Dvi jurtos – konferencijų salė ir pirtis – Šalpėnuose stovi jau porą metų. Projektui gautas maždaug 43 300 eurų (149 500 Lt) finansavimas, dar beveik 8 700 eurų (30 000 Lt) kaip partnerė prisidėjo savivaldybė. Už šiuos pinigus sutvarkyti inžineriniai tinklai (tai ir užtruko ilgiausiai), pastatytos ir įrengtos jurtos.

D. Radžienė sako, kad jau rengiant projektą pradėta galvoti, jog bendruomenė turėtų pati save išsilaikyti, tad ir jurtos išaugo ne tik saviems poreikiams. Tiek ji, tiek „Šaltupės“ pirmininkė Reda Poškienė tikina labai atidžiai besirenkančios, ką į šias patalpas įsileisti. Juk nuomojant bet kam, moterų nuomone, statiniai greitai gali būti nuniokoti. „Geriau mažiau, bet kad mums ilgiau tarnautų“ – tokia bendruomenės pozicija.

Tad nors išskirtinius statinius aplanko daug kas, pernai renginių, už kuriuos mokėta patalpų nuoma, moterys priskaičiuoja apie 25. Tačiau ir tie patys atnešė skirtingas pajamas. Maksimali konferencijų salės nuomos kaina parai – 70 Eur, pirties – 60 Eur. Aktyviems, nario mokestį mokantiems nariams taikomos nuolaidos.

D. Radžienė sako, kad, jos nuomone, tokiai ir panašiai bendruomenių vykdomai veiklai apibūdinti vargu ar tinkamas žodis „verslas“. „Iš to neužsidirbsime. Veikiam visuomeniniais pagrindais, net algos neužsidirbame. Koks čia verslas? Čia – socialinė veikla. Patys išsilaikome – ir džiugu. Nuostolių nepatiriame, bet ką gauname – tas ir išeina...“, – svarsto projekto vadovė. Jos teigimu, labai teisingas postūmis bendruomenėms imtis veiklos, kuri generuotų bent minimalias pajamas ir leistų joms pačioms išsilaikyti. Tačiau tik tiek. Nereikia visų stumti į verslus ir reikalauti pelnų.

***

KOMENTaRAS. Raimonda Damulienė, VVG „Pajūrio kraštas“ VPS administravimo vadovė

Mes dar nestartuojame su nauja strategija, nes žinome, ką tai reiškia. Rožiniai akiniai buvo uždėti aname etape, kai tikrai buvo žymiai lengviau ir patraukliau eiti į verslumą nei dabar. Tačiau realu, kad bendruomenė gali turėti verslą. Tik reikia labai daug pastangų, iš anksto susidėlioti ir daug dirbti. Ne pažiūrėti, ką kaimynas daro ir kopijuoti, persikelti sėkmingą modelį pas save, bet iš tikrųjų reikia labai gerai išanalizuoti aplinką, įvertinti, pamatuoti ir paruošti tokį verslo planą, kad staigmenų būtų mažai. Reikia žmones motyvuoti, reikia stipraus vedlio, kuris pats tikėtų, jog įmanoma tai padaryti. Tada ir rezultatai bus geri.

Labai svarbu suburti komandą. Bendruomenėse tikrai galima surasti ir pasitelkti kompetentingus žmones, srities, kurios imiesi, žinovus. Tokius suradus, sumotyvavus ir subūrus komandą – visiškai kita veikla ir kitos galimybės.

Kalbėdami apie bendruomeninio verslo koncepciją norime labai aiškiai pasakyti, kiek procentų bendruomenė galėtų vykdyti ūkinės veiklos, o kiek – pasilikti bendruomeninei veiklai. Nes reikia ir kultūrinės, ir socialinės veiklos, be jos neįsivaizduojame bendruomenės. Ūkinė veikla turėtų būti ne pagrindinė, o tik padedanti išgyventi šaka. Priėjome prie to, kad bendruomenė galėtų rūpintis kultūrine socialine veikla, o jų įsteigta įmonė, viešoji įstaiga, galėtų generuoti pajamas.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai