Modernizuojant augalų auginimo technologijas ir didinant augalininkystės konkurencingumą, svarbu rasti racionalius sprendimus, kaip sunkiuose dirvožemiuose supaprastinti ir atpiginti energijai labai imlų žemės dirbimą.

Grupuojant dirvožemius pagal granuliometrinę sudėtį, smėliai priskiriami prie lengvų dirvožemių, priesmėliai – prie vidutinio sunkumo dirvožemių, lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai – prie sunkių dirvožemių, o sunkūs priemoliai ir moliai – prie labai sunkių dirvožemių.

Lietuvoje dirvožemių granuliometrinė sudėtis labai marga. Tame pačiame rajone galima aptikti nuo lengvų smėlio iki labai sunkių molio dirvožemių. Sunkūs ir labai sunkūs dirvožemiai Lietuvoje sudaro apie 43 proc. bendro žemės ūkio naudmenų ploto.

Didžiausi įvairaus sunkumo priemolių ir molių plotai (nuo 70 iki 80 proc.) plyti Pasvalio, Jurbarko ir Joniškio rajonuose. Šakių ir Mažeikių rajonuose tokie dirvožemiai sudaro 60–70 proc., o Pakruojo, Skuodo, Akmenės, Vilkaviškio, Kauno ir Kėdainių rajonuose – 50–60 procentų.

Išskirtiniais „kaprizais“ pasižymi Pasvalio ir Šakių rajonų lygumose išsidėstę limnoglacialinės kilmės priemoliai ir moliai, kurių granuliometrinėje sudėtyje yra labai daug dulkiškos frakcijos. Limnoglacialinės kilmės priemolių yra Biržų, Pakruojo, Jurbarko, Kaišiadorių, Širvintų rajonuose, taip pat aplink Balbieriškį, Simną, Vilkiją.

Skirtingos genezės, tarp jų ir limnoglacialinės kilmės, sunkių dirvožemių būklei įvertinti daug dėmesio yra skiriama Nacionalinėje mokslo programoje „Agro- , miško ir vandens ekosistemų tvarumas“, kurios projektą „Ilgalaikio įvairaus intensyvumo išteklių naudojimo poveikis skirtingos genezės dirvožemiams ir kitiems agroekosistemų komponentams“ kartu su kitais Lietuvos mokslo institucijų tyrėjais vykdo ir LAMMC Joniškėlio bandymų stoties mokslo darbuotojai. Šiame straipsnyje daugiau dėmesio skirsime labai sunkių dirvožemių naudojimui aptarti, tačiau jų fizinės būklės ypatumai ir žemės dirbimo specifika yra sietini ir su kitų grupių priemoliais.

Molingų dirvožemių fizinės būklės ypatumai

Molingiems dirvožemiams yra būdingos labai specifinės savybės. Šių dirvožemių tankis dažnai viršija optimalaus augalų augimui tankio (1,0–1,3 Mg m^-3) reikšmes. Bendrasis armens sluoksnio poringumas juose svyruoja 35–45 proc., o aeracinis poringumas – tik 8–10 procentų.

Molingi dirvožemiai gali būti patvarios struktūros, tačiau išsaugoti ją gerą yra labai nelengva. Jie mažai laidūs vandeniui ir juose būna labai nevienodas drėgmės režimas tiek augalams augant, tiek per visą lauko darbų sezoną. Sunkūs dirvožemiai gerokai lėčiau įšyla (bet įšyla storesnis sluoksnis) ir lėčiau atvėsta. Molingi dirvožemiai sudrėkę būna plastiški ir labai lipnūs, džiūstančių rišlumas ir kietumas didėja. Dėl didelio lyginamojo pasipriešinimo mechaniniam dirbimui čia žemei išdirbti reikia labai didelių energijos ir laiko sąnaudų.

Yra viena paprasta dirvožemio fizinės būklės reguliavimo taisyklė. Jei dirvožemio optimalaus tankio ir pusiausvyros tankio santykis yra daugiau kaip 1, nereikia reguliuoti tokio dirvožemio fizinės būklės. Jei šis santykis yra mažesnis negu 1, dirvą reikia periodiškai purenti, t. y. reguliuoti dirvožemio fizinę būklę.

Situaciją įvertinkime pagal sunkaus priemolio dirvožemio tankio rodiklius. Šio dirvožemio optimalus tankis yra 1,1–1,3 Mg m^-3, o pusiausvyros tankis –1,4–1,5 Mg m^-3. Dirvožemio pusiausvyros tankiu laikomas ilgesnį laiką – 1–2 metus – nedirbtos dirvos tankis. Taigi, pagal sunkaus priemolio dirvožemių prigimtį minėtas santykis yra gerokai mažesnis už 1. Todėl palaikyti tinkamą šių dirvožemių fizinę būklę mechaniškai nepurenant yra sunku.

Sunkių dirvožemių fizinės degradacijos požymiai

Sunkių dirvožemių fizinė degradacija labiausiai pasireiškia kaip: dirvų suslėgimas, dirvos struktūros sugadinimas ar prasta struktūra dėl ūkininkavimo veiklos, dirvos įmirkimas, plutos susidarymas dirvos paviršiuje ir dirvos supleišėjimas. Dirvos per daug suslegiamos atliekant žemės dirbimo, sėjos, tręšimo, pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo ir kitus lauko darbus, kai dirvos per drėgnos, nuimant vėlai rudenį ilgos vegetacijos augalų (cukrinių runkelių, kukurūzų) derlių, per rudeninį arimą (ratai slegia ne tik armenį, bet ir poarmenį, važiuojant vagos dugnu), neracionaliai pasirenkant agregatų judėjimo kryptį, maršrutus ir kt.

Dirvožemio struktūra dažnai sugadinama dirvą per daug suslegiant, dirbant netinkamos fizinės būklės žemę ir netinkamai pasirinktais ar sukomplektuotais padargais. Klimato veiksniai (gausūs krituliai, sausros, menkas šalčio poveikis žiemą ir kt.) ir netinkamos sėjomainos bei priešsėliai prastą sunkių dirvožemių struktūrą lemia labiau, negu lengvų dirvožemių.

Sunkūs dirvožemiai įmirksta tada, kai dirvos būna per daug suslėgtos, prastai veikia ar sugadintas drenažas, vanduo susitelkia uždarose lomose. Įmirkimas pablogina dirvožemio fizikines savybes.

Pluta sunkių dirvų paviršiuje, pasėjus vasarinius augalus pavasarį, po gausesnio lietaus susidaro tada, kai jų struktūroje būna per daug smulkios dulkinės struktūrinių agregatų frakcijos. Sausringais pavasariais labai supleišėja prastos struktūros molingos dirvos, kuriose neauga augalai.

Molingų žemių dirbimo specifika

Kiekvienas laikotarpis paveikia ne tik visą žemės ūkį, bet ir žemės dirbimo technologijas. Svarbiausi veiksniai, lemiantys žemės dirbimo technologiją, yra šie:

• ateinančios naujos technologijos;
• brangstanti energija ir kitos augalų auginimo priemonės, mažėjantis žemės ūkio pelningumas;
• kintantis klimatas;
• besikeičiantys žemės nuosavybės santykiai;
• kintanti kaimo socialinė ir demografinė situacija;
• pasirinkta ūkio sritis, kryptis ir specializacija;
• piktžolių, augalų ligų ir kenkėjų išplitimas ir jų kontrolės galimybės.

Molingų žemių dirbimo specifiką, visų pirma, nulemia jų labai specifinės fizikinės mechaninės savybės. Dėl to sunku parinkti tinkamą dirbimo laiką, nes labai siauras optimalios drėgmės diapazonas ir dažnai pasitaiko skirtingas įvairių armens sluoksnių dirvos drėgnumas. Jautrumas fizinei degradacijai, mažesnės galimybės minimalizuoti žemės dirbimą ir didelis traukos jėgos poreikis taip pat yra svarbūs sunkių žemių dirbimo specifikos bruožai.

Pagrindinės sunkių dirvožemių fizikinės (tankis, poringumas, struktūringumas, drėgnumas ir kt.) ir fizikinės- mechaninės (kietumas, lipnumas, plastiškumas ir kt.) savybės lemia jų technologines savybes (pasipriešinimas žemės dirbimui, tinkamumas dirbimui ir trupėjimas fizinės brandos drėgnumo ribose, technologinės apkrovos atlaikymas ir kt.). Natūraliai sunkaus priemolio dirvožemio lyginamasis pasipriešinimas yra 1,5 karto didesnis už lengvo priemolio.

Koks mechaninis procesas yra žemės dirbimas? Jo metu vyksta ženklūs dirvožemio struktūros mechaniniai pokyčiai: pjovimas, traiškymas, trynimas, daužymas, atsimušimas ir kt. Dirbant žemę, dirvožemio fizinę būklę galima ir gerinti, ir gadinti. Tai, kuria kryptimi procesas pakreipiamas, ir lemia žemės dirbimo tinkamumas. Todėl siekis išsaugoti gerą molingų dirvožemių struktūrą ir mechaniškai purenant sudaryti tinkamą fizinę dirvožemio būklę augalams augti yra sunkiai pasiekiamas kompromisas.

Su Vokietijos sąlygomis mums nėra ko lygintis

Žemės dirbimo supaprastinimo galimybes labiausiai lemia dirvožemio fizikinės savybės, dirvožemių humusingumo lygis, armens storis, dirvožemio struktūringumas (ypač armens paviršiuje), techninių priemonių ir organizacinių- ekonominių galimybių suderinimas technologijoje.

Europoje dirvožemių tankėjimo polinkis didėja einant iš Pietų į Šiaurę. Vadinasi, juo toliau į Šiaurę, tuo labiau reikia dirvas mechaniškai purenti. Todėl Šiaurės Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, dėl šio reiškinio yra natūraliai mažesnės galimybės sumažinti ir kartu supaprastinti žemės dirbimą.

Anglijoje ir kitose šalyse yra nustatyta, kad molingos dirvos yra atsparios suslėgimui ir tinka minimaliam dirbimui, jei humuso kiekis jose viršija 5 procentus. Vokietijoje atlikti tyrimai ir praktika parodė, kad, pastorėjus armens sluoksniui nuo 25 cm iki 35 cm, pastebimai pagerėjo dirvožemio fizikinės ir agrocheminės savybės. Tokia būklė leido be didesnių apribojimų minimalizuoti sunkių žemių dirbimą. Lietuvos dirvožemiai nei humuso kiekiu, nei armens storiu net nepriartėja prie minėtų rodiklių. Todėl tokių bazinių sąlygų visai be apribojimų minimalizuoti žemės dirbimą mes neturime.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Joniškėlio bandymų stotyje žemės dirbimo supaprastinimo galimybių tyrimai sietini su vos ne su visu stoties veiklos 90-mečiu. Skirtingais laikais, keičiantis žemės dirbimui naudojamai technikai ir technologijoms, ūkių specializacijai ir auginamiems augalams, sunkių žemių dirbimo supaprastinimo aktualumas kinta, o techninės galimybės didėja. Pastaraisiais dešimtmečiais stotyje atlikti tyrimai leidžia apibendrinti molingų dirvų dirbimo supaprastinimo galimybes ir problemas.

Pokyčiai taikant supaprastintą žemės dirbimą

Ilgalaikiuose stacionariuose lauko bandymuose tirti įvairūs sunkių žemių dirbimo supaprastinimo būdai: seklus arimas (15–17 cm gyliu), seklus (10–12 cm gyliu) ir gilus (20–22 cm) bearimis dirbimas, į tiesioginę sėją panašus būdas – rudenį žemės visai nedirbant, o paliekant tarpinių pasėlių augalų mulčią per žiemą. Taip pat tirti įvairūs tradicinio arimo ir supaprastinto žemės dirbimo technologiniai deriniai bei papildomų dirvožemio savybes gerinančių ir aplinką tausojančių priemonių (mėšlas, kalkių purvas, tarpiniai pasėliai žaliajai trąšai) panaudojimas supaprastinto žemės dirbimo technologijose.

Dirvožemio tankis. Žemės dirbimo supaprastinimas neišvengiamai turi įtakos dirvožemio tankio pokyčiams. Taikant seklų bearimį žemės dirbimą ir seklų arimą, dažniau sutankėja apatinis 15–25 cm dirvožemio armens sluoksnis, o atskirais atvejais – ir viršutinis 0–15 cm armens sluoksnis, palyginti su giliu arimu.

Sunkaus priemolio dirvos visai nedirbant rudenį, nors paliekant mulčiui tarpinius pasėlius, dažnai visas armuo, o ypač viršutinis jo sluoksnis, sutankėja.

Mūsų tyrimuose seklus kalkių purvo įterpimas dažnai padėjo išvengti viršutinio armens sluoksnio sutankėjimo ar netgi dirvožemio tankį jame mažino, palyginti su vien bearimiu žemės dirbimu. Tačiau galime konstatuoti faktą, kad taikant bearimį dirbimą atskirais atvejais mažiau negu giliai ariant sutankėjo poarmeninis 25–35 cm dirvožemio sluoksnis.

Taikant bearimio žemės dirbimo technologijas, traktoriaus ratai, skirtingai negu ariant, tiesiogiai nebeslegia poarmeninių dirvožemio sluoksnių ir jie, net ir buvę per daug suslėgti, gali pamažu atsikurti.

Dirvožemio struktūra. Gera dirvožemio struktūra yra labai svarbi tinkamo žemės dirbimo ir spartaus augalų sudygimo sąlyga. Molingi dirvožemiai iš prigimties gali sudaryti stabilią struktūrą, jeigu šiam procesui netrukdome.

Tinkamos ir stabilios struktūros formavimosi procesas dirvožemyje užtrunka netrumpai. Dabar labai susiaurėjus ūkių specializacijai, kai augalų kaitoje nebėra dobilų ar liucernų, tinkamai dirvožemio struktūrai atkurti, susiformuoti ir stabilizuotis tiesiog nebeužtenka laiko, nes nebėra ilgesnio periodo, kai žemė nedirbama nuo vienų iki kitų augalų auginimo.

Pagal gerinančią įtaką priemolio dirvožemio struktūros patvarumui didėti augalus galima surikiuoti tokia seka (gerinančios įtakos mažėjimo kryptimi): daugiametės žolės – žieminiai augalai – vasariniai augalai. Juo sunkesnis priemo- lis, tuo labiau jo stuktūrą galima pabloginti, jei dirbama per šlapia arba per sausa žemė. Sunkių žemių dirvos paviršiaus struktūra ir kitos savybės labai nukenčia nuo technikos važiuoklių, saulės, vėjo ir gausesnio lietaus poveikio. Toks poveikis dar labiau sustiprėja, kai auginami vienmečiai (ypač vasariniai) augalai, nes anksti pavasarį dirvožemio struktūra yra nepatvariausia.

Mūsų tyrimai rodo, kad, taikant seklų bearimį dirbimą ar žemės visai nedirbant rudenį, nors ir paliekant mulčiui tarpinį pasėlį, dirvožemio struktūra viršutiniame (0–15 cm) armens ir sėklų guoliaviečių (0–5 cm) sluoksniuose dažniausiai būdavo prastesnė, negu giliai ariant. Viena iš šių rezultatų priežasčių yra ta, kad molingų dirvų sluoksniai, taikant bearimį dirbimą, menkai maišosi ir anksčiau minėtų veiksnių apgadinta dažniausiai būna dirvožemio paviršiaus struktūra.

Periodiškas kalkinių medžiagų (kalkių purvo) įterpimas per bearimį žemės dirbimą dirvožemio viršutinės armens dalies struktūros prastėjimo padėjo išvengti. Ši priemonė, taip pat ir tarpinių pasėlių auginimo (dirvos paviršius apsaugomas nuo žalingų aplinkos veiksnių) derinimas su bearimiu žemės dirbimu prisidėjo prie dirvožemio struktūros patvarumo didinimo.

Mūsų tyrimais nustatyta stipri augalų, ypač vasarinių, sudygimo priklausomybė nuo dirvožemio struktūringumo sėklų guoliavietėse vegetacijos pradžioje. Tačiau augalų derlių lemia ir dirvožemio struktūringumas visame armenyje. Vadinasi, kultūriniai augalai sugeba prisitaikyti prie dirvožemio fizinės būklės ir duoti gerą derlių, jeigu geras dirvožemio struktūringumas palaikomas per visą augalų vegetaciją.

Vandens režimas ir drėgmės pokyčiai. Taikant bearimį žemės dirbimą, pavasarį armens viršutinis sluoksnis džiūsta lėčiau, tačiau greičiau negu artoje dirvoje pradžiūsta apatinis sluoksnis. Todėl pavasarį tenka 2–3 dienomis vėliau pradėti priešsėjinį žemės dirbimą vasariniams augalams auginti.

Tuoj po vasarinių augalų sėjos dėl bearimio žemės dirbimo armens viršutiniame (0–15 cm) sluoksnyje ilgiau išlieka drėgmė, o apatinis (15–25 cm) sluoksnis dažnai būna sausesnis. Tačiau po sėjos ilgiau užtrukus sausroms, dėl bearimio žemės dirbimo visas armuo išdžiūsta labiau negu po gilaus arimo. Po bearimio dirbimo pasėjus žieminius augalus, didesnis drėgmės kiekis dirvoje laikosi sausringais posėjiniais periodais.

Vasarinių augalų auginimo sėkmę molinguose dirvožemiuose lemia jų spartus ir geras sudygimas. Šiam augalų augimo startui būtinas pakankamas drėgmės kiekis sėklų guoliavietėse (0–5 cm) ir armens sluoksnyje (5–15 cm) po jomis.

Vėliau, augalams augant, tampa svarbios ir gilesnių sluoksnių, iki 1 m gylio, drėgmės atsargos. Jeigu ilgiau užsitęsia sausros, o augalų antžeminė masė didelė, augdami augalai vandenį ima net iš iki 2 m gylio.

Molingi dirvožemiai gali absorbuoti didelį vandens kiekį. Tačiau, jeigu šie dirvožemiai turi daug dulkiškos frakcijos, jie gali greitai drėgmės netekti. Dirvožemiuose, kur didelis dulkių kiekis, vanduo kapiliarais aukštyn kyla labai greitai ir, jeigu orų sąlygos vandeniui garuoti palankios, greitai netenkama didelio drėgmės kiekio ne tik iš paviršinio, bet ir iš gilesnių sluoksnių.

Mūsų tyrimų vietos dirvožemio granuliometrinėje sudėtyje dulkių frakcija sudaro apie 50 procentų. Todėl, taikant seklaus bearimio ir tiesioginei sėjai artimus žemės dirbimo būdus, apatinių armens sluoksnių kapiliarų tinklas išlieka nepažeistas ir šiltuoju periodu dar labiau paspartina vandens kilimą aukštyn – kitaip negu armenyje, kuris buvo supurentas ir kapiliarų tinklas suardytas giliai ariant.

Molinguose dirvožemiuose augalų augimo sąlygas per sausras sunkina ir tai, kad augalai nebegali paimti vandens dėl šiems dirvožemiams būdingos aukštos vytimo drėgmės. Sunkaus priemolio dirvožemyje vandens kiekiui sumažėjus iki augalų vytimo drėgmės, kuri siekia 10 proc., augalai jau nebegali drėgmės atsargomis naudotis, nes šis vandens kiekis molingame dirvožemyje yra stipriai sujungtas.

Gilesniuose šių dirvožemių sluoksniuose, kuriuose dažniausiai vyrauja moliai, augalai jau nebegali paimti vandens esant 13–14 proc. drėgmei. Lengvesniuose priemoliuose augalai gali pasinaudoti didesnėmis drėgmės atsargomis, vandens režimas juose būna pastovesnis ir augalai patiria mažiau stresų.

Poveikis augalų dygimui ir augimui

Mūsų tyrimuose vasariniai augalai dažniausiai prasčiau dygo dėl labiausiai supaprastinto žemės dirbimo būdo, t. y. visai be rudeninio žemės dirbimo žiemai paliekant tarpinių pasėlių mulčią. Esant sausringiems posėjiniams periodams, vasarinių augalų dygimą pagerino panaudotas kalkių purvas. Taikant bearimį žemės dirbimą žieminiams javams, jie sparčiau dygo sausringu posėjiniu periodu, palyginti su dygimu po gilaus arimo.

Dėl molingų dirvožemių armens sutankėjimo, kurio viena iš priežasčių yra mažesnis žemės dirbimo gylis ir intensyvumas, gali sutrikti augalų šaknų augimas. Tyrimuose pastebime, kad dirvožemio profilyje augalų šaknys sunkiai prasiskverbia gilyn, dažnai ir daug jų susitelkia plyšiuose. Dėl to augalams dar sunkiau pasinaudoti drėgmės atsargomis, o dėl sutrikusios augalų mitybos mažėja maisto medžiagų pasisavinimo efektyvumas.

Tarpinių pasėlių biomasės įterpimas

Rudenį tarpiniais pasėliais pridengtų molingų dirvų viršutinis sluoksnis dažnai išlieka drėgnas ir bearimiam, ypač sekliam, dirbimui netinkamos fizinės būklės. Tradiciškai plūgu giliai užariant net nesmulkintus tarpinių pasėlių augalus, tokia dirvos būklė dažniausiai netrukdo. Tačiau, norint tinkamai sekliai bearimio dirbimo padargais įterpti tarpinių pasėlių augalų masę ir nesugadinti molingo dirvožemio armens viršutinių sluoksnių, dirva turi būti pradžiūvusi. Tenka atskirai nupjauti ir susmulkinti tarpinių pasėlių augalus. Jeigu užaugo nemaža jų masė, ją reikia tolygiai paskleisti bent kelioms dienoms prieš įterpimą, kad dirva spėtų pradžiūti.

Supaprastintas žemės dirbimas ir jo deriniai su tarpiniais pasėliais turi reikšmės sulaikant pagrindinių augalų nepanaudotas maisto medžiagas ir tausojant aplinką. Jau vien tik dėl bearimio žemės dirbimo, palyginti su tradiciniu giliu arimu, sumažėja mineralinio azoto patekimas į gilesnius poarmeninius sluoksnius, iš kurių net ir sunkiuose dirvožemiuose jis gali išsiplauti. Derinant bearimį žemės dirbimą su tarpinių pasėlių auginimu ir įterpimu žaliajai trąšai, mineralinio azoto sukaupimas ir sulaikymas augalams prieinamame sluoksnyje ir saugesnėje nuo išplovimo zonoje labai sustiprėja.

Mineralinio azoto sulaikymo ir aplinkos taršos mažinimo požiūriu dar efektyvesnis yra tarpinių pasėlių auginimas maksimaliai ilgiausią laiką, paliekant juos lauke nušalti per žiemą, žemės rudenį visai nedirbant.

Augalų jautrumas supaprastintam žemės dirbimui

Vasariniai augalai yra jautresni sunkių žemių dirbimui supaprastinti negu žieminiai. Vasariniai augalai dažniau negu žieminiai patenka į nepalankias sąlygas dėl sausrų sukelto drėgmės trūkumo ir dirvos perdžiūvimo, dirvos sutankėjimo ir kietumo, trukdančio šaknims augti ir maitinti augalus. Žieminiai augalai dažniausiai turi geresnes sąlygas sudygti, nes po jų sėjos įsivyrauja drėgnesnių orų periodas, pavasarį jie anksčiau pradeda vegetaciją, kol dar vėsesni orai ir dirvožemyje pakanka sukauptos drėgmės.

Įvairių rūšių augalai pagal derlių taip pat nevienodai reaguoja į žemės dirbimo supaprastinimą sunkiuose dirvožemiuose. Mūsų tyrimuose žirniai buvo jautriausi žemės dirbimo supaprastinimui, ypač labai sumažintam žemės dirbimo intensyvumui. Todėl, auginant žirnius molingose žemėse, reikėtų dirvas arti, vengti tiesioginės sėjos ar jai artimų technologijų, o jeigu dirvos neariamos – taikyti gilesnį bearimį dirbimą.

Vasariniai rapsai žemės dirbimo supaprastinimui buvo mažiau jautrūs už žirnius. Iš vasarinių augalų žemės dirbimui sumažinti nejautriausi buvo miežiai. Apie augalų jautrumą žemės dirbimo supaprastinimui iš dalies galima spręsti pagal augalų jautrumo dirvožemio sutankėjimui gradaciją. Pagal šią gradaciją jautriausi dirvožemio sutankėjimui yra kaupiamieji, pupiniai ir aliejiniai augalai; vidutiniškai jautrūs – vasariniai migliniai javai ir daugiametės žolės; mažiau jautrūs – žieminiai javai ir avižos. Tačiau, rudenį žemės visai nedirbant, ir jų derlingumas mažėjo.

Žieminiai kviečiai pakenčia įvairaus intensyvumo sunkių žemių dirbimo supaprastinimą. Periodiškas kalkių purvo panaudojimas leido išvengti augalų derlingumo sumažėjimo taikant seklų bearimį dirbimą ar net derlingumą didino. Vasarinius augalus pagal didėjantį jautrumą supaprastintam sunkių žemių dirbimui galima surikiuoti tokia seka: vasariniai miežiai → vasariniai rapsai → žirniai.

Tradicinio arimo ir bearimio žemės dirbimo derinimas

Palaikant tinkamą sunkių dirvožemių fizinę būklę, vengiant augalų derliaus nuostolių ir taupant energijos sąnaudas, žemės dirbimo sistemose reikėtų naudoti tradicinio arimo ir supaprastinto žemės dirbimo derinius bei įvairias dirvožemio gerinimo priemones. Neturinčiuose daug maisto medžiagų ir prastų fizikinių savybių dirvožemiuose periodišką arimą (organinių trąšų užarimą, arimą po daugiamečių žolių auginimo) verta derinti su bearimiu žemės dirbimu. Žemės dirbimui supaprastinti jautriems augalams auginti reikėtų taikyti arimą, nejautriems augalams – bearimį dirbimą. Bearimį žemės dirbimą, esant reikalui, galima keisti sekliu arimu.

***

Pastaraisiais metais vis labiau įsivyraujant ilgai trunkantiems sausringiems periodams vasaros pradžioje, molingi dirvožemiai vertikaliai pleišėti pradeda net gegužę. Tokiomis sąlygomis smarkiai supleišėja ne tik vasarinių, bet ir žieminių ar daugiamečių žolių pasėlių dirvožemiai, nuo supleišėjimo neapsaugo net gera dirvožemio struktūra, o šis reiškinys išlieka per visą vegetacijos periodą. Dėl to dirvožemyje prarandama labai daug drėgmės atsargų, sutrinka augalų mityba, daug maisto medžiagų lietus išplauna per plyšius gilyn.