Masinis žuvų gaišimas – tai nenatūrali jų mirtis tam tikrame vandens telkinyje. Kai kada gaišta tik kelios vienos rūšies žuvys, bet kartais tame pačiame vandens telkinyje gaišta ir keli šimtai ar netgi tūkstančiai skirtingų rūšių žuvų.

Masinis žuvų gaišimas dažnai būna pirmasis vizualiai pastebimas požymis, įspėjantis apie neigiamus veiksnius vandens telkinyje. Šis poveikis yra susijęs su gamtinės (natūralios) kilmės pokyčiais žuvų gyvenamojoje aplinkoje arba su žmogaus veikla. Svarbu žinoti, kad ir netiesioginė žmogaus veikla neigiamai veikia vandens telkinio ekosistemą. Pripažįstama, kad tiek natūralūs, tiek su žmogaus veikla susiję veiksniai turi bendrą vardiklį – tai stresas, veikiantis žuvis. Tiek momentinio, tiek nuolatinio streso įtaka yra esminė ir dažnai pasireiškia letaline baigtimi.

Natūralūs veiksniai gali būti susiję su fiziniais procesais (staigūs vandens temperatūros svyravimai), vandens cheminės sudėties pokyčiais (deguonies trūkumas ar pasikeitęs pH), taip pat gali būti biologinės kilmės (išsekimas po neršto, virusinės, bakterinės infekcijos, parazitai).

Nepakankamas ištirpusio deguonies kiekis

Vandenyje deguonies būna 20–30 kartų mažiau negu tame pačiame tūryje oro. Kylant temperatūrai, deguonies tirpumas vandenyje mažėja.

Įvairių rūšių žuvų deguonies koncentracija normaliam vidaus organų ir sistemų darbui užtikrinti yra skirtinga. Ją lemia žuvų amžius, dydis, fiziologinė būklė. Kadangi medžiagų apykaitos intensyvumas priklauso nuo temperatūros, tai ir deguonies suvartojama daugiau, kylant temperatūrai. Kai trūksta deguonies vandenyje, žuvys pradeda dusti (asfiksija), persotinus vandenį deguonies, vystosi dujų burbuliukų liga (angl. gas bubble disease).

Žuvys gali iškęsti trumpalaikius deguonies sumažėjimo periodus, tačiau, kai deguonies kiekis vandenyje nukrinta žemiau negu 2 mg/l, žuvies organizme prasideda negrįžtamieji procesai. Kai deguonies kiekis nukrinta žemiau negu 1 mg/l, žuvys gaišta.

Vienas iš pagrindinių požymių, kad žuvų gaišimo priežastis – ištirpusio deguonies trūkumas vandenyje, yra tas, kad gaišta įvairių rūšių ir įvairaus dydžio žuvys. Pažymėtina, kad deguonies trūkumas anksčiausiai paveikia dideles žuvis, t. y. jos gaišta pirmos. Tuo tarpu mažos žuvys pirmiau gaudo ir ryja orą vandens paviršiuje. Nugaišusios didelės žuvys iš karto neiškyla į vandens paviršių, todėl deguonies trūkumo pradžia dažnai yra nepastebima.

Ištirpusio deguonies kiekis vandenyje kinta nuolat – vasarą ir žiemą, dieną ir naktį. Tai priklauso nuo vandens temperatūros, saulės spindulių praeinamumo, augalų ir žuvų kiekio vandens telkinyje ir panašiai.

Natūraliai deguonis į vandenį patenka dviem būdais: iš atmosferos difuzijos būdu ir per fotosintezę. Be natūralaus deguonies sunaudojimo, didžiausią įtaką jo kiekio sumažėjimui turi aukšta oro temperatūra ir ilgalaikis debesuotumas, kai saulės spinduliai nepatenka į vandenį, taip pat po liūčių į vandens telkinius patekusios organinės ir neorganinės medžiagos bei prasidėjęs jų irimas.

Dėl paminėtų natūralių, taip pat ir su žmogaus veikla susijusių veiksnių kinta ir vandens pH. Vanduo, nelygu vandenilio jonų kiekis, būna neutralus (7), rūgštus (mažiau negu 7) ir šarminis (daugiau negu 7). Per evoliuciją žuvys prisitaikė gyventi vandens telkiniuose, kurių pH yra nuo 5 iki 9,5.

Vandens temperatūra

Žuvys – šaltakraujai gyvūnai. Jų kūno temperatūrą, taip pat medžiagų apykaitą ir apsaugines organizmo savybes lemia vandens temperatūra. Skirtingų rūšių žuvys prisitaikiusios prie gana mažų optimalios temperatūros pokyčių.

Jeigu kinta optimali temperatūra arba staiga ji pasikeičia net optimalaus lygio ribose, žuvys patiria stresą ar šoką, sumažėja adaptacinės organizmo savybės, gali gaišti pavienės žuvys arba masiškai. Staigus temperatūros kritimas ar kilimas veikia neigiamai todėl, kad žuvies kūno temperatūra su vandens temperatūra susilygina uždelstai. Suaugusios žuvys temperatūros svyravimus ištveria lengviau negu ikrai, lervutės ar mailius.

Fiziologiškai temperatūros svyravimas susijęs su medžiagų apykaitos greičiu. Pavyzdžiui, temperatūros pakilimas 10 ^oC dvigubai pagreitina medžiagų apykaitos procesus. Taip pat pakinta kvėpavimo intensyvumas, nes šiltame vandenyje yra mažiau ištirpusio deguonies, kinta kraujo pH, sutrinka osmosinė savireguliacija, fiziologiniai procesai, kuriais palaikomas santykinai pastovus organizmo vidinės terpės (kraujo, limfos, viduląstelinio skysčio) slėgis. Vandens temperatūros pokyčiai turi įtakos visiems žuvies organizmo procesams: aktyviai judėti, daugintis, maitintis, augti, vystytis.

Dėl išsekimo ar sužalojimų žuvys taip pat gali gaišti masiškai. Prieš ir per nerštą kai kurių rūšių žuvys nesimaitina, aktyviai juda, konkuruoja tarpusavyje su kitų rūšių žuvimis ir jų organizmo apsauginės funkcijos nusilpsta, todėl patirti sužalojimai ir bet koks išorinis neigiamas veiksnys gali lemti jų žūtį.

Azoto junginių įtaka

Vandenyje amoniakas būna laisvas (NH₃) arba jonizuotas (NH₄⁺). Laisvasis amoniakas yra labai nuodingas žuvims. Netgi esant iš dalies mažai laisvojo amoniako koncentracijai – 0,02 mg/l, gali būti pažeistos žuvų mailiaus žiaunos, ypač jeigu vandenyje nepakanka deguonies. Laisvojo amoniako kiekis didėja kylant vandens pH, t. y. šarminiame vandenyje jo toksiškumas didėja. Amoniaku dažniausiai apsinuodija žuvys, kai jų tankis didelis, o vandens cirkuliacija lėta. Ūmiai apsinuodijusių amoniaku žuvų žiaunos patamsėja, atsiranda taškinės kraujosruvos. Esant lėtiniam apsinuodijimui, pasireiškia žiaunų nekrozė.

Azoto junginiai gamtiniame vandenyje kinta pagal sezoną. Amonio jonų koncentracija sumažėja pavasarį ir vasarą, nes vandens augalija per vegetaciją juos intensyviai asimiliuoja. Rudenį ir žiemą jų koncentracija vandenyje padidėja, yrant per vasarą susikaupusioms organinėms medžiagoms. Tokie pat vyksta ir nitratų pokyčiai. Nitratai yra patvariausi iš visų neorganinių azoto junginių. Per vegetaciją vandenyje lieka dešimtosios miligramo dalys arba visai jų nerandama, o žiemą koncentracija gali padidėti iki kelių miligramų viename vandens litre. Nitritų koncentracija gamtiniame vandenyje dėl jų nepatvarumo yra labai nedidelė. Švariame vandenyje jie analitiškai neaptinkami arba randamos tik tūkstantosios miligramo dalys. Šiek tiek daugiau jų randama pasibaigus vegetacijai, kai prasideda organinių medžiagų irimas. Nitritai yra tarpinė nitrifikacijos proceso grandis. Padidėjusi jų koncentracija vandenyje rodo, kad vandens užterštumas yra didelis, sutrikus savaiminiam apsivalymo procesui, nitrifikacijos procesas nevyksta iki galo. Nitritai yra svarbus gamtinio vandens sanitarinės būklės rodiklis.

Paminėti dažniausiai pasitaikantys natūralios kilmės masinio žuvų gaišimo veiksniai, tačiau didelę žalą padaro ir žmogaus veikla, t. y. vandens telkinių užteršimas organinėmis ir neorganinėmis medžiagomis, nuotekomis arba žuvų užkrėtimas biologinės kilmės patogenais (virusais, bakterijomis, parazitais) įžuvinant.