Radviliškio rajono ūkininkas, mokslų daktaras Jonas Ruškys su žmona Vaida moka gyventi gražiai – iš tolo nuo kelio atsiveriantis sodybos vaizdas neleidžia tuo abejoti. Gausybė besistiebiančių pušaičių, akį traukiančios įvairios meninės instaliacijos, neįtikėtinai dailūs ir tvarkingi gamybiniai pastatai, idealiai prižiūrėta veja – viskas sukurta šeimininkų rankomis.

Beje, veją Jonas moka puoselėti profesionaliai, o apie žolynus galėtų pasakoti be sustojimo. Dar studijuodamas jis lankė pievininkystės būrelį, vėliau, dirbdamas ūkiuose, visada susidurdavo su žolynų įveisimu ir priežiūra, o prieš gerus tris dešimtmečius apsigynė tos srities mokslų daktaro disertaciją. Pastaruosius penkerius metus dekoratyvinės klojamosios vejos auginimas tapo gretutiniu šeimos verslu, generuojančiu vis svaresnių pajamų.

Į žemės ūkį atviliojo įsivaizduojama romantika

„Nežinau, kaip aš iš viso atsiradau žemės ūkyje. Mokyklą baigiau Kaune, mokslai sekėsi gerai. Mama patarė stoti mokytis agronomijos, mat kažkokia romantiška ta specialybė atrodė – įsispiri į guminius batus ir žingsniuoji per laukus: grynas oras, paukščiukai čiulba. Taip atsidūriau tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje“, – prisimena Jonas.

Gavęs agronomo diplomą, pradėjo dirbti viename Radviliškio r. kolūkyje augalų apsaugos agronomu. Kadangi dar akademijoje jaunuolis buvo lankęs pievininkystės būrelį, ta tema jį traukė, tad dirbdamas pradėjo studijuoti aspirantūroje ir 1985 metais apsigynė agronomijos mokslų daktaro disertaciją apie įvairių daugiamečių varpinių žolių parinkimą žolinių pašarų gamybai intensyvinti.

Iš karto pasipylė pasiūlymai eiti dirbti tai į vieną, tai į kitą kolūkį, bet Jonas pasirinko vadovauti Radviliškio bandymų stočiai ir eksperimentiniam ūkiui. „Čia atpyliau ketverius metus, darbai virte virė, kartu su partneriais iš Vokietijos pastatėme žolių sėklų fabriką. Bet netrukus prasidėjo pertvarkos“, – nelengvą permainų laiką prisimena Jonas.

Ūkininkauti savarankiškai jiedu su Vaida pradėjo kone nuo nulio, turėdami iš Vaidos senelių paveldėtus 27 hektarus. Dabar ūkis išsiplėtė iki 1 000 ha, iš jų nuosavos žemės yra 600 ha. Savo ūkius turi Jonas, Vaida ir jų sūnus Paulius su žmona Rima.

Iš grožio grąžos nereikia tikėtis

Erdvioje dviejų hektarų plotą užimančioje sodyboje gausu dekoratyvinių augalų, jaukių kampelių, vingrių takelių. Čia telpa ir pavėsinė, pirtis, nemenkas bitynas su spalvingu bitininko nameliu, grakštus vynuogynas, nedidelis šiltnamiukas. „Aštuoniolika metų čia gyvename, daug pinigų sudėta į šią sodybą, o grąžos jokios, tik grožis“, – skėsteli rankomis Jonas, aprodydamas savo ir Vaidos valdas.

Sodybą Mažaičių kaime jis nusipirko dar būdamas nevedęs: nors derybos tęsėsi pusę dienos ir nors nuo įtampos senosios šeimininkės veidai įraudo kaip ugnis, ji laikėsi labai kietai ir nenuleido nė vieno rublio. „Aš jau „ant pasogos“ čia atvažiavau“, – šypsosi Vaida. Jiedu kantriai tvarko ne tik savo sodybą, bet ir visuomenines erdves: yra parengę ne vieną aplinkotvarkos projektą, renovavo Žagarės, Radviliškio stadionus, įrengę keletą žaliųjų zonų prie įmonių ir prekybos centrų.

Jonas sako nuolat sukąs galvą, kaip ištisus metus rasti darbo dešimčiai nuolatinių ūkio darbuotojų. „Stengiamės kaip nors įveikti sezoniškumą, kadangi žmogus turi dirbti ištisus metus, išlaikyti šeimą. Turime stalių cechelį, dirbame įvairius miško tvarkymo darbus. Su Vaida didžiuojamės, kad sugrąžinome į Lietuvą net du emigrantus – vieną iš Ispanijos, kitą iš Skandinavijos“, – pasakoja Jonas. Štai vienas iš jų – auksinių rankų meistras Bronius Mileris – puikiai išmano ir staliaus, ir projektuotojo, ir statybininko, ir suvirintojo darbus, gamina ergonomiškus ir dailius baldus iš medžio, kuria originalaus dizaino masyvius medinius šviestuvus. Žinoma, ir Jonas visur ranką prideda – kaip jis pats sako, „prie meno“ esąs, nuo mokyklos laikų gražiai piešęs.

Kažkada Aukštelkuose Ruškiai buvo įsigiję namą, ten įrengė parduotuvę, o šalia pristatė kavinę. „Viskas buvo super padaryta, kas atvažiuodavo, visi girdavo, kad sukurtas tikras prancūziškas kampelis“, – su nostalgija prisimena Vaida. Tačiau po trejų metų verslas pradėjo merdėti, nes Radviliškyje atsidarė kelios naujos kavinės. Numarintas buvo ir ketinimas užsiimti kaimo turizmu – draugai, pažįstami, savivaldybės darbuotojai mielai naudojosi patalpomis, tačiau deramo atlygio už tai gauti niekaip nepavyko.

„Jau seniai man vienas vokietis, apsidairęs, kad mūsų apylinkėse gyventojų mažai, pasakė: „Savam kaime pranašu nebūsi“. Būčiau jo klausęs, gal būčiau daug ką kitaip daręs“, – tarsteli Jonas, vis dar puoselėjantis vieną svajonę – pastatyti ekologišką namą iš šiaudų, o jame įrengti aliejaus spaudyklą. Kad žmonės galėtų čia atvažiuoti, aliejaus išsispausti. „Dar pats laikas mums kažką naujo sumąstyti“, – metų naštos dar nė kiek nejaučia idėjų pilnas ūkininkas, savo entuziazmu užkrečiantis ir žmoną.

Žolės kilimai parduodami ritiniais

Daug idėjų kyla sūnaus Pauliaus galvoje. Studijuodamas ASU, jis pagal mainų programą dar mokėsi Danijos karališkajame universitete, vėliau baigė Vilniaus Gedimino technikos universitete magistrantūrą. Pauliui dabar 36-eri, jis turi gražią šeimą, augina sūnų Beną ir dukrytę Urtę. Be ūkininkavimo, jaunas vyras dar plėtoja savo verslą. „Energijos pilnas, daug skraido po pasaulį, moka kelias užsienio kalbas“, – sūnumi didžiuojasi Vaida.

Prieš kelerius metus būtent Paulius sugalvojo gerą idėją – auginti klojamąją veją. Pernai ritiniais jau pardavė kelis hektarus vejos. Rudenį 5 ha plotas vėl buvo užpiltas kompostine žeme ir iš naujo pasėta žolė. „Širdį skauda, kai kaskart derlingiausios žemės sluoksnelį kartu su velėna parduodi. Nors ir stengiamės atpjauti kuo ploniau (2–2,5 cm sluoksnelį), bet labai nuploninti negalima, nes nuo to priklauso žolės prigijimas“, – sako ūkio šeimininkas. 200 tonų kokybiškos kompostinės žemės jis gavo iš grybų augintojų mainais į šiaudus.

Jonas žino, kad Lietuvoje jų ūkis yra ne vienintelis, užsiimantis klojamosios vejos auginimu, tačiau patirties semiasi ne iš kraštiečių, bet iš užsieniečių, kurie jau ne vienus metus specializuojasi auginti tokią veją. „Su sūnumi kelis kartus lankėmės Anglijoje, ūkyje, kur auginama 800 ha vejos. Štai ten tai yra ko pasimokyti. Anglijoje apskritai labai populiaru kloti jau užaugintą velėną, o ne sėti pievelę iš sėklų“, – pastebi Jonas.

Nuo žolės pasėjimo iki realizacijos turi praeiti bent jau 8 mėnesiai – tiek laiko reikia, kad žolynų šaknys suaugtų į tvirtą vientisą kilimą ir atrėžus velėną būtų įmanoma ją suvynioti į ritinius ir transportuoti. Jei jau labai gena laikas, o orų sąlygos palankios, galima bandyti vynioti žolę į ritinius ir po penkių mėnesių nuo sėjos, bet tai jau daugiau išimtis, negu taisyklė.

Vejos tvirtumą lemia žolyno sudėtis. Jonas pabrėžia, kad jo auginamuose žolynuose 60 proc. sėklos sudaro pievinės miglės – tai pati brangiausia žolė. Gerai prižiūrimos miglės auga 20–30 metų, jos itin atsparios mindžiojimams, nepalankioms žiemojimo sąlygoms. Žolių mišinio sudėtyje dar yra svidrių ir eraičinų.

„Miglių sėkla brangi todėl, kad jų prikuliama vos 0,5 t/ha. O štai svidrių prikuliama triskart daugiau – 1,5 t/ha“, – skirtumą paaiškina žemdirbys. Jis sėklas perka iš bendrovės „Dotnuva Baltic“, 400 kg sėklų mišinio, kuriomis apsėjama 2 ha ploto, kainuoja apie 3 000 eurų. Į klausimą, kodėl, būdamas specialistas, žolių sėklos neužsiaugina pats, Jonas atsako, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą: vejų žolių sėklų dauginimas, auginimas, kūlimas ir mišinių paruošimas yra specifinis, todėl jį turi daryti selekcininkai bei specializuoti gamintojai. O pagrindinė Jono ūkio veikla yra orientuota į varpinių javų auginimą.

Kiti augintojai klojamąją veją augina ant tinklelio, bet Jonui jis nereikalingas – tinkamai parinktų augalų šaknų sistema tokia tvirta, kad veja puikiausiai laikosi be jokių papildomų sutvirtinimų. Į ritinius susuktą žolę lieka tik pakrauti į mašiną ir nugabenti užsakovui. Čia veja paklojama ant paruošto grunto, privoluojama arba tiesiog sumindoma, kad gerai priglustų prie dirvožemio, palaistoma ir viskas – galima grožėtis žaliuojančia pievele. Maždaug per dvi savaites veja naujoje vietoje visiškai prigyja, o toliau ji prižiūrima kaip bet kuri dekoratyvinė pievelė.

Užsiimant šiuo verslu, būtina vejos atpjovimo mašina (veja pjaustoma 1,67 m ilgio ir 60 cm pločio juostomis, taip susidaro 1 m² plotas), taip pat žolės kirpimo mašina (nes paprastos vejapjovės dažnai nudaužo žolę, po nudaužymo atsiranda nekrotinių dėmių, o kerpama žolė labai gerai atsigauna). Dar reikėtų specialios mašinos su šepečiais, kurie nubraukia ir susiurbia žolių liekanas po nupjovimo. Mat kai liekanos sukrenta į apačią, per jų sluoksnį į žemę prasčiau prasiskverbia trąšos ir kitos medžiagos, kurių būtinai reikia gražiai vejai susiformuoti. Kad žolė išliktų gražiai žalia, tam tręšiama specialiai parinktomis granuliuotomis trąšomis. Per sausras veją prireikia laistyti.

Vaida sako, kad pagrindiniai vejos pirkėjai yra iš Vilniaus, Kauno ir pajūrio kurortinių miestų – dažniausiai tai naujus namus pasistatę žmonės, kurie nenori gaišti laiko ir laukti, kol suvešės iš sėklų pasėta veja. Populiaru klojamąją veją pirkti ir kapavietėms apželdinti. Dar viena panaudojimo sritis – įvairios šventės ir pramoginiai renginiai: pavyzdžiui, veja gali būti užklojami stalai, nutiesiami takai. O prieš kelias dienas sulaukta užsakymo namo stogui uždengti! „Pernai pirmą kartą dalyvavome parodoje Vilniaus botanikos sode, iš karto po jos pardavėme 1 500 kvadratinių metrų vejos. Vis dėlto pamatėme, kad reklamuotis reikia“, – pripažįsta Jonas.

Jis pasiruošęs savo paslaugas pasiūlyti net ir yrančiam Gedimino kalno šlaitui apželdinti. „Sakau – nekišk tu ten nosies“, – tramdo vyrą Vaida. Bet Jonas įsitikinęs, kad jo patarimai būtų naudingi. „Labai svarbu tinkamai parinkta žolyno sudėtis. Manau, puikiai tiktų nendriniai eraičinai, nes jų šaknys ilgesnės, o pats augalas labai atsparus: pakenčia ir sausras, ir užmirkimus. Žinoma, ir pievinių miglių reikėtų įmaišyti. Gal reikia pačiam iniciatyvą parodyti, valdžios vyrams kažkaip prisistatyti? Juk sakoma – belsk, ir bus atidaryta“, – svarsto ūkininkas.

Iš išburto rato ištrūkti padėtų kooperacija

Kaip ir daugeliui žemdirbių, praėję metai Ruškiams buvo nelengvi, Jonas juos net įvardija kaip tragiškai sunkius: jau beveik užauginto javų derliaus kokybę sugadino nesibaigiantys lietūs, orų sąlygos apsunkino ir rudeninę sėją. Todėl šį pavasarį jau teko aparti 60 ha neišgyvenusių žieminių rapsų.

„Sunkūs metai, tenka skolintis, kad grąžintume bankui. Dėl nuolatinio apyvartinių lėšų stygiaus sukamės tarsi užburtame rate, iš kurio ištrūkti padėtų nebent kooperacija“, – svarsto Jonas. Jis su šeimos nariais ir dar keliais ūkininkais nori kurti kooperatyvą ir statyti žolių bei kitų smulkiagrūdžių augalų sėklos ruošimo fabriką. Patirties šioje srityje sukaupta pakankamai, ūkyje ir dabar kasmet atliekama daug paslaugų: kitiems žemdirbiams valoma kmynų, grikių, garstyčių sėkla. „Projektas parengtas, tačiau, deja, nesulaukiame NMA šaukimo kooperatyvų paramai gauti“, – liūdnai ištaria Vaida.

Žmonai antrindamas Jonas piktinasi, kad pastaraisiais metais labai garsiai ir daug kalbama apie būtinybę gerinti dirvožemius, tačiau nieko nedaroma, kad populiarėtų daugiamečių žolinių augalų auginimas. „Madinga teigti, kad dirvose mažėja humuso kiekis. Na ir ką? Tuoj siūloma purkšti biologiniais produktais. Niekaip netikiu, kad nuo išpurkštų 2 l/ha smarkiai padidėja humuso kiekis. Reikia tarpinius augalus auginti: grikius, lubinus, žirnius, facelijas, dobilus, garstyčias. Po derliaus nuėmimo iš karto pasėji ir leidi augti iki žieminių javų sėjos arba iš viso – kol užšąla. „Nuodėmė palikti pliką arimą. Po tarpinių pasėlių žemė net kvepėti pradeda, o sliekai stori kaip dratai rangosi“, – iš patirties žino žemdirbys. Žalinimo reikalavimai šiuos klausimus išjudino iš mirties taško, pagaliau pasijuto raudonųjų dobilų sėklų paklausa (Ruškiai juos taip pat augina).

„Mūsų žemės nėra labai derlingos. 6–7 tonos iš hektaro kviečių – tai jau geras rezultatas. Gal kvietrugių daugiau reikėtų auginti, nes jie pakantesni skurdesniems dirvožemiams. O geriausia būtų specializuotis ir auginti žolių sėklas. Jei pasistatyčiau fabrikėlį, išsipildytų mano gyvenimo svajonė“, – vilčių nepraranda Jonas. Ir priduria, kad svarbu ne derliaus dydis, o kiek eurų lieka piniginėje.

Techniką Ruškiai perka iš bendrovės „Lytagra“. „Man tokie gražūs tie New Holland traktoriai, kažkuo į gruzinus panašūs“, – moteriškus pasirinkimo kriterijus įvardija Vaida. Aišku, tai tik juokai. Iš tiesų pasirinkimą lemia geras kainos ir kokybės santykis, taip pat serviso paslaugos. Pirmasis New Holland traktorius ūkyje atsirado prieš 20 metų ir, Jono įsitikinimu, būtent nuo jo kiemo prasidėjo šio prekinio ženklo populiarėjimas Radviliškio krašte.

Derlių sudoroti su vienu, nors ir labai galingu New Holland kombainu, neįmanoma (vis beveik 1 000 hektarų!), samdomas dar vienas kombainas. „Žmogus jau penkerius metus atvažiuoja su savo kombainu Don, čia apsigyvena ir pusantro mėnesio mums talkina. Jo darbo kokybė nepriekaištinga, juk labai daug ką lemia ne tik technikos galimybės, bet ir kombainininko meistriškumas. Nukulia taip švariai, kad kiti net netiki, jog be pirminio valymo grūdus parduodu“, – talkininku patenkintas Jonas. Jis ir vėl nepraleidžia progos prisiminti daugiamečių žolių naudos: jei didelė dalis pasėlių būtų skirta žolėms, patogiau pasiskirstytų javapjūtės darbai, nes žolės pradedamos kulti anksčiau.

Technikos parkas modernus, gerai sukomplektuotas ir kruopščiai prižiūrimas. Jonas atvirai sako, kad jei ir pavyktų sukurti kooperatyvą, technika nei jis, nei kiti ūkininkai nebūtų linkę dalytis – per daug brangios yra žemės ūkio mašinos, pernelyg sunku būtų susitarti dėl pirmumo teisės dirbti vienam ar kitam ūkininkui, problemiška išspręsti gedimų atvejus.

„Kooperacija turi būti paskutinėje grandyje – realizuojant produkciją. Valdžiai reikėtų ne tik žodžiais skatinti kooperaciją. Mes, valstiečiai, sukuriame produktą, tačiau kažkaip vis paskutinėje vietoje liekame“, – palaikymo iš žemės ūkio politiką formuojančių įstaigų tikisi ūkininkas Jonas Ruškys.