Lietuvos mokslininkus, tyrusius ES valstybių narių ūkių efektyvumą rizikos-pelningumo požiūriu, nustebino rezultatai. Paaiškėjo, kad šiuo aspektu efektyviausiai ūkininkaujama Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje. Ar tikrai esame nagingesni už kitus, ar blogai apskaitome pajamas ir išlaidas?

Žemės ūkio veiklos efektyvumas paprastai matuojamas dalijant tam tikrą ekonominį rezultatą, pavyzdžiui, bendrąją produkciją, bendrąjį gamybinį pelną iš investicijų, žemės ar darbo išteklių, panaudotų tam rezultatui gauti. Labai retai efektyvumas skaičiuojamas matuojant uždirbto ekonominio rezultato ir patirtos rizikos santykį. Jeigu įprastas efektyvumas gali būti padidintas uždirbant daugiau ir/ar investuojant mažiau, tai efektyvumas rizikos požiūriu gali būti padidintas uždirbant daugiau tam pačiam patiriamos rizikos vienetui arba mažinant riziką, kad būtų pasiektas užsibrėžtas ekonominis rezultatas.

Rizika kaip ekonominis reiškinys žemės ūkyje sulaukia vis daugiau dėmesio dėl įvairių priežasčių. Pirma, žemės ūkio verslas yra rizikingas dėl gamtinių ir klimatinių sąlygų, biologinių veiksnių. Nors rizikos nustatymo, analizės ir valdymo metodų yra daug ir įvairių, dalies rizikos vis tik neįmanoma įveikti valdymo sprendimais. Tai sisteminė rizika, kuri negali būti eliminuojama diversifikavimo būdu, todėl kyla klausimas, kokią dalį ūkio patiriamos rizikos ji sudaro?

Antra, ūkininkai, kaip ir kiti investuotojai, stengiasi priimti racionalius sprendimus: didinti pelningumą ir mažinti riziką. Paprastai rizikos veiksniai, jos mažinimo priemonės (tarp jų ir diversifikavimas) keičia riziką ir pelningumą, todėl kyla klausimas, ar ilguoju laikotarpiu ūkiai efektyvūs rizikos-pelningumo požiūriu?

Trečia, dauguma mokslinių tyrimų parodė, kad naujai (po 2004 metų) įstojusių į Europos Sąjungą valstybių ūkiai yra mažiau efektyvūs negu valstybių senbuvių ūkiai. Tad ar jie taip pat mažiau efektyvūs ir rizikos-pelningumo požiūriu?

Ketvirta, ūkiai ES valstybėse gauna finansinę paramą (pajamų subsidijas ir turto dotacijas), kuri funkcionuoja kaip ūkių pajamų „amortizatorius“, sušvelninantis kasmetinius pajamų ir pelno svyravimus. Pastaruoju metu nemažai diskutuojama dėl finansinės paramos poveikio ūkių ekonominiams rezultatams skirtumų ES valstybėse narėse.

Efektyvumas rizikos-pelningumo požiūriu matuojamas vienu populiariausių finansų pasaulyje Sharpe rodikliu (jis taip pavadintas amerikiečių mokslininko William F. Sharpe, kuriam už reikšmingus mokslinius atradimus finansų ekonomikos srityje 1990 m. paskirta A. Nobelio premija, vardu). Rodikliui apskaičiuoti naudojamas pelningumas, nerizikingas pelningumas ir pelningumų standartinis nuokrypis, parodantis ūkio riziką.

Vertinant ES ūkių efektyvumą rizikos- pelningumo požiūriu 2004– 2013 m., pelningumas ir pelningumų standartinis nuokrypis buvo apskaičiuoti naudojant Ūkių apskaitos duomenų tinklo duomenis. Apskaičiuojant pelningumą atsižvelgta į valstybių narių ūkių bendrąją produkciją, išlaidas, subsidijas ir mokesčius, susijusius su pajamomis, ūkių investicijų subsidijas ir mokesčius, turtą, ūkių skolas.

Ūkių pelningumas ir efektyvumas priklauso nuo ES ir nacionalinės finansinės paramos, todėl efektyvumas vertintas atsižvelgus ir neatsižvelgus į finansinę paramą.

Minėtas Sharpe rodiklis parodo perteklinį pelningumą patiriamos rizikos vienetui. Pertekliniu laikomas toks pelningumas, kuris uždirbamas prisiimant bendrąją riziką: tiek teigiamą, tiek neigiamą nuokrypį nuo vidutinio pelningumo. Pertekliniam pelningumui apskaičiuoti reikalingas nerizikingas pelningumas, kuris uždirbamas nepatiriant rizikos. Paprastai nerizikingomis investicijomis laikomi vyriausybių vertybiniai popieriai. Šiuo atveju ūkių efektyvumas vertintas atsižvelgiant į Vokietijos (šios šalies kredito reitingas buvo aukščiausio saugumo lygmens) Vyriausybės vertybinių popierių pelningumą, kuris tiriamuoju laikotarpiu sudarė 0,24 proc. už 10 metų išpirkimo termino obligacijas.

Kuriose šalyse ūkininkaujama efektyviausiai

Apskaičiavus ES valstybių narių Sharpe rodiklius, nustatyta, kad efektyviausiai rizikos-pelningumo požiūriu ūkininkaujama Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje. Lietuvos ūkiai efektyvumu gerokai lenkia Estijos ir Latvijos ūkius, o ūkių veiklos efektyvumas kaimyninėje Lenkijoje labai panašus kaip Estijoje. Mažiausiai efektyvūs šiuo požiūriu Rumunijos, Bulgarijos ir Danijos ūkiai, o Slovakijos ūkiai dirba nuostolingai ir dėl to jų efektyvumas yra neigiamas.

Lietuvos ūkių efektyvumo lygis ES- 27 valstybių narių kontekste labai nustebino tyrimo autorius. Lietuvos žemdirbių vidutinis pelningumas tiriamuoju laikotarpiu buvo didžiausias iš visų ES valstybių narių (18,7 proc.), t. y. panašus į Prancūzijos ūkininkų, tačiau gerokai lenkė Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Austrijos, Suomijos, Lenkijos ūkių rezultatus. Tikrąsias priežastis galima būtų nustatyti atlikus specialų tyrimą, tačiau labiausiai tikėtinos yra šios: esame nagingesni už kitus arba blogai apskaitome pajamas ir išlaidas, arba gauname santykinai daugiau finansinės paramos, arba vienintelėje Lietuvoje vyrauja ūkininkų ūkiai, o ne bendrovės, nes pirmieji neapskaito ūkininko darbo, darbo užmokesčio ir nuo jo mokamų socialinio draudimo įmokų.

Kodėl vis dar efektyvumu neaplenkiame Portugalijos ir Jungtinės Karalystės? Tikėtina, kad Portugalijos vynuogynams gamta daug palankesnė ir dėl to ūkiai gauna stabilesnį derlių, o Jungtinės Karalystės žemdirbiai beveik 4 kartus mažiau rizikuoja nei Lietuvos ūkininkai, tikėtina, dėl geresnio rizikos valdymo.

Įdomu ir tai, kad ES-151 ir ES-122 valstybių narių ūkiai vidutiniškai uždirba panašų pelningumą (atitinkamai 8,66 ir 8,27 proc.), tačiau ES-15 valstybių narių ūkiai patiria gerokai mažesnę riziką (atitinkamai 1,75 ir 3,02) dėl geresnio rizikos valdymo. Tai lemia daugiau kaip pusantro karto didesnį pastarųjų ūkių efektyvumą rizikos-pelningumo požiūriu.

Sisteminė ir nesisteminė rizika

Bendra ūkių patiriama rizika pagal ją sukeliančių veiksnių prigimtį skirstoma į sisteminę ir nesisteminę riziką. Nesisteminę riziką sukelia specifiniai, konkrečiam ūkiui arba žemės ūkio sektoriui būdingi veiksniai, o sisteminę – makroekonominiai veiksniai. Dažniausiai išskiriami du pagrindiniai makroekonominiai veiksniai: 1) pajamų jautrumas rinkos veiksniams ir 2) pastoviųjų bei kintamųjų išlaidų santykis, t. y. išlaidų jautrumo laipsnis. Kaip minėta, išvengti šių veiksnių poveikio investicijų diversifikavimo būdu neįmanoma, todėl sisteminė rizika įvardijama kaip nediversifikuojama.

Žemės ūkyje gaminami produktai ir iš jų realizacijos uždirbamos pajamos yra mažai jautrūs makroekonominiams pokyčiams, nes maisto produktai arba jų žaliava yra pirmo būtinumo prekės. Tai lemia, kad sisteminė rizika žemės ūkyje, atsižvelgiant į pirmąjį veiksnį, yra palyginti maža. Pastoviųjų ir kintamųjų išlaidų santykis ūkiuose pastaruoju metu auga, nes didėja parama, skiriama ūkių įsigyjamam ilgalaikiam turtui finansuoti. Tai didina ir riziką, nes žemės ūkio verslas tampa vis imlesnis kapitalui, o pasikeitus gamybos apimtims ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos nesikeičia, didindamos uždirbamo pelno kintamumą.

Sisteminės rizikos daliai bendroje rizikos struktūroje nustatyti kaip lyginamasis investicijų portfelis buvo pasirinktas S&P Euro indeksas. Tyrimo rezultatai parodė, kad vidutiniškai sisteminė rizika bendroje rizikoje sudaro apie 24 proc., o ES-15 ir ES-12 valstybių narių ūkiuose atitinkamai 26 ir 23 proc. Mokslininkų tyrimai rodo, kad, priklausomai nuo ekonomikos sektoriaus, sisteminė rizika vidutiniškai sudaro apie 30–40 proc. ir patvirtina faktą, kad sisteminė rizika žemės ūkyje yra palyginti maža. Grįžtant prie Portugalijos ūkių efektyvumo, galima daryti išvadą, kad šioje valstybėje ūkių patiriama rizika yra viena mažiausių (0,92 proc.), o mažesnė yra tik Jungtinės Karalystės ir Airijos ūkiuose (atitinkamai 0,62 ir 0,54 proc.), tačiau beveik pusė šios rizikos (45 proc.) yra sisteminė. Jungtinės Karalystės ir Airijos ūkiuose sisteminė rizika sudaro atitinkamai tik 17 ir 1 proc. Lietuvos, Estijos ir Lenkijos ūkiuose sisteminė rizika atitinkamai sudaro 3, 7 ir 11 proc., tačiau Latvijos – net 35 procentus.

Priklausomumas nuo finansinės paramos

Ūkių pelningumas ir efektyvumas labai priklauso nuo finansinės paramos. Tiriamuoju laikotarpiu finansinė ES parama (pajamų subsidijos ir turto dotacijos) beveik prilygo ūkių bendrajam pelnui, įskaitant subsidijas. Parama sudarė 97,3 proc. bendrojo pelno, įskaitant subsidijas. Didžiausią dalį paramos sudarė pajamų subsidijos (92,1 proc.) ir tik 5,3 proc. – turto dotacijos. Labiausiai priklausomi nuo finansinės paramos buvo Slovakijos ūkiai – net ir su finansine parama jie dirbo nuostolingai. Danijos, Suomijos, Čekijos ir Švedijos ūkiams mokamos pajamų subsidijos ir turto dotacijos reikšmingai viršijo jų bendrąjį pelną, įskaitant subsidijas (atitinkamai 3; 2,2; 1,9 ir 1,6 kartus). Kai kuriose ES valstybėse narėse finansinė parama ūkiams taip pat viršijo jų uždirbamą bendrąjį pelną, įskaitant subsidijas: Latvijoje – 117,2 proc., Liuksemburge – 116 proc., Estijoje – 106,4 proc. Kita vertus, kai kurių valstybių narių ūkiai gerokai mažiau kliovėsi finansine parama. Pavyzdžiui, pajamų subsidijos ir turto dotacijos Italijos ūkiuose sudarė tik 13,85 proc., Olandijos – 25,6 proc., Belgijos ir Ispanijos – 30,7 procento.

Ar ūkiai išliktų efektyvūs rizikos-pelningumo požiūriu, negaudami finansinės paramos? Atsakymą iliustruoja diagrama „Sharpe rodiklis Europos Sąjungos valstybių narių ūkiuose, neatsižvelgiant į finansinę paramą 2004–2013 metais.“ Be finansinės paramos neigiamą efektyvumą rizikos-pelningumo požiūriu turėtų 8 ES valstybių narių ūkiai: Suomijos, Slovakijos, Čekijos, Švedijos, Danijos, Liuksemburgo, Latvijos ir Estijos. Atkreiptinas dėmesys, kad ES-15 valstybių narių ūkių efektyvumas negaunant finansinės paramos sumažėtų daugiau kaip 3 kartus, ES- 12 – daugiau kaip 5,5 karto. Efektyviausi išliktų Portugalijos, Italijos, Graikijos, Belgijos ir Ispanijos ūkiai. Lietuvos ūkių efektyvumas rizikos-pelningumo požiūriu išliktų artimas Vokietijos, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės ūkių efektyvumui.

Kas atsitiktų valstybių-narių žemės ūkyje, jeigu finansinė parama būtų reikšmingai sumažinta? Dalis ūkių pasitrauktų iš gamybos ir rinkos, o likusi – žemės ūkio produktus parduotų brangiau. Konkurencingoje rinkoje iš esmės nėra galimybių gauti didelių viršpelnių: uždirbamas pelnas ir pelningumas yra adekvatūs patiriamai rizikai. Atviru klausimu telieka rizikos tolerancija – kiek rizikos mes pasiryžę prisiimti ir kaip įvairiomis priemonėmis gebame ją valdyti?