Kooperacija vadinama kaimo suklestėjimo garantu, smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų išganymu, vienintele žemdirbių išlikimo alternatyva ir pan. Bet net ir ketvirčiui amžiaus praėjus apie lietuviškąją žemės ūkio kooperaciją kalbame kaip apie galimybę - kooperuota gamyba sudaro visai mažą dalį. Kaip rasti raktą į kooperaciją? Apie tai kalbamės su Jūrate DOVYDĖNIENE, žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta" direktore, ne vienus metus vadovavusia Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijai „Kooperacijos kelias".

Asociacija „Kooperacijos kelias" sugeba iškelti problemas iki nacionalinio lygio, dalyvauja teisėkūroje. Pamėginkime iš šalies įvertinti, ką pavyko nuveikti, kad aplinka kooperatyvų veiklai būtų palankesnė?

Didžiausias mūsų pasiekimas - pakeistas Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas. Atsirado svarbi pripažinto žemės ūkio kooperatyvo sąvoka - tam tikras filtras, leidęs išgryninti žemdirbių kooperatyvus. Norint pasinaudoti lengvatomis, reikia būti pripažintu žemės ūkio kooperatyvu, o norint būti pripažintu, būtina, kad ne mažiau kaip 50 proc. apyvartos sudarytų kooperatyvo narių produktai ir paslaugos.

Kitas žingsnis - kooperacijos lengvatų paketo formavimas. Žemės ūkio ministerija 2016 m. patvirtino veiksmų planą, numatantį, kas turėtų būti padaryta šioje srityje. Vienas iš siūlymų - nustatyti nulinį pelno mokesčio tarifą kooperatyvams, kitas - remti gamintojų grupių steigimąsi, trečias - parengti veiksmų planą kooperacijai tobulinti.

Aktuali problema - ydingas dvigubas apmokestinimas, kai ta pati produkcija vieną kartą apmokestinama ūkininko ūkyje, o kitą kartą - patekusi į kooperatyvą.

Buvome aktyvūs kuriant Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą. Vien jo atsiradimas sukėlė ginčų bangą Lietuvoje, davė startą diskusijai europiniu mastu apie žemės ūkio ir maisto grandinės reguliavimą.

Pirmą kartą Lietuvos istorijoje iškovojome kooperuotiems ūkininkams 10 proc. didesnę paramą kompensuojant jų netektis dėl pieno kainų kritimo. Šis laimėjimas svarbus mūsų susitelkimo galimybių išmėginimo rezultatas. Netekčių kompensavimo klausimu susivienijo trys Baltijos valstybės, vėliau prisijungė ir Suomija, visoms kartu pavyko apginti savo interesus Briuselyje.

Praėjusi krizė parodė, kaip svarbu yra žemdirbiams mokėti susitarti ir savo šalyje. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos ūkininkų sąjunga yra labai stiprios, autoritetingos organizacijos, mes ūgtelėjome bendradarbiaudami su jomis. Be glaudaus bendradarbiavimo nebūtų didesnių išmokų kooperuotiems ūkininkams, nes jei vieniems išmokos buvo padidintos, tai kažkas gavo mažiau.

Sutiksite, kad Lietuvos valdžios požiūris į kooperaciją teigiamas, tačiau ar to užtenka, kad kooperacija judėtų sparčiau? Įvardykite sėkmingus ir nesėkmingus valdžios sprendimus kooperacijos srityje?

Didžiausias kooperacijos startas Lietuvoje įvyko 2009-2010 m., kai finansiškai buvo remiami besisteigiantys kooperatyvai, skiriant paramą pirmuosius 5 veiklos metus. Šiandien jau galima pasakyti, kad iš kooperatyvų, kurie tuo metu pasinaudojo parama, tik pusė tęsė veiklą, kiti susigundė įsisteigimo parama ir veikė tik paramos laikotarpiu. Todėl tiesioginio finansinio rėmimo neįvardyčiau kaip svarbiausios paskatos plėtoti kooperaciją, nes paramos gavėjas ne visada nukreipiamas į ilgalaikę veiklą. Pinigai svarbu, bet ne vien jie nulemia sėkmę.

Politikams, ieškantiems sėkmingų sprendimų, siūlyčiau daugiau dėmesio skirti veikiantiems kooperatyvams, antro lygio kooperacijai, tarptautiniam bendradarbiavimui, t. y. nesibaiminti peržengti savo šalies ribų - kooperacija tarp šalių teikia kur kas didesnės ekonominės naudos, nes sąnaudos ir realizacijos rinkos yra visai kitos.

Lietuvoje dominuoja smulkūs kooperatyvai: apie 40 proc. yra įdarbinę iki 4 darbuotojų. Didžiausi pagal pardavimų pajamas yra kooperatyvai „Pienas LT", „Grūdų centras", „Joniškio aruodas", „Vilkaviškio grūdai" ir „Pieno puta", kuriam vadovauju. Ekonominiu požiūriu dešimties ūkininkų kooperatyvas nesukurs tokios vertės kaip šimto žemdirbių kooperatyvas. Todėl svarbu ne kooperatyvų skaičius, bet stambumas, ypač tai aktualu tokiam jautriam sektoriui kaip pienininkystė. Grūdų sektoriuje mažas darbuotojų skaičius gali generuoti didelę apyvartą, o pieno sektoriuje taip nėra, visų pirma dėl gamintojų smulkumo, jų išsisklaidymo, konkurencijos. Jei norime būti stiprūs ir konkurencingi, turime jungtis, t. y. stambėjimo keliu turi žengti jau veikiantys kooperatyvai, jiems reikėtų didesnio paskatinimo.

Lengva pasakyti „turi jungtis, stambėti..." Gal tiesiog per greitai norime pokyčių?

Jungtis sudėtinga emociškai, nes tarsi prarandamas savarankiškumas. Bet jei galimybę jaustis komfortiškai suvokiame kaip alternatyvą racionalesnei gamybai, tuomet visiškai suprantama, kodėl pienvežiai po šalį važiuoja tais pačiais keliais priešingomis kryptimis: vieni veža žaliavą iš Rytų į Vakarus, kiti - iš Vakarų į Rytus. Vadinasi, vis dar gyvename gerai. Kol žmogus gyvena ne blogiau nei kaimynas, jis neskuba kooperuotis. Žinoma, yra ir istoriškai nulemtų aplinkybių, kaip antai sovietinės kolektyvizacijos šešėlis. Todėl jaunimas, kuriam kolūkiai yra tolima praeitis, aktyviau dalyvauja kooperacijoje.

Pieno krizės metu kooperatyvai patyrė, kad jie labiau diskriminuojami perdirbėjų, jiems buvo nustatomos žemesnės supirkimo kainos nei pavieniams gamintojams. Kodėl taip atsitiko?

Per krizę perdirbėjams pieno nereikėjo, o lengviausia jo nepirkti iš kooperatyvų, nes su ūkininkais ir bendrovėmis perdirbėjai bendrauja tiesiogiai, turi ilgalaikius nusistovėjusius santykius, o kooperatyvai dirba su keliais perdirbėjais, kad turėtų daugiau laisvės ieškoti palankesnių kainų. Todėl kooperatyvų siūlomas pienas yra tarsi sektorinio lygmens biržinė prekė, skirta greitam pardavimui. Perdirbėjai paprasčiausiai atsisakė pratęsti sutartis su kooperatyvais, tad pastarieji buvo nepajėgūs mokėti savo nariams net rinkos kainos.

Sunkmečiu kelios dešimtys pieno supirkimo punktų buvo uždaryta - perdirbėjai paskaičiavo, kad jie nuostolingi. Smulkiųjų ūkininkų iš dalies sumažėjo dėl to, kad nebeliko kam parduoti žaliavos. Stambūs ūkiai, galintys tiekti didelį kiekį žaliavos, įdomūs visiems perdirbėjams, o smulkūs ūkiai ateityje bus įdomūs nebent sau.

Kuo kooperacija šiandien patraukli ūkininkui?

Pieno sektoriuje dauguma kooperatyvų perka ir parduoda žaliavą, tad kainos nėra didesnės nei vidutiniškai rinkoje. Tačiau smulkus ūkininkas gauna garantiją, kad jis niekada nebus paliktas. Antra, kooperatyvo narys gauna pridėtinių paslaugų, t. y. gali pigiau įsigyti ūkiui būtinų prekių (kombinuotųjų pašarų, priedų ir kt.), nes kooperatyvas jas perka mokėdamas didmeninę kainą. Ten, kur ūkiai nėra labai nutolę vienas nuo kito, pavyzdžiui, Žemaitijoje, kooperatyvai turi galimybę teikti savo nariams pašarų ruošimo paslaugą. „Pieno gėlės" kooperatyvas kuria pridėtinę vertę augindamas gyvulius, „Baltic cattle" padeda realizuoti gyvulius be tarpininkų, „Pieno puta" aprūpina pašarais, teikia buhalterinės apskaitos paslaugas.

Kooperacija teikia apsaugą ūkininkams krizių metu. Jos neišvengiamos, kartosis, tad Europos Sąjunga mato vieną iš būdų didinti ūkininkų atsparumą krizėms - remti kooperuotus ūkininkus.

Kooperuota gamyba pieno sektoriuje sudaro 30 proc. Kitų sektorių padėtis prastesnė. Galbūt įtakos tam turi menkesnės galimybės pasinaudoti investicine parama, kredito ištekliais?

Pieno sektorius Lietuvoje labiausiai kooperuotas, tačiau kur kas mažiau nei kitose ES šalyse. Pavyzdžiui, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje - beveik 100 proc., Danijoje, Suomijoje - apie 90, Vokietijoje - 60 proc. pieno gamina kooperatyvai. Estijoje kooperuotas pienas sudaro 55 proc., Latvijoje - 35 proc. Lietuvoje yra tik dvi kooperatinės pieno perdirbimo įmonės, turinčios gamyklos statusą - „Pienas LT" ir Bagaslaviškio pieninė. Kitoms leidžiama perdirbti iki 2 t pieno žaliavos per dieną. Norint perdirbti pieną, reikia investicijų. Kaimo plėtros programoje yra numatyti prioritetiniai balai pripažintiems kooperatyvams pasinaudoti investicine parama (pavyzdžiui, logistikai), palankus finansavimo intensyvumas, tačiau iškilo netikėta kliūtis - kooperatyvai neatitiko žemės ūkio veiklos sąvokos, nes jie neturi žemės, neaugina karvių. Ištaisius šią klaidą, kitąmet parama galėsime pasinaudoti. Kitas aktualus dalykas - skatinimas investuoti į perdirbimą. Tokį skatinimą vertinu labai rezervuotai. Ar tikrai reikia visus kooperatyvus skatinti imtis perdirbimo, ar mūsų neištiks mėsos sektoriaus lemtis, kai įsikūrė per daug mėsinių?

Kooperuota perdirbimo įmonė sukuria per daug produkcijos, kad galėtų ją realizuoti turguje, todėl priversta stumdytis su labai dideliais konkurentais prekybos tinkluose. Nuogąstauju, kad jei skatinsime smulkiuosius ūkius aklai imtis perdirbimo, galime sukurti naujų problemų.

Bankų požiūris į kooperatyvus nėra vienareikšmis, nes kooperatyvai valdo minimalų turtą, neturi ko įkeisti. Antra, kooperatyvas priklauso daugeliui savininkų, taigi ir sprendimų priėmimas yra daugelio rankose. Tokiais pat principais dirba ir kredito unijos, todėl jų požiūris į kooperatyvus palankesnis.

Mūsų asociacijai pavyko pasiekti, kad Žemės ūkio paskolų garantijų fondas nuo 2016 m. sausio teikia paskolų garantijas kooperatyvams tokiomis pat sąlygomis kaip ir ūkininkams, įskaitant galimybę susigrąžinti dalį palūkanų.

Valdžia ima plačiai kalbėti apie būtinybę grūdininkams imtis perdirbimo. Ar tikrai mažai šaliai to reikia, ar naujoms perdirbimo įmonėms pavyks konkuruoti su stambiomis šalies įmonėmis? Žodžiu, diskutuoti turime apie ką.

Dėkoju už pokalbį.