Pasvalio rajone, Daujėnų seniūnijoje, Morkūnų pavardę žino visi - tai vieni didžiausių ne tik rajono, bet ir šalies daržovių augintojų. Prieš dvidešimt metų Vitalija ir Algimantas Morkūnai įsigijo pirmuosius septynis hektarus žemės, o dabar daržoves augina daugiau kaip 120 ha plote. Į verslą įsitraukė ir sūnus Darius, savo ūkį įkūręs prieš šešerius metus.

Dabar veikia trys atskiri ūkiai - Algimanto valdoma bendrovė „Sodžiaus rytas" ir Vitalijos bei Dariaus ūkininkų ūkiai. Vitalija ūkininkauja ekologiškai, o „Sodžiaus rytas" ir Darius augina daržoves pagal Nacionalinės kokybės produktų schemą. „Sodžiaus rytas" dirba 100 ha, Dariaus ūkis užima 14 ha, o Vitalijos plotai yra patys mažiausi - 6,5 hektaro. Kiekvienas ūkis savo užaugintą produkciją parduoda atskirai, vedamos trys atskiros buhalterinės apskaitos.

Iš visos Morkūnų dirbamos žemės nuosava žemė užima maždaug pusę plotų, likę - nuomojami. Kadangi derlingose Pasvalio rajono žemėse ūkininkaujančiųjų netrūksta, plėsti ūkių plotus faktiškai nebėra galimybių. „Dėl sėjomainos vis bandome daugiau žemės išsinuomoti, bet kyla problemų, nes aplinkui labai daug stiprių ūkininkų, todėl laisvos žemės visai nėra", - pripažįsta Algimantas.

Pradžia - nuo septynių hektarų

Vitalijos ir Algimanto kelias į ūkininkavimą prasidėjo seniai. Abu kilę iš kaimo, baigę Lietuvos žemės ūkio universitetą (jis - hidromelioraciją, ji - žemėtvarką), dar dirbdami „valdiškus" darbus, pradėjo auginti vasarinius kopūstus ir svogūnus laiškams, taip prisidurdavo prie atlyginimų. Plotus tuomet matavo ne hektarais, o arais, bet gautos pinigų sumos buvo pakankamai svarios. Išaugintą produkciją realizuodavo Vilniuje ir Rygoje, sugebėdavo susitarti tiekti tiesiai į valgyklas ir kavines. „Kažkaip stebėtinai gerai sekėsi, viską lengvai parduodavome", - senus laikus prisimena verslūs ūkininkai, kuriems taip ir neteko stovėti turguose.

Pirmosios sėkmės paskatinti Morkūnai ryžosi ūkininkauti rimčiau. Nė vienas nepaveldėjo iš tėvų žemės, tad 1997 m. įkūrė uždarąją akcinę bendrovę „Sodžiaus rytas". Laikraštyje radę skelbimą apie parduodamą žemę, nusipirko pirmuosius 7,5 ha Trajoniškio kaime. „Pradėjome nuo nulio. Ėjome į banką, ėmėme pirmąją paskolą - 18 tūkst. Lt. Tai atrodė didžiulė suma, o dar teko mokėti 28 procentus palūkanų", - tuomečius nuogąstavimus atsimena Vitalija.

Investicijos į sandėlius ir prekinį paruošimą

Nuo tų laikų nutekėjo daug vandens. Pasikeitė požiūris į paskolas, nes bankų paslaugomis teko naudotis ne kartą ir ne du. Pirmoji svari investicija buvo padaryta 2004 m. pagal SAPARD programą - pastatytas daržovių sandėlis su šaldymo kameromis. Kamerose telpa 1 200 tonų daržovių, dar apie 800 tonų galima laikyti sandėlyje greta šaldymo kamerų.

„Pagrindinės mūsų investicijos buvo darytos 2007-2008 metais. Tuomet ir nauji traktoriai buvo pirkti, ir daržovių plovimo bei prekinio paruošimo linija sumontuota",- ūkio plėtros istoriją prisimena Algimantas. 2007-aisiais įsigytas ir galingas savaeigis kombainas „ASALift", kuriuo iki šiol nuimamas visų šakniavaisių daržovių derlius.

Po nemažos pertraukos šiemet bus įgyvendintas dar vienas didelis projektas - pastatyta nauja 2 500 t talpos daržovių saugykla. Statybos darbai prasidės nuo ankstyvo pavasario. Šiai investicijai Darius dar 2014 m. gruodį pateikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programą, visus metus ji buvo svarstyta, 2015 m. pabaigoje pagaliau pasirašyta sutartis.

Galimybė išlaikyti daržoves kuo ilgesnį laiką yra visų daržininkų siekiamybė. Morkūnai tvirtina, kad skirtumas tarp šaldymo kamerose ir paprastame sandėlyje laikomų daržovių yra akivaizdus, ypač po Naujųjų metų.

Daržovės - gyvas organizmas, jos kvėpuoja, nuolat išskiria šilumą, kurią reikia pašalinti, be to, kameroje nuolat turi būti palaikoma reikalinga drėgmė. Žinoma, skirtingų daržovių laikymo sąlygos yra nevienodos ir kiekvieną, net ir nedidelį, niuansą būtina žinoti, kad nenukentėtų produkcijos kokybė. Paprastai derlius baigiamas realizuoti iki gegužės, taigi, reikia garantuoti, kad pusmetį jo kokybė nesikeis.

Burokėliai laikomi šilčiausiai - 3 ^oC temperatūroje ir 95 proc. drėgmėje, kopūstams ir morkoms reikia 0,5 ^oC temperatūros ir 95 proc. drėgmės, svogūnams - 0,5 ^oC temperatūros ir 90 proc. drėgmės, o štai česnakams drėgmę reikia sumažinti iki 65 proc., nors laikymo temperatūra tokia pati kaip daugumos daržovių - pusė laipsnio šilumos.

Tiltų inžinierius grįžo ūkininkauti

Vitalija ir Algimantas išaugino tris vaikus - dvi dukras ir sūnų, tačiau tik Darių pavyko suvilioti grįžti į žemės ūkį. „Kažkaip visada žinojau, kad man teks ūkininkauti, nors tėvai labai aiškaus spaudimo stengėsi nedaryti, - šypteli Darius. - Todėl vos baigęs studijas nusprendžiau, kad jau metas į ūkį". Studijos, beje, buvo visai nesusijusios su žemės ūkiu - Darius VGTU studijavo statybos inžineriją, tiltų projektavimą. Tai buvo jo svajonių studijos, vaikinui puikiai sekėsi matematika ir fizika, įstojo į universitetą ir baigė mokslus be jokių problemų.

Vėliau, jau turėdamas inžinieriaus diplomą, Darius studijavo agronomiją išlyginamosiose studijose Aleksandro Stulginskio universitete. Šios studijos tęsėsi metus, buvo labai koncentruotai mokoma visų pagrindinių agronominių dalykų. Tačiau siekti agronomijos magistro laipsnio nebuvo laiko - įtraukė ūkio darbai. „Gal kada nors vėliau", - vilčių grįžti prie žemdirbiškų mokslų nepraranda Darius.

Vyriausioji Morkūnų dukra Asta turi gerą darbą Anglijoje ir bent jau kol kas grįžti į Lietuvą neplanuoja. Jauniausioji Akvilina VGTU baigė kūrybinių industrijų studijas, pagrindinė jos specialybė yra fotografija, tačiau mergina užsiima ir įvairiais kompiuterinės grafikos darbais, kuria reklamą. „Akvilina puikiai įsikūrė Vilniuje ir į ūkį grįžti nenori. Sukūrė ir mūsų produkcijos pakuotės dizainą, taigi, turim savo dizainerę", - didžiuodamasis dukra pasakoja Algimantas.

Dar tik mokosi auginti vasarinius česnakus

Be įprastų morkų, svogūnų, kopūstų ir burokėlių, Darius drąsiai ėmėsi auginti iki tol tėvų neišbandytas daržoves - česnakus. Jis neslepia, kad kol kas juos auginti sekasi sunkokai, vis dėlto tai yra specifinė daržovė. Pirmiausia problemų kyla dėl to, kad Pasvalio r. žemės labai sunkios, o česnakams patinka lengvesnės dirvos. Be to, Darius pasirinko auginti vasarinius česnakus, nors paprastai versliniai ūkiai renkasi auginti žieminius.

„Pasirinkau vasarinius česnakus, nes jie turi daugiau gerųjų savybių, yra labiau vertinami. Be to, jie ilgiau išsilaiko, jais galima prekiauti ištisus metus, o žieminių česnakų realizacija turi būti baigta iki Kalėdų", - paprastai paaiškina Darius. Tiesa, be gerųjų savybių, vasariniai česnakai turi ir trūkumų: jie yra gerokai smulkesni, bendras derlingumas iš hektaro menkesnis.

Česnakus auginti jis pradėjo prieš trejus metus nuo 10 arų, o pernai jau hektarą sodino, šiemet irgi tiek pat. Pirmaisiais metais sodino tai, ką rado nusipirkti Lietuvoje. Norėjo Darius auginti lietuviškos selekcijos česnakus Vasariai, tačiau paaiškėjo, kad faktiškai neįmanoma gauti jų sėklos: šiaip ne taip pavyko įsigyti kilogramą, tačiau hektarui užsodinti reikia tonos sėklos! Be to, lietuviškieji Vasariai visai neužaugo, skiltelės buvo miniatiūrinės.

Todėl jaunasis daržininkas labai nudžiugo, kai pernai pavyko iš Prancūzijos įsigyti kokybiškos sertifikuotos česnakų sėklos. Pasirinko tris prancūziškas veisles: Cledor, Flavor ir Printanor. Ir nenusivylė. Visų pirma, akivaizdžiai skyrėsi pačios sodinamosios medžiagos kokybė: skiltelės sveikos, tvarkingai išrūšiuotos. Tiesa, gausaus derliaus nepavyko užauginti - prikasė vos apie 2 t/ha. Galbūt dėl to, kad česnakus augino nelaistydamas, nors akivaizdu, kad reikėtų taip daryti. Tačiau, kiekvienais metais kaupdamas patirtį ir mokydamasis iš klaidų, jaunasis augintojas tiki, kad perpras vasarinių česnakų auginimo technologiją.

Dabar vasaros tokios, kad daržininkystėje be laistymo išsiversti labai sunku. Kone kasmet užeina maždaug mėnesį trunkanti sausra, kai iš dangaus neiškrenta nė lašo lietaus. Pernai sausringas laikotarpis labai pakenkė morkų pasėliams - stabdė morkų dygimą, todėl derlius buvo gerokai menkesnis negu paprastai. Ūkių turimomis mobiliomis laistymo sistemomis galima palaistyti apie 40 ha plotą. Daugiau palieti tiesiog nebespėjama, be to, tvenkinyje pradeda trūkti vandens.

Bendrai per tris ūkius morkų pasėlių plotai siekia 50 ha, kopūstų - 35 ha, burokėlių ir svogūnų auginama maždaug po 10 hektarų. Prekinės burokėlių produkcijos derlius būna apie 40 t/ha, kopūstų - apie 55 t/ha. Pernai morkų derlius labai menkas - apie 35 t/ha, nes, kaip jau minėta, jos labai prastai sudygo. Svogūnų derlius siekė 25 t/ha. Dar auginama bulvių, salierų, juodųjų ridikų - maždaug po 2-3 ha.

Kainų augimo nesulaukta net pavasarėjant

„Šiemet mums prastoki metai, kainos nedidelės. Nors aplinkui visi tik ir kalba, kad daržovės brangios, bet iš tiesų brangsta cukinijos ir baklažanai, o įprastos lietuviškos daržovės - morkos, kopūstai, burokėliai - yra labai pigios. Tai paaiškinama paprastai - geras daržovių derlius užderėjo visoje Europoje", - sako Algimantas ir Vitalija. Šiemet daržovių kaina visai nekyla: kokia nusistovėjo rudenį, tokia ir laikosi, nors paprastai po Naujųjų metų kaina šoktelėdavo viršun. Produkcijos dar turima, bet didelio pertekliaus nebus - ūkininkai tikisi viską parduoti iki gegužės.

Morkūnų užauginta produkcija pardavinėjama Lietuvoje, pagal NKP schemą auginamų daržovių yra prekybos centruose „Maxima" ir RIMI. „Dalį produkcijos išvežame į Latviją, bet jos jau net nelaikome užsienio rinka, nes Ryga mums arčiau negu Vilnius", - šypteli Algimantas. Visa produkcija išvežiojama su ūkio transportu - gerai organizuojant logistiką, spėjama suktis su vienu vilkiku.

Iki pavasario pabaigos sandėliai ištuštėja. Birželis ir pirmoji liepos pusė būna be jokio šviežio derliaus, o tada jau prasideda ankstyvieji kopūstai, po jų - ankstyvosios morkos, svogūnai ir taip toliau, iki pat vėlyvo rudens.

Anksčiau Morkūnai augino ir laiškinius svogūnus, tačiau dabar to atsisakė dėl to, kad jiems reikia labai daug rankų darbo. Svogūnus laiškams sėdavo iš sėklų kuo anksčiau pavasarį, kai tik dirva būdavo pakankamai išdžiūvusi (paprastai Šiaurės Lietuvoje balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje). Derlių galima pradėti imti maždaug po trijų mėnesių - liepos pabaigoje - ir suskubti reikia per 2-3 savaites, kol neperaugo laiškai.

„Laiškinius svogūnus pasėdavome su sėjamąja, bet nuimti derlių (jie raunami su galvutėmis) ir susukti į ryšulėlius po kilogramą reikėdavo labai daug rankų darbo. Be to, rinka yra visai neprognozuojama: vienais metais poreikis didžiulis, o kitais, žiūrėk, niekam tų laiškų nereikia", - iš patirties žino Darius.

Vietinė rinka darosi per ankšta

„Mūsų ūkis yra per mažas ką nors pasiūlyti Europai", - tokią išvadą padarė Darius, grįžęs iš tarptautinės parodos „Fruit Logistica", vasario 8-10 d. vykusios Berlyne. O įlįsti į Europos rinką Lietuvos daržininkams labai reikėtų, nes jaučiamas akivaizdus vietinės produkcijos perteklius.

Jei bent vienas stambus daržininkas rastų savo produkcijos pirkėją už Lietuvos ribų, tai iš karto pajustų kiti kolegos - visiems taptų lengviau kvėpuoti vietinėje rinkoje. Anksčiau dalį perteklinės produkcijos susiurbdavo plati Rusijos rinka, tačiau dabar šį kelią užkardė embargas, besitęsiantis nuo 2014 m. rugpjūčio. Tiesa, Morkūnai į Rusiją eksportuodavo ne tiek jau ir daug - iki 20 proc. savo užauginto derliaus.

Algimantas skeptiškai vertina gamintojų organizacijų kūrimosi Lietuvoje galimybes. Realu kooperuotis nebent tik paskutinėje - produkcijos realizavimo - grandyje. „Stiprūs pavieniai ūkiai nemato intereso jungtis, o smulkiesiems irgi to padaryti nepavyks", - tėčiui pritaria Darius.

Nors šalies daržininkai vis drąsiau imasi perdirbimo, bet Morkūnai to neplanuoja, bent jau kol kas. „Labai jau aukšti sanitarijos reikalavimai, tektų pertvarkyti visus sandėlius", - praktiškai paaiškina Darius.

Žymėtasis kuras baigiasi per patį darbymetį

Ūkyje nuolat dirba iki 35 darbuotojų. Ūkininkai labai vertina nuolatinius darbuotojus, tarp kurių nemažai yra ir dirbančių nuo pat įmonės „Sodžiaus rytas" veiklos pradžios. „Darbuotojus atsivežame ir po darbo namo parvežame su autobusu. O kaip kitaip iš Pasvalio žmonės atvažiuos?", - sako Algimantas.

Vasarą, kai prasideda ravėjimai, ir rudenį, per derliaus nuėmimą, papildomai samdoma dar 30-40 žmonių. Ekologiniuose plotuose ravima visą sezoną: praeini laukus iki galo ir vėl nuo pradžių galima pradėti. Po 1-2 kartus prireikia nuravėti ir kaip NKP plotus sertifikuojamus laukus, nes ten yra ribotas herbicidų naudojimas - juos galima purkšti tik pirmoje vegetacijos pusėje.

Vasarą daug padeda užsidirbti norintys moksleiviai, o rudenį sunkoka rasti žmonių, nes tenka pakonkuruoti su obuolių augintojais, kuriems taip pat labai reikia talkininkų. Laikini darbuotojai dirba su paslaugų kvitais. „Tai didelis palengvinimas ir netgi išsigelbėjimas. Nes būna tokių žmonių, kurie tik vieną ar dvi dienas dirba. Jei reikėtų visiems forminti darbo sutartis, tai tikra prapultis būtų, - sako Vitalija, tvarkanti visų ūkių buhalteriją. - Esu savamokslė buhalterė, bet lankausi visuose seminaruose, turime buhalterinės apskaitos programą, nėra sunku. Žinoma, ūkininko ūkio ir uždarosios akcinės bendrovės ūkio buhalterijos šiek tiek skiriasi, bet pasigilinus viską įmanoma sutvarkyti."

Dalį darbų nuo mamos pečių nuima Darius, pats pradėjęs tvarkyti savo ūkio buhalteriją, ir tai jam puikiai sekasi. Matematinis jauno vyro mąstymas iš karto įžvelgė vieną spręstiną problemą - per mažą beakcizio kuro normą daržininkystės specializacijos ūkiams.

„Nors gauname dvigubai daugiau negu grūdų augintojai, tačiau ir to nepakanka. Ir kaip gali pakakti, jei mes iš hektaro išvežame mažiausiai 10 kartų didesnį produkcijos kiekį negu grūdų augintojai. O kur dar laukų laistymas... Rudenį, pačiame darbymečio viduryje, žymėtasis kuras baigiasi", - paaiškina Darius. Visi trys Morkūnai viliasi, kad daržininkystė ateityje išlaikys prioritetinės ūkio šakos statusą, o jų sukaupta patirtis ir padarytos investicijos leis dirbti pelningai.

***

KOMENTARAS

Zofija CIRONKIENĖ, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė

Šiemet iki Naujųjų metų Europoje šakniavaisinių daržovių kainos dėl gerų derlių, ypač Lenkijoje, buvo mažesnės negu ankstesnį sezoną. Antroje sezono pusėje šių daržovių kainos visoje Europoje, išskyrus Lenkiją ir Lietuvą, pradėjo didėti. Jei eksportas nesuaktyvės, baiminamasi, kad Lietuvoje žemos daržovių kainos išliks iki naujojo derliaus.

Akivaizdu, kad būtina ieškoti naujų eksporto krypčių. Vasarį Berlyne vykusioje parodoje „Fruit Logistica" lietuviškomis bulvėmis ir morkomis susidomėjo arabų šalių eksportuotojai. Tiesa, asociacija tų kraštų užklausų gaudavo ir anksčiau, bet mandagiai atsakydavome, kad nematome eksporto galimybių - atrodė, nerealu taip toli jūriniais konteineriais nugabenti specialiomis priemonėmis neapdorotą produkciją. Tačiau arabų šalių atstovai patikino, kad 30 dienų yra realus terminas išsaugoti nepakitusią daržovių kokybę. Būtent pastaroji labiausiai ir domina arabus. Jie neslėpė, kad ieško šiaurinėje Europos dalyje išaugintų daržovių dėl geresnių skoninių savybių, o lietuviškos daržovės tame kontekste yra bene patraukliausios dėl konkurencingos kainos.

Žiemai baigiantis situacija mūsų ūkiuose dvejopa: vieni nuo rugpjūčio aktyviai pardavinėjo produkciją ir jų saugyklos jau pustuštės, kiti tik dabar pradeda aktyvesnę prekybą. Prekyba ūkiuose aktyvi, todėl šiuo metu didelių jungtinių asociacijos pasiūlymų eksportuoti neturime. Iki 4 000 t bulvių, 2 000 t morkų ir 1 000 t svogūnų - tokį pasiūlymą neseniai išsiuntėme ukrainiečiams. Manau, įsipareigoti sudaryti dar didesnes produkcijos partijas dabar būtų per drąsu.

Pagrindinės daržininkystės sektoriaus problemos lieka tos pačios: aukštas PVM tarifas ir kooperacijos stoka, kuri lemia mažas augintojų derybines galias ir atskirų augintojų konkurenciją. Tarp bėdų taip pat įvardinčiau žemas produkcijos kainas, investicijų strateginėms sritims (saugykloms ir laistymui) stoką, kvalifikuotų daržininkystės konsultantų, ūkininkų ir mokslininkų bendradarbiavimo, gamybinių parodomųjų bandymų ūkiuose trūkumą.