Dėl permainingų orų šliužų keliamas pavojus atskiruose Vokietijos regionuose pastaraisiais metais yra nepaprastai išaugęs. Lietuvoje šliužų invazija taip pat buvo pastebėta kelerius metus iš eilės. Tiesa, 2016-ųjų rudenį jie faktiškai nepadarė žalos, tačiau taip bus tikrai ne visada.

Rapsai šliužų pažeidimams yra jautriausi nuo sudygimo iki keturių lapų tarpsnio. Šliužų apnikimo lygį atskiruose žemės plotuose būtina nustatyti jau prieš rapsų sėją. Todėl geriausia ryte išdėlioti specialias priemones – šliužų slėptuves. Tai keturkampiai lakštai, kurių viršutinė dalis apdengta folija (ji sulaiko drėgmę), o apatinė pusė tamsi, po ja ir renkasi kenkėjai (tokios slėptuvės gaminamos Vokietijoje – vert. past.). Vietoj tokių slėptuvių galima naudoti gaudykles su masalu – džiuto maišelius su salotų lapais.

Šliužų apskaitą pirmiausia reikia atlikti ten, kur vyrauja sunkus, drėgnas, molingas dirvožemis ir kur sumažinti ar apriboti žemės dirbimo darbai. Taip pat ten, kur praėjusiais metais buvo didelis šliužų antplūdis. Didesnė rizika ir tuose plotuose, kurie ribojasi su miškais, krūmais, pievomis arba buvo laikinai nedirbti.

Esant nedideliam šliužų kiekiui arba jei jų atsiranda iš lauko pakraščių, užtenka apdoroti tik lauko pakraščius. Nustačius didesnį šliužų kiekį (daugiau kaip du šliužai po slėptuve), reikia prieš arba tuoj pat po sėjos visame plote kuo sausesnėmis sąlygomis išberti moliuskocido granulių. Geriausia lauką apdoroti vakare, nes šliužai naktimis intensyviai keliauja ir maitinasi.

Nuo šliužų naudotinos veikliosios medžiagos: geležies (III) fosfatas ir metaldehidas. Šlapiai supresuotas (granuliuotas) jaukas yra atsparesnis lietui ir veikia ilgiau negu milteliai. Užtikrintam poveikiui pasiekti rekomenduojama išberti 35–45 jauko/m2. Jauką lauke reikia paskleisti tolygiai, esant nevėjuotam orui. Naudojant preparatus, būtina išlaikyti reikiamus atstumus nuo vandens telkinių ir atsakingai kontroliuoti jų paskleidimą lauke.

Jei nėra didelio šliužų antplūdžio, rekomenduojama lauko higieną palaikyti prevencinėmis priemonėmis. Jei po derliaus nuėmimo dirvoje nelieka augalų šaknų, lapų, tada šliužams pritrūksta maisto. Be to, patariama ne tik nuosekliai dirbti žemę, bet ir ją voluoti po sėjos tuščioms ertmėms sunaikinti – būtent jose mėgsta pasislėpti šliužai.

***

• Tam, kad apsaugotumėte rapsus, šliužus reikia naikinti ankstyvaisiais rapsų augimo tarpsniais.
• Tik optimalus jauko kiekis užtikrina veiksmingą apsaugą.

***

Moliuskocidų veikimo pobūdis

Sluxx HP – dirviniai šliužai ir sraigės pasiima jį kaip maistą, tuoj pat nustoja maitintis ir žūva. Produktas yra atsparus lietui ir neturi neigiamo poveikio sliekams, žygiams, ežiams.

Gusto – veikia kontaktiškai patekęs į kenkėjų skrandį. Šliužai, absorbavę v. m. metaldehidą, pradeda išskirti didelį kiekį gleivių, o tai sukelia dehidrataciją – organizmas prarada vandenį, dėl to sutrinka organizmo gyvybinė veikla . Be to, veikiant metaldehidui, sutrinka odos apsauga, judėjimo bei virškinimo funkcijos, kadangi šie procesai tiesiogiai priklauso nuo tinkamo gleivių formavimosi. Poveikio nesumažina aplinkos drėgmė.

***

Luzitaniniai arionai – labai ėdrūs invaziniai šliužai. Šie itin vislūs šliužai kenkia žemės ūkiui ir kelia grėsmę vietinių moliuskų įvairovei. Šis arionas vadinamas luzitaniniu, nes kilęs iš Ispanijos regiono Luzitanijos. Dabar jie paplitę beveik visoje Europoje. Lietuvą luzitaniniai arionai „atrado“ visai neseniai (pirmą kartą jie buvo pastebėti 2008 m. Kaune, Kleboniškyje), tačiau plinta labai sparčiai. Šliužai yra 7–15 cm ilgio, dažniausiai aptinkami soduose ir parkuose. Daugiausia randama netvarkingose sodybose su gausia, retai šienaujama žole ar pavėsinguose sodų, daržų pakraščiuose. Jie itin mėgsta graužti daržoves su minkštais lapais ir sultingais vaisiais. Jų maistas labai įvairus: žoliniai augalai, ypač garšvos ir kiaulpienės, grybai, negyvi šliužai. Parkuose jie aptinkami prie vandens telkinių: šaltinių, upelių, kanalų ar tvenkinių su vešlia žoline augalija, įvairiose slėptuvėse nuo tiesioginių saulės spindulių ir šalčio. Šliužai neturi nuo išdžiūvimo apsaugančios kriauklės, o kūno danga labai pralaidi drėgmei, ir ilgas buvimas sausoje šiltoje vietoje jiems pražūtingas. Todėl didžiausia tikimybė pamatyti luzitaninius arionus yra sutemus ir po lietaus.