Pasaulyje nemažai diskutuojama apie Rusijos žemės ūkio sektoriaus potencialą, juolab kad Rusija pasiryžo pati apsirūpinti žemės ūkio ir maisto produkcija, kai paskelbė 2014 m. embargą žemės ūkio ir maisto produktų importui iš ES ir kai kurių kitų valstybių. Šalis turi dvi pagrindines galimybes didinti žemės ūkio sektoriaus produkcijos potencialą - plėsti žemės ūkio naudmenų plotą, panaudojant apleistas žemes, ir didinti žemės ūkio sektoriaus produktyvumo lygį.

Rusijos žemės ūkio sektoriaus (įskaitant medžioklės ir miškininkystės sektorius) dalis šalies BVP struktūroje mažėja: 2004 m. ji sudarė 5,9 proc., 2013 m. - 3,1 proc. Tačiau produkcijos gamybos apimtys nuolat auga. Rusijos žemės ūkio 2013-2020 m. programoje numatyta, kad gamyba turėtų augti vidutiniškai apie 2 proc. per metus. Kritiškai vertinant Rusijos žemės ūkio sektorių kuruojančių institucijų sąžiningumą, galima daryti prielaidą, kad jos linkusios mažinti prognozes, kad vėliau kaip sėkmės pavyzdį pateiktų rezultatus, kurie viršijo prognostinius skaičius.

Kalbant apie Rusijos galimybes didinti gamybos potencialą, svarbu įvertinti ir jos kaimyninių šalių (Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Kazachstano, Moldovos ir Ukrainos) žemės ūkio sektoriaus produktyvumą ir potencialą, analizuojant augalininkystės produkciją ir derlingumą, gyvulininkystės produkciją ir gamybos apimtis, augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos pardavimo kainas bei minėtų rodiklių pokytį.

Augalininkystės sektoriaus potencialo skirtumai

Rusijoje ir šalyse kaimynėse daugiau kaip pusė žemės ūkio naudmenų naudojama grūdams auginti. Tik Baltarusija ir Gruzija pasėliams skiria mažesnę dalį naudmenų. Azerbaidžane, Baltarusijoje, Kazachstane ir Ukrainoje nemažą dalį naudmenų užima pašariniai augalai.

Žemės ūkio naudmenų struktūra atspindi šalių specializacijos kryptis. Kviečiai ir miežiai 2013 m. buvo tarp penkių populiariausių žemės ūkio augalų, auginamų minėtose šalyse. Rusijoje sparčiai auga aliejinių augalų ir rapsų pasėliai. Panaši tendencija yra Ukrainoje ir Moldovoje. Armėnija ir Gruzija specializuojasi auginti valgomuosius vaisius ir uogas, vynuoges. Baltarusijoje ir Gruzijoje sparčiai plečiasi kukurūzų pasėliai, o Armėnijoje ir Azerbaidžane - pomidorų, melionų ir obuolių gamyba.

Analizuojamose šalyse 2004-2013 m. įvyko tam tikrų struktūrinių žemės ūkio produkcijos gamybos pokyčių. Remiantis pateiktais duomenimis, 2009-2013 m., palyginti su 2004-2008 m., Rusija, Azerbaidžanas, Kazachstanas, Ukraina ir Baltarusija plėtojo augalininkystę didindamos dirbamos žemės plotus, o Gruzija, Armėnija ir Moldova pasėlių plotus sumažino, šių šalių ūkininkai traukėsi iš gamybos.

Bendras derlingumo lygis šiose šalyse yra daug mažesnis už ES vidurkį, nes mažai naudojama trąšų ir augalų apsaugos priemonių, o kai kuriais atvejais tai lemia klimato sąlygos ir gamtinės kliūtys (pvz., Armėnijoje, Gruzijoje, Kazachstane). Ukrainos ir Kazachstano grūdų derlius skiriasi 3,3 karto, nors abi šalys specializuojasi grūdų gamyboje ir yra pasaulinės grūdų eksportuotojos. Ukrainos grūdų derlius 2013 m. buvo tik 20 proc., o Kazachstano net 76 proc. mažesnis už ES vidurkį.

Gruzija yra šalis, kurios derlingumo rodikliai yra mažiausi, palyginti ne tik su ES, bet ir su aptariamomis šalimis. Vidutinis derlingumo lygis Gruzijoje yra beveik 37 proc. žemesnis negu kitose buvusiose NVS šalyse. Ypač žemas derlingumas yra Moldovoje ir Kazachstane.

Per 2004-2013 m. žemės ūkio augalų derlingumas minėtose šalyse pamažu augo. Labiausiai vidutinio derlingumo lygis 2009-2013 m., palyginti su 2004-2008 m. vidurkiu, augo Ukrainoje. Baltarusijoje labiausiai didėjo pašarinių kukurūzų derlingumas, Azerbaidžane - cukrinių runkelių. Per šį laiką Rusijos, Armėnijos ir Moldovos derlingumai išaugo vidutiniškai penktadaliu, o Gruzijoje mažėjo - tai patvirtina, kad žemės ūkio veikla šioje šalyje nyksta.

Pasaulinei žemės ūkio ir maisto produktų rinkai, pasaulinės pasiūlos formavimui didžiausios įtakos gali turėti didesnių šalių, kaip antai Rusijos, Kazachstano, Ukrainos ir Baltarusijos, derlingumo lygio pokyčiai. Žemas, palyginti su ES šalimis, derlingumo lygis rodo neišnaudotą žemės ūkio produkcijos gamybos potencialą. Šiuo požiūriu nebūtina traukti į apyvartą apleistų žemės plotų, nes tai kainuotų nemažai investicijų, - užtektų padidinti žemės ūkio sektoriaus techninį aprūpinimą, skirti daugiau dėmesio sektoriui modernizuoti. Rusija pasirinko būtent tokį kelią ir, uždariusi savo rinką, skyrė daug dėmesio privačioms investicijoms į žemės ūkį pritraukti. Per pastaruosius trejus metus šalyje įsikūrusios ypač didelės žemės ūkio bendrovės (megaagroholdingai) pasiekia daug didesnį derlingumą nei vidutiniškai šalyje, todėl artimiausiu metu tikėtinas Rusijos žemės ūkio sektoriaus produktyvumo proveržis.

Gyvulininkystės potencialas, produktyvumas, ypatumai

Aštuonių nagrinėjamų šalių gyvulininkystės sektoriaus padėtis labai skiriasi. Analizei pasitelktas intensyvumo tyrimas, kuris parodė gyvulių, tenkančių vienam hektarui pievų ir ganyklų, skaičių. Turint omeny, kad visas Gruzijos plotas yra santykinai mažas, šalis, 2013 m. duomenimis, demonstravo aukščiausią gyvulininkystės sektoriaus intensyvumą. Vidutiniškai vienam hektarui pievų ir ganyklų Gruzijoje teko 4,6 sąlyginių gyvulių. Palyginimui, ES šis skaičius siekia tik 1,5 sąlyginio gyvulio vienam hektarui. Ši situacija paaiškinama dideliu skaičiumi pusiau natūrinių ūkių Gruzijoje, kurie veikia nesilaikydami aplinkosaugos reikalavimų. Prie intensyviai ūkininkaujančių šalių priskiriamas Kazachstanas ir Moldova. Pastarosiose trijose šalyse intensyviai auga avių ir ožkų skaičius.

Intensyviai auga Rusijos ir Ukrainos paukštininkystės sektorius, tikėtina, kad šiose šalyse įvyks paukštienos gamybos proveržis, nors šio sektoriaus produktyvumas gerokai mažesnis už ES vidurkį. Remiantis Eurostato ir AGRICISTRADE duomenimis, Rusijoje ir kaimyninėse šalyse primilžiai yra perpus mažesni už ES vidurkį, kuris siekia apie 6 tonas.

Didžiausi primilžiai yra Ukrainoje ir Baltarusijoje - apie 4,4 t, mažiausi - Gruzijoje (nesiekia 1,0 t), o Rusijoje ir Moldovoje vidutinis primilžis iš karvės siekia 3,6 tonos. Per AGRICISTRADE tyrimą išaiškėjo, kad Rusijos žemės ūkio bendrovės milžinės pasiekia daug didesnius primilžius, kurie yra artimi ES vidurkiui. Tačiau šių įmonių lyginamasis svoris bendroje Rusijos pieno gamybos struktūroje nėra didelis, jis slepiasi po vidutiniais šalies rodikliais. Tai turi būti signalas pasaulio bendruomenei, kad Rusija, turėdama palankias sąlygas gyvulininkystei plėtoti, gali pasiekti spartaus šio subsektoriaus augimo, jei žemės ūkio gamybos milžinių skaičius ir toliau didės. Tai ne tik prisidėtų prie Rusijos apsirūpinimo pieno produktais, bet ir didintų konkurenciją importuojamai produkcijai. Tikėtina, kad, norėdama kuo ilgiau apsaugoti pastarųjų metų investicijas į gyvulininkystės sektorių, Rusija sieks maksimaliai pratęsti embargo žemės ūkio ir maisto produktų importui galiojimą.

Ši drastiška rinkos apsaugos priemonė bei nacionalinė parama labai prisidėjo prie mėsinės gyvulininkystės plėtros Rusijoje, ypač kiaulienos gamybos. Daug kiaulienos vartojančios šalys Rusija ir Ukraina pasiekė 1,5 karto didesnį už ES vidurkį kiaulininkystės sektoriaus produktyvumą. Rusija planuoja tapti kiaulienos eksportuotoja. Kita numatoma proveržio sritis Rusijoje ir Ukrainoje - paukštininkystė.

Ukraina yra pasiekusi gana aukštą produktyvumo lygį jautienos ir veršienos gamybos srityje, tačiau jis yra maždaug penktadaliu žemesnis už ES vidurkį. Kaukazo regiono šalys daugiausia gamina ir suvartoja avienos, arklienos. Tai paaiškinama giliomis tradicijomis ir religiniais įsitikinimais.

Palyginti mažas gyvulių skaičius ir menkas visų aštuonių šalių gamybos produktyvumas rodo, kad vidaus rinkos plėtros potencialas nėra išnaudotas ir turi galimybių augti. Baltarusija yra vienintelė šalis, kuri visiškai apsirūpina gyvulininkystės produktais ir yra stipriai orientuota į eksportą bei numato gyvulininkystės sektoriaus plėtrą. Armėnija, Gruzija ir Azerbaidžanas yra priklausomos nuo gyvulininkystės importo. Svarbi pasaulio žemės ūkio ir maisto produktų importuotoja Rusija planuoja keisti savo poziciją tarptautinėje arenoje ir tapti kiaulienos bei paukštienos eksportuotoja.

Pardavimo kainų lygis ir pokyčiai

Prielaidas dėl galimo proveržio minėtų šalių žemės ūkio sektoriuje stiprina palankios ir konkurencingos kainos. Rusija, Ukraina ir Kazachstanas turi neišnaudotą potencialą augalininkystės sektoriuje ir gali pasiūlyti konkurencingas kainas pasauliniu mastu.

Vaisių ir daržovių kainos nagrinėjamose šalyse yra palyginti aukštos. Jas lemia ir neefektyvi transportavimo sistema. Bendrai paėmus, Moldovoje yra mažiausios vaisių ir daržovių kainos, palyginti su kitomis nagrinėjamomis NVS šalimis ir ES.

Minėtų šalių mėsos sektoriaus kainos yra nepastovios, priklauso nuo daugelio veiksnių, tarp jų - gamybos apimčių, tiekimo grandinės, transportavimo ir kt. Apibendrintai galima teigti, kad mėsos produktų kainos Rusijoje ir kitose buvusiose NVS šalyse yra aukštesnės už ES vidurkį. Aukščiausios gyvulininkystės produktų kainos yra Azerbaidžane, nes šalis yra žemės ūkio produktų importuotoja, priklausoma nuo Rusijos. Kazachstane ir Rusijoje yra gana aukštos avienos, kiaulienos ir pieno produktų kainos. Žemiausios gyvulininkystės produktų kainos yra Ukrainoje ir Moldovoje.