Metalo apdirbimo ir įvairių įrenginių gamybos srityje AB Radviliškio mašinų gamykla sukasi beveik septynis dešimtmečius. Ji vienintelė Baltijos šalyse projektuoja ir gamina granulių gamybos įrangą, o mūsų žemdirbiams žinoma kaip uogų skynimo kombaino Jovaras, grūdų malūnų, traiškytuvų, transporterių ir kitos žemės ūkio technikos gamintoja.

Gamyklos mašinų asortimente - per 20 pavadinimų gaminių, tiesa, šis skaičius yra kintantis, nes vienų įrenginių gamybos atsisakoma, jei sumažėja susidomėjimas, kitų - išplečiama, gaminiai tobulinami ir pritaikomi prie klientų poreikių. Didžiąją gamybos ir pardavimų dalį sudaro granulių gamybos įranga ir jos komplektai, nemaža dalis tenka metalo apdirbimo ir specialiesiems užsakymams, kurie dažniausiai būna vienetiniai, nors kai kurie jų, atsižvelgiant į gaunamas klientų užklausas, paleidžiami ir į serijinę gamybą.

Pasak Radviliškio mašinų gamyklos direktorės Daivos Leonavičienės, žemės ūkio technikos pardavimai šiuo metu įmonės apyvartoje sudaro apie 20 proc. „Žemės ūkio mašinų asortimente likę tik tie gaminiai, kurie įdomūs ir aktualūs dabartiniams klientams ir rinkai", - pastebi gamyklos vadovė. Kaip vieną iš labiausiai pasiteisinusių gaminių ji išskiria uogų skynimo kombainą Jovaras, kuriuo galima skinti įvairių rūšių serbentus, agrastus ir aronijas. Penkiolika metų gaminamas kombainas pirkėjų susidomėjimo sulaukia ir dabar, pavyzdžiui, pernai parduoti 4 vienetai, vienas jų eksportuotas į Rumuniją. Beje, 2003 m. Jovaras pripažintas metų gaminiu.

„Prekyba žemės ūkio technika labai susijusi su bendra žemės ūkio politika ir rinkos tendencijomis. Pavyzdžiui, kai buvo dotacijos juodiesiems serbentams ir už uogas mokėjo didelę kainą, poreikis technikai buvo ypač didelis, todėl ir uogų skynimo kombainai buvo paklausūs. Dabar pagal gaunamų užklausų kiekį galime spręsti, kad ant bangos - avietės, nes domimasi technika joms skinti", - sako D. Leonavičienė, neabejodama, kad, esant poreikiui, gamyklos konstruktoriai ras sprendimą, kaip pritaikyti kombainą ir avietėms skinti.

Ką gaminti, diktuoja rinka

Tarp dabartinei rinkai įdomių gaminių direktorė išskiria ir sėklų beicavimo įrangą, kurios populiarumas neslopsta jau kelerius metus. Gamykla siūlo dviejų modelių 4 ir 10 t našumo įrangą. Beje, mažesnio našumo įranga gali būti komplektuojama su 1,5 ir 3 m ilgio sraigtais. Pasak direktorės, tai sezoninis gaminys, kurio paklausa išauga pavasarį ir rudenį prieš sėją, o dėl didelio našumo ir konkurencingos kainos juo domisi ir kitų šalių ūkininkai. Per metus parduodama po 80- 90 vienetų, maždaug pusę jų nuperka Lietuvos ūkininkai, kita pusė eksportuojama į Rumuniją, Lenkiją, Bulgariją, Latviją.

Radviliškio mašinų gamyklos direktorės pavaduotojas Artūras Žėkas pasakoja, kad sėklų beicavimo įrangos serijinę gamybą prieš daugiau kaip dešimtmetį paskatino kliento prašymas. „Žemės ūkio mašinų nuoma užsiimantis klientas atsivežė į gamyklą lenkų ir amerikiečių gamybos beicavimo įrangą ir paprašė jų gerąsias dalis sujungti į vieną, mat vieno buvo labai geras sėklų dalinimo, kito - maišymo mechanizmas, o atskirai įrenginiai, jo žodžiais tariant, buvo niekam tikę", - beicavimo įrangos gamybos pradžią prisimena A. Žėkas. Radviliškio mašinų gamyklos konstruktorių sukurtas gaminys be problemų išdirbo visą sezoną, todėl klientas paprašė pagaminti dar 10 vienetų, o vėliau pasipylė ir ūkininkų užsakymai - taip vienetinis užsakymas išaugo į serijinę gamybą, o įranga tapo populiari ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.

Mūsų šalyje taip pat paklausūs Radviliškyje gaminami šakniavaisių smulkintuvai, grūdų traiškytuvai, grūdų malūnai ir malūnėliai, viendiskiai ir dvidiskiai trąšų barstytuvai, įvairių rūšių transporteriai. Gamyklos direktorė pastebi, kad vis dažniau tenka jau gaminamą įrangą pritaikyti prie klientų poreikių, pavyzdžiui, populiarėjant naujoms mitybos madoms, gamykla sulaukia ne vieno užsakymo pagaminti malūnėlius iš nerūdijančio maistinio plieno ne grūdams, o džiovintiems vaisiams ir daržovėms malti. „Vadovaujamės labai paprastu principu - ką perka, tą ir darome", - sako D. Leonavičienė.

Šis principas padėjo gamyklai išgyventi ir sunkiu pereinamuoju laikotarpiu Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, kai situacija gamykloje pasikeitė radikaliai, nes reikėjo ne tik gaminti, bet ir patiems savo gaminius parduoti. A. Žėkas pasakoja, kad tuo laikotarpiu išgyventi padėjo dar sovietiniais laikais užmegzti ryšiai, pavyzdžiui, Toljačio (miestas Rusijoje) užsakymu gamykloje tūkstančiais štampuoti automobilių VAZ-Lada sparnai, lonžeronai, kėbulo dalys.

Nemaža paspirtis buvo ir valstybės skirta subsidija lietuviško eksperimentinio prikabinamo javų nuėmimo kombaino Nemunas gamybai. Tiesa, prieštaringai vertintas projektas didelio pasisekimo nesulaukė - lietuviškus kombainus nukonkuravo įvežtinė vakarietiška dėvėta savaeigė technika. Kombainas buvo skirtas kelių dešimčių hektarų ūkiui, iš viso jų pagaminta apie 100 vienetų. Pasak Artūro, neįtikėtina, bet ir praėjusiais metais jais domėtasi, vienas kombainas parduotas.

Įranga pritaikoma daugelyje sričių

Dar prieš kelis dešimtmečius ištobulinusi granuliavimo įrangos gamybos technologiją (tiesa, tada buvo granuliuojami tik žolės miltai pašarams), dabar Radviliškio mašinų gamykla projektuoja ir gamina įvairios paskirties granulių gamybos įrenginius ir jų komplektus. Pasak D. Leonavičienės, klientui užtenka pasakyti žaliavos, kurią planuoja granuliuoti rūšį, ir patalpos, kurioje įranga bus montuojama, matmenis, ir gamyklos konstruktoriai suprojektuoja, kaip įranga turi būti išdėstyta, kad dirbtų efektyviai. „Pagamintą įrangą patys ir išvežame, sumontuojame, apmokome žmones, kaip ja dirbti, išduodame sertifikatus. Iškilus klausimams, niekada neatsisakome padėti", - sako direktorė.

Gamykloje yra bandymų laboratorija, kur konstruktoriai atlieka eksperimentus su klientų atvežtomis žaliavomis, kurias planuojama granuliuoti. O granuliuoti galima labai įvairias medžiagas, pradedant šiaudais (beje, Lietuvoje buvo kilęs šiaudų granuliavimo kurui bumas), medžio drožlėmis, pjuvenomis, baigiant įvairiomis atliekomis. Atsižvelgiant į žaliavas, granulių paskirtis taip pat gali būti labai įvairi - jos gali būti naudojamos pašarams, kraikui, kurui, trąšoms ir t. t. Plačias įrangos pritaikymo ir granulių panaudojimo galimybes, pasak Daivos, iliustruoja jų kliento iš Norvegijos išradingumas: lietuvišką įrangą šiaudams smulkinti ir granuliuoti nusipirkęs žirgų augintojas iš pradžių gamino šiaudų granules pakratams, dabar sugalvojo granuliuoti išdžiovintą arklių mėšlą ir šiaudus, o tas granules naudoti kaip dirvos trąšas.

Pasaulyje vis aktualesnis tampa atliekų ir antrinių žaliavų sutvarkymas ir panaudojimas, todėl, A. Žėko teigimu, ieškant naujų sprendimų, kartu plečiamas ir granuliuoti naudojamų medžiagų spektras, pavyzdžiui, gali būti granuliuojamas plastikas, siekiant jį sukoncentruoti. „Štai mūsų atstovai Kanadoje bando patentuoti nuo kartoninių pakuočių atplėštos lipniajuostės sutvarkymo ir panaudojimo kurui technologiją. Atskirai rūšiuojamos lipniajuostės smulkinamos, maišomos su klintimis ir granuliuojamos, o vėliau naudojamos kurui", - tikina A. Žėkas, neslėpdamas, kad išpopuliarėjus šiai technologijai ir jiems atsivertų platesnės galimybės realizuoti įrangą. Radviliškio mašinų gamykla su Kanados verslininkais bendradarbiauja maždaug septynerius metus, kanadiečiai yra įsigiję kelis granulių gamybos įrangos komplektus.

Užsieniečiai vertina įrangos paprastumą

Pasaulyje granulių gamybos įrangą siūlo kelios dešimtys gamintojų, tačiau, pasak pašnekovų, lietuviška konkuruoja mažesne kaina ir techniniu paprastumu. „Užsieniečiai, kurie sudaro didelę mūsų klientų dalį, vertina tai, kad esame gana pigioje nišoje, be to, įranga nėra perkrauta mandra elektronika. Paprastumas svarbu, juk įranga dirba eilinis žmogelis", - sako inžinieriaus specialybę turintis Artūras. Jis neslepia, kad su užsieniečiais ir dirbti daug lengviau nei su tautiečiais, mat jų kitoks techninis mentalitetas, kitoks požiūris į įrangą, jos paskirtį ir atsiperkamumą.

„Lietuvio suvokimu, normalu, jei įranga atsiperka per dvejus metus, nors visam pasauliui tai nesuvokiama. Ten skaičiuojama, kad granulių gamybos įranga turi atsipirkti maždaug per 5-10 metų", - skirtumus atskleidžia A. Žėkas. Toks mąstymas ir požiūris lemia tai, kad lietuvių verslininkai, neįvertinę galimybių gauti žaliavų, labai nusivilia granulių gamybos verslu. Prieš kelerius metus kilusi ypač stipri susidomėjimo šiaudų granuliavimu ir įrangos pirkimo banga jau senokai atslūgo, palikdama ne vieną nusivylusį ir nepatenkintą įrangos pirkėją. Artūro teigimu, ypač nepatenkinti liko tie, kurie europinėmis lėšomis susipirko įrangą, galvodami, kad aplinkiniai ūkininkai noriai už dyką atiduos jiems savo šiaudus.

Tačiau ir mūsų šalyje yra nemažai verslininkų, kurie pelningai gyvena iš granulių gamybos, nemažai tarp jų - ūkininkų. Kaip granulių gamybos verslo pavyzdžius A. Žėkas pamini Kėdainių r. ūkininkus Valentiną ir Mindaugą Gvergždžius, Ėriškių žemės ūkio bendrovę, taip pat Varėnos r. ŽŪB „Tėviškė".

Užsienio rinkose Radviliškyje gaminamą granulių gamybos įrangą pirmiausia atrado Suomijos ir Kanados verslininkai, šiose šalyse įgyvendinti ir pirmieji projektai. Dabar lietuviška granulių gamybos įranga dirba Vokietijoje, Vengrijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, Baltarusijoje, Kazachstane, Rusijoje, Bulgarijoje ir net Indijoje. Pernai įranga susidomėjo ir Didžiosios Britanijos verslininkai, šioje šalyje radviliškiečiai jau sumontavo dvi granulių gamyklas.

„Ne vienoje šalyje turime savo atstovus, o jais dažniausiai tampa mūsų įrangą sau įsigijęs klientas. Kiekvienoje naujoje šalyje pirmam klientui taikome ypatingą nuolaidą, kad vėliau jis pritrauktų kitus toje pačioje rinkoje esančius klientus. Rinkų yra daug, bet visur reikia įdirbio", - aiškina D. Leonavičienė. Tad ir plėtrą įmonė pirmiausia orientuoja į naujų rinkų paiešką, gamybos ir pardavimų didinimą, gamybinės įrangos atnaujinimą.

Kad su gamyklos produkcija galėtų susipažinti įvairių šalių klientai, informacija Radviliškio mašinų gamyklos tinklalapyje pateikiama keliomis kalbomis. „Verčiame informaciją į visų šalių, iš kurių gauname užklausų, kalbas. Tad šiuo metu mūsų tinklalapį galima skaityti ne tik lietuvių, bet ir rusų, anglų, rumunų, bulgarų, ispanų, lenkų kalbomis", - pabrėžia gamyklos direktorė.

Ieško būdų turimiems resursams išnaudoti

Miesto centre 1949 m. įkurtos Radviliškio mašinų gamyklos teritorija užima 12 ha, joje yra net atskiros geležinkelio atšakos įrangai vagonais išvežti. Be 7 000 m² užimančios gamybinės bazės su dideliais cechais, daugiausia apstatytais dar tarybinius laikus menančiomis staklėmis, gamyklai priklauso ir nemažai pastatų, kurie šiuo metu nenaudojami, vieni jų - nuosavi kultūros namai su didžiulėmis aktų ir sporto salėmis. Neefektyviai išnaudojamas ir dabartinis trijų aukštų administracinis pastatas, statytas tuo metu, kai gamykloje dirbo 1 300 darbuotojų.

„Turime didžiulius plotus, daugybę pastatų, bet neišnaudojame jų galimybių. Tad bandome juos išnuomoti, tik visa bėda, kad Radviliškis palyginti nedidelis miestas ir tokio poreikio kaip Kaune ar Vilniuje nėra. Ieškome galimybių kuo efektyviau išnaudoti turimą teritoriją ir pastatus, tad esame atviri visiems pasiūlymams", - sako direktorė, pripažindama, kad patiems investuoti į pastatų atnaujinimą neapsimoka, nes nėra kam jų panaudoti. Tiesa, vieno pastato renovacijos darbai jau pradėti - 250 m² ploto pastate planuojama įkurdinti administraciją (beje, tai buvęs pirmasis gamyklos administracijos pastatas).

Šiuo metu Radviliškio gamykloje dirba 80 darbuotojų, nors staklių metalui apdirbti ir įvairioms operacijoms atlikti joje keliasdešimt kartų daugiau, mat išsaugota visa dar tarybiniais laikais sukomplektuota įranga, įsigytos ir kelios naujos staklės. Radviliškyje 45 m. pradirbusio ilgamečio gamyklos vadovo Jono Žėko (Anapilin išėjusio 2015 m.) pastangomis, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje gamykla išvengė pardavimo ir išdraskymo. „Nors gamyklą ir stakles pirkti norėjo ne vienos šalies pirkėjai, tiesa, pusvelčiui, bet vadovas laikėsi nuostatos, kad gamybinė įmonė privalo išsilaikyti, jei ją protingai valdai ir organizuoji darbą", - pasakoja Daiva. Ji neabejoja, kad tik principingo vadovo ir jo sūnaus Artūro, kuris ėmėsi pardavimų, pastangomis ir bendromis jėgomis pavyko išsaugoti pačią gamyklą ir geriausių specialistų branduolį. Neatsitiktinai dar ir dabar pagrindą sudaro vyresnės kartos darbuotojai, kurių amžiaus vidurkis 50 m. Kai kurių gamykloje dirbančių darbuotojų stažas siekia net 40 metų.

„Vertiname specialistus ir stengiamės išlaikyti juos įmonėje, juk žinios, kompetencija ir įgūdžiai yra svarbiausia. Jei nebus žmogaus, nebus nei gamybos, nei projektų. Tiesa, norėtųsi ir jau bandome į veiklą įtraukti daugiau jaunimo, juolab kad plečiame eksporto apimtis", - pastebi gamyklos direktorė. Jos žodžiais, entuziastingas ir naujai informacijai imlus jaunimas įmonėje ypač laukiamas. „Rasti reikiamą specialistą darosi vis sunkiau. Pavyzdžiui, misija neįmanoma rasti kompetentingą projektuotoją-konstruktorių, nors universitetus baigia krūva jaunuolių. O staklių prižiūrėtojų, tekintojų - ko gero, šiais laikais niekas net nerengia. Tad išeitis viena - imti dirbti norintį jaunuolį, statyti jį prie vyresnio darbuotojo ir mokyti", - kalba vadovė.

Jai pritaria ir A. Žėkas, pabrėždamas, kad ypač vertinami universalūs, t. y. galintys kelis darbus ar operacijas atlikti darbuotojai. „Pereinamuoju laikotarpiu, mažinant etatus, išliko tik tie darbuotojai, kurie išmoko atlikti kelis darbus. Pas mus dirba nemažai žmonių, kurie lygiagrečiai turi dvi, tris ar net keturias profesijas, t. y. gali ir virinti, ir karpyti, ir tekinti, jei reikia, ir į surinkimo cechą nueiti. Labai džiaugiamės savo darbuotojais, todėl tęsiame tėvuko prieš 15 m. įvestą tradiciją dvidešimt metų mūsų įmonėje išdirbusiems ir į pensiją išeinantiems darbuotojams išmokėti vienų metų atlyginimą", - puoselėjama tradicija pasidžiaugia pašnekovas.

Jis neslepia, kad tenka iš aplinkinių visokių minčių ir pasiūlymų išgirsti. „Ne vienas pataria viską versti ir naujomis akimis į verslą pažvelgti. Bet mes turime stuburą ir esame storą odą per tiek dešimtmečių užsiauginę, tad lengvai mūsų nepastumsi. Kai dirba žmonės, perversmo per dieną nepadarysi ir drastiškais šuoliais per gyvenimą nenubėgsi. Užtat nuolat galvojame, ką daryti, kad žmonės europėtų, kad nenorėtų išvykti dirbti į užsienį, kad ir Lietuvoje jaustųsi tikri europiečiai", - mintimis dalijasi Artūras Žėkas.