Agroverslo plėtrai prireikus papildomų lėšų, dažnai pasitelkiami išoriniai finansavimo šaltiniai - kredito įstaigos, investuotojai. Tačiau išoriniai šaltiniai neša ne tik naudą, bet ir susiję su papildomais įsipareigojimais bei apribojimais, kuriuos privalu įvertinti.

Dažniausi agroversle naudojami finansavimo lėšų kaupimo būdai yra kredito ar paskolų sutarčių su kredito įstaigomis sudarymas ir trečiųjų asmenų investicijų pritraukimas. Pirmasis būdas aktualus pavieniams ūkininkams, neturintiems juridinio asmens statuso (įregistravus ūkininko ūkį), ir juridiniams asmenims (žemės ūkio bendrovėms, kooperatyvams). Norint gauti finansavimą, sudaroma kredito ar paskolos sutartis, drauge prisiimami konkretūs įsipareigojimai kredito įstaigai. Kredito ar paskolos sutartimi paprastai siekiama gauti apyvartinių lėšų ar įsigyti konkretų dalyką - nusipirkti žemės ūkio technikos, pastatyti statinį, įrengti objektą ir pan. Paprastai reikalaujama, kad agroverslas dalį lėšų, reikalingų minėtiems dalykams įsigyti, padengtų pats, t. y. suteikiamas tik dalinis finansavimas. Be to, kredito įstaiga, skolindama lėšas, dažnai reikalauja papildomo turto įkeitimo. Įkeičiamu turtu gali būti įsigyjamas ar agroverslui nuosavybės teise priklausantis turtas (pavyzdžiui, žemės sklypai).

Reikia turėti galvoje, kad, įkeičiant papildomą turtą, reikia atlikti turto vertinimą. Labai svarbu, kad turto vertinimas būtų atliktas profesionaliai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasitaikę ginčų, kai kredito įstaiga ginčijo netinkamai atliktą turto vertinimą teigdama, kad turtą vertinant nustatyta įkeičiamo turto kaina yra gerokai didesnė nei rinkos kaina. Nustačius, kad klaidingas turto vertinimas buvo atliktas agroverslo ir turto vertintojo susitarimu, kiltų jų atsakomybė atlyginti kredito įstaigai patirtą žalą. Taip pat reikėtų žinoti, kad įsipareigojimų nevykdymo atveju kredito įstaiga paskolos sumą su priklausančiomis palūkanomis bei delspinigiais pirmiausia turi teisę išieškoti iš įkeisto turto. Pradėti išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą kredito įstaiga galės, gavusi notaro vykdomąjį įrašą, t. y. jai nereikės kreiptis į teismą dėl skolos sumos priteisimo.

Trečiųjų asmenų investicijų pritraukimo agroversle dažniausiai siekia juridiniai asmenys. Šiuo atveju finansavimą teikiančio investuotojo santykis su verslu yra kitoks - nėra prašoma įkeisti turto ar dalies investicijų skirti iš agroverslo lėšų. Tačiau tokie investuotojai dažnai savo interesus siekia apsaugoti, reikalaudami teisės dalyvauti verslo valdyme, sudaryti bendrovės dalyvių susitarimą, kuriame būtų aptartas verslo valdymas, strategija, sprendimų priėmimo, balsavimo tvarka, investuotojo pasitraukimo iš agroverslo sąlygos ir tvarka, kitų agroverslo dalyvių papildomos atsakomybės sąlygos. Taip investuotojas tampa bendrovės ar kooperatyvo pajininku, kuris turi realią įtaką bendrovės veiklai ir jos rezultatams, ir stebi, kad jo skirta investicija būtų panaudota sėkmingai. Sudarant tokius susitarimus, agroverslui reikėtų atidžiai įvertinti jų sąlygas. Pasitaiko, kad trokšdama investicijų bendrovė pasirašo sutartį, su ja išsamiai nesusipažinusi. Tai ateityje gali apsunkinti efektyviai valdyti agroverslą, o sutarties nesilaikymas gali sukelti asmeninę atsakomybę atlyginti investuotojo patirtus nuostolius.

Finansavimas ir ES parama

Sudarant finansavimo sandorį, yra būtina žinoti ES paramos administravimo sąlygas. Antai turtas, kuris buvo įsigytas ar yra įsigyjamas naudojantis Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, paprastai gali būti įkeistas tik gavus institucijos, kuri administruoja paramą (pvz., Nacionalinės mokėjimo agentūros), sutikimą. Nesilaikantiems šio reikalavimo gali būti skiriama sankcija ir mažinama ES paramos lėšų suma. Taigi, rizikuojama susidurti su finansinėmis problemomis, kadangi nekompensuotą turto įsigijimo kainą taip pat tektų grąžinti savo lėšomis. Aptariant tokį atvejį, svarbi Lietuvos teismų praktika, kai buvo sprendžiami ginčai, ar kredito įstaiga (ir visi kiti kreditoriai) turi teisę reikalauti turto, kuris buvo įgytas pasinaudojant ES parama. Praktikoje paramos administratorius siekdavo numatyti, kad iš tokio turto (nors ir priklausančio agroverslui nuosavybės teise) išieškojimas būtų negalimas. Vis dėlto teismai sprendė, kad kredito įstaigos ir kiti kreditoriai turi teisę išieškojimą nukreipti ir į turtą, įsigytą panaudojant ES struktūrinių fondų paramą.

Kitas svarbus dalykas - sudarant finansavimo sandorius būtina laikytis ne tik sudarytos sutarties sąlygų, bet ir paramos skyrimo taisyklių. Paprastai, siekiant pasinaudoti europine parama, pavyzdžiui, įsigyjant tam tikrą žemės ūkio techniką, privaloma paskelbti pirkimo konkursą ar vykdyti tiekėjų apklausą. Skelbiant konkursą, tiekėjams privaloma nurodyti konkrečias pirkimo sąlygas bei atsiskaitymo terminus, kuriuos vėliau draudžiama keisti. Jeigu sąlygos bus pakeistos, gali būti skiriama 25 ar net 100 proc. paramos sumažinimo sankcija. Todėl jei technikos ar kito turto įsigijimas yra finansuojamas kredito įstaigos, svarbu veiksmus koordinuoti taip, kad kredito įstaiga kainą už įsigyjamą turtą sumokėtų laikydamasi viešojo pirkimo sąlygų. Iš teismų praktikos žinoma atvejų, kai ne pagal viešojo pirkimo tvarką atlikti mokėjimai sukėlė agroverslui problemų, nes NMA atsiskaitymą ne laiku pripažino viešojo pirkimo pažeidimu.

Naujas šaltinis - sutelktinis finansavimas

Lietuvos banko atlikto tyrimo duomenimis, bankai atmeta apie 40 proc. smulkiųjų ir vidutinių įmonių paraiškų paskoloms gauti (ES šis rodiklis siekia beveik 13 proc.); daugiau kaip 50 proc. Lietuvos namų ūkių santaupas laiko grynaisiais pinigais; stebimas didelis bankų dominavimas finansų rinkose (beveik 70 proc. visų ES verslo įsipareigojimų yra bankams). Dėl tokios situacijos problemų kyla ir agroverslui - bankai ar kredito unijos ne visada yra pasirengę finansuoti agroverslą (ypač naujai įsteigtą), finansavimo procesas užtrunka kelis mėnesius. Šias problemas turėtų padėti sumažinti 2016-ųjų pabaigoje įsigaliojęs Sutelktinio finansavimo įstatymas. Jis suteikia verslo subjektams galimybę finansavimo siekti dar vienu būdu. Sutelktinis finansavimas leidžia agroverslui pasiskolinti tiesiai iš gyventojų (kurie tiki konkretaus verslo sėkme), neprasidedant su kredito įstaigomis ar investuotojais, besitaikančiais į agroverslo kapitalą.

Sutelktinio finansavimo esmė - piniginės lėšos yra pasiskolinamos tiesiog iš pavienių, tarpusavyje nesusijusių privačių asmenų. Tai esminis sutelktinio finansavimo skirtumas nuo kredito įstaigos finansavimo. Sutelktinio finansavimo modelio veikėjus - asmenis, siekiančius finansavimo, ir finansuotojus (investuotojus) - suveda speciali interneto svetainė, vadinamoji sutelktinio finansavimo platforma. Sutelktinio finansavimo lėšos platformoje renkamos taip:

• asmuo, siekiantis finansavimo, sutelktinio finansavimo platformoje paskelbia apie savo projektą. Tarkime, ūkininkas, kuris siekia atnaujinti turimą žemės ūkio techniką ir pageidauja įsigyti naują javų nuėmimo kombainą, sutelktinio finansavimo interneto platformoje užpildo paraišką bei nurodo jos tikslą - naujo konkretaus javų nuėmimo kombaino įsigijimą. Drauge nurodoma piniginių lėšų suma, reikalinga technikai įsigyti, finansuotojams teksiančios palūkanos, paskolos grąžinimo terminas ir kitos sąlygos;
• finansuotojai (investuotojai) su platformoje paskelbtu projektu gali susipažinti ir jį įvertinti. Nusprendę jį finansuoti, skolina pačių pasirinktą pinigų sumą. Tai gali būti 5, 10, 100, 500 eurų ar kita suma;
• jeigu per projekte numatytą terminą (paprastai kelių dienų ar savaičių) surenkama visa jam įgyvendinti reikalinga suma, laikoma, kad projektas sulaukė finansuotojų palaikymo ir surinkta suma perduodama finansavimo siekiančiam asmeniui. Perdavus finansavimo lėšas bei sudarius finansavimo sutartį, tokiam asmeniui kyla įsipareigojimai pasiskolintą sumą grąžinti, mokėti palūkanas bei vykdyti kitas pareigas.

Sutelktinio finansavimo atveju reikalavimai dėl verslo mokumo ir sugebėjimo įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus taip pat yra taikomi, tačiau finansuotojai šiuos reikalavimus gali vertinti ne taip konservatyviai, kaip bankai. Pavyzdžiui, naujai ūkį įsteigęs ir jaunojo ūkininko paramą planuojantis gauti asmuo gali sulaukti iš banko neigiamo atsakymo dėl finansavimo. O privatus asmuo, įžvelgiantis ūkininko perspektyvą, įvertinęs gautinas ES paramos lėšas, gali nuspręsti šį verslą paremti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ūkininkas, kuris veikia kaip fizinis asmuo, tačiau finansavimo sandorį sudaro ūkinės veiklos tikslais, yra laikomas verslininku, kuriam, palyginti su kitais fiziniais asmenimis, keliami aukštesni rūpestingumo, atidumo standartai bei netaikomos nuostatos, susijusios su vartotojų apsauga. Todėl, prieš sudarant kredito ar paskolos sutartį vykdomos žemės ūkio veiklos tikslais, investicijų pritraukimo sutartį ar nusprendus lėšas pritraukti per sutelktinio finansavimo platformą, patartina nuodugniai įvertinti finansavimo sąlygas. Jeigu yra neaiškumų, būtina juos išsiaiškinti dar iki pasirašant sutartis. Kilus ginčui sutarties vykdymo metu, agroverslas vargiai galės teisintis aplinkybe, kad prieš sutarties sudarymą jam ne visos nuostatos buvo aiškios, ir tikėtis, kad ginče į tai bus atsižvelgta. Aplaidumas dėl sutarties turinio agroverslui vėliau gali virsti nemažais nuostoliais.