Stiebalūžė - žiemkenčių liga, nuo kurios saugotis reikia jau ankstyvą pavasarį. LAMMC Žemdirbystės institute vykdytų tyrimų duomenimis, ši pašaknio liga išplinta beveik visuose žieminių javų pasėliuose. Nelygu metai, pažeistų stiebų kiekis pasėlyje gali siekti 30-40 procentų.

Pakankamai šiltas ir gausus kritulių 2016-ųjų metų ruduo, deja, buvo palankus ankstyvajai stiebalūžės infekcijai, ypač atsėliuotuose ir ankstyvos sėjos pasėliuose. Tačiau kiek ši liga išplis, didžiąja dalimi priklausys nuo oro sąlygų ateinantį pavasarį, kovą ir balandį.

Ligą sukelia du grybai

Javų stiebalūžę sukelia du grybai: Oculimacula yallundae ir Oculimacula acuformis. Šių patogenų sukelti simptomai ant augalų vizualiai nesiskiria, tačiau skiriasi jų specializacija, patogenezė, kolonijų morfologija ir jautrumas fungicidams.

O. yallundae yra labiau specializuotas kviečių stiebalūžės sukėlėjas, dažnai įvardijamas kaip W (kvietinis) tipas, tačiau gali pažeisti ir kitus miglinius augalus. O. acuformis vienodai pažeidžia kviečius, rugius ir miežius, įvardijamas kaip R (ruginis) tipas.

Pradinis stiebalūžės infekcijos šaltinis yra nelytinės grybo sporos (konidijos), vėsiu ir drėgnu oru susiformavusios ant infekuotų augalų liekanų. Sukėlėjo sankaupos ypač gausios, kai sėjomainoje auginama daug varpinių javų arba kai javai auginami varputėtose dirvose. Oculimacula spp. gerai išsilaiko ir išlieka gyvybingas net giliai užartose užpernykščių šiaudų liekanose. Stiebalūžei plisti didelę įtaką daro meteorologinės sąlygos, tačiau plitimo riziką lemia ir daugelis kitų veiksnių - sėjos laikas, dirvožemio tipas, dirvos dirbimo būdas, sėjomaina.

Stiebalūžės žala

Prasidėjus infekcijai, ant augalų pamato dar krūmijimosi metu arba bamblėjimo pradžioje pastebima parudavusi lapamakštė su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau, infekcijai perėjus į stiebą, ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių pailgų, tamsesniu apvadu apjuostų dėmių, kurių viduryje formuojasi juodi smulkūs skleročiai - grybo mikroskleročiai.

Ties pažeidimo vieta stiebo viduje formuojasi šviesiai pilkšva grybiena. Išskiriami grybo fermentai pamažu suardo stiebo audiniuose esančią apytakos sistemą, sutrikdoma vandens ir maisto medžiagų apykaita, viršutinės augalo dalys nepakankamai aprūpinamos maisto medžiagomis, prasideda priešlaikinis senėjimas, gali išsivystyti baltavarpiškumas. Grūdai būna smulkūs, ne visai prisipildę, dažnai per vėjuotus ar lietingus orus tokie augalai ties pažeidimo vieta nulinksta arba nulūžta.

Stiebalūžės infekcijai kritinė stadija yra augalų bamblėjimo tarpsniu (BBCH 30-32), kai grybas skverbiasi per dengiamąsias lapamakštes iki stiebo. Tačiau, augalams vystantis ir pažeistoms lapamakštėms nudžiūvus, grybai įsikurti ant stiebo negali. Stiebalūžės infekcija brandos tarpsniu būna stipriausia, kai grybai prasiskverbia per visas dengiamąsias lapamakštes iki jos nudžiūsta.

Javų derliaus nuostoliai tiesiogiai priklauso nuo ligos intensyvumo ir gali siekti nuo 10 iki 30 proc., o susmulkėję augalų grūdai yra pagrindinis ligos žalingumo parametras. Per LAMMC Žemdirbystės institute vykdytus tyrimus buvo nustatyta stiebalūžės pažeidimo intensyvumo įtaka trijų žieminių kviečių veislių (Ada, Mulan ir Tukan) derlingumo komponentams - varpos grūdų masei ir 1 000 grūdų masei (TGM).

Tyrimų duomenimis, vidutiniškai pažeistų augalų varpos grūdų masė sumažėjo 34,4 proc., smarkiai pažeistų - 44,8 proc., TGM - atitinkamai 30,9 ir 38,1 procento. Stiebalūžės žalingumas to paties pažeidimo intensyvumo skirtingų žieminių kviečių veislių augalams buvo nevienodas, todėl galima teigti, kad grūdų derliaus nuostoliai nuo stiebalūžės, be aplinkos veiksnių poveikio, gali priklausyti ir nuo javų veislės.

Kaip apsaugoti javus nuo šios ligos

Šios ligos kontrolė yra komplikuota, kadangi ligos sukėlėjai nevienodai jautrūs fungicidams. Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje Europos šalių stebimas apsaugai nuo stiebalūžės naudoto prochlorazo efektyvumo sumažėjimas. Tyrimais įrodyta, kad šiai veikliajai medžiagai ruginis O. acuformis yra mažiau jautrus, todėl apsauga nuo šios javų ligos nepakankama. Vizualiai ir be papildomų analizių sunku nustatyti, kuri grybo rūšis vyrauja pasėlyje.

Naudojant molekulinį Tikrojo laiko polimerazės grandininės reakcijos (TL PGR) metodą, kuris yra pagrįstas grybo DNR kiekybiniu įvertinimu, 2010-2012 metais LAMMC Žemdirbystės institute buvo atlikta Oculimacula spp. rūšinė analizė Lietuvos žieminių kviečių, kvietrugių ir rugių pasėliuose. Tyrimai parodė, kad daugumoje žieminių javų pasėlių aiškiai vyraujantis buvo O. acuformis. Didesni šio grybo DNR kiekiai buvo nustatyti visuose tirtuose žieminių rugių pasėliuose. Tik 7 atvejais iš 40 tirtų žieminių kviečių pasėlių Oculimacula spp. populiacijoje vyravo O. yallundae ir tik 2 atvejais iš 27 buvo nustatytas daugiau negu dvigubai didesnis O. yallundae DNR kiekis kvietrugių pasėlių ėminiuose.

Apie Lietuvoje auginamų žieminių kviečių veislių atsparumą stiebalūžei informacijos beveik nėra. Todėl, siekiant, kad pasėliuose liga smarkiai neišplistų, remiantis integruotos augalų apsaugos principais, visų pirma, vertėtų įvertinti jau anksčiau minėtus pagrindinius rizikos veiksnius.

Vienas svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos stiebalūžei plisti, yra meteorologinės sąlygos. Patogenų sporuliacijai būtina drėgmė, nes konidijos formuojasi tik ant įmirkusių šiaudų 1-20 °C temperatūros ribose, tačiau optimali temperatūra yra 5 °C šilumos. Pasėlyje konidijos plinta lietaus lašais nedideliu atstumu nuo infekcijos šaltinio spalį-liepą, tačiau intensyviausiai - kovą ir balandį. Net trumpas lietus, intensyvesnis negu 0,2 mm per valandą, gali paskleisti konidijas, kurių kitas lietus jau nebenuplauna.

Augalų apsikrėtimą stiebalūže labiau lemia lietingų dienų skaičiaus negu konidijų kiekis ir augalų amžius. Tai patvirtina ir Žemdirbystės institute vykdytų tyrimų duomenys. Koreliacinė-regresinė duomenų analizė parodė, kad kritulių kiekis rudens ir pavasario periodu iki žieminių kviečių antrojo bamblio (BBCH 32) tarpsnio (iki gegužės 15 d.) turėjo esminės įtakos stiebalūžei išplisti. Koreliacinė- regresinė analizė išryškino, kad tarp minėtų rodiklių yra stiprus esminis koreliacinis ryšys r = 0,789 (P ≤ 0,001). Koreliacinis ryšys tarp lietingų dienų skaičiaus (≥ 1 mm) vasaros periodu ir ligos intensyvumo taip pat buvo esminis r = 0,509 (P ≤ 0,05).

Dažnai ankstyvą pavasarį įvertinus pasėlį, aptinkama nemažai augalų su būdingais stiebalūžei pažeidimais ant dengiamųjų lapamakščių. Tačiau vėliau, nusistovėjus sausiems orams, smarkesnio ligos išplitimo galima išvengti, kadangi, nudžiūvus dengiamiesiems lapamakščiams, infekcija nepereina į stiebą.

Kada padidėja ligos rizika

Žemdirbystės sistema yra reikšmingas pradinės infekcijos kiekio veiksnys, ypač ligų, kurių pradinė infekcija plinta mažu atstumu nuo augalų liekanų. Kiek stiebalūžės pažeistų šiaudų liks ant dirvos paviršiaus šalia jaunų augalų, tiesiogiai lemia dirvos dirbimo sistema. Intensyvinant žieminių kviečių auginimą, didėja ir stiebalūžės gausesnio išplitimo rizika. Stiebalūžės infekcijos rizika gerokai padidėja, kai priešsėlis yra negiminingas augalas, o priešsėlio priešsėlis - augalas šeimininkas: jo liekanų atarimas padidina pirminės infekcijos riziką.

Lietuvoje stiebalūžės išplitimo rizikos riba nėra nustatyta, o įvairiose šalyse nurodoma skirtingai. Chemines augalų apsaugos priemones tikslingiausia naudoti, kai bamblėjimo pradžioje pažeistų augalų skaičius pasėlyje yra 20-30 proc. ir laikosi palankios sąlygos ligai išplisti.

Stiebalūžę kontroliuoti galima naudojant nuo šios ligos veiksmingus fungicidus augalų bamblėjimo metu iki antro bamblio tarpsnio (BBCH 30-32). Vėliau, kai Oculimacula spp. nuo dengiamųjų lapalakščių pereina ant stiebo, fungicidų efektyvumas gerokai susilpnėja.

Lietuvoje yra ne vienas produktas, turintis poveikį stiebalūžei. Tai visa norma naudojamų metrafenono, protiokonazolo, fluksapiroksado, boskalido veikliųjų medžiagų turintys fungicidai. Dažnai ankstyvuoju augalų vystymosi periodu pasėliuose išplinta ir miltligė, todėl ekonominiu požiūriu labiau apsimoka naudoti fungicidus, kurių sudėtyje yra nuo abiejų ligų veiksmingų veikliųjų medžiagų.