Galvijų jauniklių virškinamojo trakto ligos - opi ūkių problema. Lietuvoje tai yra vieni dažniausių veterinarijos gydytojų diagnozuojamų galvijų susirgimų.

Tyrimų duomenys rodo, kad apie 40 proc. registruotų galvijų sveikatos problemų yra virškinamojo trakto ligos, labiausiai būdingos veršeliams. Gaištamumas nuo virškinamojo trakto ligų taip pat yra pakankamai didelis: daugiau kaip pusė visų registruotų gaišimų - virškinamojo trakto ligų padarinys. Veterinarijos gydytojai praktikai ne visada turi galimybių patikslinti prieauglio virškinamojo trakto ligų diagnozę laboratoriniais metodais. Dažnai šios ligos laikomos neužkrečiamomis, nors daugelyje pasaulio šalių nustatyta, kad veršelių viduriavimą sukelia rotavirusai ir koronavirusai, E. coli bakterijos arba mišri šių patogenų infekcija. Rečiau pasitaiko parvo- ir kitų virusų sukelti enteritai. Veršeliai serga ypač sunkiai, jei virusinį enteritą komplikuoja enteropatogeninės E. coli ar Clostridium perfringens bakterijos, patogeniniai pirmuonys.

Lietuvoje daugelis veršelių enteritu perserga iki 1 mėn. amžiaus, nors serga ir vyresni galvijai. Veršelių enteritams būdinga tai, kad, netaikant jokių profilaktinių priemonių, tame pačiame tvarte gyvuliai serga nuolat. Ūkiuose, kur blogos zoohigieninės sąlygos ir prasta galvijų priežiūra, sergamumas siekia 100 procentų.

Virusiniai susirgimai

Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad virusiniu enteritu veršeliai dažniausiai serga žiemą ir pavasarį, tačiau kai kuriuose ūkiuose tokie susirgimai pasireiškia ir vasarą. Taip pat pastebėta, kad pirmaveršių karvių veršeliai serga dažniau ir sunkiau. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra sergantys gyvuliai, išskiriantys virusus su išmatomis. Jaunikliai apsikrečia per burną, žįsdami užterštus spenius, gerdami pieną ar kontaktuodami su kitais sergančiais gyvuliais. Užkratą gali pernešti aptarnaujantis personalas ar kitų rūšių gyvūnai, pavyzdžiui, jauni šunys.

Rotavirusais (RV) gali apsikrėsti visų rūšių žemės ūkio gyvuliai ir kiti žinduoliai bei paukščiai, tačiau klinikiniai ligos simptomai dažniausia pasireiškia jaunikliams. Lietuvoje daugelis veršelių RV enteritu perserga nuo 2 iki 15 dienų amžiaus. Vidutinis viduriuojančio veršelio amžius yra apie 7 dienos.

RV enteritas gali pasireikšti ir vyresniems gyvuliams. Šiuo atveju ligos simptomai būna ne tokie ryškūs ar jų visai nebūna. Rotavirusai, sukeliantys tiek naujagimių, tiek ir vyresnių negu 4 savaičių gyvulių enteritą, yra priskiriami didelio virulentiškumo padermėms. LSMU Veterinarijos akademijoje atlikti tyrimai atskleidė, kad Lietuvoje RV nustatomi ir vyresniems nei 4 savaičių sveikiems veršeliams. Galima teigti, kad tirtuose ūkiuose cirkuliuoja nedidelio virulentiškumo RV, tačiau kliniškai sveiki veršeliai, išskiriantys virusus su fekalijomis, yra svarbus užkrato šaltinis.

Koronavirusiniu (KV) enteritu serga šiek tiek vyresni veršeliai (1-3 savaičių amžiaus). Kai gyvuliai laikomi blogomis sąlygomis, serga nuo 15 iki 43 proc. veršelių, tačiau jei infekcija nekomplikuota kitais sukėlėjais, gaišta iki 10 proc. sergančių veršelių. Kaip ir RV enterito atveju, ligai būdingas sezoniškumas ir dauguma veršelių serga tvartiniu periodu, ypač žiemą ir pavasarį. Koronavirusai taip pat yra vadinamosios „žiemos dizenterijos", kuri pasireiškia melžiamų karvių ir penimų galvijų viduriavimu bei primilžio sumažėjimu, sukėlėjai. Koronavirusai pasižymi ir dar viena savybe: patekę į veršelio kvėpavimo takus, gali sukelti įvairaus amžiaus veršelių viršutinių kvėpavimo takų uždegimą. Šiuo atveju liga dažniausia būna subklinikinė, bet kartais pastebimi neryškūs viršutinių kvėpavimo takų uždegimo simptomai. Kvėpavimo takų KV infekcijos forma būdinga 2-16 savaičių amžiaus veršeliams ir greitai praeina negydoma.

Galvijų virusinės diarėjos sukėlėjas - Flaviviridae šeimos Pestivirus genties virusai (GVDV). Tai - vieni labiausiai pasaulio galvijų populiacijoje paplitusių patogenų, sukeliantys žymius ekonominius nuostolius. Šiai ligai yra būdinga ūmi ar lėtinė eiga, persistentinė viremija, vaisiaus užsikrėtimas ir apsigimimai, abortai, pavienių galvijų viduriavimas ir gleivinių išopėjimas.

Vis dėlto po užsikrėtimo GVDV dažniausiai pastebimas ligos požymis - ankstyvasis karvių abortas ir pieningumo sumažėjimas. Viduriavimai dėl šių virusų poveikio pasitaiko retokai, todėl oficialus ligos pavadinimas yra klaidinantis. GVD virusai pereina placentos barjerą ir užkrečia besivystantį vaisių. Jeigu jis išgyvena, atvedamas pastoviai infekuotas (PI) veršelis - virusų nešiotojas. Pagrindinis virusų plitimo šaltinis bandoje ir tarp bandų yra PI veršeliai. Dėl pažeistos imuninės sistemos tokie gyvuliai lėčiau auga ir dažniau serga.

Kadangi GVDV infekcijai būdinga klinikinių formų įvairovė, galima manyti,kad šis susirgimas dažniausiai lieka nepastebėtas, patirti nuostoliai priskiriami kitoms ligoms. Dėl sudėtingos patogenezės ir klinikinių požymių įvairovės GVDV infekcija nustatoma laboratoriniais tyrimo metodais. Įprastinė GVDV infekcijos laboratorinė diagnostika atliekama, nustatant virusų antigeną ar nukleorūgštis kraujo ir organų mėginiuose. Virusų paplitimui įvertinti tiriami specifiniai antikūnai kraujo serume.

Bakterinės kilmės enteritai

Be virusų, viduriavimą naujagimiams veršeliams dažnai sukelia bakterijos: E. coli, Cl. perfringens ir kiti patogenai.

Kolibakteriozė - daugelyje valstybių išplitusi liga, sukeliama E. coli bakterijų. Ja serga įvairių žinduolių rūšių prieauglis ir paukščiai. Sergantiems ūmia arba lėtine kolibakterioze prasideda enteritas, enterotoksemija ir enterokolitas, pasireiškiantys viduriavimu. Rečiau nustatoma septinė ligos forma, kai bakterijos patenka į kraują ir pasklinda po visą organizmą. Negydomi gaišta iki 80 proc. veršelių. LSMU Veterinarijos akademijoje ir Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute atlikti darbai parodė, kad patogeninės E. coli padermės paplitusios daugelyje Lietuvos ūkių. Taip pat nustatyta, kad Lietuvoje veršeliai E. coli enteritu sirgo nuo 1 iki 30 dienų amžiaus.

Kita pavojinga jaunų veršelių infekcinė liga - Cl. perfringens sukeltas virškinamojo trakto susirgimas (klostridiozė). Ligai būdinga enterotoksemija, viduriavimas, silpnumas ir staigus gaišimas. Cl. perfringens infekcijai jautrūs vyresni nei 2 savaičių veršeliai. Liga Lietuvoje mažai tirta, nepavyko aptikti lietuviškų publikacijų šia tema, o pavieniai duomenys pateikti tik VMVT ataskaitose.

Potencialus bakterinių žarnyno infekcijų šaltinis gali būti ir nekokybiški pašarai. Lietuvoje iš pašarų ir jų žaliavų išskiriamos salmonelių kultūros (0,9 proc.), patogeninės ešerichijos (0,9 proc.) ir klostridijos (0,6 proc.).

Pirmuonių sukeltos ligos

Eimeria ir Cryptosporidium pirmuonys yra labai paplitę ir visame pasaulyje lemia galvijų sveikatos problemas. Lietuvoje situacija dėl šių patogenų nėra išsamiai tirta, tačiau nustatytas atskirų pirmuonių rūšių paplitimas ir invazijos intensyvumas pagal gyvulio amžių. Daugelyje tirtų galvijų bandų randama tiek eimerijų, tiek ir kriptosporidijų. Cryptosporidium tolygiai paplitusios įvairaus amžiaus grupėse, nors šie pirmuonys pavojingi ir enteritą dažniau sukelia iki 3 savaičių amžiaus veršeliams. Eimerijų dažniausiai randama vyresnių negu 4 savaičių galvijų fekalijų mėginiuose.

Pagrindiniai galvijų infekcinės kilmės enteritų požymiai

• Virusinės kilmės enteritui būdingos skystos ir gausios gelsvos fekalijos ir dehidratacija.
• Jei ligos priežastis E. coli bakterijos, veršeliai gali gaišti staiga dėl septicemijos, išgyvenę veršeliai pradeda viduriuoti vandeningomis gelsvomis fekalijomis.
• Jei ligą sukelia klostridijos, veršeliui labai skauda pilvą, jis stovi susikūprinęs, spardo pilvą užpakalinėmis kojomis, mykia, vėliau ima viduriuoti skystomis putotomis fekalijomis.
• Parazitinių pirmuonių infekcijos atveju veršeliai dažniausiai kelias dienas ar net savaites viduriuoja rusvomis ar žalsvomis gleivėtomis išmatomis su kraujo pėdsakais, liesėja ir silpsta.

Paprastai veterinarijos gydytojai diagnozę patikslina mėginius nusiuntę į laboratoriją. Tyrimus gali atlikti ir pats veterinarijos gydytojas, naudodamas greituosius testus.

Viduriuojantiems veršeliams būtina duoti pakankamai skysčių. Veterinarijos vaistinėse galima įsigyti vadinamųjų rehidratuojančių tirpalų. Paprastai rekomenduojama per dieną sugirdyti iki 4 l tirpalų. Yra nustatyta, kad sergantis veršelis pasisavina apie 40-50 proc. skysčių, todėl gydymo pradžioje fekalijos pasidaro dar skystesnės ir jis viduriuoja dažniau. Tai labai gąsdina gyvulių prižiūrėtojus, tačiau reikia žinoti, kad veršelio sveikata tuo pačiu metu gerėja.

Mišria infekcija sergančių veršelių klinikiniai požymiai gali būti nespecifiniai ir sunkiai diferencijuojami. Taip pat reikia turėti galvoje, kad dėl mišrios infekcijos veršeliai serga gerokai sunkesne ligos forma. Gausiai ir ilgai viduriuojantiems veršeliams nustatomas ne tik skysčių trūkumas (dehidratacija), bet ir acidozė bei hipoglikemija. Taip sergančių veršelių būna vėsus snukis, jie eina tik pavaryti, silpnas žindimo refleksas. Ligai progresuojant, veršeliai pasidaro apatiški, nenoriai keliasi ar visai nesikelia, nėra žindimo reflekso, šaltas snukis. Tokiu atveju būtina veterinarijos gydytojo pagalba, nes intraveninė terapija (lašelinė) yra vienintelis būdas padėti veršeliui.

Kaip apsaugoti veršelius?

Užkrečiamųjų ligų sukėlėjai per burną į veršelio organizmą patenka jau pirmomis valandomis po gimimo. Tačiau užkratas, patekęs į veršelio žarnyną, tik po 7-12 parų sukelia imuninį atsaką. Kadangi toks imuninis atsakas susidaro pavėluotai, jis negali veršelių apsaugoti nuo čia aprašytų ligų. Dėl šios priežasties naujagimiai veršeliai nuo užkrečiamųjų ligų apsisaugo su krekenomis įgavę pasyvų imunitetą. Karvės krekenose yra daug IgG1 klasės imunoglobulinų, kurie į pieno liaukas patenka iš kraujo serumo. Šios klasės galvijų imunoglobulinai yra atsparūs virškinimo fermentams. Pirmosiomis gyvenimo valandomis į veršelio žarnyną patekę imunoglobulinai rezorbuojami į kraują, dalis jų lieka žarnų spindyje ir taip apsaugo veršelius nuo apsikrėtimo patologiniais mikroorganizmais. Nors nuo pagrindinių enterito sukėlėjų (rota- ir koronavirusų bei E. coli bakterijų) naudojamos vakcinos, tačiau patys veršeliai nevakcinuojami. Vakcinos nuo enteritų yra skiriamos karvėms, kurios po vakcinacijos imunitetą veršeliams perduoda su krekenomis. Todėl labai efektyvi veršelių enteritų profilaktikos priemonė yra tinkamas krekenų girdymas.

Negalima pamiršti, kad naujagimiai veršeliai yra jautrūs žemos oro temperatūros poveikiui. Šaltą žiemą, esant blogam tvarto mikroklimatui, jų kūno temperatūra gali greitai sumažėti iki pavojingos ribos. Toks patologinis veršelių kūno temperatūros sumažėjimas vadinamas hipotermija arba šalčio stresu. Dėl hipotermijos sutrinka krekenų imunoglobulinų pasisavinimas, pakinta veršelių medžiagų apykaita: visų pirma, sumažėja kraujyje gliukozės ir padaugėja kortikosteroidinių hormonų. Hipotermiški veršeliai tampa imlūs ligoms, dažnai ligas sukelia net mažai patogeniški mikroorganizmai. Pavojinga aplinkos temperatūra jauniems veršeliams laikoma žemesnė negu -7 ^oC. Tačiau veršelių hipotermija gali išsivystyti ir esant aukštesnei temperatūrai, ypač jei tvartuose ar pastogėse būna drėgnas oras, skersvėjis, šlapias ir plonas pakratas.

Kadangi veršelių ligas sukelia įvairūs infekciniai agentai ar jų asociacijos, didelį dėmesį reikėtų skirti ne tik vakcinacijai, bet ir bendroms zoohigieninėms priemonėms, nes tik kompleksinė profilaktika duoda gerus rezultatus mažinant nuostolius, patiriamus dėl infekcinės kilmės veršelių enteritų.