Dar tik dvidešimt trečius metus skaičiuojantis jaunas ūkininkas Vygandas Januška darbo įgūdžiais, sukaupta patirtimi ir praktinėmis žiniomis galėtų pranokti daugelį vyresniųjų kolegų. Kaip sėdo vaikinukas už traktoriaus vairo vos sulaukęs dvylikos metų amžiaus, taip ir neatsitraukė nuo žemės ūkio darbų: iš pradžių plušėjo tėvų ūkyje, o nuo 2013-ųjų vasario įkūrė savąjį. Vygando vizija - ekologiškas, moderniai sutvarkytas 400 mėsinių galvijų ūkis.

Šeimoje Vygandas - jauniausias iš trijų brolių. Nuo pat mažens jis žinojo, kad bus ūkininkas. Kai vyresnėliai išvažiavo mokytis, teko jaunėliui ūkio darbų imtis. „Kaip sėdau nuo dvylikos metų už traktoriaus vairo, taip ir tęsiu. Patiko man žemdirbio darbas", - pasakoja Vygandas, ūkininkaujantis Dvarviečių kaime, Užvenčio seniūnijoje, Kelmės rajone. Baigęs mokyklą Vygandas norėjo studijuoti agronomiją, bet neturėjo išsilaikęs kai kurių reikalingų dalykų egzaminų, todėl pasirinko viešojo administravimo studijas Šiaulių universitete. Pirmus metus mokėsi dieninėse studijose, bet greitai suprato, kad nespės ir ūkyje tvarkytis, ir studijuoti, tad perėjo į tęstines studijas, dabar jis jau trečiakursis.

„Gal ir broliai šiek tiek pastūmėjo rinktis tokią specialybę, nes jie yra dirbę valstybės tarnautojais. Planuoju po bakalauro studijų stoti į Aleksandro Stulginskio universiteto magistrantūrą, - planais dalijasi jaunasis žemdirbys. - Nors negaliu tvirtinti, kad dabartinės studijos yra labai nutolusios nuo ūkio. Mokomės, kaip įvairius dokumentus formuoti, pildyti, labai įdomu pažvelgti į viską iš valstybės tarnautojo pusės, o ne iš ūkininko."

Vygandas šauniai tvarkosi ne tik ūkyje, bet ir asmeniniame gyvenime. Su sužadėtine Kristina jiedu šiemet planuoja atšokti vestuves ir įsikurti senoje giminaičių sodyboje, kurią ketina iš esmės renovuoti. Kristina ne vietinė, iš Tauragės; mergaitė atvažiuodavo į netoli Dvarviečių kaimo esančią Vaiguvą praleisti vasarų pas močiutę, čia jaunuoliai ir susipažino. Dabar Kristina Šiauliuose studijuoja buhalterinę apskaitą.

„Kristinai labai patinka ir gyvūnai, ir technika. Mes viską kartu dirbame. Aš vieną traktorių vairuoju, ji - kitą. Vasarą kartu pašarus ruošiame: ji grėbia, aš su presu presuoju, aš kraunu ritinius, ji su priekaba juos veža", - sužadėtinės darbštumu didžiuojasi Vygandas.

Vizijai įgyvendinti skirti treji metai

Savarankiško ūkininkavimo pradžią jaunas žemdirbys skaičiuoja nuo 2013 m. vasario, kai mama jam dovanojo 30 ha žemės ir 30 galvijų. Vos pradėjęs dirbti, spėjo pasinaudoti galimybe gauti paramą Jaunojo ūkininko įsikūrimui - galima sakyti, spėjo į paskutinį nuvažiuojančio traukinio vagoną įšokti. Nusipirko naują traktorių Claas vietoj seno Belarus. Vėliau parengė dar du ūkio modernizavimo projektus ir gerokai papildė technikos parką. Verslo planus rengė LŽŪKT Kelmės biuro specialistės Sandra Urbonienė ir Bronė Vaičiulienė, biure tvarkoma ir visa ūkio buhalterinė apskaita. „Buhalteriją būtina sutvarkyti idealiai, ypač tada, kai sieki ES paramos. Naujovės, įstatymai, poįstatyminiai aktai - konsultantai viską pirmi sužino ir mus informuoja", - teikiamomis paslaugomis patenkintas jaunas žemdirbys.

Kol kas turimos technikos užtenka, labiausiai reikia renovuoti fermą: pasikeisti stogą ir duris. Labai norėtųsi ir technikos angaro, nes Vygandui tiesiog širdį skauda, kai ji (naujutėlė!) kiaurus metus stovi lauke. Todėl dabar planuojama rengti dar vieną modernizavimo projektą būtent pastatams atnaujinti. Jei nepavyks gauti paramos, darbus vis tiek darys savo lėšomis.

Šiuo metu jaunojo ūkininko fermoje yra 100 galvijų - šarolė, limuzinų ir mišrūnų. Du gražuoliai veisliniai buliai - vienas šarolė, kitas limuzinas. Limuzinų veislės bulius jau dvejus metus „atidirbo", šį pavasarį dar padirbės ir jau bus parduodamas, nes prasidėtų kraujomaiša (apvaisintų savo vaikus). Šarolė bulius jaunesnis, kergimui pasitelktas tik vienus metus, tad dar dvejus metus galės darbuotis. Ūkyje kergiamos 15-18 mėnesių sulaukusios telyčaitės. Yra bandyta kergti ir jaunesnes, bet tada kildavo problemų - telyčios sunkiau veršiuodavosi, nes organizmas dar per jaunas, nepasiekęs reikiamos brandos.

„Limuzinų veislės bulius leidžiamas prie telyčių, nes limuzinų veršeliai būna mažesni ir pirmaveršės lengviau veršiuojasi. O šarolė bulius leidžiamas prie vyresnių karvių", - nusistovėjusią tvarką paaiškina ūkio šeimininkas. Tvarkomasi taip, kad karvės veršiuotųsi žiemos mėnesiais: nuo gruodžio iki kovo. Įvedus periodiškumą, paprasčiau sužiūrėti veršiavimusis, kur kas patogiau parduoti ir užaugintus gyvulius, nes jie beveik vienu metu pasiekia realizuojamą svorį.

„Kiek žinau, kiti ūkininkai neretai tvarkosi taip, kad karvės veršiuotųsi vėliau - maždaug balandį, gegužę. Paprastai taip daroma tada, kai neturima gero tvarto gyvuliams laikyti, o pašiūrėje naujagimiams veršeliams žiemą gali būti per šalta. Mūsų ferma šilta, todėl mums tas kriterijus neaktualus", - paaiškina Vygandas. Tvarte, kad būtų šilčiau, veršeliai laikomi ant gilaus kraiko. Nuo karvių jie atskiriami maždaug 7 mėnesių.

Jauno ūkininko vizija - plėstis iki 400 galvijų: kasmet parduoti 200 prieauglio ir pasilikti 200 karvių. Dabar ūkyje yra apie 60 karvių žindenių, o iš viso su prieaugliu - 100 galvų. Numatyta ūkio plėtra turėtų būti pasiekta per trejus metus. Dar bus pastatyta viena ferma atskirtoms nuo motinų telyčaitėms.

Šį pavasarį jaunasis ūkininkas nori pirkti 10 grynaveislių mėsinių telyčių - tiek pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles galima įsigyti iš neekologinio ūkio (10 proc. turimos bandos kiekio). Žinoma, jei pavyktų rasti grynaveislių ekologiškai užaugintų telyčių, jų įsigyjamas kiekis nebūtų ribojamas, tačiau rasti tokių gyvulių yra labai mažai galimybių.

Veršiavimasis - sunkus laikotarpis

Mėsinių galvijų šeimininkai labiausiai pririšti prie ūkio būna per veršiavimąsi, tenka kas kelias valandas kursuoti maršrutu namai-tvartas. Nuo tada, kai rado porą negyvų veršelių, Vygandas ir Kristina pradėjo atidžiau prižiūrėti jų gimimo procesą. Kai atvedimas sunkesnis, tenka ir kiaurą naktį prasėdėti.

„Praėjusių Kūčių naktį praleidome tvarte, nes veršelis gimė pirmą valandąnakties", - prisimena Kristina. Reikia gleives iš ką tik gimusio veršelio nosies išvalyti, pastatyti veršiuką ant kojų, privesti prie mamos pažįsti krekenų. Dažniausiai tenka padėti veršiuotis telyčioms, tam įsigytas ir veršelių traukimo aparatas. Senos, stambios karvės veršiuojasi lengviau. „Kiti mėsinių galvijų augintojai mane tikina, kad neina ir nežiūri, bet mums taip neišeina", - atvirai kalba Vygandas.

Vasarą prasideda ganiavos laikotarpis. Kartais išdykę veršeliai ima ir pralenda pro elektrinį aptvarą. Įkandin vieno tokio pabėgėlio ir kiti pradeda lįsti, paskui juos karvės pasileidžia - tada jos jau nežiūri, ar trenkia srovė, ar ne. Per vasarą kokie du trys tokie masiniai pabėgimai būna, bet greitai pavyksta gyvulius sugaudyti, toli jie nenueina. Tiesa, kartą buvo dešimt telyčių priklydusių iš kitos bandos, tuokart veterinarijos gydytojas pagal numerius surado jų šeimininką.

Beje, savo užaugintų jautukų mėsos Vygandas nevalgo. „Negaliu ir viskas, nuo mažens toks buvau. Tėvai nuo manęs slėpdavosi, kai norėdavo kokį gyvulį paskersti, nes griežtai protestuodavau. Dabar tėvai atsisakė auginti pieninius galvijus ir pradėjo veisti Lietuvos vištines žąsis - net pagalvoti negaliu, kad galėčiau kurią jų papjauti ir išsikepęs suvalgyti", - prisipažįsta Vygandas.

Pagrindinis penimų galvijų pašaras yra šienas ir javainis (mišinys su avižomis, vikiais, žirniais), karvių - šienas ir šienainis. Žinoma, geriausia ir pigiausia būtų ruošti silosą duobėje. Juolab kad tam yra visos sąlygos - ir reikalinga technika, ir vietos pakankamai. „Galvosiu, skaičiuosiu, gal taip tikrai pigiau išeitų pašarus paruošti", - žada ūkininkas.

Vertina specialistų patarimus

Vygandas turi 70 ha nuosavos žemės, o kartu su nuomojama žeme dirba apie 100 ha, grūdinius augalus augina 40 ha plote. Laisvos žemės dar labiau ūkiui plėsti aplinkui nėra, konkurencija didžiulė, mat Užvenčio apylinkėse dirba du stambūs ūkininkai.

Kol kas Vygando ūkis yra pereinamojo laikotarpio, o 2017-ųjų derlius jau turėtų būti tikras ekologiškas. Ekologinis ūkininkavimas išsiskiria specifiniais reikalavimais. „Kelmės biuro augalininkystės konsultantas Juozas Zaturskas išmokė taisyklingai pildyti ekologinio ūkio žurnalą. Iš jo gaunu ir labai naudingų patarimų dėl sėjomainos. Puiku, kai gali pasitarti su patyrusiu specialistu, nes daugiau nelabai ir žinočiau, iš kur tų žinių gauti. Mano mama grūdinių augalų nelabai augino", - pasakoja Vygandas.

Ekologiškų grūdų paklausa tikrai didelė, tačiau grūdų pardavimui faktiškai nelieka, mat visus užaugintus sunaudoja pašarams. Penimiems buliams per dieną duoda po 7-8 kg grūdų miltų, buliukams - po 3 kg per dieną. Kai veršeliai truputį paauga, karvės, kad greičiau atsigautų ir duotų daugiau pieno, irgi kasdien gauna šiek tiek miltų.

Kombaino Vygandas kol kas neturi, todėl javapjūtės darbams techniką samdo, bet ne visada sėkmingai. Štai ir pernai - vos ne 40 proc. grūdų liko lauke išbarstyta ir dėl kombainininko kaltės, ir dėl tinkamai nesureguliuotos technikos. Vygandas vis dažniau pagalvoja apie nuosavo kombaino įsigijimą, nes belaukiant, kol kas nors susimylės nukulti, orai ima ir subjūra. Nors grūdų paklausa didelė, bet javų plotų Vygandas plėsti neketina. „Nenoriu blaškytis - jei jau nusprendžiau, kad mano kryptis yra mėsinių galvijų auginimas, tai taip ir bus", - bent jau kol kas tvirtina ūkininkas.

Mokosi auginti žirnius, galvoja apie kukurūzus

Nauji augalai ūkyje - žirniai. „Mama gąsdino, kad žirniai mūsų žemėse neužaugs. Bet 2015-aisiais užaugo puikiai", - pasakoja Vygandas. Pernai, tiesa, buvo menkas derlius, bet dėl to ūkininkas kaltina save: nesuarė žemės iš rudens. Pavasarį suarta žemė labai greitai išdžiūvo, pasėjo žirnius jau į sausoką žemę ir dar neprivolavo. Kur drėgnesnės juostos buvo, ten žirniai šiaip ne taip sudygo, bet derlius buvo menkutis.

Pagrindinė kovos su piktžolėmis priemonė - akėjimas. Bet šis technologinis darbas nėra toks paprastas. „Dar tik mokomės akėti su ekologinėmis akėčiomis. Pernai pirmi metai jas išbandėme, atrodė labai sunku. Po truputį kaupsime patirtį ir bus vis lengviau", - viliasi žemdirbys.

Ekologinėmis akėčiomis akėjama praėjus kelioms dienoms po sėjos prieš sudygimą ir jau sudygę javai. Jei akėčių virbai bedygstantį grūdą ir paguldo, tai nieko baisaus, nes jo šaknelės jau būna gerai įkibusios į žemę, o štai dygstančias piktžoles virbai išrauna. Žiemojančios piktžolės, žinoma, jau turi būti sunaikintos žemės dirbimu.

Dar kartą galima akėti, kai augalai krūmijasi. „Mūsų ilgaamžis konsultantas a. a. Petras Pipiras vis sakydavo, kad žirnius reikia privoluoti jau sudygusius. Suguldyti žirniai vėliau atsistoja, bet daugiau nebegula - pasidaro atsparūs išgulimui. Žinoma, tai drąsus sprendimas, ne kiekvienas žemdirbys ryžtasi suvoluoti gražiai sudygusį lauką. Aš ir pats nesu išbandęs šio metodo praktikoje, bet vis knieti pabandyti", - sako J. Zaturskas. Konsultantas patikina, kad žirnių pabirų bijoti nereikia: jos sudygsta, bet per žiemą iššąla, ir dar praturtina žemę fosforo ir kalio.

Vis dėlto pagrindinis dalykas, neleidžiantis laukuose suvešėti piktžolėms,yra tinkama sėjomaina: rugiai, žirniai, miežiai, mišinys ir daugiametės žolės, kurios laikomos trejus metus, o ketvirtaisiais tas plotas suariamas ir viskas kartojama iš naujo.

Vygandas jau svarsto, kur ieškoti žirnių sėklų pavasariui. Ko gero, žirnių sėkla pastaraisiais metais yra labiausiai ieškoma ir ją sunkiausiai rasti. „Ne visi turi sąlygas nukultus žirnius iki sėjos išlaikyti, todėl sėklos deficitas išlieka, nors žirnių plotai ir sparčiai plečiasi", - paaiškina J. Zaturskas.

Galvijų pašarui ir sėjomainai paįvairinti labai praverstų ir pupos, bet pastarąsias ekologiniame ūkyje sunku auginti: viršūnės ilgai lieka nesubrandinusios ankščių ir nėra jokių priemonių tai brandai paspartinti. Pupos, kaip ir lubinai, dėl nevienodo nokimo geriau tinka chemizuotiems ūkiams. Vygandas galvoja auginti ir kukurūzus, iš kurių ruoštų silosą. Reikėtų sėti platesniais tarpueiliais, kadangi juos reikia vagoti. Tai vienintelis būdas sunaikinti piktžoles ekologiniuose kukurūzų pasėliuose.

Laukai tręšiami galvijų mėšlu. Daugiau jokių dirvos gerinimo priemonių nereikia, nors konsultantas J. Zaturskas siūlo išbandyti kalkinimą, kuris šiuose kraštuose duoda pastebimą efektą. Geriausia kalkinti pavasarį prieš sėją arba vasaros pabaigoje, nuėmus javų derlių. Pievas taip pat reikėtų kalkinti, tada jos būna produktyvesnės. Parūgštėjusią pievų žemę išduoda augantys asiūkliai, smulkiosios rūgštynės, arkliarūgštynės.

Šiame Kelmės krašte ne pačios prasčiausios žemės. Dabar jos priklauso mažo nepalankumo vietovėms (už jas mokama 55,2 Eur/ha išmoka), tačiau nežinia, ar išlaikys šį statusą patvirtinus naują nenašių žemių žemėlapį. Už laukus, kuriuose įgyvendinama veikla „Parama perėjimui prie ekologinio ūkininkavimo", mokama kompensacinė išmoka sudaro 247 Eur/ ha už javus pašarams ir 182 Eur/ha už daugiametes žoles. „Tai svari suma, padedanti išgyventi mūsų ūkiui", - patikina Vygandas.

Sunkiausia darbo grandis - pardavimai

Galvijų augintojas neslepia, kad sunkiausia jo darbo dalis - produkcijos realizacija. Sunku rasti gerą klientą ir gauti pageidaujamą kainą. Jaunasis ūkininkas turėjo planų įsirengti skerdyklėlę nebenaudojamame tėvų pieninių galvijų fermos pieno bloke, bet reikalavimai pasirodė labai dideli ir sunkiai įvykdomi.

Užaugintus galvijus parduoda pasirinktinai - kartais pagal skerdeną, kartais - pagal gyvą svorį. Parduodant bulių pagal skerdeną, išeina po 4,25 Eur/kg. Už stambesnius jaučius susidaro apie 1 800 eurų. „Jei matyti, kad jis nepilvotas, raumeningas, tada geriau pasirinkti vertinimą pagal skerdeną", - paaiškina augintojas. Parduodant pagal gyvą svorį, praėjusį rudenį buvo siūloma po 2,05 Eur/kg (tai jau gera kaina), o buvo siūlyta ir po 1,65, ir po 1,50 Eur/kg.

Vygando Januškos ūkis priklauso Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijai, tad nemažai gerų pasiūlymų realizuoti galvijus ūkininką pasiekia būtent per asociaciją. Pagrindinis gyvulių realizacijos sezonas iš ūkio yra nuo sausio antrosios pusės iki vasario pabaigos.

Rudenį, prieš gyvulių uždarymą į tvartus, rinkoje nusistovi pati mažiausia supirkimo kaina, tada tikrai neapsimoka pardavinėti, o antroje žiemos pusėje mėsos supirkimo kaina paprastai būna aukštesnė. „Mes auginame galvijus iki 22 mėnesių amžiaus - tuomet jų mėsa tampa geriausios kokybės", - paaiškina V. Januška, vildamasis, kad ekologiškos jautienos paklausa augs ir jo sukurta ūkio vizija netrukus taps realybe.