Latvijoje mėsinių galvijų yra mažiausiai iš visų Baltijos šalių. Tačiau mėsinė galvijininkystė šioje šalyje vystosi ir vis dažniau tampa papildomu kitos žemės ūkio veiklos ar ūkininkų verslo pajamų šaltiniu.

Latvija - šarolė veislės mėsinių galvijų šalis. Šie intensyvaus auginimo, stambūs, ramaus charakterio galvijai šalyje sudaro daugiau kaip 50 proc. visų kaimyninėje šalyje auginamų mėsinių galvijų.

„Latvijos mėsinė galvijininkystė į priekį eina lėtai, bet vis dėlto eina. Prieš 7-erius metus karvių žindenių turėjome tik 9 su trupučiu tūkstančio, o dabar jau galime konkuruoti su Lietuva ir Estija", - teigia Latvijos mėsinių galvijų augintojų asociacijos galvijų vertintoja ir ekspertė Ieva Freidenfeldė. Ši asociacija atlieka visas įprastas funkcijas, bet svarbiausia ir labiausiai atsakinga jos veikla, pasak I. Freidenfeldės, - veislininkystė.

Populiariausias galvijų realizavimo būdas Latvijoje - nujunkytų veršelių eksportas į Turkiją. Mėsai galvijus augina tik nedidelė dalis ūkininkų, kurie skerdeną parduoda tiesiai iš ūkių.

Galvijai papildo agroturizmo verslą

Aivita ir Juris Zaicevai yra įkūrę svečių namus „Meņģeļi" šalia Tukumo miesto ir Baltijos jūros. Netoli svečių namų - miškas, dažasvydžio aikštelė, o pamiškėje esančioje ganykloje su per toną sveriančiu buliumi ganosi 32 šarolė veislės telyčios - jomis svečiai gali grožėtis ir per kambarių langus.

Mėsinius galvijus šeima pradėjo auginti 2009 m., kai nebeišgyveno iš ankstesnio šeimos verslo - lentpjūvės. Kadangi turėjo šiek tiek žemės, nutarė išbandyti mėsinę galvijininkystę. Iš pradžių nusipirko 25 pusantrų metų amžiaus šarolė telyčias ir bulių, dabar banda po truputį didėja. Galvijams įrengta erdvi pašiūrė, kurioje jie gali bet kada pasislėpti nuo drėgmės ar vėjo. Nors šalčio šarolė veislės galvijai nebijo, žiemos laikotarpiui pastatytas nedidelis tvartas, kuriame įrengta veršiavimosi patalpa, šalia tvarto - aptverta ir gausiai šiaudais pakreikta aikštelė.

Kadangi viena verslo sričių - kaimo turizmas, Aivita leidžia norintiesiems iš arčiau pabendrauti su galvijais, pašerti juos iš rankos juoda duona. „Tai ir žmonėms atrakcija, ir galvijai labiau prie žmonių įpranta. Daugelis stebisi, kad tokio dydžio ir grėsmingai atrodantis bulius yra visai ramus ir taikus", - džiaugiasi ūkio šeimininkė.

Kita bandos dalis - nujunkyti veršeliai, karvės žindenės, veršingos telyčios - laikoma maždaug už 10 km, pajūrio zonoje, kur Aivita ir Juris turi savo namus ir dalį žemės, paveldėtos iš senelių. Šalia tėvų su šeima kuriasi ir sūnus. „Balti šarolė galvijai prie jūros atrodo įspūdingai", - juokiasi Aivita. Aplink įsikūrusiems pasiturintiems gyventojams, pripažįsta ji, neturintiems nieko bendra su žemės ūkiu, tokia kaimynystė neatrodo patraukli. Tačiau žemė čia buvo šimtmečiais dirbama, tad atsikrausčiusiems tenka taikstytis ir su rytais giedančiu gaidžiu, ir su mūkiančiais galvijais.

Zaicevai dirba 104 ha žemės, du trečdaliai jos yra nuosava. Augina grūdus, žolių mišinius pašarams. ES parama jie nesinaudojo. Ūkį prižiūri tik šeimos nariai - Aivita su vyru ir jų sūnus. Per didžiuosius lauko darbus į pagalbą dar kai kada ateina vienas vietinis pagalbininkas.

Pagrindinės pajamos - iš prekybos technika

Šią sodybą maždaug prieš 15 metų Zaicevai nusipirko visiškai apleistą, mat sovietmečiu čia buvo apgyvendinami įvairių sričių darbininkai. Jurio mama dar prisimena, kaip čia buvo gražu prieš karą, kai tvarkėsi tikrieji šeimininkai, ir kas liko iš sodybos sovietmečiui baigiantis. Todėl ji iš pradžių labai stebėjosi sūnaus šeimos sprendimu, bet kai viskas buvo atstatyta ir sutvarkyta, stebėjosi dar labiau. Aivita pasakoja, kad tikrieji ir pirmieji šeimininkai, pradėję šioje vietoje kurti gyvulininkystės ūkį, buvo išvežti į Sibirą. Jie buvo jau padėję pamatus naujam tvartui, bet pastatyti jo nespėjo. Šitą svajonę įgyvendino Aivita ir Juris, ant senųjų pamatų pastatę išvaizdų tvartą.

Iki ekonominės krizės buvo laikas, kai kaimo turizmas buvo gana populiarus ir iš to buvo galima uždirbti. Tačiau nuo ekonominės krizės pradžios iki šiol šeima gyvena ne iš agroturizmo. Ir mėsiniai galvijai kol kas neužtikrina pakankamai pajamų. Pagrindines pajamas teikia kitas Jurio agroverslas - prekyba naudota žemės ūkio technika. „Kol kas situacija Latvijoje tokia, kad pirkdamas ir parduodamas, o ne pats augindamas, gali daugiausia uždirbti", - konstatuoja jis.

Aivita džiaugiasi, kad daro tai, kas jai patinka. „Kartais būna sunku, bet kas lengva šiame gyvenime? O galvijai, ypač maži, meilūs veršeliai, mano širdį labai glosto", - pasakoja ūkininkė, iš rankos meiliai šerdama augintinius obuoliais. Visas telyčias ji ir Juris šaukia vardais.

Nujunkytus veršelius Zaicevai parduoda pasibaigus vasarai. Veislei parduoda telyčias, vieną kitą bulių. Juos dažniausiai perka ūkininkai, keičiantys ūkį iš pienininkystės į mėsinę kryptį. Užsienio rinkai veislinius gyvulius parduoda tik labiau patyrę veislinių statusą turintys ūkiai. Dalį galvijų Zaicevai per Kasparo Adamso aukcioną realizuoja mėsai, dalį prieauglio pasilieka bandai atnaujinti.

Stambus mėsinių galvijų augintojas K. Adamsas, gerai žinomas ir Lietuvos ūkininkams, netoli sienos su Lietuva yra įkūręs didžiausią Baltijos šalyse aukcionų centrą, per kurį ir parduodami dideli galvijų kiekiai. Pats Kasparas vesti aukcionus mokėsi Vokietijoje ir grįžęs pradėjo juos organizuoti Latvijoje. Aukcionai rengiami kas dvi savaites. Pagrindiniai pirkėjai yra turkai, bet atvyksta pirkėjų ir iš kitų šalių. Parduodami atjunkyti veršeliai. Lietuvos augintojai atjunkytus veršelius kurį laiką dar augina, nes, sako, mūsų šalyje geresnės kainos, o už 12 mėn. išlaikytus galvijus skiriama susietoji parama.

Naujas verslas - nauja infrastruktūra

Gimęs ir augęs mieste, Talsuose, ūkininkas Gatis Folmanis sako, kad žemės ūkis jo gyvenime atsirado labiau iš reikalo nei iš pašaukimo - paveldėjus dirbamą žemę. Ūkį senelių žemėje Gatis įkūrė 1992 m. Per beveik ketvirtį amžiaus žemės ūkyje jis ir išmoko ūkininkauti, ir įprato. Dabar G. Folmanis - patyręs 400 ha augalininkystės ūkio savininkas, auginantis žieminius ir vasarinius javus bei rapsus. Žemė visa sava - paveldėta ir nupirkta.

Visai neseniai, 2013 m. rugsėjį, jis ėmėsi ir dar vienos veiklos - įsigijo šarolė bandą, be to, iškart įrengė jai pavydėtiną infrastruktūrą. Itin vaizdingoje ir kalnuotoje teritorijoje netoli Talsų su ES parama Gatis pastatė naujutėlį modernų tvartą, technikos angarą, o 100 ha ganyklas aptvėrė ir vienas nuo kitų atskyrė medine tvora - kad nekiltų problemų, nes netoli eina judrus kelias ir geležinkelis. Vienoje ganykloje yra šiek tiek miško, kuriame vaikščiojantys balti šarolė galvijai - jaunos telyčios - atrodo labai įspūdingai. Ir visą teritoriją Gatis gali stebėti iš savo namų - jie pastatyti ant kalno, nuo kurio atsiveria kvapą gniaužianti ūkio panorama.

Naujajame tvarte sumontuoti atskiri gardai ir grupėmis čia gali būti laikoma visa banda, tarkime, šaltą žiemą. Yra ir veršiavimosi gardas, čia numatytas „vaikų darželis". Kol kas tvarte laikomi tik atjunkyti buliukai.

Kaip išmoko auginti javus, taip Gatis mokosi auginti ir mėsinius galvijus. Kiekvieną dieną sužino vis daugiau ir bando tai pritaikyti ūkyje. Pavyzdžiui, telyčias pradėjo kergti su beragiu šarolė buliumi, kad ir veršeliai gimtų beragiai - kai jų galvos mažesnės, karvė lengviau veršiuojasi. Gatis patenkintas šiuo pusantrų metų amžiaus buliumi, kurį neseniai nusipirko - tai geras, ramus gyvulys, puikiai atliekantis savo pareigas.

Dėl sunkaus veršiavimosi Gatis pripažino turėjęs problemų. Pirmais metais karvės iki pat veršingumo pabaigos buvo šeriamos silosu, todėl jaunikliai užaugo pernelyg dideli. Dabar šiuo laikotarpiu karvėms daugiau duoda šieno, todėl problemų veršiuojantis gerokai sumažėjo.

Rado būdą kalnuotai vietovei panaudoti

Auginti mėsinius galvijus Gatis, sako, pradėjęs tikrai ne iš neturėjimo ką veikti, o kad galėtų išnaudoti javams auginti netinkamas kalvotas ir pelkėtas žemes. 20 veršingų telyčių ir karvių jis atsivežė iš vieno likviduojamo Vokietijos ūkio, dar 14 jaunų atjunkytų telyčių pirko Latvijoje. Lapkritį su prieaugliu G. Folmanio ūkyje buvo 56 galvijai, ir toliau planuojama sparti plėtra.

Šarolė veislę jis rinkosi patartas pažįstamo ūkininko, kuris taip pat augina šiuos galvijus. Be to, tai Latvijoje populiariausia veislė. „Man patinka, tai geri gyvuliai", - džiaugiasi Gatis. Galvijų ūkyje dirba pats kartu su sūnumi, reikalui esant, į pagalbą ateina augalininkystės ūkio darbuotojas.

Aišku, galvijai kol kas pelno neduoda. Gačio skaičiavimu, investicijos turėtų pradėti grįžti 2018 m. „Investavome į mėsinius galvijus augalininkystės ūkyje uždirbtus pinigus. Pernai pardavėme 7, šiemet - 5 veislinius buliukus. Brokuotus parduodu mėsai. Po truputį banda didės, gyvulių pardavimai - taip pat. Bet šiuo metu rinkos kaina už galvijus Latvijoje nėra didelė, tad ir pajamos kol kas kuklios", - sako G. Folmanis.

Iš viso jo ūkį sudaro ir pajamų duoda trys žemės ūkio verslo sektoriai - Gatis teikia ir miško darbų paslaugas, nes turi tam reikalingą techniką. Tad kol naujasis ūkio sektorius - mėsinė galvijininkystė - sustiprės, G. Folmaniui nereikės stipriai sukti galvos, kaip išgyventi.

***

Latvijoje 2016 m. spalį buvo priskaičiuotos 23 598 karvės žindenės ir 724 buliai. Iš jų 12 817 (54,3 proc.) yra šarolė veislės karvių ir 417 (57,6 proc.) šarolė bulių. Šioje šalyje yra 4 360 mėsinių galvijų ūkių, tačiau trečdalis iš jų laiko tik vieną gyvulį (dažniausiai tai būna bulius reproduktorius pieninių karvių bandose), o didžioji dalis augintojų laiko po kelis ar keliasdešimt galvijų. Stambių ūkių, kuriuose laikoma per 300 galvijų, yra tik 7 (0,2 proc. nuo viso ūkių skaičiaus). Dar 20 ūkių priskaičiuojama nuo 200 iki 299 (0,5 proc.), 70 - nuo 100 iki 199 (1,6 proc.), 179 - nuo 50 iki 99 (4,1 proc.) galvijų.

Jaunas ūkininkas Latvijoje gali gauti iki 45 tūkst. eurų paramos. Už sertifikuotą veislinį bulių, įvertintą pagal palikuonis, ūkininkui mokama 284,6 euro. Europinė parama mokama ir už penimą mėsinių galvijų prieauglį, ūkyje sulaukusį 16 mėn., ir mėsinių veislių karves.

***

KOMENTARAS. Vilma ŽIVATKAUSKIENĖ, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorė

Latvijos ūkininkai, išnaudojantys nepalankias augalininkystei vietoves galvijams auginti, elgiasi toliaregiškai, be to, saugodami bioįvairovę, ir gamtai padeda, ir suteikia šeimos ūkiams papildomų pajamų. Juk tikrai labiau verta auginti galvijus, negu investuoti į žemės dirbimą ir laužyti techniką tokiose, kaip Gačio Folmanio, žemėse ar augalininkystei jos turint per mažai, kaip Aivitos ir Jurio Zaicevų atveju. Mėsinė galvijininkystė - perspektyvi žemės ūkio šaka.

Šarolė veislę latviai renkasi dėl didelės mėsos produkcijos, gero galvijų priesvorio, ypač, jeigu turi galimybes pasigaminti kokybiškų pašarų ir atsinaujinti ganyklas. Nors Latvijoje dominuoja šarolė veislė, manau, didės ir limuzinų populiacija. Besivystantis Latvijos mėsinės galvijininkystės sektorius kol kas yra mažesnis negu Lietuvos, veislinius gyvulius, ypač limuzinus, latviai dažnai perka iš mūsų. Tačiau šios šalies Mėsinių galvijų augintojų asociacija labai atsakingai žiūri į veislininkystę, į veislinių gyvulių ūkių sertifikavimą, todėl ateityje ir patys tikrai rinkai pasiūlys geros genetikos galvijų.