Lietuvos grūdų augintojai sugebėjo per 2002-2015 metus ne tik padidinti grūdinių augalų derlių 2,5 karto, bet ir įsiveržė į geriausių pasaulio grūdų eksportuotojų elitą. Visų pirma, remiant ES struktūriniams fondams, daugelis ūkininkų sugebėjo įsigyti šiuolaikinių kombainų, traktorių ir padargų žemei įdirbti bei padidinti pasėlių plotus ir javų derlingumą. Antra, ES tiesioginės išmokos ir geros pasaulinės grūdinių augalų supirkimo kainos skatino ūkius plėtoti šį augalininkystės verslą.

Nuo 2010 m. šalyje atsiradusi pasėlių draudimo sistema leido žemdirbiams labiau rizikuoti sėjant žiemkenčius. Iš esmės per trylika metų tik 2006 ir 2010-2011 metai buvo ne tokie sėkmingi mūsų šalies grūdų augintojams. Klimato atšilimo laikotarpiu atsidūrėme zonoje, kur derlius daug geresnis nei buvo prieš 20-30 metų.

Didėjančios grūdų supirkimo kainos pasaulyje 2006-2012 m. skatino mūsų šalies žemdirbius auginti grūdus. Susižavėjimas šiuo verslu Lietuvoje pakeitė augalininkystės ir gyvulininkystės santykį. Nuo 2010 iki 2015 metų augalininkystės produkcija išaugo 1,6-1,7 karto, o gyvulininkystės produkcija liko to paties lygio.

Grūdiniai augalai dominuoja augalininkystės produkcijoje (61 proc.). Per 2010-2015 metų laikotarpį cukrinių runkelių, rapsų, pašarinių augalų, bulvių ir daržovių apimtys bendrojoje žemės ūkio produkcijos struktūroje mažėjo, o grūdinių augalų - išaugo beveik dvigubai. Labiausiai didėjo kviečių apimtys (2,5 karto), nes tai labiausiai tinkanti eksportuoti produkcija, bei ankštinių augalų grūdų kiekiai.

Per paskutiniuosius 5 metus staiga susidarė didžiulis grūdų gamybos ir vartojimo perteklius. Derliaus ir jo poreikio šalies vartojimui kiekiai iki 2007 metų labai nesiskyrė, tačiau nuo 2007-ųjų kasmet didėjo eksporto apimtys, kurios 2015 m. buvo 2 kartus didesnės nei vidaus poreikis. Jokiame kitame svarbesniame žemės ūkio sektoriuje tokios disproporcijos nėra.

Eksportuojame daug, o kas toliau?

Grūdų eksporto geografija plati. 2015 metais grūdai eksportuoti į 45 šalis. Eksporto pagrindą (76 proc. visų eksportuojamų javų) sudaro kviečiai. Lietuva pagal kviečių eksportą pasaulyje 2015 metais buvo 14, o ES pagal apimtį - 4 vietoje. Lietuvos grūdų eksportuotojus ES lenkė tik Prancūzijos, Vokietijos ir Rumunijos eksportuotojai. Stebėtina, kad tokia valstybė kaip Lietuva, pagal žmonių skaičių ar bendrą plotą reitinguojama pasaulyje tik 123-125 vietoje, pakankamai aukštą vietą užima kviečių prekyboje.

Darosi neramu, ar teisingu keliu einama parduodant grūdus kaip žaliavą. Iš tiesų tokią aukštą vietą pasaulyje ir Europoje užimame todėl, kad parduodame pačią paprasčiausią žaliavą. Panašiai kaip naftos gavybos šalys, tik jos už naftos gavybą gauna pajamas mokesčių pavidalu, o pas mus atvirkščiai, žemdirbiams dar primokama. Pagrindinių pasaulio šalių kviečių augintojų eksporto apimtys rodo, kad daugelis šalių santykinai tiek neeksportuoja kiek Lietuva.

Mūsų šalyje 2015 m. užauginta grūdų 3 kartus daugiau nei vidaus rinkai reikia. Du trečdalius derliaus turime eksportuoti. Pagaminti didesnės pridėtinės vertės produktus iš grūdų ir juos eksportuoti nepavyksta. 2015 metais perdirbtų produktų (malybos produkcija; salyklas; krakmolas; inulinas; kviečių glitimas) eksportas sudarė tik 15 proc. grūdų ir jų produktų eksporto, iš šio kiekio miltai ir kruopos sudarė mažiau kaip 1 proc. Grūdų perdirbimo pramonė pagal įmonių skaičių labai koncentruota ir monopolizuota. Palyginti su ES vartojimo kainomis, miltų ir kruopų kainos nedidelės, tačiau duonos ir batonų kainos per dešimtmetį išaugo dvigubai, daugiausiai iš visų pagrindinių maisto produktų. Ar ne laikas žemdirbiams perimti patirtį iš žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT" ir kurti savo grūdų perdirbimo įmonę? Neabejoju, kad vartotojams miltų kainos tikrai sumažėtų. Kartu naujų pajėgumų atsiradimas mažintų ir taip didelio grūdų eksporto plėtrą, sukurtų žemdirbiams daugiau pardavimo alternatyvų.

Per paskutinius 5 metus Lietuvoje grūdų atsargų prikaupta tiek, kad vienus metus vidaus reikmėms grūdų galima būtų ir neauginti. Daugiau kaip trečdalis grūdų gulėjo ūkininkų aruoduose ir laukė geresnių kainų. Norėdami išsiaiškinti balanso efektyvumo priežastis, palyginkime mūsų šalies ir ES grūdų balansus. Rezultatai prieštaringi ir įspūdingi. Tik 12 proc. grūdų ES eksportuoja, o Lietuva - 66 proc. Didžiausioms vidaus reikmėms - pašarų gamybai ir vartojimui - ES skiria: pašarams -54 proc. visų grūdų, mūsų šalyje - tik 18 proc. Atsargos išaugo per 2015 metus beveik 900 tūkst. t, o ES atsargos nedidėjo. ES balansas racionalus, beveik visas panaudotas pridėtinei vertei didinti, o Lietuvos, priešingai, perteklinis, skirtas kaupti ir žaliavai eksportuoti. ES vienam gyventojui užaugina beveik 4kartus mažiau grūdų nei Lietuva. Pagal žemės naudmenų plotą - tik 30 proc. mažiau nei mūsų šalies žemdirbiai. Išeitų, kad gyvulių laikome mažiau (dėl ko ir sušeriame grūdų daug mažiau) ir sukuriame iš grūdų mažą pridėtinę vertę. Grūdų suvartojimas 1 gyventojui per metus beveik vienodas: Lietuvoje - 122 kg, ES - 128 kg.

Grūdų atsargos auga ne tik pas mus, bet ir pasaulyje. Per paskutinius 5 metus kviečių atsargos pasaulyje padidėjo 40 proc., dėl ko nuo 2012 metų mažėja grūdų supirkimo kainos. Be to, eksportuoti darosi vis sunkiau. Jei 2014 metais Lietuva daugiausia grūdų pardavė Iranui, tai 2015 metais pirkėją teko keisti - daugiausia parduota Saudo Arabijai. Gerai yra bent tai, kad lietuviškų grūdų kokybė yra vienas iš privalumų prieš konkurentus, tačiau ką daryti, kai kokybė nukenčia dėl blogų auginimo sąlygų.

Laukiamas 2016 metų pasaulio derlius bus didesnis nei vartojimas, todėl neverta tikėtis supirkimo kainų augimo 2017 metų pradžioje. Iš pateikto kviečių supirkimo kainų grafiko matyti, kad 2013, 2015 ir 2016 metų pradžioje jų kainos buvo mažesnės nei metų pabaigoje. Per 2012-2016 metų laikotarpį eksporto kainos buvo tik 12 proc. didesnės nei šalies supirkimo kainos. Ar tos dalies užtenka eksportuotojams?

Ar būtų šiandienos problema aktuali, jei ir mūsų šalyje apie pusė grūdų būtų naudojami pašarams? Suprantama, kad taip. Būtume mažiau priklausomi nuo pasaulio biržų kainų ir prekybos su kitomis šalimis. Prisiminkime, kiaulininkystė ir paukštininkystė - du pagrindiniai gyvulininkystės sektoriai, naudojantys pašarinius grūdus. Kiaulių apsirūpinimas Lietuvoje labai žemas. 2015 metais penktadalį grūdų eksporto pajamų išleista kiaulienai pirkti. Kiaulininkystės ir paukštininkystės sektoriuose turime koncentruotą stambių kompleksų kiaulių ir paukščių auginimą, o ūkininkų dalyvavimas šiame versle daugiau nei simbolinis. Kiaulių ir paukščių auginimas ūkiuose dabar turėtų būti prioritetinis verslas kaime (kiaulių maras laikinas reiškinys, kuris nebūtų pavojingas techniškai įrengus saugias fermas).

Praktiškai 1 euras, uždirbtas iš grūdų, sukuria kiaulininkystėje beveik 2 kartus didesnę pridėtinę vertę, o jei perdirbsime į mėsos produktus - turėsime neginčijamą efektą. Tik taip galime bandyti išspręsti auginimo ir realizavimo problemas bei užtikrinti vartotojų lietuviškos mėsos poreikius. Tačiau be rimtos ES paramos (ne tokios, kokia yra dabar) to padaryti nepavyks.