Sumaniai tvarkantis, ir dzūkiškos žemės gali atseikėti visai neblogą derlių. Varėnos rajone veikianti žemės ūkio bendrovė „Tėviškė" - puikus pavyzdys. Augalininkystės ir pienininkystės kryptis plėtojantis ūkis nė nesilygiuoja į derlingose žemėse įsikūrusias bendroves, o savo pasiekimus vertina pagal kur kas kuklesnius dzūkiškus standartus.

Nuo pat bendrovės įkūrimo 1992-aisiais „Tėviškei" vadovauja Vytautas Ramanauskas. Agronomo išsilavinimą turintis valdybos pirmininkas už savo veiklą ne kartą buvo viešai pagerbtas ir apdovanotas, o vienas naujausių jo titulų - 2016-aisiais suteiktas Lietuvos agronomų sąjungos Garbės nario vardas.

Nuosavos žemės - tik dešimtadalis

Dabar bendrovė dirba 1 600 ha žemės, laiko 350 raguočių bandą, iš kurių 180 melžiamų karvių, likusios - veršingos telyčios ir prieauglis. Nuosavos žemės yra palyginti nedaug - tik dešimtadalis dirbamų plotų, 165 hektarai. „Mums neaktualus apribojimas dėl nuosavos žemės ūkio dydžio", - šypteli bendrovės valdybos pirmininkas V. Ramanauskas ir priduria, kad niekada nekėlė tikslo turėti kuo daugiau žemės nuosavybės.

Pajininkų bendrovėje yra labai daug: 84 bendrovės nariai ir dar 18 pajininkų, kurie yra ne nariai. Visi turi daugiau ar mažiau savo žemės. „Iš viso sudarytos net 609 žemės nuomos sutartys", - tiksliai žino bendrovės finansininkė Angelė Ramanauskienė. Pasak bendrovės vadovo, viskas palikta savieigai - kas nusprendžia, tas savo pajus parduoda.

Žemė yra labai įvairaus našumo - nuo 25 iki 45 balų. Bendrovė apsiima dirbti net visai mažyčius plotelius. „O kaip kitaip - jei nedirbsi, stovės šabakštynai ir gadins vaizdą. Tai tarsi socialinis darbas - kaip ir kelius nuvalyti, senyviems žmonėms žemę įdirbti. Močiutės įpratusios, kad pirmininkas viską padaro, tad kitaip nė būti negalėtų", - šypteli Angelė.

„Labai gaila, kad, skaičiuojant nenašių žemių išmokas, mus prilygina dideliam asmeniniam ūkiui. Tai skaudžiai finansiškai pajuntame - prarandame apie 60 tūkst. eurų kasmet. Mat iki 500 ha mokama visa išmoka, o per 500 ha - vis mažiau ir mažiau, kol už paskutiniuosius hektarus susitraukia iki 50 proc. išmokos. Kitaip tariant, už 1 100 ha plotą gauna mažesnes išmokas", - sako bendrovės vadovas.

Jo manymu, tai neteisinga. Negalima bendros nuosavybės prilyginti vieno savininko valdomam ūkiui. 1 600 ha žemės padalijus 47 dirbantiesiems, išeitų po 34 ha. O jei dalytume ne dirbantiesiems, o visiems bendrovėms nariams, tai ir po 20 ha nesusidarytų - varganas smulkus ūkelis. „Juk išmoka ūkininkaujantiesiems nenašiose žemėse tam ir skiriama, kad sulygintų ūkininkavimo sąlygas gerose ir prastose žemėse. Jau kiek metų tą problemą keliame, net patys sau nusibodome, bet kol kas jokio postūmio į priekį", - apgailestauja V. Ramanauskas.

Bendrovėje dabar yra 47 darbuotojai. „Buvo momentas, kai dirbo 12 žmonių iki 25-erių metų amžiaus. Tada tai turėjome kuo pasigirti! Bet ir dabar nėra blogai - 17 žmonių yra iki 40 metų amžiaus", - pasidžiaugia Angelė Ramanauskienė. Jaunų darbuotojų banga plūstelėjo per ekonominę krizę 2009-aisiais, kai darbo vieta kaime pasirodė visai patraukli dėl stabilumo ir užtikrinto atlygio. Tačiau vėliau, gyvenimui gerėjant, daugelis jaunų žmonių darbą susirado mieste. „Be abejo, mieste galimybės geresnės. Nors esame mišrus ūkis, bet sezoniškumas jaučiasi: žiemą darbo tikrai mažiau. Kaime lieka dirbti tik žemdirbiški, t. y. tie, kurių vidinė jausena yra „kaimiška", kuriems toks gyvenimo būdas yra priimtinas. Bet tikrai nėra taip, kad nerastume darbuotojų", - patikina bendrovės vadovas.

Po studijų - į vyriausiojo agronomo vietą

Po studijų Vytautas gavo paskyrimą į Kaišiadoris. Jaunuolis planavo kurį laiką padirbėti prie patyrusio specialisto ir įgyti bent šiek tiek patirties. Bet išėjo kitaip - jauną specialistą iš karto paskyrė priemiestinio ūkio „Vienybė" vyriausiuoju agronomu. Suvargęs buvo tas ūkis, įsikūręs molingose žemėse, kuldavo vos 9 centnerius javų iš hektaro. Vytautas kibo į darbus ir jau netrukus galėjo džiaugtis rezultatais: derlius pradėjo didėti - kitais metais užderėjo jau 16, paskui - ir 23 centneriai grūdų iš hektaro.

Trejus metus tame ūkyje atidirbo, čia susipažino su būsima žmona Angele, kuri kaip tik tame ūkyje atliko buhalterės praktiką. Jauna pora norėjo keltis arčiau tėviškės, kur nors į Dzūkiją - taip Ramanauskai 1984 m. atsirado Varėnos rajone, Puodžių kaime, dideliame „Šviesos" kolūkyje. Vytautas čia dirbo vyriausiuoju agronomu, o kai kolūkis iširo, žmonės pasiūlė jam vadovauti žemės ūkio bendrovei „Tėviškė", susikūrusiai 1992 metais.

„Išsipirkome buvusio kolūkio augalininkystės ir mechanizacijos padalinį ir susikūrėme bendrovę. Mūsų pavyzdžiu tada pasekė ir kiti, nors buvo jaučiamas labai didelis spaudimas, kad reikėtų visiškai likviduoti kolūkio likučius. Greta „Tėviškės" susiformavo dar dvi bendrovės - dviejų didelių karvidžių, buvusių skirtinguose kaimuose - Puodžiuose ir Vaizgirdonyse - pagrindu. Joms vadovavo moterys, buvusios fermų vedėjos. Tačiau kaip tyčia pasitaikė labai sausringa vasara, visos ganyklos išdegė, nespėta pasiruošti pašarų ir tos bendrovės pareiškė norą glaustis prie mūsų. Susijungėme. Tokia struktūra ir išliko: augalininkystė ir pieno ūkis", - bendrovės kūrimosi istoriją prisimena Vytautas.

Pienininkystė ir augalininkystė - lygiavertės šakos

Augalininkystės dalyje auginami labai įvairūs augalai - kaip Vytautas prisipažįsta, iš agronominio azarto sėjami net žieminiai rapsai, kurie Dzūkijoje yra retas augalas. Žieminiai rapsai paprastai sėjami į apartas ganyklas, kurias stengiasi atnaujinti kas penkeri metai. Ganyklų žemė būna patręšta besiganiusių gyvulių, pailsėjusi, į ją ir nugula žieminių rapsų sėklos. Po rapsų sėjami miežiai ar kviečiai, o po jų vėl atnaujinama ganykla.

Pasėlių struktūroje didžiausią dalį užima rugiai (300-340 ha), taip pat kvietrugiai, vasariniai kviečiai. Kasmet augina nemažai avižų (per 200 ha), kurios dabar itin paklausios rinkoje. „Auginame ir kukurūzus, kaipgi be jų siloso - tai karvių raciono pagrindas. Jų kasmet sėjame apie 120 ha", - sako bendrovės valdybos pirmininkas ir pasidžiaugia, kad lapkričio pabaigoje suskubo nukulti paskutinius kukurūzus grūdams, nors buvo noras rizikuoti ir palaukti šaltuko, kad grūdai burbuolėse būtų sausesni. „Gerai, kad nelaukėme - staiga ėmė ir gausiai užsnigo. Be to, ilgai užsibuvę laukuose kukurūzų pasėliai yra labai patrauklūs laukiniams žvėrims, pridarantiems nemenkų nuostolių", - pasakoja Vytautas.

Varpinių-ankštinių augalų mišinio kasmet sėjama apie 70-80 ha. Auginama ir šiek tiek miežių - daugiausia bendruose plotuose, kur auginami grūdai dirbantiesiems, laikantiems savo gyvulių ar paukščių. Bendrame plote gyventojams sodinama ir bulvių. Tiesa, kadangi kiaulių kaime nebeliko dėl kiaulių maro grėsmės, tai ir bulvių sodinama vis mažiau: ne taip seniai buvo 15 ha, o dabar liko tik 5 hektarai.

Bendrovė sėja daug grikių - kasmet apie 200 ha. „Tai paprasti dzūkiški augalai, bet kartu ir kaprizingi. Atrodytų, jiems nereikia derlingų dirvožemių, tačiau, jei nieko neduosi augalams, tai nieko ir negausi. Jei per žydėjimą sausra, nėra bičių, tai ir derliaus nebus.

„Grikiai yra paskutinė sėjomainos rotacijos dalis, po jų reikia atkurti žemės našumą", - paaiškina patyręs agronomas Vytautas. 2015-aisiais grikių kainos buvo rekordinės, pernai truputį pakrito, bet vis tiek dar neblogos išsilaikė. Grikių derlius 2016-aisiais „nuo kombaino" buvo 1,8 t/ ha, išdžiovintų ir išvalytų - 1,5 t/ha. Geras žieminių rugių derlius siekia apie 3 t/ ha. „Čia juk dzūkiškos žemės", - dar kartą primena Vytautas. Bendras kasmetinis grūdų derlius bendrovėje siekia 2 800-3 000 tonų.

Garantuotų grūdų pirkėjų „Tėviškė" neturi, nes grūdų rinkoje viskas juda, labai greitai keičiasi, tenka gaudyti momentą, kada geriausia realizuoti taip nelengvai užaugintą derlių. Ir tik labai retai žemdirbys gali pasijusti esąs situacijos šeimininkas.

„Pernai savaitę laiko derėjausi dėl grikių kainos ir ją vis kėliau. Kažkaip net nejaukiai pasijaučiau, pirmą kartą gyvenime tą teko patirti. Paprastai pats kauliji kiekvieno cento", - šypteli Vytautas ir priduria, kad išankstinių grūdų pardavimo sutarčių nesudarinėja, nes labai jau skaudu būna, kai tenka pralošti, juolab kad dzūkiškose žemėse labai sunku prognozuoti būsimo derliaus dydį ir jo kokybę. Kažkada bendrovė turėjo ir ekologinę dalį, bet vėliau jos atsisakė. Pasak vadovo, buvo sunku išvengti paralelinės produkcijos, pabodo įrodinėti, kad nesi kuprotas.

Primilžis iš karvės „Tėviškės" bendrovėje irgi dzūkiškas - apie 6 000 l pieno per metus. Beje, karvės išlaikomos stebėtinai ilgai - vidutiniškai apie 8 laktacijas. „Mes savo Lietuvos juodmarges auginame neforsuodami, nesivaikome labai didelio produktyvumo", - sako bendrovės vadovas. Pagrindinis galvijų pašaras - šienainis ir kukurūzų silosas, o šienas, pasak bendrovės vadovo, - tik kaip vaistažolės. Karvės tvarte laikomos palaidos, du kartus per parą melžiamos eglutės formos 14 vietų aikštelėje.

Bendrovė yra „Pienas LT" kooperatyvo narė, aktyviai dalyvaujanti jo veikloje nuo pat pradžios. „Visokiausių minčių kilo dėl pieno ūkio, bet, būdami kooperatyvo nariai, negalėjome šios ūkio šakos atsisakyti, reikėjo palaikyti pačią idėją", - atvirai prisipažįsta Vytautas. Šiuo metu pieno kainos jau atsispyrė „nuo duobės dugno", bet optimistinių prognozių dar nematyti. Dabar už litrą žaliavinio pieno bendrovė gauna 25-26 ct, o turėtų būti bent jau 30 centų.

Bendrovė pati augina pakaitines telyčias, o buliukus parduoda mažus. Anksčiau turėdavo iki 700 raguočių, augindavo ir veršius mėsai. Buvo suformavę ir nemažą karvių žindenių bandą - apie šešiasdešimt. Mažiau produktyvias savo bandos karves sėklino limuzinų sperma ir taip po truputį planavo išplėtoti mėsinės galvijininkystės šaką.

„Turėjome du gamybinius centrus - vieną ant vieno ežero kranto, kitą - ant kito ežero kranto. Gamtosauginius reikalavimus išlaikėme, bet ganyklų požiūriu buvo labai sunku - jų trūko. Kaip tik žemės reforma vyko visu smarkumu, mums neišėjo konsoliduoti tokių plotų, kad galėtume laisvai ganyti. O laikyti žindenes tvarte ir jas šerti būtų per aukšta gamybos savikaina", - paaiškina bendrovės vadovas.

Kainų svyravimai ir gamtos kaprizai

Jau šešeri metai bendrovėje veikia granulių gamybos cechas, įrengtas buvusioje bulvių saugykloje. Gaminamos žolės miltų granulės pašarui, taip pat granulės kraikui ir kurui. Kraikui skirtos granulės yra aukštesnės kokybės, jos gaminamos iš kviečių ir kvietrugių šiaudų, kurui skirtoms granulėms tinka ir prastesnės kokybės vasarinių javų šiaudai. Prieš kelerius metus daug kuro granulių pirko lenkai, tada teko net trim pamainom dirbti, tačiau dabar tokios paklausos, deja, jau nebėra. Granulės parduodamos didmaišiais arba palaidos. Buvo sumanymas fasuoti ir į mažesnius maišus, bet, sumažėjus paklausai, vargu ar investicijos atsipirktų.

Dzūkijos gamta itin kaprizinga. Jei jau šalta, tai Varėnoje šalčiausia, jei jau sausa - tai čia sausiausia. „Gamtos kaprizai ir kainų svyravimai labiausiai vargina žemdirbius. Ir turi su tuo susitaikyti, to nesureguliuos jokia valdžia", - realiai žemdirbiško verslo situaciją vertina V. Ramanauskas.

Vieni metai geresni, kiti sunkesni - su tuo tenka susitaikyti. Tačiau bendrovės vadovas pastebi tendenciją, kad kasmet sąlygos išgyventi vis sunkėja, vis sunkiau darosi dirbti pelningai. „Minimalus darbo užmokestis keliamas privaloma tvarka, o grūdų ir pieno kainos kažkaip į priešingą pusę rieda. Ir išsilaikyk, kad gudrus. Juk aritmetika čia paprasta: ką parduodi, tą turi. O jei parduodi vis už mažesnę kainą? Nejučiomis apninka niūrios mintys, kaip viską išlaikyti", - atvirai kalba Vytautas Ramanauskas.