Europos Sąjungos bendrojoje žemės ūkio politikoje pieno ir cukraus sektoriai ilgiausiai išvengė reformų. Tačiau ES politikų valia galutinis šių ūkio šakų liberalizavimas buvo neišvengiamas. O paskutinis žingsnis abiem atvejais buvo kvotų panaikinimas: nuo 2015 m. - pieno, o nuo 2017 m. - cukraus. Apie kvotų netekusių pienininkų bėdas prirašyta ir prikalbėta daug. O kas nuo kitų metų laukia cukraus sektoriaus?

Ar paskutiniam ES cukraus reformos žingsniui tinkamai pasirengta? Ar cukrininkų neištiks pienininkų likimas? Ar pasirengta globaliems iššūkiams? Tokie klausimai natūraliai kyla svarstant šio sektoriaus ateities perspektyvas.

Cukraus pranašumai prieš pieną: namų darbai padaryti iš anksto

Lietuvoje visi cukrinių runkelių augintojai susitelkę į regioninius kooperatyvus, kurie pajėgūs kietai derėtis su runkelių perdirbėjais. Įprastas tokių derybų rezultatas - kelerius metus galiojantys du dokumentai, reglamentuojantys visus runkelių auginimo, tiekimo ir komercinius aspektus. Tai Runkelių tiekimo sutartis ir Tarpprofesinis (tarpšakinis) susitarimas (TPS).

Reikia pripažinti, kad ES, liberalizuodama cukraus sektorių, pasirūpino, kad tokie augintojų ir perdirbėjų santykiai būtų tęsiami. Ir dar daugiau: perdirbėjus įpareigojo augintojams pasiūlyti bent vieną runkelių kainos modelį, kuris būtų susietas su fabriko pelnu (beje, Lietuvoje ši schema jau senokai nebe naujiena).

Dar 2016 m. birželį akcinė bendrovė „Nordic Sugar Kėdainiai" ir jai runkelius tiekiantys kooperatyvai pasirašė naują TPS, kuris galios 2017-2020 metais. Pateikiame pagrindinius jo elementus.

• Referenciniai metai (2014 m.), pagal kurių duomenis (2014 m. sukontraktuotą pramoninį ir kvotinį cukraus kiekį) atliekamas pirminis numatomo 2017-2018 m. pagaminti cukraus kiekio paskirstymas. 2017-2018 ir 2018- 2019 m. numatomi pagaminti cukraus kiekiai bus atitinkamai mažiausiai 112 ir 104 tūkst t. Abiem atvejais tai yra esminis gaminsimo cukraus kiekio augimas (ypač palyginti su šiandienine fabriko kvota). Vos ne dvigubai išauga ir runkelių kiekis, dėl kurio kainų AB „Nordic Sugar Kėdainiai" turės susitarti su augintojais (iki šiol derybose buvo nustatomos tik kvotinių runkelių supirkimo sąlygos, o virškvotinių ar pramoninių runkelių supirkimo sąlygas nustatydavo fabrikas).
• Kiekvienais metais pagal istorinius esamų augintojų duomenis ir laisvai kontraktuojamo cukraus kiekio proporcija sudarys 80:20, tai iš esmės reikš auginimo liberalizavimą. Suformuluoti kriterijai, kaip į runkelių auginimą galėtų įsitraukti nauji augintojai, ar keistųsi senųjų augintojų auginamų runkelių kiekiai ir kartu didėtų sektoriaus konkurencingumas.
• Transportavimo, krovimo ir valymo koncepcija turės skatinti sektoriaus konkurencingumą ir runkelių augintojų kooperaciją. Be to, pereinama prie visuotinio privalomo išankstinio runkelių valymo lauko pakraštyje. Fabrikas kompensuoja runkelių valymo ir krovimo kaštus (jei tuos darbus atlieka pats augintojas). Paliekamas ligšiolinis atstumas (80 km), iki kurio (iš dalies) kompensuojami transporto kaštai. Patikslinti runkelių grafikų sudarymo principai, sutarta dėl ilgesnio runkelių priėmimo punkto darbo.
• Nustatytas bazinis švarumas (90 proc.), nuo kurio bus mokamos priemokos ar išskaičiuojamos nuoskaitos, t. y. pakeistas buvęs bonus-malus modelis (kai augintojų, pristačiusių runkelius, purvingesnius negu fabriko vidurkis, nuoskaitomis buvo finansuojamos priemokos augintojams, pristačiusiems runkelius, švaresnius negu fabriko vidurkis).
• Pereita prie naujos cukringumo skalės (bazinis cukringumas nebe 16, o 17 proc.), kuri, remiantis istoriniais duomenimis, būtų finansiškai palankesnė augintojams ir turėtų skatinti cukringesnių veislių pasirinkimą.
• Pasiūlytas lankstus laisvai pasirenkamų sutarčių paketas: vienų metų su kintama kaina (su cukraus fabriko pelno dalybomis); vienų metų - su fiksuota kaina; trejų metų - su fiksuota kaina ir kiekiu. Vienas augintojas galės turėti visų sutarčių tipų krepšelį.
• Gerokai paspartintas ir supaprastintas apmokėjimas už sutartinius ir perteklinius runkelius.
• Kai kurie dalykai - ankstyvo ir vėlyvo pristatymo premijos, griežinių kainos įtraukimas į bendrą kainą, veislių atrankos ir sėklų prekybos modelis, bendri cukraus fabriko ir kooperatyvų finansuojami cukrinių runkelių auginimo bandymai - liko nepakitę.
• Sustiprinta sektoriaus orientacija į gamybos ir auginimo tvarumą, geras auginimo ir perdirbimo praktikas bei maisto produktų saugą.

Kėdainių cukraus fabriko augintojams 2016 m. rugpjūtį buvo pasiūlyta pareikšti savo pageidavimus dėl 2017 m. auginsimo runkelių / cukraus kiekio. Nepaisant gerokai krentančių supirkimo kainų (nuo dabartinių 27 Eur/t iki maždaug 23 Eur/t esant 16 proc. cukringumui), bendras pageidavimų kiekis - apie 135 tūkst. t baltojo cukraus - gerokai viršijo fabriko siūlytąjį 112 tūkst. tonų. Džiugu, kad perdirbėjai, įvertinę rinkos ir perdirbimo galimybes, superkamą kiekį kilstelėjo iki 115 tūkst. tonų. Taip pat džiugu, kad ribojantis veiksnys buvo ne rinka, bet (kol kas) nepakankamas fabriko našumas, nes perdirbimas neužtruktų per ilgai.

Kontraktavimo metu sumažėjo bendras Kėdainių cukraus fabriko augintojų kiekis: iš 2016 m. buvusių 353 liko tik 301. Paminėtina ir tai, kad EK nemėgstama vadinamoji „uždara parduotuvė" atsivėrė, ir prie esamų augintojų prisijungė 11 naujokų. Vienam augintojui tenkantis vidutinis runkelių auginimo plotas šoktelėjo nuo 29,4 ha 2016 m. iki 39,7 ha. Deja, runkelius auginti atsisakė smulkesni ir nuo fabriko labiau nutolę augintojai. Tai rodo ir sumažėjęs vidutinis runkelių atstumas iki cukraus fabriko - nuo 50,1 km 2016 m. iki 47 kilometrų 2017-aisiais.

Ko gero, tokios ar panašios tendencijos būdingos visos Europos cukraus fabrikams, įskaitant ir antrąjį Lietuvos fabriką Marijampolėje, kuris skelbiasi, kad norėtų didinti cukraus gamybą iki 45-50 tūkst. tonų. Bet ar tiems norams pritars Suvalkijos runkelių augintojai?

Laisvosios rinkos ir kiti iššūkiai

Europos cukraus sektoriuje irgi nemažas sujudimas. Prancūzija ir Pietų Vokietija informuoja 2017 m. didinančios pasėlių plotus 20-25 procentais. Kitose Europos šalyse, kur runkelių auginimas ir jų perdirbimas efektyvūs, plotai irgi plečiasi. Bet kuriuo atveju siekiama maksimaliai didinti fabrikų gamybą ilginant perdirbimo sezonus (ir atitinkamai mažinant fiksuotus fabrikų gamybos kaštus).

Visos buvusio Rytų bloko šalys (tarp jų ir Lietuva), pasinaudodamos tiesiogine susietąja parama, tikisi laimėti šiek tiek laiko ir dar sustiprinti savo cukraus sektorius. Kitokios nuotaikos Italijoje ir Graikijoje, iš kur ne kartą skambėjo prašymai atnaujinti restruktūrizavimo procesą (t. y. uždarant cukraus fabrikus, gauti kompensacijas). Europos komisiją kai kurios šalys narės (pvz., Lenkija) spaudžia parengti mechanizmą, kuris galėtų apsaugoti cukraus sektorių nuo problemų, su kuriomis susidūrė pienininkai.

Panaikindama gamybos kvotas (o kartu ir minimalią cukrinių runkelių supirkimo kainą), ES tampa visateise pasaulinės rinkos dalyve: nebelieka lig šiol galiojusio ES cukraus eksporto apribojimo - apie 1,4 mln. tonų.

Dar 2015 m. rugpjūtį, kai pasaulio rinkos cukraus kaina buvo pasiekusi septynerių metų žemumas, tokia galimybė būtų buvusi tik abstrakti ir nė kiek nepatraukli. Tačiau situaciją iš esmės pakeitė Pietinio pusrutulio klimato fenomenas „El Niňo" - Australijoje, Indijoje ir Tailande sukėlęs sausras, o Brazilijoje - birželio ir liepos šalnas. Tad visi pagrindiniai pasaulio cukraus ekportuotojai informuoja apie vienokias ar kitokias trumpalaikes derliaus netektis.

Dėl minėtų priežasčių ISO (Tarptautinė cukraus organizacija) šiems metams prognozuoja pasaulinės cukraus gamybos sumažėjimą 2,9 proc. (palyginti su 2015 m.). Prie trumpalaikių derliaus netekčių gali prisidėti ir ilgalaikis cukraus gamybos sumažėjimas: pvz., Tailande cukrašvendrių augintojai linkę auginti daugiau valgomųjų manijokų (augalų, išauginančių cukringus šakniagumbius), kuriems reikia mažiau drėgmės; Brazilijoje dėl „El Niňo" sumažėjo naujai sodinamų cukrašvendrių plantacijų plotai.

Tad situacija po truputį panašėja į 2009 metus, kai, baigiantis ES cukraus reformai, tikėtasi žymaus cukraus kainų kritimo Europoje, o jos (dėl situacijos pasaulinėje rinkoje) pakilo į rekordines aukštumas (žr. grafiką). ISO ekspertai net teigia, kad situacija tuomet (2009-2011 m.) buvo šiek tiek geresnė: tikėtasi greito gamybos ir atsargų augimo. Na, o pastaruoju metu atsargų santykis su suvartojimu tik mažėjo: 2015-2016 buvo 48 proc., 2016-2017 m. - jau tik 43 proc. ir, jei 2017 m. blogosios tendencijos Brazilijoje pasitvirtins, atsargų dar labiau sumažės.

Tačiau pakankamai tikėtina, kad šias kol kas saldžias prognozes gali apkartinti ES sveikatos priežiūros politikai. Dar ankstyvą rudenį Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) svarstytas veikliųjų medžiagų (teigiama, pavojingų žmogaus endokrininei sistemai) sąrašas, kurias ketinama išimti iš apyvartos pagal ES Reglamento Nr.1107/2009 II priedą.

Į svarstomą sąrašą pateko ir nemažai runkelių pasėliuose naudojamų veikliųjų medžiagų. Pavyzdžiui, herbicidai desmedifamas, lenacilas, triflusulfuron metilas ir fungicidas epoksikonazolas. Visi į sąrašą patekę herbicidai garantuoja efektyvią runkelių apsaugą nuo piktžolių. Pvz., desmedifamas yra viena Betanal herbicidinės sistemos, prieš ketvirtį amžiaus išlaisvinusios Lietuvos runkelių augintojus nuo rankų darbo, sudedamųjų dalių, be kurios sistema paprasčiausiai taps neefektyvi. Na, o fungicidas epoksikonazolas - vienintė likusi registruota veiklioji medžiaga, efektyviai sauganti runkelius nuo didžiausią žalą darančių lapų ligų - rudmargės ir baltulių. Šias medžiagas išėmus iš apyvartos, ne tik galėtų padidėti gamybos kaštai (ar sumažėti derlingumas), bet atsirastų ir viso derliaus praradimo rizika.

Maža to, ES politikai puola dar ir beicus: pvz., imidaklopridą (beico Gaucho sudedamąją medžiagą) Vokietijoje leidžiama naudoti tik nedrenuotuose (!?!) pasėliuose. Dėl kito Lietuvoje naudojamo insekticido - Force Magna - ES jau irgi Visai tikėtina, kad pasaulio rinkos kainų įkalnė ne tik amortizuos ES rinkos liberalizavimo pasekmes cukraus sektoriui, bet dar ir leis ES cukrininkams turėti naudos iš jiems visiškai atsivėrusios pasaulinės rinkos. kyla klausimų (kaip ir imidaklopridas, jis yra neonikotinoidų grupės insekticidas). Užsigardžiavimui ES politikai norėtų palikti runkelius ir be fungicidinio beico v. m. tiramo (arba TMTD).

Visa laimė, kad ES šalių narių pozicijos šiuo klausimu yra labai skirtingos, o laiku įsikišusios žemdirbiškos organizacijos privertė pakeisti Lietuvos ŽŪM poziciją iš „prokomisinės" („antrosios") į labiau liberalią, suteikiančią šalims narėms didesnę pasirinkimo teisę - „4b" (palaikomą Lenkijos ir Didžiosios Britanijos). Bet ir čia galutiniai sprendimai dar nepriimti.

Tad Lietuvos cukrinių runkelių augintojų ir vėl laukia įdomūs, įtampos kupini laikai. Lieka tikėtis, kad ES cukraus reforma užgrūdino Lietuvos cukraus sektoriaus dalyvius ir juos tinkamai paruošė naujiems, dabar jau globaliems, iššūkiams.