Azoto atsargas dirvožemyje iš esmės gali didinti tik ankštiniai augalai, kiti augalai tik keičia azoto organinių ir mineralinių junginių santykį dirvožemyje, bet iš esmės nekeičia jo suminio kiekio. Lubinai - vieni iš ankštinių augalų, kurių potencialios galimybės dar mažai išnaudojamos.

Azotas yra vienas iš pagrindinių žemės ūkio augalų mitybos elementų, kuris yra naudojamas svarbiausiems organizmo azotiniams junginiams sintetinti. Augalai dalį azoto pasisavina iš dirvožemyje sukauptų medžiagų ir azoto trąšų, kadangi tiesiogiai atmosferiniu azotu augalai maitintis negali.

Išskirtinė ankštinių augalų savybė yra ta, kad ši augalų grupė gali kaupti augalams prieinamą azotą padedant dirvožemio mikroorganizmams, azoto fiksatoriams - gumbelinėms bakterijoms. Plačiau naudojant ankštinius augalus sėjomainoje, galima pasiekti ne tik didelių žemės ūkio, bet ir aplinkosaugos bei klimato kaitos pokyčių švelninimo pranašumų.

Kalbant apie klimato kaitą, ankštiniai augalai: pašariniai žirniai, pupos, lubinai, liucernos, dobilai, - gali padėti gerokai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Tai vyksta dėl molekulinio azoto fiksavimo - mažinant azoto trąšų kiekį, mažėja ūkininkų gamybos sąnaudos.

Ar lubinai pranašesni už sojas?

Vis didėjantis augalinės kilmės komponentų poreikis maisto ir pašarų pramonėje yra glaudžiai susijęs ne tik su ekonomine nauda, bet ir gyvūninių produktų gamybos neigiamu poveikiu aplinkai ir klimato kaitai. Pupinių augalų sėklos dėl savo išskirtinės maistinės ir funkcionaliosios vertės tampa perspektyviu alternatyviu baltymų šaltiniu, kuris gali būti efektyviai panaudotas naujos kartos ir tradiciniams maisto produktams gaminti.

Siekiant kompensuoti gyvūninės kilmės baltymų trūkumą, visame pasaulyje svarbiausiu augalinės kilmės baltymų šaltiniu tapo sojos. Sojų pupelės - viena populiariausių ir plačiausiai maisto pramonėje naudojamų genetiškai modifikuotų augalų rūšių. Dar visai neseniai sojos buvo laikomos panacėja ir vaistu nuo visų ligų. Buvo pranašaujama, kad sojos XXI amžiuje taps pagrindiniu maisto produktu.

Maistiniu ir farmakologiniu požiūriu vertingiausios yra nemodifikuotos fermentuotos sojos. Deja, tenka karčiai nusivilti, kadangi sojos yra vienos labiausiai paplitusių žemės ūkyje pupinių augalų, kuriems auginti naudojamos genetiškai modifikuotos sėklos, o sojų fermentacija yra labai ilgas procesas, trunkantis nuo 0,5 iki 1,5 metų.

Pastaruoju metu visame pasaulyje padaugėjo itin alergiškų žmonių ir tai galima sieti būtent su sojų produktų vartojimu. Tiesiogiai žmogus gali nenaudoti sojų, tačiau net dviejuose trečdaliuose visame pasaulyje pagaminamų maisto produktų sudėtyje esama sojų ingredientų, žymimų E 479. Deja, gamintojai nenurodo, ar baltymai pagaminti iš natūralių, ar iš GM sojų pupelių. Ne paslaptis, kad genetiškai modifikuoti organizmai keičia žmonių genofondą ir sukelia vėžį. Dėl šios priežasties reikėtų labiau atsižvelgti į kitų pupinių augalų auginimo ir panaudojimo galimybes ir atsigręžti į pupeles, žirnius, lęšius ir lubinus.

Kuo vertingos lubinų sėklos

Lubinų kokybinė ir kiekybinė sudėtis panaši į kazeino ir sojų baltymų sudėtį. Lubinų sėklose randama iki 45 proc. baltymų, tuo tarpu nemodifikuotose sojose baltymų kiekis svyruoja apie 32 proc. (GM sojų - 40 proc.).

Lubinuose gausu funkcionaliųjų komponentų, todėl jie galėtų būti naudojami padidintos vertės maisto produktams kurti. Sėklose randamos visos tiek pakeičiamosios, tiek nepakeičiamosios aminorūgštys. Dėl aminorūgščių sudėties ir jų santykio lubinų baltymai gerai pasisavinami be papildomo terminio apdorojimo - daug geriau, palyginti su sojų baltymais. Lubinuose nėra glitimo, kuris sukelia celiakija sergančių žmonių alergijas, nėra laktozės, t. y. pieno cukraus, todėl juos saugiai vartoti gali netoleruojantys laktozės gyventojai.

Tyrimais nustatyta, kad lubinų baltymai apsaugo nuo širdies ir kraujagyslių ligų, mažina uždegiminius procesus, turi įtakos kūno masės indekso kontrolei, mažina cukraus ir cholesterolio kiekį.

Šiuo metu lubinai sulaukė dėmesio ir kaip mėsos pakaitalai, kuriuos galėtų vartoti gyvūninės kilmės produktų atsisakantys vartotojai. Be baltymų, lubinuose randama nuo 5 iki 12 proc. riebalų. Riebalai yra svarbus energijos šaltinis. Jų energinė vertė yra didžiausia, palyginti su kitomis maisto medžiagomis.

Su augaliniais riebalais žmogus gauna polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurių organizmas pats negali pasigaminti. Į lubinų riebalų sudėtį įeina 3 pagrindinės nesočiosios riebalinės rūgštys: linoleno (omega-6) 1,85 proc., linolo (omega-3) 37,94 proc., oleninės - 42,7 procento. Lubinų riebalai turtingi provitaminų: tokoferolų, terolų ir karotinoidų.

Lubinų sėklose, be baltymų ir riebalų, randama vandenyje tirpių vitaminų: tiamino, riboflavino, piridoksino, biotino, folio rūgšties ir askorbo rūgšties.

Lietuvoje tiriami jau dvidešimt metų

Siauralapiai lubinai Lietuvoje tiriami nuo 1995 metų. Selekcinis darbas vykdomas trimis kryptimis - tai siauralapių sideracinių, siauralapių pašarinių ir siauralapių maistinių lubinų selekcija. Naujai veislei sukurti, naudojant tradicinius metodus, reikia daug laiko. Nuo kryžminimo iki galutinio rezultato praeina nuo 8 iki 12 metų.

Lubinų selekcija, ypač ligų atsparumo kryptimi, yra sudėtingas procesas, kadangi žalingi patogenai nuolat kinta. Vykdyti selekciją lubinų alkaloidingumo mažinimo kryptimi taip pat sunku, tai gali trukti iki 20 metų, kadangi alkaloidų buvimas - dominantinis požymis, kurį siauralapiuose lubinuose lemia 5 genai.

Pastaruoju metu sukurti nauji siauralapių lubinų selekciniai numeriai išsiskiria itin mažu alkaloidų kiekiu, kuris svyruoja nuo 0,012 iki 0,03 procento. Sprendžiant baltymų problemą, atsiranda poreikis ne tik mažinti antimitybinių medžiagų kiekį, bet ir didinti baltymų (nuo 30,0 iki 36,0 proc.), riebalų (nuo 5,0 iki 7,8 proc.) kiekį sėklose.

LAMMC Vokės filiale sukurta maistinių lubinų selekcinė medžiaga visiškai ištirta mitybiniu požiūriu Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Kauno technologijos universitete ir Latvijos maisto saugos, gyvūnų sveikatos ir aplinkos institute. Ištyrus naujai sukurtą siauralapių maistinių lubinų selekcinę medžiagą, nustatyta, kad šios rūšies lubinų sėklose baltymų kiekis svyruoja nuo 30,3 iki 32,6 proc., riebalų - nuo 5,2 iki 7,0 procentų. Baltymų kiekį sėklose lemia ne tik veislė, bet ir klimatinės bei auginimo sąlygos.

Lubinų panaudojimas maisto ir pašarų pramonėje ilgą laiką buvo ribojamas dėl juose esančių antimitybinių veiksnių - kvinolizidino grupės alkaloidų. Naujai sukurta selekcinė medžiaga būtent ir išsiskiria mažu alkaloidų kiekiu - 0,011- 0,012 procento. Esant tokiam alkaloidų kiekiui, lubinų sėklos gali būti naudojamos žmonių maistui net be papildomo terminio apdorojimo (tai neįmanoma kalbant apie sojas). Na, ir esminis lubinų privalumas - tai tikrai ne genetiškai modifikuotas augalas.

Daugiau dėmesio agrotechnikai

Lietuvoje auginti lubinus nesunku. Vis dėlto jų auginimui derėtų skirti didesnį dėmesį negu buvome įpratę. Lubinai gerai auga ir dera visose klimatinėse Lietuvos zonose. Norint gauti stabilesnį ir didesnį sėklų derlių, reikėtų laikytis tam tikrų agrotechninių reikalavimų.

Mažesnė lubinų sėklų išsėjimo norma didina pasėlių piktžolėtumą, ligotumą, todėl rekomenduojama sėklos norma yra 1,5-1,7 mln. daigių sėklų hektarui. Sutankinti pasėlį galima siauralapius lubinus auginant ne tik kaip monokultūrą, bet ir mišiniuose su migliniais javais. Tai vienas iš būdų padidinti derlingumą iš ploto vieneto, pasėlius apsaugoti nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų plitimo, praturtinti grūdinių javų baltymingumą.

Mikro- ir makroelementai yra vienas iš derlių lemiančių veiksnių. Todėl lubinams, ypač ekologiniuose ūkiuose, reikėtų nepagailėti šių vertingų trąšų. Kai trūksta mikro- ir makroelementų, kai kuriose Lietuvos vietovėse beveik neįmanoma išauginti norimo derliaus. Dažnai mikro- ir makroelementų trūkumo požymius bandoma priskirti ligų požymiams. Mikroelementų augalams reikia labai nedaug, o rezultatai būna išties geri. Hektarui ploto šių trąšų sunaudojama tikrai nedaug - keletas kilogramų arba net gramų.

Patręšus trąšomis su trūkstamais mikroelementais, derlius būna didesnis ir jo kokybė geresnė: padaugėja vitaminų ir cukraus. Augalai tampa atsparesni ligoms ir kenkėjams, lengviau pakelia nepalankias gamtos sąlygas - šaltį, sausras. Tačiau būtina žinoti, kad augalams žalingas ne tik mikro- ir makroelementų trūkumas, bet ir jų perteklius. Abiem atvejais sutrinka normalus augalų augimas.

Šiuo metu Lietuvoje yra didelis pasirinkimas įvairių mikrobiologinių trąšų, sertifikuotų ekologiniams ūkiams, kurios gerina dirvos struktūrą, todėl augalai geriau pasisavina mineralinius ir organinius mitybos elementus, esančius dirvoje. Mikrobiologinės trąšos aktyvuoja atmosferoje esančio azoto pasisavinimą, mobilizuoja sunkiai augalams prieinamus mitybos elementus, ypač fosforą ir kai kuriuos mikroelementus, aktyvuoja naudingas dirvos bakterijas, užtikrinančias lauko augalų produktyvumo didėjimą ir produkcijos kokybės gerėjimą.

L-a aminorūgščių produktai stiprina natūralų augalų atsparumą ligoms. Maisto medžiagų dirvoje korektoriai su tinkamai subalansuotu azotą fiksuojančių bakterijų (Azotobacter chroococcum, Azospirillum brasilense), fosforo ir kalio kiekiu bei jūros dumbliais gerina dirvos cheminę sudėtį, didina maisto medžiagų kiekį dirvoje; skatina augalų augimą.

Kadangi siauralapiai lubinai išsiskiria iš kitų lubinų rūšių greitu augimu visais augalų vystymosi tarpsniais, papildomos priemonės trumpina vegetacijos periodą ir padeda išvengti grybinių ligų ankstyvaisiais augimo tarpsniais.

Kaip sumažinti antraknozės grėsmę

Lubinų antraknozė - viena iš žalingiausių grybinių ligų, pažeidžianti visų be išimties rūšių lubinus. Antraknozės sukėlėjas - grybas Colletotrichum lupine - į Europą pateko su infekuotomis sėklomis iš Australijos. Pirmieji šios ligos požymiai Lietuvoje užfiksuoti 1997 metais.

Mažiausiai atsparūs šiai ligai yra geltonžiedžiai pašariniai lubinai. Dėl šios priežasties Lietuvoje ir Europoje šiuo metu geltonieji pašariniai lubinai beveik neauginami. Siauralapiai lubinai yra gerokai atsparesni šiai grybinei ligai.

Siauralapių lubinų atsparumas antraknozei priklauso nuo veislės, bet nepriklauso nuo sėklose ir žaliojoje masėje esančio alkaloidų kiekio. Tyrimais nustatyta, kad sideracinius lubinus, turinčius didelį alkaloidų kiekį, ir alkaloidingus daugiamečius lubinus, esant palankioms patogenui plisti oro sąlygoms, taip pat stipriai pažeidžia antraknozė, kaip ir mažo alkaloidingumo ar lubinus be alkaloidų.

Pagrindinis ligos užkrato šaltinis yra infekuotos sėklos. Antraknozės žalingumą lemia aukštas sporų pasidauginimo koeficientas - 1,5 mln. konidijų 1 mm² audinio. Milijardus grybo Colletotrichum sporų dideliais atstumais išplatina vėjas, lietus, gyvūnai, technika ir žmonės.

Inkubacinis periodas nuo infekcijos patekimo iki žaizdos atsiradimo ant augalo yra 3-7 paros. Optimalios sąlygos epitofijos lygiui pasiekti - aukšta paros vidutinė temperatūra (aukštesnė negu 20 ^oC ), gausūs krituliai, ypač liūtiniai lietūs, pažeidžiantys ir išguldantys lubinų pasėlius ir, be abejo, gausus piktžolių kiekis pasėlyje - piktžolės sudaro geras mikroklimato sąlygas patogenui vystytis.

Pirmieji ligos požymiai pasirodo daigų tarpsniu, ant sėklaskilčių susidaro rausvai rudos dėmės, augalas išsilenkia ir ties ligota vieta gali nulūžti arba visai sunyksta. Ūglių ilgėjimo tarpsniu ant pagrindinio stiebo atsiranda rudų pailgų dėmių su rožiniais štrichais, kurios pamažu ilgėja ir virsta šviesiai rudomis žaizdomis. Ligoti audiniai įgauna rudai rožinį atspalvį.

Ties pažeistomis vietomis stiebai, lapkočiai, žiedynai susisuka ir dažniausiai nulūžta, ankštys susisuka ir nukrenta. Tipingų žaizdų atsiranda ir užsimezgus ankštims. Užkratas nuo ankščių patenka ant sėklų, kurios iš pažiūros gali atrodyti sveikos. Pažeistos sėklos būna su rudomis arba gelsvomis dėmėmis, kurios matyti plika akimi. Sėjant net labai mažai užsikrėtusias sėklas, galima patirti didelių nuostolių. Žinoma, nuostolių dydis priklausys nuo meteorologinių sąlygų tinkamumo patogenui vystytis.

Lubinų agrotechnikai reikėtų skirti gerokai daugiau dėmesio. Norint išvengti antraknozės, reikėtų nevėlinti sėjos, tankinti pasėlį, didinant sėklų išsėjimo normą iki 1,6 mln./ha. Rekomenduojama subalansuoti tręšimą mikro- ir makroelementais, sėti sveikas sėklas arba minimaliai 3 metus išlaikytas sėklas. Trejų metų laikotarpiu sėklų daigumas krenta nežymiai, o patogenas, esantis sėklose, per tokį laiką žūva.

***

Apie pupinių augalų svarbą dirvožemiui žmonija žinojo dar gilioje senovėje. Žinojo ir tai, kad pupiniai augalai nealina dirvožemio, bet, atvirkščiai, didina jo derlingumą. Senovės Egipte dar 5000 m. prieš Kristų buvo rašoma apie žirnių ir lubinų auginimą. Plinijus I a. prieš Kristų žemės derlingumui didinti kaip geriausią mėšlo pakaitalą rekomendavo ankštinius augalus, ypač vikius ir lubinus.

Lubinų maistinės savybės buvo žinomos 460-364 metais prieš Kristų. Savo knygoje „Apie žmonių maitinimąsi" Hipokratas rašė, kad tinkamai paruošti lubinai yra maistingesni už kitus ankštinius augalus. Nuo 1930 metų vokiečių mokslininko Reinoldo fon Zengbušo selekciniai darbai paskatino daugelyje pasaulio šalių kurti kuo mažiau alkaloidų turinčias lubinų veisles. Dabartinių lubinų veislių alkaloidiškumas yra mažesnis negu 0,05 procento. Palyginti su pirmosiomis veislėmis, kurių alkaloidų kiekis siekė 1-4 proc., tai yra didelė pažanga.