Europos Sąjunga vykdo Rytų partnerystės programą, kurioje dalyvauja šešios buvusios Sovietų Sąjungos valstybės: Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina. Programa gali turėti didelės įtakos ES žemės ūkio ir maisto sektoriui, vertinant augantį šių valstybių konkurencinį pranašumą. Koks vaidmuo tenka žemės ūkio sektoriui ES kaimyninių šalių ekonomikoje?

Europos Sąjungos Rytų partnerystės programa vykdoma nuo 2009 m., siekiant remti politines, socialines ir ekonomines reformas. Vienose šalyse šis procesas pažengęs, kitose sustojęs, tačiau tai nesumažina Rytų partnerystės programos svarbos. Kalbant apie Rytų partnerystę, svarbu stebėti pokyčius Rusijos žemės ūkio ir maisto sektoriuje, kadangi dalis Rytų partnerystės šalių irgi žvalgosi į didžiosios kaimynės veiksmus tarptautinėje arenoje ir prisijungia prie jos inicijuojamų projektų, pavyzdžiui, prie Eurazijos Sąjungos (ankstesnė Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano muitų sąjunga) prisijungė ir Armėnija.

Rusijos ketinimas iš žemės ūkio ir maisto produktus importuojančios šalies tapti šalimi eksportuotoja pamažu duoda vaisių. Investicijos į paukštininkystę, kiaulininkystę, daržininkystę ir kitus sektorius leido padidinti gamybos apimtis, pasikeitė žemės ūkio ir maisto produktų gamybos struktūra, išaugo derlingumas ir t. t.

Minėtos šalys yra aktyvios pasaulinės žemės ūkio ir maisto produktų rinkos eksportuotojos ir importuotojos. Todėl svarbu stebėti pokyčius ir įvertinti galimas grėsmes arba augantį konkurencinį pranašumą tam tikrose žemės ūkio sektoriaus šakose.

Žemės ūkis ES Rytų partnerių ekonomikoje

Sovietų Sąjungos žlugimas panaikino nusistovėjusius prekybinius ryšius tarp šalių. Žemės ūkio produkcijos apimtys smuko susidūrus su atviros rinkos jėga, sumažėjus valstybiniam subsidijavimui ir kritus vartotojų perkamajai galiai. Atskirų šalių vyriausybės vykdė žemės ūkio plėtros skatinimo ir našumo didinimo reformas, steigė naujus prekybos partnerystės tinklus, siekdamos išlaikyti žemės ūkio sektorių gyvybingą. Šias pastangas vainikavo ekonomikos stabilumas prieš 2008 m. pasaulinę finansinę krizę. Tačiau dėl politinės konfrontacijos ir fi-nansinės krizės pasekmių minėtų šalių žemės ūkio sektoriaus vystymasis tapo menkiau nuspėjamas. Tačiau žemės ūkio vaidmuo Rytų partnerystės šalių ekonomikoje buvo ir yra neginčytinai reikšmingas. Užimtumo rodikliai ir bendroji pridėtinė vertė (BPV) iš žemės ūkio, miškininkystės, medžioklės ir žuvininkystės sektoriaus (toliau - A sektoriaus) parodo žemės ūkio svarbą minėtų šalių ekonomikoje.

Šešios ES Rytų partnerystės šalys gerokai skiriasi savo žemės ūkio išsivystymo lygiu, nepaisant to, kad agrarinis sektorius vaidina svarbų vaidmenį jų ekonomikoje. Remiantis 2013 m. duomenimis, bendrosios pridėtinės vertės (BPV) dalis iš A sektoriaus Moldovoje sudarė 15 proc. visų veiklų bendrosios pridėtinės vertės, ir buvo didžiausia tarp partnerystės šalių. Azerbaidžane, Gruzijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje ši dalis sudarė apie 10 proc. Mažiausia bendrosios pridėtinės vertės dalis (A sektoriaus) buvo Rusijoje - 4 proc. ir Kazachstane - 5 proc. Taip yra todėl, kad Rusijoje ir Kazachstane didžiąją dalį bendrosios pridėtinės vertės generuoja kiti sektoriai (pvz., naftos pramonėje ir kt.)

Rusijos A sektoriaus BPV dalis, tenkanti vienam užimtajam, 2013 m. buvo didžiausia tarp aštuonių šalių ir sudarė 13,5 tūkst. JAV dolerių; Baltarusijoje - 13,1 tūkst. JAV dolerių. Šį fenomeną gali paaiškinti tai, kad Rusijoje ir Baltarusijoje A sektoriaus užimtieji, lyginant su visais užimtaisiais, sudaro atitinkamai 7 ir 10 proc. Didžiausia dalis užimtųjų (A), lyginant su visais užimtaisiais, buvo Gruzijoje - daugiau kaip 50 procentų.

Žemės ūkio svarba minėtų šalių ekonomikose pastebima ir nagrinėjant žemės ūkio produkcijos apimčių pokytį, kuris labai priklauso nuo rinkos kainų, valiutų kursų, derlingumo ir kt. Azerbaidžano ir Baltarusijos metinis žemės ūkio produkcijos apimčių svyravimas 2004-2013 m. buvo mažas (iki 15 proc.), o Kazachstane ir Moldovoje labai didelis (didesnis kaip 40 proc.). Šešiose iš aštuonių nagrinėjamų šalių vidutinis metinis žemės ūkio produkcijos apimčių pokytis turėjo teigiamą augimo tendenciją: nuo 4 proc. per metus Rusijoje iki 6 proc. Ukrainoje. Tačiau vidutinis žemės ūkio produkcijos pokytis Gruzijoje buvo neigiamas. Toks rodiklis siejamas su dalies Gruzijos teritorijos praradimu.

Nepaisant to, kad žemės ūkio produktų gamybos struktūra tarp aštuonių šalių yra labai skirtinga, augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos dalis bendrame žemės ūkio produkcijos kontekste skiriasi nedaug.

Augalininkystės produkcijos gamyba vyrauja Ukrainoje, Moldovoje, Armėnijoje, Kazachstane ir Rusijoje. Gruzijoje ir Baltarusijoje dominuoja gyvulininkystės produktų gamyba. Azerbaidžanas yra vienintelė šalis, kurioje augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos apimtys 2013 m. buvo vienodos.

Žemėnaudos skirtumai

Rytų partnerystės šalių žemės ūkio paskirties žemės plotai sudaro didelę dalį viso šalies ploto, ir vis dar įmanomas nemenkas plėtros potencialas.

Žemės ūkio paskirties žemės plotas Rusijoje 2012 m. sudarė 11 proc. visos teritorijos, nes didžiąją dalį jos užima miškai ir nemenka šalies dalis yra už Šiaurės poliarinio rato. Antra vertus, nepaisant didelio potencialo, Rusijos žemės ūkio paskirties plotas per 2004-2012 m. sumažėjo daugiau kaip 1 proc. Tam buvo keletas priežasčių: vis didėjanti apleistų žemių dalis, menkas ūkininkavimo veiklos patrauklumas ir nepalanki aplinka investuoti į smulkųjį žemės ūkį. Tačiau po Rusijos paskelbto embargo 2014 m. situacija pradėjo kardinaliai keistis, o žemės ūkio paskirties (kartu ir ariamos žemės) plotai pradėjo didėti.

Kazachstano žemės ūkio naudmenų (ŽŪN) dalis viso šalies ploto atžvilgiu irgi nėra didelė palyginti su kitomis Rytų partnerystės ar ES-28 šalimis. Tačiau ši dalis pamažu auga: 2007 m. ji sudarė 32 proc., 2013 m. - 35 proc. Žemės ūkio naudmenų dalis bendrame Moldovos, Ukrainos, Armėnijos ir Azerbaidžano plote 2012 m. sudarė daugiau kaip 50 proc. (Moldovoje 74, Ukrainoje 69, Azerbaidžane 55 proc.) ir ši dalis nekito nuo pat 2004 m. Staigų žemės ūkio paskirties ploto augimą Armėnijoje nulėmė bendruomeninės žemės perleidimas ir jos pardavimas aukcionuose žemesne nei rinkos kaina.

Analizuojamų šalių ŽŪN plotų struktūra yra skirtinga. Kazachstanas, Armėnija ir Azerbaidžanas turi didelį potencialą naudoti naujus plotus pertvarkant daugiametes ganyklas, kadangi jų ariamosios žemės plotai tesudaro iki 40 proc. žemės ūkio naudmenų. Kita vertus, Moldovos ir Ukrainos ŽŪN plotai yra naudojami intensyviai - daugiau kaip 70 proc. žemės ūkio naudmenų sudaro ariama žemė.

Pagal ŽŪN struktūrą, minėtos šalys gali būti skirstomos į tris grupes: gana intensyviai vykdančios žemės ūkio veiklą (Ukraina, Moldova), vidutinio intensyvumo žemės ūkio veiklos šalys (Baltarusija, Rusija, Gruzija), kurių žemės panaudojimo struktūra panaši į ES vidurkį, ir ekstensyviai ūkininkaujančios šalys (Azerbaidžanas, Armėnija, Kazachstanas). Ekstensyvų ūkininkavimą šiose šalyse nulemia gamtinės kliūtys, klimato sąlygos, nesubalansuota valstybės agrarinė politika ir kt.

Ūkių struktūros ypatumai

Pagal žemės ūkio veiklos struktūrą nagrinėjamos šalys gali būti skirstomos į dvi grupes. Grupę, kurioje dominuoja smulkūs ūkiai, sudaro Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija. Kita grupė - tai šalys, kuriose dominuoja korporaciniai ūkiai. Atsižvelgiant į tai, vidutinis ūkio dydis tarp nagrinėjamų šalių stipriai skiriasi, priklausomai nuo vykdomos šalies žemės ūkio politikos. Korporacinis sektorius ypač stipriai išplėtotas Baltarusijoje.

Armėnijoje veikiančių ūkių skaičius 2013 m. siekė 200 tūkst., beveik pusė jų funkcionavo natūrinio ūkininkavimo pagrindu. Apie 25 tūkst. ūkių dirbo 3-5 ha, o didesni kaip 10 ha ūkiai tesudarė 6 proc. visų ūkių. Vidutinis ūkio dydis Armėnijoje 2007 metais buvo 1,4 ha (Pasaulio banko tyrimo duomenys). Pagal 2011 m. duomenis, apie 84 proc. ariamos žemės ir 1 proc. ganyklų priklausė šeimos ūkiams ir žemės ūkio įmonėms, likusi dalis buvo valstybės ar bendrijos nuosavybė.

Bendras žemės ūkio produkcijos gamintojų (fizinių ir juridinių asmenų) skaičius Azerbaidžane sudaro 1,2 mln. Pagal tiekiamas produkcijos apimtis juos galima skirstyti į: viešos ir privačios žemės ūkio įmones; šeimos ir namų valdos ūkius; sodybų ūkius. Šiuo metu didžioji dalis žemės ūkio produkcijos gaminama privačių žemės ūkio įmonių, šeimos ir namų valdos ūkių. Šių ūkių produkcijos dalis 2013 m. siekė 93 proc. visos žemės ūkio produkcijos.

Baltarusijos žemės ūkio sektoriuje vyrauja stambios žemės ūkio įmonės, kurios 2013 m. bendrai naudojo 87 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės. Stambių ūkių bendrovių (kurių dauguma - valstybinės) plėtra nulėmė mažėjantį smulkių ir natūrinių ūkių skaičių bei naudojamą ŽŪN plotą. Ūkininkų ūkiai naudojo tik 2 proc. ŽŪN; kita dalis (15 proc.) buvo naudojama namų ūkiuose. Žemės ūkio įmonės vidutiniškai disponavo iki 5 000 ha ŽŪN. Tik labai nedidelė dalis įmonių naudojo mažesnius kaip 2 000 ha ŽŪN plotus. Dauguma įmonių disponuoja sklypais, kurių ŽŪN plotas svyruoja nuo 2 000 iki 8 000 hektarų.

Iš visų 764 tūkst. žemės ūkio valdų Gruzijoje tik 5 proc. ūkių neturi žemės ūkio paskirties plotų. Didžioji dauguma ūkininkų, nuosavybės teise valdančių žemę, yra itin smulkūs, dirbantys iki 2 ha ŽŪN. Šie žemės ištekliai iš esmės yra skirti asmeniniam apsirūpinimui žemės ūkio produkcija, o pajamos iš parduodamos produkcijos sudaro labai nedidelę dalį pajamų. Žemės ūkio įmonės dirba ypač mažą dalį visų žemės ūkio naudmenų.

Kazachstane išskirtini trys žemės ūkio valdų tipai: stambios žemės ūkio įmonės, valstiečių ūkiai ir namų ūkiai (pastarieji du tipai priskiriami prie ūkininkų ūkių). Žemės ūkio valdų skaičius Kazachstane 2012 m. siekė 374 tūkst., iš kurių aktyviai vykdė veiklą vos daugiau negu pusė - 173 tūkst. (iš jų 8 tūkst. žemės ūkio įmonių ir 165 tūkst. ūkininkų ūkių). Kadangi šalyje yra daug pievų ir ganyklų, Kazachstane planuojama steigti stambius gyvulininkystės ūkius, kuriuose gamybos procesas atitiks musulmonų religijos reikalavimus. Prognozuojama, kad kiekvienam tokiam ūkiui išlaikyti galėtų būti skirta apie 2 000 ha ŽŪN pašariniams augalams auginti ir 17 000 ha ganykloms. Nepaisant to, didžioji dalis ūkių liks smulkūs ūkininkų ūkiai.

Moldovos žemės ūkio gamintojus galima skirstyti į korporacinio ūkininkavimo, kurį sudaro didelės įmonės (pagamina apie 40 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos), ir individualių ūkių (apima ūkininkų ūkius ir privačios nuosavybės namų ūkius, pagamina apie 60 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos) grupes. Stambių žemės ūkio bendrovių specializacijos sritis - mažos pridėtinės vertės augalų produkcija (pvz., grūdai, aliejiniai augalai, cukriniai runkeliai) bei minimalus darbo jėgos panaudojimas dėl aukšto lygio mechanizuotos žemės ūkio technikos. Tokiai nusistovėjusiai tvarkai įtakos turėjo keletas veiksnių: palyginti mažos gamybos sąnaudos augalininkystėje, modernios žemės ūkio technikos prieinamumas, leidžiantis ūkininkauti labai dideliuose plotuose, palyginti nesudėtingi ir pigūs derliaus apdirbimo procesai bei užtikrinta tokių prekių rinka.

Rusijoje išskiriami du pamažu besiplečiantys ūkių tipai - stambios žemės ūkio bendrovės (holdingai) ir ūkininkų ūkiai. Tuo pat metu „tradiciniai" ar po privatizacijos susikūrę ūkiai (kaip ir kolektyviniai ūkiai bei natūriniai ūkiai) palaipsniui praranda patrauklumą. Remiantis 2014 m. duomenimis, Rusijoje buvo užregistruota 150 milžiniškų žemės ūkio įmonių (t. y. itin stambių žemės ūkio produkcijos gamybos projektų, inicijuotų ir vykdomų daugiausia ne žemės ūkio srities, o naftos ir kitų pramonės šakų investuotojų), kurios žemės ūkio produkcijos gamybai naudojo apie 16 mln. ha ariamos žemės (vidutiniškai vienai bendrovei teko daugiau kaip 100 tūkst. hektarų).

Ukrainoje skiriami du žemės ūkio produkcijos gamintojų, t. y. žemės ūkio valdytojų tipai - įmonės ir namų ūkiai. Šalyje 2013 m. buvo daugiau kaip 5 mln. mažų namų ūkių (vidutiniškai 2 ha dydžio), kurie priskiriami natūriniams arba pusiau natūriniams. Jų plotas sudarė 38 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės. Likusi ŽŪN dalis buvo naudojama privačių ir valstybinių žemės ūkio įmonių. Remiantis AGRICISTRADE tyrimu, privačios žemės ūkio įmonės yra dviejų tipų - korporaciniai ir valstiečių ūkiai. Šie ūkiai, skirtingai nuo namų ūkių, yra registruoti juridiniai asmenys. Ukrainoje 2013 m. buvo užregistruoti 8 977 korporaciniai ūkiai (daugiausia buvę kolektyviniai ir perimti valstybiniai ūkiai), kurių kiekvieno vidutinis plotas siekė apie 1 600 ha ŽŪN. Apie 40,7 tūkst. valstiečių ūkių (valdomų privačių ūkininkų) apima vidutiniškai po 100 ha ariamos žemės.

Visos šalys, išskyrus Baltarusiją, Moldovą ir Ukrainą, turi daugiau ar mažiau neišnaudotą žemės ūkio potencialą ir gali padidinti dirbamos žemės plotus. Baltarusijos žemės ūkio sektoriaus plėtros potencialą riboja palyginti mažas žemės našumas ir tam tikrų teritorijų eliminavimas iš žemės ūkio paskirties po Černobylio avarijos 1986 m. Moldovoje ir Ukrainoje yra didelė dalis žemės ūkio paskirties žemės, kurioje susiduriama su iššūkiu išsaugoti dirvožemio našumo lygį, dėl neužtikrintos sėjomainos ir dirvožemio alinimo. Rusija nuėjo žemės ūkio intensyvinimo keliu, siekdama maksimaliai išnaudoti dirbamus plotus, steigdama paukštininkystės, kiaulininkystės, galvijininkystės ūkius, orientuodamasi į šiltnamio daržovių auginimą. Dauguma šių veiklų nereikalauja ŽŪN plėtros. Kazachstano ŽŪN plėtros galimybės dėl gamtinių kliūčių ir klimatinių sąlygų yra labai ribotos, todėl susirūpinimą kelia dirvožemio alinimas kviečių auginimo regionuose, nes šie javai yra tapę monokultūra.