Sliekai - didžiausi ir geriausiai iki šiol ištirti dirvožemio gyvūnai, suvaidinę svarbų vaidmenį Žemės ir žemdirbystės istorijoje. Jie yra vieni iš svarbiausių organikos skaidytojų, galintys biologiškai skaidžias atliekas paversti trąšomis. Ten, kur klesti sliekai, klestės ir pasėliai. Ko dar nežinome apie sliekus?

Apie sliekų poveikį dirvožemio savybėms ir augalų derliui išspausdinta daug straipsnių ir išsamių monografijų. Tai viena iš geriausiai ištirtų gyvūnų grupių, gyvenančių dirvožemyje. Sliekus vertino jau senovės graikai, apie juos rašė Aristotelis, o paskutinė Egipto faraonė Kleopatra, pasižymėjusi neeiliniu protu ir politiniais sugebėjimais, sliekus paskelbė šventais. Tuo metu Egiptas buvo pagrindinis Romos imperijos grūdų tiekėjas ir krašto laukų derlingumo priežastis buvo ne tik Nilo potvynio kasmet atnešamas dumblas, bet ir milijonai tą dumblą „perdirbančių" sliekų. Už sliekų išvežimą iš šalies (kontrabandą) Kleopatros valdymo laikais buvo baudžiama mirtimi.

Vienas žymiausių pasaulio gamtininkų Čarlzas Darvinas sliekus tyrė 40 metų ir pripažino, kad „abejotina, jog yra daugiau gyvūnų, suvaidinusių tokį svarbų vaidmenį pasaulio raidos istorijoje", o savo tyrimus ir stebėjimus aprašė veikale „Augalinio žemės sluoksnio susidarymas dėl sliekų veiklos".

Sliekų mėsa yra tokia pat maistinga, kaip ir jautiena, joje gausu Q3 riebalų rūgščių, kalcio ir fosforo. Daugelyje šalių sliekai vartojami kaip maistas, kompostui, taip pat pašarų gamybai, farmakologijoje, kosmetikoje ir, aišku, žvejyboje.

Sliekai - žemdirbiai

Iš 6 000 šiuo metu žinomų sliekų rūšių apie 150 galima vadinti kosmopolitinėmis, jos išplito Žemėje kartu su žemdirbyste. Sliekų yra visai mažyčių, vos 1,0 mm, ir gigantiškų - 3,0 m. ilgio. Yra besimaitinančių dumbliais ir sliekų grobuonių, bet daugiausiai tai saprofitai - negyvų organinių augalinių liekanų skaidytojai.

Sliekai - judrūs gyvūnai, kurie turi įtakos dirvožemio fizikinėms ir cheminėms savybėms. Neabejotina, kad sliekai purena dirvožemį, dalyvauja azoto fiksacijoje ir humifikacijoje. Vidutinio klimato juostoje sliekų vaidmuo ypač svarbus. Organinės liekanos į slieko virškinamąjį traktą patenka kartu su mineralinėmis dirvožemio dalelėmis, kur maceruojamos ir virškinamos.

Nesuvirškintos organinės dalelės permaišomos su mineralinėmis ir suklijuojamos žarnyno išskyromis. Sliekų žarnyne atsidaro liaukos, gaminančios kalcį, kuris prisideda prie organinių dalelių sucementavimo, o žarnyno raumenys visa tai supresuoja.

Slieko ekskrementai, vadinamieji kaprolitai, atsparūs vandeniui ir neišsiplauna iš dirvožemio. Kalcis sucementuoja kaprolitą, parą išbuvusį dirvožemyje. Kaprolituose esantis kalcis, kurio pritrūkę sliekai šio elemento ieško gilesniuose sluoksniuose, mažina rūgštinę dirvožemio reakciją.

Judėdami sliekai atlieka mikromelioraciją ir pasitarnauja dirvos organizmų biocenozei. Judėdami jie keičia mikrofaunos ir mikroorganizmų padėtį, gyvenamąją vietą, nes iškelia arba nuneša juos į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Taip keliaudami smulkūs organizmai gauna daugiau naujų maisto šaltinių, oro ir deguonies. Dalyvaujant sliekams ir kitai dirvožemio mezo- ir makrofaunai, susidaro vandeniui atsparūs, su dirvožemio mineraline dalimi sujungti organiniai-mineraliniai kompleksai.

Sliekai - geras dirvožemio derlingumo rodiklis. Sliekų gausumo dirvožemyje, kaip bioindikacinio ir ekologinio rodiklio, monitoringas atliekamas daugelyje pasaulio šalių, iš jų - penkiose Europos šalyse. 2011-ieji buvo paskelbti Tarptautiniais sliekų metais.

Vermikompostavimas

Atliekų kompostavimo aprašymų galima rasti net Biblijoje. Laikui bėgant, kompostavimo technologijos keitėsi ir tobulėjo. Padidėjus ž. ū. mechanizacijai ir ypač atsiradus mineralinėms trąšoms, kompostavimas buvo primirštas ir tik XX a. pabaigoje, smarkiai pagausėjus antropogeninių atliekų kiekiui, kompostavimas buvo reabilituotas.

Per palyginti trumpą laiką sliekai perdirba daugiau komposto, nei tai galima padaryti bet kokiu iki šiol žinomu metodu. Sliekai į organines trąšas perdirba maisto, buities, miško ir medienos pramonės atliekas, žemės ūkyje susikaupusią organiką, cukraus, popieriaus gamybos atliekas, miesto nuotekų dumblą.

Sliekai, ko gero, gali įveikti įvairių biologiškai skaidžių atliekų problemą ir paversti jas aplinkai nekenksmingomis trąšomis. Vermikomposte, pūdinyje iš sliekų perdirbtų organinių atliekų, yra ne tik visų augalų augimui būtinų makro- ir mikroelementų subalansuoti kiekiai, bet ir augimą skatinančių medžiagų: fermentų, antibiotikų, amino- ir huminių rūgščių, nėra ligų pradų ir sukėlėjų.

Vermikomposto gamyba yra palyginti brangi, juo ekonomiškai naudinga tręšti šiltnamius, daržus ir sodus. Organinėms atliekoms, ypač kiaulių fermų mėšlui kompostuoti yra naudojamos ir musių lervos, tam sukurtas ir kambarinių musių hibridas. Musių kompostas pasižymi antinematodiniu poveikiu ir ypač tinka naudoti šiltnamiuose. Lietuvoje šias kompostines muses augino Stanislavas Tracevičius.

Pastaruoju metu padaugėjo privačių valdų savininkų, kompostuojamoms atliekoms perdirbti pasitelkiančių sliekus. Vieni tai daro įsigiję specialias kompostavimo dėžes, kiti patys įsirengia kompostines. Sliekus reikia saugoti, kad neprigertų vandenyje ir kad jų neišgaudytų kurmiai.

Per slieko odos poras arti esančios kraujagyslės iš oro arba deguonies prisotinto vandens sugeria deguonį ir išskiria anglies dvideginį. Todėl sliekas gali normaliai kvėpuoti tik tada, kai jo oda drėgna. Jai išdžiūvus, sliekas pamažu ima dusti ir nugaišta. Tie, kurie mėgsta eksperimentuoti, gali kompostavimui jų prisirinkti po smarkaus lietaus, kai, vengdami uždusti, sliekai išlenda į paviršių.

Sliekų pramonė

Pirmieji centrai, kur sliekai buvo naudojami organikai perdirbti, atsirado JAV. Europoje pirmąjį vermikompostą pradėta gaminti Prancūzijoje, kur dabar yra apie 2 000 vermikomposto įmonių. Vermikomposto gamyba paplitusi tiek Europoje, tiek visame pasaulyje: Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Kinijoje, Australijoje, Taivane ir Filipinuose, kur sliekai auginami dar ir žuvų, ir paukščių pašarui. Vermikompostavimas naudojamas tiek buitiniams, tiek komerciniams tikslams. Ypač plačiai vermikompostas naudojamas Indijoje.

Sliekus pramoniniu būdu 1947 m. pirmas pradėjo veisti Kalifornijos verslininkas Hjugas Karteris (Hugh Carter). Nepaisant to, kad su sliekais atlikta daug tyrimų, populiariausiu tapo kompostinis arba mėšlinis sliekas Eisenia fetida ir jo porūšiai E. f. fetida, E. f. andrei. Viena iš tokio populiarumo priežasčių yra ta, kad šios rūšies sliekai išskiria lipazę - fermentus, skaidančius riebalus, o tai aktualu perdirbant maisto atliekas. Atliekant selekcinius darbus, 1959 m. sukurta pramoninė linija E. fetida californica.

Daugelyje šalių atliekami selekciniai tyrimai su savo krašto sliekais. Iš šiuo metu pasaulyje žinomų kelių tūkstančių sliekų rūšių, kompostavimui tinkamų atrinktos 10-12 rūšių. Paskutiniu metu Europoje pradėtas auginti europinis arba belgiškasis naktinis sliekas (Eisenija hortensis). Jis neturi nemalonaus kvapo, kaip kaliforninis, yra stambesnis ir ne toks jautrus aplinkos sąlygoms.

Daugelyje kraštų buvo atliekami tyrimai su vietiniais sliekais, pritaikant juos kompostavimui. Tiriant ir veisiant vietines kompostinio slieko E. fetida populiacijas, Rusijoje sukurtas Vladimiro hibridas, o Kirgizijoje Alfa, vėliau įgijęs prekinį ženklą Staratel.

Sliekai Lietuvoje

Lietuvoje gyvena pieviniai, pelkiniai, miškiniai, samaniniai, raudonieji, rausvieji, žalieji, ausytieji, didieji sliekai - iš viso 16 rūšių. Dirbamuose laukuose aptinkami 7 rūšių sliekai. Dažniausiai dirbamų laukų dirvožemiuose randami dirviniai sliekai (Aporrectodea caliginosa). Dirviniai sliekai sudaro 80-100 proc. visų dirbamuose laukuose randamų sliekų. Sliekai jautrūs daugeliui šiuolaikinio žemės ūkio priemonių, tokių kaip pesticidai, dirvos suslėgimas, azoto trąšos. Dirvos dirbimas taip pat trikdo sliekų aktyvumą, suardo jų kanalėlių sistemą.

Daugiau rūšių sliekų būna kultūrinėse ganyklose ir daugiamečių žolių pasėliuose, jei jie laikomi 2-3 metus.

Geriausias būdas pamaitinti sliekus - į sėjomainą įtraukti daugiametes žoles. Bet kuri priemonė, didinanti organinių medžiagų kiekį dirvožemyje, teigiamai veikia sliekų populiaciją, todėl žaliosios trąšos ir tarpiniai augalai - puikus sliekų pašaras.

Lietuvoje sliekininkystė prasidėjo 1990 m., kai dr. Onutė Atlavinytė įkūrė Lietuvos lubrikologų sekciją prie Lietuvos hidrobiologų draugijos ir subūrė šalies sliekų augintojus. Vladislavas Rūdys pirmasis atvežė kaliforninį slieką iš Ivano Frankivskio miesto (Ukraina). Buvo įkurta ir Lietuvos sliekų augintojų asociacija. Su kaliforniniais sliekais dirbo Edita Abraitytė (Karbauskienė).

Suklestėjęs Lietuvos nepriklausomybės laikais, paskui šiek tiek prislopęs susidomėjimas sliekais Lietuvoje vėl auga. Kol kas didžioji dalis vermikomposto ir jo produktų iškeliauja į užsienį, o be tikrų sliekininkų daugiausiai apie sliekus žino, domisi ir juos perka ekologinių ūkių savininkai, namų šeimininkės ir žvejai.

Sliekai - ekologiniai inžinieriai

Manoma, kad europinius sliekus į JAV pirmiausiai užvežė kolonistai su laivų balastu, kuriam buvo naudojami akmenys ar dirvožemis, vėliau daržininkai, o Šiaurės Amerikos Didžiųjų Ežerų regione (JAV ir Kanadoje) sliekams išplisti ypač nusipelnė žvejai mėgėjai.

Šis regionas, kaip Lietuva ir dalis Europos, prieš 11 tūkst. metų buvo padengti ledynų. Po ledynmečio sliekų, šiaip būdingų mūsų klimato juostai, čia neliko ir į šį regioną jie taip ir nesugrįžo. Tūkstantmečius čia formavosi dirvožemis ir augo kietųjų lapuočių miškai be sliekų. Šiuo metu žvejų ir turistų pamėgtose vietose stovi perspėjančios lentelės „draudžiama išmesti žuvų jauką", t. y. sliekus. Pradėjus plisti sliekams, kurie čia yra invaziniai gyvūnai, neatpažįstamai pradėjo keistis vietiniai miškai. Pirmiausiai sliekai sudorojo iki tol šiems miškams būdingą storą nuokritų paklodę, pradėjo nykti ant žemės perėję paukščiai, paklotėje gyvenę graužikai, varliagyviai ir vabzdžiai.

Pokyčiai vyko ne tik ant žemės, bet ir po žeme: pakito dirvožemio biocheminės ir fizikinės savybės, pradėjo keistis mikroorganizmų sudėtis, nykti paplitę augalų simbiontinės grybų ir bakterijų rūšys, atsirado daugiau žolinės augalijos, daugiau žolėdžių gyvūnų, o iš paskos ir plėšrūnų - keičiasi visas miškas. Sliekais JAV džiaugiasi daržininkai ir sodininkai, o štai ekologai ir biologai nesižavi sliekų nuveiktu darbu, jiems lieka tik stebėti pokyčius ir apgailestauti, kad nyksta įprastų rūšių augalai ir gyvūnai, o miškai darosi panašūs į Europos miškus.

Tiesą sakant, tas žymusis, pas mus auginamas kaliforninis sliekas, yra visai ne užsienietis, o tiesiog tapęs kosmopolitu emigrantas iš Europos ir Lietuvoje įprastas mėšlinis arba kompostinis sliekas, pas mus gyvenantis šiltesnėse vietose - šalia tvartų ar mėšlo krūvose.