Avių nagų ligos nėra dažnas reiškinys, tačiau ūkininkams atneša nemažų nuostolių, nes dažniausiai plinta masiškai, ypač užkrečiamosios ligos. Jomis sergančios avys suliesėja, prastėja vilnos kokybė, nemažai išlaidų tenka veterinarinėms paslaugoms ir profilaktinėms priemonėms įgyvendinti, avys neretai gaišta.

Planuojantys kurti avių ūkį arba jau auginantys avis ir siekiantys jas apsaugoti nuo nagų ligų ir taip sumažinti dėl jų patiriamus nuostolius ūkininkai privalo turėti bendrų žinių apie avių nagų anatominę sandarą, nagų priežiūrą ir pagrindinius ligų požymius.

Kiekvienas avies pirštas baigiasi suragėjusia odos dalimi - naga. Ji apima šiuos anatominius vienetus: raginę kapsulę; gyvuonį arba tikrąją odą, kuri gamina raginę kapsulę ir ją jungia su nagos kaulu; nagos sąnarį su visais sąnariui būdingais elementais; poodinį audinį, kraujagysles ir nervus, ateinančius nuo plaštakos ar pėdos sričių.

Išskiriamos tokios nagos sritys: padas, pado priekis, užpenčiai, nagos šoninė ir vidinė sienelė, nagos briauna, apynagė ir tarpupirštis.

Avių šėrimas, laikymas ir aplinkos veiksniai lemia nagų ligas. Jos skirstomos į neužkrečiamąsias ir užkrečiamąsias nagų ligas. Svarbesnis dėmesys turi būti sutelktas užkrečiamosioms ligoms, diagnozuojamoms visame pasaulyje ir pasireiškiančioms masiškai, pakankamai nuostolingoms ir klastingoms. Tai avių tarpupirščių odos uždegimas, infekcinis avių pirštų odos uždegimas, nekrobakteriozė, avių nagų puvinys. Todėl, prieš įsigyjant pirmąsias avis ar papildant jau turimą bandą naujomis iš kitų augintojų, patartina kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris pirkimo vietoje įvertintų ne tik perkamas avis, bet visą avių bandą ir teiktų rekomendacijas. Kitu atveju į ūkį galima atsivežti avių, sergančių ir platinančių užkrečiamąsias nagų ligas.

Tarpupirščių odos uždegimas

Tai liga, kurią sukelia du dirvoje paplitę anaerobiniai mikroorganizmai. Ligos pradžią inicijuoja D. nodosus, turintis per 20 įvairaus laipsnio agresyvumo padermių. Jo išskiriami toksinai suardo tarpupirščių odos epidermį, o į atsiradusias odos erozijas patenka Fusobacterium necrophorum, nuolat aptinkamas sveikų avių žarnyne, jų išmatose.

Ligą platina sergančios avys. Serga įvairaus amžiaus avys, bet prieauglis yra jautresnis. Liga gali prasidėti vienos ar kelių kojų tarpupirščiuose, ji greitai plinta šiltuoju metų laiku, avis ilgai ganant drėgnose ganyklose. Šiai ligai būdingi bendrieji ir vietiniai klinikiniai požymiai.

Bendrieji ligos požymiai: nuo vidutinio iki stipraus laipsnio avių šlubavimas (avis šlubuoja viena ar keliomis kojomis), sparčiai didėjantis šlubuojančių gyvulių skaičius. Kai pažeidžiamos abiejų priekinių kojų nagos, avys vaikšto pasiremdamos sulenktais riešais, nepriėda, kenčia skausmą, todėl suliesėja, slenka vilna.

Vietiniai ligos požymiai pasireiškia ribotu tarpupirščių odos uždegimu, neturinčiu tendencijos plisti į kitas piršto sritis, tačiau pažeista vieta patinsta, iš tarpupirščio sklinda charakteringas nemalonus kvapas. Ypač sunkios eigos atveju tarpupirštis išopėja ir apsineša pūlingu sekretu. Šios ligos atveju nagų ragas nesuyra, bet dėl užsitęsusio odos uždegimo, sutinus apynagei ir į procesą įtraukus briaunos, apynagės ir sienelių gyvuonį, sutrinka nagų rago gamyba.

Jeigu ligą sukėlė agresyvios padermės sukėlėjas, o sergančios avys negydomos, liga dažniausiai komplikuojasi agresyvios eigos nagų puviniu. Įtarus ligą, reikia kreiptis į veterinarijos gydytoją. Nustačius ligą, reikia patikrinti visų bandos avių nagas ir jas apkarpyti. Nekomplikuotais ligos atvejais reikia kuo skubiau avis pervaryti į sausas ganyklas arba uždaryti į sausus gardus, nagų pažeidimus apdoroti antibiotikų purškalais arba avis pervaryti per nagų vonią.

Infekcinis avių pirštų odos uždegimas

Pirmą kartą ši liga aprašyta neseniai - 1994 m. Jungtinėje Karalystėje. Ją sukelia spirochetos, priklausančios treponemų genčiai (Treponema spp.). Jos panašios į tas, kurios sukelia užkrečiamą karvių pirštų odos uždegimą (Mortelaro ligą).

Liga prasideda apynagės pakraujavimu, ši sritis nuplinka. Uždegimas nuo apynagės slenka žemyn, apima briaunos ir sienelių gyvuonį. Greitai nagos raginė kapsulė atsiskiria nuo sienelių gyvuonies, bet nemalonaus kvapo, būdingo sergant tarpupirščių odos uždegimu, avių nagų puviniu arba nekrobakterioze, šios ligos atveju nėra. Jeigu avis negydoma, naga visai suardoma.

Infekciniu avių pirštų odos uždegimu sergančios avys gydomos antibiotikais. Nežinoma, ar ši liga yra Lietuvoje, bet, neatsakingai perkant avis užsienio šalyse, ją galima įsivežti.

Nekrobakteriozė

Tai seniai žinoma avių, ožkų, galvijų, šiaurės elnių (jie jautriausi), kiaulių ir arklių liga, kuriai būdingi pirštų srities pūlingi (nekroziniai) pažeidimai, nekrozinės tešmens odos, lūpų, burnos gleivinės žaizdos. Ligą sukelia Fusobacterium necrophorum, bet sergančių avių žaizdose randami ir kiti pūliavimą sukeliantys aerobiniai ir anaerobiniai mikroorganizmai.

Ligos sukėlėjas aptinkamas sveikų avių žarnyne, jų išmatose, tai yra natūralus ligos šaltinis, bet ligą platina sergančios avys. Ligai pasireikšti reikalingos palankios sąlygos - sumažėjęs organizmo atsparumas, nagų išmirkimas, pirštų srities odos vientisumo suardymas. Į žaizdą patekęs sukėlėjas dauginasi, išskiria nekrotoksiną ir hemotoksiną, sukeliančius audinių nekrozę.

Dažniausiai procesas prasideda tarpupirščių odoje. Oda patinsta, tampa karšta ir skausminga, atsiranda pūslelių, pripildytų drumsto skysčio, o joms pratrūkus atsiranda paviršiniai odos pažeidimai (erozijos), kurios po 2-3 parų tampa pūlinėmis-nekrozinėmis opomis su pilka nemalonaus kvapo mase. Vėliau odos nekrozė išplinta visoje tarpupirščio srityje ir pereina į apynagę. Kai pažeidžiama apynagės gyvuonis, pradeda atsiskirti raginė kapsulė, procesas paveikia ir pačią nagą. Audinių nekrozė plinta aukštyn ir gilyn, todėl, pažeidus odą, poodį, prieinama prie sausgyslių, sąnarių raiščių, jie nekrozuojami. Avys laižo pažeistas kojos vietas, taip sukėlėjas patenka ant lūpų, burnos gleivinės ir čia jo išskirti toksinai sukelia nekrozines opas.

Ligos eiga ūmi (prieauglio), poūmė ar lėtinė (suaugusių avių). Pirmasis ligos požymis - nežymus šlubavimas, kuris pamažu stiprėja, avys nespėja eiti su banda, daug guli arba eina ant sulenktų riešų sąnarių. Apžiūrint tokias avis, aptinkami pirštų odos nekrozės židiniai, atsiskyręs nagos ragas, gilios žaizdos, kurių dugne matyti sausgyslės, raiščiai, kaulai. Kai avies atsparumas silpnas, o toksinai patenka į vidaus organus, kyla septicemija. Nusilpusios ir suliesėjusios avys nugaišta.

Įtarus šią ligą, reikia kreiptis į veterinarijos gydytoją. Pasitvirtinus diagnozei, veterinaras siūlys priemones, konsultuos ir taikys tinkamiausią gydymą: individualų arba masinį, vietinį arba bendrąjį, esant indikacijai - chirurginį.

Nagų puvinys

Jis pasireiškia nagos rago gamybos sutrikimu ir puviminiu rago irimu. Liga paplitusi visame pasaulyje, sunkiai kontroliuojama, todėl, kai buvo pastebėtas pavienių avių individualus atsparumas ligai, pradėti vykdyti genetiniai tyrimai, siekiant išvesti ligai atsparių avių linijas. Liga pasireiškia bet kuriuo metų laiku, tačiau masiškai avys serga vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį. Serga įvairaus amžiaus ir veislių avys, bet jaunesnės yra jautresnės, o merinosų veislės avys yra ypač jautrios. Sergančios avys atveda gyvus, bet negyvybingus ėriukus.

Ligos sukėlėjai yra Dichelobacter (Bacteroides) nodosus ir Fusobacterium necrophorum. Pirmasis yra pagrindinis, turintis per 20 skirtingo agresyvumo padermių, išskiriantis fermentą proteazę, tirpdantį keratiną. Sukėlėjas neatsparus aplinkos sąlygoms: dirvoje, veikiamas šilumos, saulės arba šalčio, žūva per dvi tris savaites, tačiau pažeistuose raginės kapsulės plyšiuose, po atsisluoksniavusiu nagos ragu, gyvybingas išlieka kelerius metus.

Ligai pasireikšti reikia tam tikrų oro sąlygų: kai nagos ilgai mirksta ganant avis pelkėtose, drėgnose ganyklose arba prasidėjus ilgalaikiam lietui; kai žiemą avys ankštai laikomos šiltose drėgnose avidėse ant drėgnų pakratų ir gausiai šeriamos sultingais pašarais (bulvėmis, šakniavaisiais), prastu šienu; kai trūksta vitaminų, ypač karotino; kai neduodama mineralinių priedų ir pradeda trūkti kalcio, fosforo, cinko, vario; kai netvarkomos nagos.

Manoma, jog susidarius palankioms sąlygoms, ligos sukėlėjo inicijuotas tarpupirščių odos uždegimas išplinta nagos gyvuonyje. Uždegimo apimta gyvuonis negamina rago, o senas ragas pradeda irti. Kitos teorijos šalininkai teigia, kad liga prasideda ne odoje, o nagos pade ir vidinėje nagos sienelėje, jeigu tik yra apipleišėjusio, atsisluoksniavusio negyvo rago, kur sukėlėjas randa tinkamas sąlygas. Amoniakas susilpnina išmirkusį nagų ragą, o mikrobo išskirta proteazė sukelia puviminį nagos rago irimą. Odos ir nagos gyvuonies uždegimas prasideda po to, kai pūvančio rago skilimo produktai ima dirginti odą ir gyvuonį. Liga komplikuojasi ir atsiranda pūlingas apynagės uždegimas, pūlingas gilusis pododermatitas, pūlingas nagos sąnario uždegimas arba sepsis (bendras kraujo užkrėtimas). Ligai užsitęsus nusimauna raginė kapsulė. Persirgusių avių nagose ligos sukėlėjas išlieka ilgai (3 metus ir ilgiau). Kai nagos išmirksta, sukėlėjas pasklinda aplinkoje ir užsikrečia kitos avys, kurių nagos nuaugusios, yra apspuręs, supleišėjęs, atsisluoksniavęs ragas.

Kadangi pagrindinio sukėlėjo padermės yra skirtingai agresyvios, tai ligos eiga gali labai skirtis: vieno sukėlėjo padermės sukeltas nagų puvinys gali tęstis kelis mėnesius be klinikinių požymių, ilgą laiką gali neatsirasti šlubavimas ir komplikacijos, o kitos padermės sukeltos ligos eiga ūmi, agresyvi, piktybinė - iš karto suardomas didelis nagų rago plotas. Tai lemia išskiriamo fermento kiekis.

Paprastai ligos pradžia nepastebima, nes avys nešlubuoja, todėl liga ilgą laiką gali būti nepastebėta ir išplisti bandoje. Liga aptinkama atsitiktinai apžiūrint nagas ar jas karpant, kerpant vilną. Ligos pradžiai būdingas skausmingas tarpupirščio odos patinimas, pakilusi raginės sienelės temperatūra. Kai liga tampa vėlesnės stadijos, ryškėja židininiai nagos rago suminkštėjimai, pado ir užpenčių rago irimas. Ragas pasidaro minkštas, drėgnas, suskilęs, iš atsiskiriančio rago židinių skiriasi pilkas nemalonaus kvapo skystis.

Kai suardomas nagos ragas ir atsiveria nagos gyvuonis, avis pradeda šlubuoti (kartais kelios avys apšlumba vienu metu). Kai pažeidžiama viena naga - avis ją laiko pakeltą, kai pažeidžiamos abiejų priekinių kojų nagos, avys remiasi riešo sąnariais, liesėja. Kai pažeidžiamos visų keturių kojų nagos, avys daug guli ir nenori keltis net ir raginamos. Ligai būdinga tai, kad procesas iš nagos neišplinta. Tačiau, jeigu susirgimas komplikuojasi ir virsta nekrobakterioze, tai procesas plinta tiek gilyn, tiek aukštyn iki riešo arba kulno sąnarių.

Pastebėjus tokius nagų požymius, reikia kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris pasiūlys priemones ligos plitimui sustabdyti, taikys racionalų sergančių avių gydymą, pasiūlys ligos likvidavimo programą ir rekomenduos profilaktines priemones. Pastarosios bus sėkmingos tik taikant jas kompleksiškai, t. y. užtikrinus gerą avių laikymą, šėrimą ir nagų priežiūrą.

Vasarą avis reikia ganyti sausose ganyklose, o žiemą laikyti sausose, vėsiose ir gerai ventiliuojamose avidėse. Žiemą negalima piktnaudžiauti sultingaisiais pašarais, racioną reikia papildyti mikro- ir makroelementais, šiene turi būti karotino. Kai oras geras, patartina avis žiemą išleisti į diendaržį. Rekomenduojama kartą per savaitę avis perginti per vonią, užpildytą 10 proc. formalino ar kitu dezinfekuojamuoju ir rago standinamuoju tirpalu. Bent 2 kartus per metus reikia nagas apkarpyti, tai ypač svarbi priemonė.