03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2016/11
Savo rankomis kurto ūkio nė už ką neatsisakytų
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Nei gerais, nei blogais pieno ūkiams laikais Lina ir Jonas Vertinskai nesvarstė atsisakyti to, kas juos visą gyvenimą maitino, darbo davė ir patiems, ir kitiems. Optimizmo kupini, dejuoti nelinkę dzūkai ramiai sukasi savo ūkyje ir tikisi, kad lietuviško pieno visada reikės.

Gyvulių Alytaus rajono apylinkėse apstu - nė nepatikėtum, kad karvių šalyje mažėja. Išsukus iš pagrindinio, link Simno vingiuojančio kelio ir keletą kilometrų pavažiavus iki Vertinskų sodybos, dėmesį patraukia abipus kelio išdrikusios karvių bandos - šeimos ūkiai dar laikosi įsikibę savo maitintojų.

Vertinskai ūkininkauja Remeikiuose, netoli Simno. Ūkį įkūrė L. Vertinskienės šviesaus atminimo tėvelio ir senelių žemėje, kurią jie visą gyvenimą dirbo. Ūkyje 168 galvijai, iš jų 85 melžiamos Lietuvos juodmargės karvės. Dar peni 10 mėsinių galvijų, tai - pieninių karvių, sėklintų mėsinių galvijų sperma, mišrūnai. Juos augina dėl įvairovės, bet ne dėl to, kad galvotų keisti ūkio kryptį. „Tiek įdėta, pačių rankomis sukurtas pieno ūkis, tad viską išdraskyti ir keisti nenorėčiau. Ir toliau gaminsime pieną", - kelios išgyventos krizės neužgesino Linos noro ūkininkauti.

Ūkis augo pamažu

Anksčiau fermos vedėja dirbusi Lina turi zootechnikės išsilavinimą ir, aišku, labiausiai rūpinasi šeimos gyvulių ūkiu. Darbštus ir sumanus sutuoktinis Jonas priežiūri augalininkystės ūkį ir techniką. Jiedu samdo 4 darbuotojus, o labiausiai Lina džiaugiasi gera melžėja.

Bet reikėjo gerų 20 metų, kad Vertinskų ūkis taptų toks, koks yra dabar: su erdviu karvių tvartu, 16 vietų melžimo aikštele, šiuolaikiška technika, galiausiai - su 10 metų statytu jaukiu šeimos namu, kuriame yra vietos šeimą pagausinusiems anūkams. Dar tik keleri metai Lina yra ūkio valdytoja oficialiai, bet jokių darbų nesikrato iki šiol, dvi dienas per savaitę pavaduoja net melžėją.

„Viską uždirbome patys. Tik vėliau pasinaudojome ES parama nitratų direktyvai įgyvendinti ir įvykdėme ūkio modernizavimo projektą. Tai mums labai padėjo", - prisimena ūkininkė.

Dar prieš Nepriklausomybės atkūrimą šeimą sukūrę Vertinskai buvo pakėlę sparnus į Alytų, net butą ten nusipirko, bet sugriuvus kolūkiams atsiėmė žemes ir su dviem mažais vaikais grįžo į kaimą. Ūkį kurti pradėjo nuo 4 iš tėvų gautų karvių. Rankomis Lina melžė ir bandai padidėjus iki 12 karvių - nors ir buvo sunku, tuo metu tai neatrodė pasaulio pabaiga. Pati 40 karvių melžė ir įrengus pieno liniją. Melžėją samdyti pradėjo tik prieš 6 metus, kai banda dar labiau išaugo.

Pirmąjį tvartuką, kaimynų padedamas, J. Vertinskas pasistatė iš nugriautų senų fermų plytų. Sienas mūrijo storas, kad karvės nesušaltų, kad vanduo žiemą į ledą nevirstų. Pamažu karvių vis daugėjo, atėjo laikas tvartą plėsti: iš pradžių - viename šone, vėliau ir kitame. Tuomet labai padėjo ES parama. Ilgainiui karvės senąją fermą „išaugo", tad Jonas, šįkart jau su užaugusiu sūnumi Vaidu, prieš kelerius metus vėl ėmėsi darbo: savomis rankomis bei lėšomis pasistatė erdvų, šviesų tvartą. Karvės, laikomos ant gilaus kraiko, jame žiemos jau trečią žiemą. O Lina džiaugiasi naujajame tvarte sumontuota melžimo aikštele - tai ne į pieno liniją melžti.

Mėšlidę ir srutų rezervuarą Vertinskai taip pat įsirengė savo lėšomis. O su parama prieš gerą dešimtmetį įsigijo technikos: traktorių, srutvežį, mėšlo kratytuvą, krautuvą, pieno šaldytuvą. „Daug ūkininkų pyko, kad privalėjo mėšlides įsirengti. O aš sakau, kad tai labai geras reikalavimas buvo. Bent susitvarkė visi. O anksčiau būdavo - iškasa duobes, purvynas, traktoriai klimpsta... O kai viskas išbetonuota, traktorius be vargo įvažiuoja, pasikrauna. Ir tvarkinga, ir gerai", - sako Lina.

Nuo pat ūkininkavimo pradžios Vertinskai yra Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos klientai ir apie šios tarnybos Alytaus biuro konsultantes atsiliepia labai šiltai. Geru žodžiu Lina mini buvusią biuro vadovę ir gyvulininkystės konsultantę Virginiją Kvedarienę, kuri mokėjo ir profesionaliai patarti, ir su šypsena visus palydėti.

Aukščiausio produktyvumo nesiekia

Lietuvos juodmarges, tarp kurių yra ir 22 genofondinės, senojo genotipo juodmargių veislės karvės, Lina stengiasi auginti kuo natūraliau, nesiekdama aukščiausio produktyvumo. „Gal kai kas stebėsis, bet jokių papildomų baltyminių priedų - sojos rupinių ar pupinių - į pašarą nededu. Tik mineralų duodu. Bet karvės sveikos, ilgaamžės", - sako ūkininkė. Racioną sudaro šienainis, šienas, šiaudai, kukurūzų silosas, traiškyti grūdai, pašarai tvartiniu laikotarpiu dalijami pašarų maišytuvudalytuvu.

Kasdien Lina priduoda maždaug 1 400 kg pieno, o vidutiniškai iš karvės per metus primelžia po 7 tūkst. kg pieno, tačiau karvės gyvena ne dvi ir ne tris laktacijas, o daug ilgiau, kai kurios - net 10. „Yra visokių nuomonių ir šiuo klausimu, bet jeigu karvė sveika, tai ir laikau, nebrokuoju", - aiškina L. Vertinskienė.

Karvės ūkyje veršiuojasi ištisus metus. Pieninių karvių veršelius prie motinų Lina laiko 3-4 savaites. Sako, mažiau vargo, o ir veršeliams sveikiau su motinos pienu augti.

Ūkyje vykdoma gyvulių produktyvumo kontrolė - informacija apie karves yra būtina, juk reikia žinoti, kiek baltymų, riebalų, somatinių ląstelių piene yra. Šiemet KTU mokslininkai pagal tarptautinį projektą pradėjo pieno baltymo struktūros tyrimus, ir Vertinskų ūkis yra vienas iš dalyvaujančių šiame tyrime.

Krizę išgyveno be skolų

Savos žemės Vertinskai turi nedaug, apie 40 ha. Su nuomojama dirba beveik 200 ha, iš kurių apie 100 ha skirta ganykloms. Pašarams augina kukurūzus (10 ha), kviečius (40 ha), pašarines žoles, sėja vasarinių miežių (10 ha). Lina džiaugiasi - šįmet kukurūzai užaugo labai geri, kaip niekada, be lietaus pavyko sudoroti jų derlių. Kukurūzų siloso gamyba šiame ūkyje - bene svarbiausias rudens darbas. Ir žolės užaugo pakankamai - šieno, šienainio užteks visai žiemai, o ganyklose spalį karvės rupšnojo jau ketvirtą žolę.

Nors šiek tiek grūdų Vertinskai parduoda, tačiau mišriu savo ūkio nevadina - grūdų pardavimai nėra dideli, o šiemet ir jų kaina visai žema. Tad nors šiokių tokių pajamų augalininkystė davė, pieno ūkio nuostolių nekompensavo.

Atsižvelgdami į situaciją, Lina ir Jonas ūkio plėtros neskubina, investicijas planuoja pagal šeimos finansines galimybes. Kombainą pirko naudotą - nutarė, kad 50 ha nukulti naujo tikrai nereikia.Tik be traktoriaus nebeišsivertė - lizingu pirko naują galingą 150 AJ traktorių.

Į didesnes skolas bankui nenori lįsti - tai, kad jų neturėjo, ir leido šeimai lengviau išgyventi pieno krizės metus. O kai uždirbs pelno, investuos ten, kur labiausiai reikia. Lina dar norėtų tvarte įrengti guoliavietes, bet laukia, kol pieno kaina pakils. O kyla ji labai iš lėto - spalį Vertinskai gaudavo 20 cnt/kg. „To dar negaliu pavadinti normalia kaina. Sunku paaiškinti tokią perdirbėjų savivalę, pikta, kad su gamintojais taip nesiskaitoma. Bet jie sugeba labiau susivienyti, negu mes", - sako ūkininkė. Pieną priduoda kooperatyvui, bet negaminančiam, o tik pieną superkančiam ir pristatančiam į vieną didžiųjų gamyklų. Versli moteris atidžiai seka „Pienas LT" veiklą ir neatmeta galimybės pieną tiekti šiai ūkininkų įmonei.

Išgyventi labai padėjo ir pienininkams skirtos išmokos iš ES ir iš nacionalinio biudžeto. L. Vertinskienė džiaugiasi, kad bent tiek susivienijus pavyko išsikovoti. Ji, aktyvi ūkininkė, dalyvavo pieno gamintojų suvažiavimuose, protesto akcijoje Vilniuje - pirmąją naktį net palapinėje budėjo. Ir kitus ragino dalyvauti „dėl bendro reikalo".

„Ištverti sunkumus mums buvo lengviau ir dėl to, kad gražiai draugaujame penkios pienininkų šeimos - kartu esame ir džiaugsme, ir varge", - patenkinta Lina bičiuliais.

Ne milijonuose laimė

Vertinskai - tikri dzūkai. Jonas kilęs iš netoliese esančio Mergalaukio, nuo tų apylinkių kilusi ir Linos mama. O šaknis šeima įleido Kaminskų - Linos tėvo ir senelių - žemėje, nors iš pradžių galvojo kurtis mamos tėviškėje. Prieš metus netekusi tėvelio, Lina džiaugiasi, kad kartu gyvenanti 94 metų mama stipri - dar ir daržus apeina, vištas prižiūri ir mielai kartu važiuoja visur, kur tik ją pakviesi. Birutė Kaminskienė neeilinė moteris - ji karo metais gelbėjo žydus, už tai jai suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Išgelbėtų žydų sūnūs šiemet buvo atvažiavę jos aplankyti.

Vėliau B. Kaminskienė rūpinosi iš vokiečių nelaisvės ištrūkusiais rusų kareiviais ir jų šeimomis, neseniai kai kurie jų savo gelbėtoją susirado per TV laidą.

Gerumo genas persidavė ir Linai - juodu su vyru priglaudė iš globos namų sugrąžintus tris 7, 10 ir 11 metų vaikus. Jų tėvai dirba ūkyje, bet dėl netinkamo gyvenimo būdo vaikai iš jų buvo atimti. Ūkininkai apsiėmė globoti šeimą ir ypač vaikus, suteikė jiems stogą virš galvos, kad nereikėtų gyventi globos namuose. Visi Vertinskai supranta, kad iš gyvenimo reikia ne tik imti, bet ir duoti.

„Mums visiems smagu vaikščioti savo žeme, dirbti sau, patiems planuoti savo laiką - tai didelė vertybė", - kalba Lina. Ir nors pieno ūkyje darbas sunkus, bet šiais laikais, turint modernią melžimo įrangą, būtiną techniką, tai nėra tas darbas, koks buvo Nepriklausomybės priešaušryje.

Vertinskų dukra Rūta, baigusi socialinių mokslų studijas Vilniaus edukologijos universitete, rimtai svarsto ateityje dirbti ūkyje. Šiuo metu su vyru auginanti antrus metus einantį sūnelį Ąžuolą, ji, reikalui esant, yra pirma pagalbininkė. Nuo ūkio labai nenutolęs ir vyresnysis sūnus Vaidas, gyvenantis Alytuje ir auginantis 5 vaikus.

Nepaisant visų darbų, Lina ir Jonas kasmet stengiasi ištrūkti atostogų, pakeliauti, atsipalaiduoti, pailsėti. „Neapleidžiame nei parodų, nei švenčių. Ir niekada neturėjome tikslo uždirbti visų pinigų. Turėsi milijoną - tai poreikiai bus milijoniniai ir vis tiek bus mažai", - juokiasi Lina.

Dabar jų didžiausias noras yra labai žemiškas - kad pieno kaina ne tik padengtų savikainą, bet ir leistų šiek tiek uždirbti. Juk tie pinigai vėl sugrįžtų atgal į ūkį, gyvulių gerovei.