03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2016/11
Lietuvoje tinkamos auginti grikių veislės
  • Dr. Danuta ROMANOVSKAJA LAMMC Vokės filialas
  • Mano ūkis

Grikių plotai Lietuvoje po truputį didėja. Dar labiau juos plėsti turėtų paskatinti ne tik sveiko maisto ir ekologinių produktų poreikio augimas, bet ir naujų, derlingesnių veislių atsiradimas rinkoje.

Dėl trumpo vegetacijos periodo grikiai greitai užauga, nereiklūs dirvožemiui, todėl gali augti skurdesniuose smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose, kur kiti augalai prastai auga ir dera. Grikių šaknų sistema nedidelė (šaknys sudaro tik 3 proc. visos augalo masės, o kitų žemės ūkio augalų - 6-14 proc.), tačiau jos turi išskirtinę savybę - pasižymi dideliu fiziologiniu aktyvumu ir sugeba geriau pasisavinti biogeninius elementus iš dirvožemio. Be to, grikiai labai gerai reaguoja į tiesioginį tręšimą mineralinėmis trąšomis ir jo poveikį, kai buvo tręšti priešsėliai.

Pasirinkus tinkamą agrotechniką, grikių pasėliams prižiūrėti nereikia naudoti cheminių augalų apsaugos priemonių, nes augalai gausiai šakojasi, suformuoja daug lapų, kurie užgožia dygstančias piktžoles. Grikių augalus retai pažeidžia kenkėjai ir ligos. Dėl šių privalumų grikiai labai tinka auginti tiek tradiciniuose, tiek ekologiniuose ūkiuose, kur pramoninės trąšos ir augalų apsaugos priemonės nenaudojamos.

Tačiau grikių Lietuvoje kol kas dar auginama nedaug, jais užsėjami plotai užima vos 1,5 proc. visų žemės ūkio naudmenų. Statistikos departamento duomenimis, pastaruosius ketverius metus grikių pasėlių plotai mūsų šalyje padidėjo palyginti su 2011 m. Šiuos pokyčius galėjo nulemti 2011 m. labai išaugusi jų supirkimo kaina, kuri vėliau dėl didesnės grūdų pasiūlos sumažėjo. Pernai grikių supirkimo kaina vėl pakilo ir siekė 415 eurų už toną. Vadinasi, grikiai yra pelningi žemės ūkio augalai ir juos auginti apsimoka. Preliminariais duomenimis, Lietuvoje šiemet grikiais buvo užsėti jau didesni plotai - 45,1 tūkst. ha.

Grikių selekcijos kryptys

Naujos veislės sukūrimo procesas ilgas, užtrunka dešimtmetį ir ilgiau. Lietuvoje grikių selekcija vykdoma Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filiale nuo 1999 metų. Per šį tyrimų laikotarpį grikių selekciniame darbe buvo sukurta ir ištirta 560 selekcinių numerių, sukaupta ir panaudojama naujų veislių kūrimui daugiau negu 100 grikių genotipų kolekcija.

Visai neseniai buvo tik vienintelė Lietuvoje sukurta grikių veislė VB Vokiai, kuri į Nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašyta nuo 2002 metų. Veislė VB Vokiai dėl ankstyvumo (anksčiau prasideda butonizacijos ir žydėjimo tarpsniai, anksčiau subręsta) yra šiek tiek jautresnė kontrastingoms meteorologinėms sąlygoms, kurios vis dažniau pasitaiko Lietuvoje, todėl ne kasmet šios veislės grikių grūdų derlius būna stabiliai didelis.

Siekiant sukurti naujų veislių grikius, kurie savo savybėmis būtų pranašesni už VB Vokius, selekciniame darbe buvo taikytos įvairios kryžminimo kombinacijos su Lietuvoje sukurtais selekciniais numeriais, kurie iš kitų išsiskyrė geresnėmis ūkiškai naudingomis savybėmis. Taip buvo sukurta nauja grikių veislė VB Nojai, kuri 2013-2014 m. sėkmingai testuota Lenkijoje dėl veislės išskirtinumo, vienodumo ir stabilumo, ir taip pat tirta valstybiniuose veislių tyrimuose Lietuvoje.

Nuo 2015 m. grikių veislė VB Nojai įrašyta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą. Abi mūsų selekcijos veislės pasižymi puikiomis savybėmis, yra derlingos, stambiagrūdės, žemaūgės ir skirtingo ankstyvumo.

Lenkiškos tinka labiau negu baltarusiškos

Prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje dažniausiai buvo augintos baltarusiškos grikių veislės (Volma, Smuglianka, Anita Belaruskaja), kurias vėliau iš rinkos išstūmė atsiradusi nauja derlinga lietuviška veislė VB Vokiai. Baltarusijoje, kurios teritorija išsidėsčiusi į rytus nuo mūsų šalies, vyrauja žemyninis klimatas. Vasara šioje kaimyninėje šalyje šiltesnė ir sausesnė negu Lietuvoje. Grikių veislės, sukurtos tokiomis klimato sąlygomis, mūsų šalyje, kur vasarą dažnai būna drėgmės perteklius, ne visada užaugina didelį derlių.

Lietuvoje vyrauja jūrinis klimatas, pereinantis į žemyninį. Panašus klimatas, kaip ir mūsų šalyje, yra Lenkijoje, ypač šiaurinėje jos dalyje. Todėl lenkiškos grikių veislės tinka auginti ir mūsų šalyje. Renkantis užsienines grikių veisles, būtina atsižvelgti į tai, kurioje geografinėje zonoje jos buvo sukurtos ir kokioms klimato sąlygoms pritaikytos. Lietuvoje sukurtos grikių veislės tinkamos mūsų šalies klimato sąlygoms, todėl mažiau nukenčia nuo nepalankių veiksnių ir užaugina didesnį grūdų derlių. Kitose šalyse sukurtos veislės ne visada yra pranašesnės už vietines.

Pasirinkimas iš keturių veislių

Nacionaliniame augalų veislių sąraše šiemet yra įrašytos keturios grikių veislės: VB Vokiai, VB Nojai, Kora ir Panda, trys iš jų (VB Nojai, Kora ir Panda) yra naujos Lietuvoje, įrašytos į šį sąrašą tik 2014-2015 metais.

Lietuviška grikių veislė VB Vokiai ankstyva, vegetacijos periodas 82-86 dienos. Tai stambiagrūdė ir žemaūgė grikių veislė. Dažniausiai veislės VB Vokiai augalai būna neaukšti, vidutiniškai 87 cm aukščio, tačiau, esant pakankamai drėgnoms vasaroms, šios veislės augalai užauga aukštesni - iki 100 cm aukščio. Veislė ankstyvesnė negu kitos Lietuvoje registruotos grikių veislės, todėl brendimas prasideda apie savaitę anksčiau. Išskirtinis veislės VB Vokiai požymis - labai stambūs grūdai.

Nauja Lietuvoje sukurta grikių veislė - tai VB Nojai, kuri įrašyta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą nuo 2015 m. Ši veislė yra vidutinio ankstyvumo, augalai užauga aukštesni negu veislės VB Vokiai, tačiau neišgula. Veislė VB Nojai derlingesnė negu kitos veislės, o pagal ūkiškai naudingas savybes labiau panaši į veislę VB Vokiai. Šios veislės grūdai taip pat stambūs, 1 000 grūdų masė, pastarųjų ketverių metų tyrimų duomenimis, vidutiniškai 33 gramai.

Lenkiškos veislės Kora ir Panda priskiriamos prie vidutinio vėlyvumo veislių. Veislė Kora subręsta savaite anksčiau negu Panda. Lietuvos rinkoje jos pasirodė vos prieš kelerius metus, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filiale tirtos nuo 2012 metų. Šios veislės derlingos, tačiau augalai užauga aukštesni, jų grūdai smulkesni, tačiau yra mažesnio lukštingumo, didesnis natūrinis svoris.

Grikių ligos ir kenkėjai

Grikiai yra iš tų nedaugelio žemės ūkio augalų, kurie mažiausiai kenčia nuo ligų ir kenkėjų. Tačiau kai kuriais metais jų daroma žala gali būti pastebima ir dėl to grikių grūdų derlius gali sumažėti 20- 50 procentų.

Pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko, kad vasaros meteorologinės sąlygos ne visada būna palankios grikiams augti, ypač kai ilgai užtrunka sausra ar lietingi periodai. Nepalankios sąlygos sukelia augalams stresą ir sumažina jų atsparumą ligoms ir kenkėjų daromai žalai. Veislių, kurios būtų visiškai atsparios ligoms, beveik nėra. Tačiau, jei veislė pritaikyta vietinėms klimato sąlygoms, ji mažiau nukenčia nuo patogenų ar kenkėjų.

Pagrindinės grikių ligos:

  • pilkasis puvinys;
  • askochitozė;
  • cerkosporozė;
  • bakteriozė;
  • fitoftorozė.

Labiausiai paplitusi liga - pilkasis puvinys (sukėlėjas Botrytis cinerea Pers). Ant pažeistų lapų ir stiebų atsiranda tamsių rudų dėmių, kurių paviršiuje susiformuoja pilkos apnašos. Pažeisti lapai ir žiedynai nudžiūsta, stiebai dėmių vietoje lūžinėja ir augalai žūsta. Liga gali pasireikšti įvairiais augalų augimo tarpsniais, bet labiausiai - augalams žydint ir bręstant. Dažniausiai grikiai užsikrečia šia liga tankiuose, vešliuose pasėliuose, esant dideliam oro drėgnumui. LAMMC Vokės filiale grikių pasėliuose šios ligos židinių buvo pastebėta 2007 m. vasarą. Tais metais buvo ypač drėgna liepa, per mėnesį iškrito 210 mm kritulių, o mėnesio norma yra 78 mm (t. y. kritulių kiekis 2,7 karto viršijo normą). Pilkuoju puviniu pažeisti grikių stiebai lūžta ties pagrindu, išdžiūsta.

Kita liga - askochitozė, kurios sukėlėjas Ascochyta fagopyri Bres. Askochitozė pažeidžia grikių lapus ir stiebus, ant kurių atsiranda didelių, ovalių, gelsvai rusvų dėmių su tamsesniais, ryškesniais kraštais. Ant atsiradusių dėmių būna daug juodų taškelių - tai ligos sukėlėjo suformuoti piknidžiai. Askochitozės sukėlėjai plinta per užkrėstas sėklas ir augalų liekanas dirvoje. Liga sparčiai vystosi esant šiltiems ir drėgniems orams. Dėl askochitozės grikių grūdų derlius sumažėja, tačiau ne daugiau kaip 5-7 procentais.

Cerkosporozė (sukėlėjas Cercospora beticola) pirmiausia pasireiškia ant apatinių augalų lapų. Ant užkrėstų augalų lapų formuojasi rudos dėmės, kurių paviršius iš abiejų pusių apsitraukia pilkšvomis apnašomis. Pažeisti lapai nudžiūna. Sukėlėjas žiemoja ant grikių augalų liekanų. Liga plinta labai drėgnu oru (santykinis drėgnumas 90 proc.), ypač tuomet, kai ant augalų lapų ilgai laikosi gausi rasa.

Bakteriozė (sukėlėjas - bakterija Pseudomonas syringae van Hali) plinta grikių pasėliuose dažniausiai butonizacijos ir žydėjimo tarpsniu. Pirmiausia ant lapų atsiranda nedidelių (iki 5 mm skersmens) pavienių apvalių tamsiai rudų dėmių. Kai dėmių atsiranda daugiau, jos susijungia, o ligoti lapai susiraukšlėja ir sudžiūsta anksčiau laiko. Ligos sukėlėjų lieka ant neperpuvusių augalų liekanų ir gali būti užkrėstos sėklos. Bakteriozė plinta oru (vėjas gali atnešti užkrėstų audinių dalelių), šią ligą gali pernešti ir vabzdžiai. Dėl šios ligos grikių grūdų nuostoliai gali siekti 8-10 procentų.

Fitoftorozė (sukėlėjas Phytophtora parasitica Dastur) dažniausiai pasireiškia grikiams dygstant. Ant skilčialapių ir stiebelių atsiranda rudų dėmių su koncetriniais žiedais viduje. Lapelių apatinėje pusėje susiformuoja balkšvos apnašos. Esant drėgnam orui, tokie daigai pradeda pūti ir žūna. Fitoftorozė gali pasireikšti ir vėlesniais grikių augimo tarpsniais, jei tik labai drėgnos sąlygos tęsiasi ilgesnį laiką. Dėl šios ligos grikių pasėlis išretėja, grikių derlius sumažėja 15-20 procentų.

Grikius gali apnikti šie kenkėjai:

  • lapų blakutės;
  • grambuoliai;
  • amarai;
  • pelėdgalvių vikšrai.

Lapų blakutės kenkia vikšro stadijos. Jos dažniausiai susitelkia ties pamatine lapų dalimi, ant šoninių ūglių ir žiedynų. Apnikus šiems kenkėjams, grikiai nustoja augti, lapai deformuojasi, žiedynai nuvysta ir paruduoja, todėl grikiai neužmezga grūdų.

Grambuolių lervos kenkia daugeliui augalų, tarp jų ir grikiams. Ypač nukenčia daigai ir jauni augalai, kadangi grambuolių lervos pažeidžia šaknis. Grambuolių lervos dirvoje vystosi 4-5 metus, kol pereina į suaugėlio stadiją.

Grikiams dažniau gali kenkti amarai. Didelę žalą amarai padaro jauniems gležniems augalams. Paprastai jie susitelkia ant stiebų, apatinėje lapų pusėje ir ant susiformavusių žiedynų. Amarai čiulpia augalų sultis, dėl to augalai nuvysta, raukšlėjasi lapai ir ūgliai, kartais augalai pakeičia spalvą. Grikiams amarai kenkia esant nepalankioms sąlygoms, kai ilgesnį laikotarpį trūksta drėgmės, o temperatūra būna aukšta. Tokiomis sąlygomis augalai patiria stresą ir yra labiausiai pažeidžiami.

Pelėdgalvių patelės deda kiaušinėlius apatinėje lapų pusėje. Kenkia daugumai augalų, tarp jų ir grikiams. Iš kiaušinėlių išsiritę vikšrai minta pirmiausia lapo audiniais, žaloja jau užaugusių augalų lapus, pamažu pereina į stiebus. Jaunus augalus šių kenkėjų vikšrai sunaikina visiškai.

Profilaktinės apsaugos priemonės

Siekiant išvengti grikių pasėlyje ligų ir kenkėjų, turėtų pakakti profilaktinių priemonių. Pati geriausia ir ekologiškai švariausia priemonė - griežtas agrotechnikos reikalavimų laikymasis: pasirinkti labiausiai tinkančias mūsų klimato sąlygoms grikių veisles, sėti tik aukštos kokybės sėklas, taikyti tinkamą sėjomainą, saikingai tręšti, gerai atlikti žemės dirbimo darbus. Gerai įdirbant žemę, įterpiamos augalų liekanos, išnaikinamos piktžolės, todėl žūsta ir dauguma ligų sukėlėjų bei kenkėjų. Labai svarbu pasėti geros kokybės sėklas optimaliu laiku. Ligos labiau plinta, kai pasėlis būna per tankus arba pertręštas azoto trąšomis.

Retais ir išskirtiniais atvejais nuo ligų ir kenkėjų išplitimo grikių pasėlyje iki žydėjimo gali būti naudojamos cheminės apsaugos priemonės.