Deklaruojant pasėlius pasitaiko ir klaidų. Kartais jas pavyksta ištaisyti tuojau pat po deklaracijos pateikimo, tačiau kartais žemdirbys savo klaidą suvokia tik tada, kai paramą administruojanti institucija nusprendžia skirti poveikio priemones. Dėl savo ar jo pagalbininko (pavyzdžiui, seniūnijos darbuotojo) kaltės žemdirbys gali patirti didžiulių nuostolių - jam gali būti perpus sumažintos išmokos visam deklaruotam plotui ar net pritaikyta ilgalaikė (trunkanti keletą metų) sankcija. Žemdirbiai dažnai ginčija paskirtas baudas, teigdami, kad nesiekė neteisėtai pasipelnyti, o pažeidimą padarė netyčia.

Deklaravimo reikalavimų tyčiniu pažeidimu laikoma pareiškėjo veika, kuria siekiama neteisėtai gauti paramą tokiu atveju, kai pareiškėjas savo veiksmais pats sąmoningai neužtikrina netgi būtinosios žemės ūkio naudmenų priežiūros arba daro žalą aplinkai, keldamas pavojų žmonių, taip pat gyvūnų gerovei ir sveikatai. Vis dėlto tai nėra išsamus neteisingo deklaravimo atvejo apibrėžimas. Teisės aktai numato, kad apibūdinant, kas tai yra agroverslo tyčia, svarbu tinkamai įvertinti pažeidimų mastą, jų sunkumą ir trukmę. Vadinasi, negalima piktybinio tyčios buvimo konstatuoti remiantis vien tik įvykusiu formaliu neteisingu deklaravimu. Taip, pavyzdžiui, būtų išvengta atvejų, kuomet pagal galiojančius teisės aktus tyčiniu geros agrarinės būklės reikalavimų pažeidimu laikomas formalus ribos peržengimas (netinkamai deklaruotos žemės kiekis, santykis tarp pievų ir ganyklų bei kitų deklaruojamų plotų).

Minėtas formalus pažeidimas, kuris buvo nesąmoningas (netyčinis) ir nepadarė žalos gamtai ar žmonių sveikatai, kuriuo nebuvo siekiama neteisėtai gauti paramą, neturėtų būti laikomas tyčiniu. Tokią nuostatą patvirtina ir teismų praktika. Vienoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje kaip tik buvo sprendžiama, ar agroverslo pažeidimas, atsiradęs dėl aplaidumo ir nesukėlęs didelės žalos aplinkai, žmonių sveikatai, gyvūnų gerovei ir sveikatai, yra tyčinis. Teismas sprendė, kad paramą administruojanti institucija nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių nustatyti tyčiniam pažeidimui būdingus faktus, su tyčia sietinos aplinkybės nebuvo atskleistos ir priimtame sprendime, todėl žemės ūkio subjekto skundas buvo patenkintas. Teismo vertinimu, tyčinio įsipareigojimų nesilaikymo nustatymo požymis netektų prasmės, jei net nežymus reikalavimų nesilaikymas turėtų būti kvalifikuojamas kaip būtinosios žemės ūkio naudmenų priežiūros neužtikrinimas.

Kitame ginče pareiškėjas, pripažindamas, kad nesilaikė geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų, susijusių su gyvulių laikymu, ir sutikdamas su išvada, kad jam priklausančioje valdoje nebuvo laikomas reikalaujamas gyvulių skaičius, vis dėlto nesutiko su teiginiu, kad reikiamo skaičiaus ūkinių gyvūnų neturėjimas yra tyčinis pažeidimas. Nacionalinė mokėjimo agentūra laikėsi pozicijos, kad ji elgėsi pagal galiojančius teisės aktus ir įrodinėjo tyčią. Spręsdamas ginčą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad nagrinėjamuoju atveju Nacionalinė mokėjimo agentūra, priimdama ginčijamą sprendimą, jame atskirai nurodė teisės aktus, kuriais remdamasi priėmė šį sprendimą, ir faktines aplinkybes, kuriomis remdamasi pripažino pareiškėjo padarytą pažeidimą tyčiniu. Taip pat nurodė sankcijos apskaičiavimo metodą, tačiau nepateikė aiškių loginių tokio pažeidimo pripažinimo tyčiniu motyvų ir nepagrindė jų teisės aktų nuostatomis. Kitaip tariant, atsakovas nepateikė padaryto pažeidimo kvalifikacijos, numatančios tyčiniams reikalavimų pažeidimams priskiriamus atvejus, nuostatų. Atsižvelgdamas į tai, teismas patenkino agroverslo subjekto skundą.

Atvejai, kai skundai nėra tenkinami

Teisminio proceso metu asmuo privalo įtikinti teismą, kad jis iš tiesų pažeidimą padarė netyčia. Tai dažnai bandoma įrodyti, teikiant seniūnijų darbuotojų paaiškinimus, kad pastarieji, deklaruodami vieną ar kitą lauką, patys padarė klaidą. Tačiau tokių įrodymų ne visada pakanka. Administraciniuose ginčuose teismai dažnai nurodo, kad teikdamas deklaraciją žemdirbys pats patvirtino, kad visi jo pateikti duomenys yra tinkami ir teisingi. Jeigu atskirus deklaracijos duomenis jam padėjo užpildyti kitas asmuo, juolab jei pastarasis suklydo, tai neatleidžia agroverslininko nuo kylančios atsakomybės ir neigiamų teisinių pasekmių.

Viename iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtų ginčų pareiškėja nesutiko su atsakovo (NMA) jai paskirtomis sankcijomis už tariamai neteisingą žemės ūkio naudmenų ploto deklaravimą. Pareiškėjos teigimu, ji viską deklaravusi teisingai, o NMA ekologinį lauką, ariamoje žemėje deklaruotą tik tiesioginėms išmokoms taikomu kodu, neteisingai prilyginusi 0 ha. Tačiau teismas nustatė, kad esančias naudmenas neteisingai deklaravo pati pareiškėja. Nacionalinės mokėjimo agentūros darbuotojams atlikus patikrą vietoje, minėtuose laukuose buvo nustatytas geros agrarinės būklės reikalavimų pažeidimas - pieva nupjauta, šienas nesugrėbtas, neišvežtas, be to, aptikta kitokių naudmenų, negu deklaravo pareiškėja. Teismas pasisakė, kad tyčinis neteisingas deklaravimas yra konstatuojamas tada, kai pareiškėjas: a) deklaruoja plotą, kuriame neužsiima žemės ūkio veikla; b) prašo išmokų už akivaizdžiai apleistas, nedirbamas ir neprižiūrimas (apaugusias medžiais, krūmais, piktžolėmis) naudmenas; c) vietoj ganyklų arba pievų (iki 5 metų) ar daugiamečių ganyklų arba pievų (5 metų ir daugiau) deklaruoja kitas žemes, nurodytas naudmenų klasifikatoriuje. Visais minėtais atvejais tyčiniu neteisingu deklaravimu laikoma, kai bendras neteisingai deklaruotų laukų plotas sudaro daugiau kaip 10 proc. paramos paraiškoje deklaruoto ploto. Remdamasis išvardytomis nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja deklaravo neteisingai daugiau kaip 50 proc. viso savo turimo deklaruoto ploto. Taigi parama jai pagrįstai nebuvo skirta.

Europos Komisijos požiūris į tyčinį deklaravimą

Pasitaiko atvejų, kai Lietuvos paramos administratoriaus požiūris būna gana formalus. Tokiais atvejais nepamatuotai yra skiriamos sankcijos, jos vėliau ginčijamos, teismai trunka kelerius metus. Tai žemės ūkio subjektams atneša didelių papildomų išlaidų - negavus paramos, tenka kreiptis į kredito įstaigas, mokėti palūkanas, padengti kitokias (bylinėjimosi) išlaidas. Be to, atsirandantis neaiškumas, ar skundas bus tenkinamas ar ne, verčia agroverslą stabdyti planuotas investicijas, o tai neigiamai veikia kaimo vietovėse gyvenančių asmenų užimtumą.

Įvertinęs šias ir kitas problemas, Europos Parlamento narys Bronys Ropė šiemet kreipėsi į Europos Komisiją, prašydamas išaiškinti tyčinio pažeidimo sąvoką administruojant Europos Sąjungos paramos lėšas. Kai kurios valstybės narės, nustatydamos tyčinius pažeidimus, taiko griežtai formalias sąlygas ir didesnio ploto, nei faktinis žemės ūkio paskirties žemės plotas, deklaravimą automatiškai ir neatšaukiamai laiko tyčiniu, nors pažeidimas yra nustatomas tik konkrečioje viso deklaruoto ploto dalyje. Tokiu atveju pagal paramos schemas dėl netyčia ūkio deklaracijoje pasitaikiusios klaidos gali būti visiškai neskiriamos išmokos vienus ar daugiau metų, ir tai ūkininkui gali turėti sunkių pasekmių.

Europarlamentaro paklausime taip pat rašoma, kad būna atvejų, kai ūkininkas gali įrodyti, kad pažeidimas atsirado dėl konsultanto netyčia padarytos klaidos arba dėl kompiuterio klaidos ar kitų panašių aplinkybių. Tačiau nacionaliniuose teisės aktuose tokiais atvejais nėra numatoma galimybių panaikinti tyčinio pažeidimo prielaidą. Taigi B. Ropė klausė Europos Komisijos, kada tyčinio pažeidimo prielaida galėtų būti panaikinta arba paneigta? Ar tyčinio pažeidimo sąvoka turėtų būti suvokiama tik atsietai nuo ūkininko valios (subjektyviojo aspekto) ir apibrėžiama atsižvelgiant tik į formalųjį aspektą (pavyzdžiui, į tai, kiek deklaruotas plotas didesnis už faktinį)?

Europos Komisija oficialiame atsakyme nurodė, kad pagal Reglamentą (ES) Nr. 1306/2013, kuris taikomas visai bendrai žemės ūkio politikai, yra nemažai atvejų, kai paramos gavėjams administracinių nuobaudų taikyti nereikėtų, įskaitant atvejį, kai paramos gavėjas nėra kaltas dėl konkrečios pareigos nevykdymo. Pažymėta, kad Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 64 str. 2 dalyje yra nurodyta, kad administracinė nuobauda neskiriama, jei: reikalavimų nesilaikyta dėl kompetentingos valdžios institucijos arba kitos institucijos klaidos ir jei šios klaidos pagrįstai negalėjo aptikti asmuo, kuriam gali būti paskirta administracinė nuobauda (Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 64 str. 2 d. c punktas); atitinkamas asmuo gali kompetentingai valdžios institucijai įrodyti, jog jis nėra kaltas dėl 1 dalyje nurodytų pareigų nevykdymo arba jei kompetentinga valdžios institucija kitais būdais įsitikina, kad atitinkamas asmuo nėra kaltas (Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 64 str. 2 d. d punktas).

Svarbu tai, kad atsakyme pažymėta, jog paramos gavėjo pateiktų įrodymų pakankamumą turi nustatyti kompetentinga institucija. Kalbant apie paramos skyrimo kriterijų nesilaikymą, įsipareigojimai ir kitos pareigos pagal Kaimo plėtros programas turi būti pagrįstos proporcingumo ir atgrasomumo principais. Taigi Lietuvoje, kaip yra kitose Europos Sąjungos valstybėse, nustatant, ar agroverslas iš tiesų piktybiškai pažeidė galiojančius teisės aktus, turėtų būti linkstama ne prie formalaus tyčios nustatymo neteisingo deklaravimo atveju, o prie individualaus kiekvienos konkrečios situacijos vertinimo. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, toks aiškinimas atitinka tikslą, kurio siekiama skiriant sankcijas už kompleksinio paramos susiejimo taisyklių, kuriomis siekiama skatinti ūkininkus laikytis įvairiose kompleksinės paramos susiejimo srityse galiojančių teisės aktų, pažeidimus.