23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2016/10
Kokios politikos tikėtis po 2020 metų
  • Viktoras TROFIMIŠINAS
  • Mano ūkis

Europos Sąjungoje pradedami projektuoti naujos Bendrosios žemės ūkio politikos pamatai. Tariamasi ir ginčijamasi, kokia ji galėtų ir turėtų būti, į ką labiau orientuotųsi - gamybą, aplinkosaugą, socialinę ir techninę infrastruktūrą ar kt.? Savo požiūrį į ateities BŽŪP, lygiai kaip ir prieš 20 metų, suformulavo Korko (Airija) konferencijos dalyviai. Šioje konferencijoje dalyvavo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktoriaus pavaduotojas Rimtautas PETRAITIS.

Europos Sąjungoje įvairiais lygiais diskutuojama apie kaimo plėtrą po 2020 metų. Rugsėjį dalyvavote šiai temai skirtoje Korko konferencijoje. Tad kokios ateities gali tikėtis kaimiškosios Europos gyventojai?

Prieš du dešimtmečius įvykusioje pirmoje Korko konferencijoje buvo suformuluoti pagrindiniai Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos kaimo vietovių plėtros principai. Vienas iš konferencijos iniciatorių buvo tuometinis ES žemės ūkio komisaras Francas Fišleris (Franz Fischler). Svarbiausia 1996-ųjų konferencijos nuostata atsispindėjo baigiamojoje išvadoje: „padaryti kaimiškąsias vietoves patrauklesnes gyventi ir dirbti, kad jos taptų prasmingesnio gyvenimo centrais įvairaus amžiaus žmonėms". Įgyvendinant šią idėją buvo sukurta naujoji ES kaimo plėtros politika, kurią paprastai vadiname antruoju BŽŪP ramsčiu.

Susirinkus po 20 metų konstatuota, kad atėjo laikas galvoti apie naująją ES žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką. Konferencijoje dalyvavo visų ES valstybių žemės ūkio ministerijų, socialinių partnerių, konsultavimo įstaigų atstovai. Diskusijos sukosi apie svarbiausius iššūkius, su kuriais susiduria šiandienos kaimas: gyventojų skaičiaus mažėjimas, infrastruktūros problemos, menkesnis kaimo gyventojų (palyginti su miesto) pajamų lygis. Akcentuota, kad produkcijos gamyba kaime susijusi su žeme, todėl nepaprastai svarbu stiprinti šį ryšį. Kalbėta ir apie glaudesnio kaimo-miesto bendradarbiavimo būtinybę, siekiant greičiau sumažinti kaimo vietovių vystymosi netolygumus. Pagrindiniai diskusijų klausimai skambėjo taip: kokia apimtimi ir kokia dalimi BŽŪP antrasis ramstis turi tarnauti ūkininkams, kokiu mastu aplinkai, kokiu - kaimo vietovių plėtrai, t. y. naujų darbo vietų kūrimui (kaime turi būti plėtojami ir kiti verslai, todėl didelio dėmesio turėtų sulaukti mažos ir vidutinės kaimo įmonės, miško savininkai), techninės infrastruktūros, ypač informacinės, tobulinimui, kultūros, socialinių, švietimo problemų sprendimui? Visus šiuos klausimus būtina spręsti šiandieninių globalių iššūkių - apsirūpinimo maistu, klimato kaitos, rinkų svyravimo - kontekste. Dar vienas svarbus aspektas - BŽŪP, įskaitant ir II ramstį, supaprastinimo procesas.

Ar diskusijose išryškėjo priešingų nuomonių dėl ES kaimo ir žemės ūkio ateities?

Nuomonių buvo įvairių, tačiau diskusija plačiąja prasme vyko viena kryptimi - kaimo problematika turi išlikti bendru visos ES rūpesčiu. Kalbėta apie tai, kad kaimo plėtros politika - tai ne vien žemės ūkis, kad agrariniam sektoriui reikalingas visuomenės palaikymas ir supratimas, kad negalima užkrauti visų kaimo ir aplinkos išsaugojimo prievolių vien žemdirbiams, būtini kompromisai; žemės ūkiui reikėtų padėti ne vien reikalavimais, bet ir papildomu informavimu, naujos kaimo plėtros programos sudarymu. Buvo plėtojama mintis, kad žemdirbių konsultavimas, žinių perdavimas yra vieni iš esminių šios pertvarkos elementų, kurie perteiktų informaciją apie žemės ūkio įtaką klimato kaitai, apie tai, kaip įmanoma keisti situaciją, informuotų ir šviestų visuomenę, prisidėtų prie miesto ir kaimo priešpriešos mažinimo.

Miestų gyventojams nėra savaime suprantamas dalykas, kad parama kaimui - tai ne vien parama ūkininkavimui, bet ir aplinkosaugai, maisto saugumui ir kokybei, kraštovaizdžio išsaugojimui ir pan. Kalbėti apie tai miestiečiams reikia, nes Bendrosios žemės ūkio politikos biudžetas nuolat mažinamas, o vienas iš argumentų - dalies visuomenės keliamos abejonės dėl būtinybės remti kaimą ir žemės ūkį. Būtent šiuo požiūriu ir būtina šviesti visuomenę (ypač miestų), atskleidžiant visą maisto gamybos grandinės sudėtingumą, žemdirbių dalyvavimą joje ir jų vaidmenį, žemės ūkio veiklos įtaką klimato kaitai, neigiamų šios veiklos aspektų mažinimo galimybes, galiausiai pabrėžiant pačios vartotojų visuomenės atsakomybę ir būtinybę spręsti problemas bendromis jėgomis.

Vadinasi, konsultavimo sistemai bus keliamas uždavinys pereiti nuo žemdirbių konsultavimo laukuose prie miestiečių švietimo žemės ūkio ir aplinkosaugos klausimais?

Manau, kad laukiantys pokyčiai nėra labai paprasti. Viena vertus, Lietuvoje ūkiai per ketvirtį amžiaus gerokai pasikeitė: sustambėjo, specializavosi, žemdirbiai įgijo daug patirties. Kasdienių lauko konsultacijų poreikis sumažėjo, tačiau pagilėjo ir išsiplėtė konsultavimo turinys, pageidaujama daugiau specifinių konsultacijų. Europiniame kontekste kalbama apie tai, kad žinių perdavimo sistemai tenka svarbi vieta priartinant mokslo naujoves ir pasiekimus prie žemdirbiškos praktikos, diegiant ūkiuose inovacijas.

Lietuvoje kalbos apie miestiečių švietimą žemės ūkio klausimais gali sukelti šypseną, tačiau kitose pasaulio šalyse yra tokia kryptis, ji orientuota į ūkininkavimą didmiesčiuose ir priemiesčiuose, t. y. tiek į smulkųjį ūkininkavimą, tiek į vertikalųjį - daržovių auginimą dangoraižiuose, sodų ir lysvių įrengimą ant stogų ir kt. Ūkininkaujantiems naujose erdvėse konsultantų pagalba būtina.

Eiti miesto link - tai visų pirma parodyti miestiečiui, kas ir kaip vyksta žemės ūkyje, pakviesti jį į kaimą, paskatinti imtis mėgėjiško daržovių ar vaisų auginimo savo mažyčiame sklype, sode, kad jis suvoktų agrarinės veiklos sudėtingumą ir ypatumus, nes tai kelias į supratimą ir priešiškumo mažinimą.

Konferencijoje kalbėta apie konsultavimo svarbą šiuolaikiniam ūkininkavimui. Kuo tai ypatinga?

Buvo aptariamas tikslusis ūkininkavimas ir konsultavimo vaidmuo šioje srityje. Aktualumą nulemia spartus technologijų vystymasis ir informacijos skaitmeninimas. Tai ir šiandienos, ir ateities politikos klausimas, nes duomenų kiekis nuolat auga, o tam, kad šiuos duomenis galima būtų panaudoti ūkio ar sektoriaus lygmeniu, juos būtina ne tik kaupti, bet ir apdoroti, analizuoti, pateikti išvadas, siūlymus.

Taigi skaitmeninimas, informacinių technologijų platesnis ir gilesnis naudojimas žemės ūkyje, tikslusis ūkininkavimas, prisitaikymas prie besikeičiančio klimato ir dalyvavimas klimato kaitos mažinimo programose, bendrai sąlygų kaime gerinimas, smulkaus kaimo verslo skatinimas - tai pagrindinės kryptys, kurios turėtų būti akcentuojamos Europos Sąjungos ateities žemės ūkio politikoje, o konsultavimas ir žinių perdavimas turėtų būti jungiamoji grandis, padedanti įgyvendinti naująją žemės ūkio politiką.

Kitaip tariant, bendras diskusijų kontekstas neleidžia abejoti, kad ir po 2020 metų Europos Sąjunga turės savo bendrą žemės ūkio politiką.

Iš tiesų, visa, kas kalbėta diskusijose, buvo tarsi gairės naujajai ES žemės ūkio politikai. Skirtumas tas, kad Lietuvoje mes dar akcentuojame ūkių vystymą, modernizavimą, paramą, tačiau po 2020 metų parama modernizavimui tikriausiai jau nebebus prioritetų sąraše, jis turės užleisti vietą prisitaikymui prie klimato, skaitmeninimui, natūralių išteklių išsaugojimui, efektyviam jų naudojimui - žiedinės ekonomikos sukūrimui, t. y. atliekų kiekio mažinimui, pakartotiniam produktų panaudojimui, perdirbimui ir kt. Įgyvendinant šią politiką, svarbus vaidmuo teks konsultavimo sistemai.

Nauji iššūkiai reikalauja naujų sprendimų ir/arba sektinų pavyzdžių. Kokia šalis galėtų būti pavyzdys Lietuvai diegiant inovacijas, priartinant mokslo pasiekimus prie praktikos žemės ūkio srityje?

Sektinų pavyzdžių rasime ne vienoje Vakarų valstybėje, ypač tose, kur konsultavimo tradicijos siekia ne vieną šimtmetį. Šios srities korifėjais laikomi amerikiečiai, technologijų diegimo, tiksliojo ūkininkavimo srityje pirmauja vokiečiai ir prancūzai, aplinkosaugos - skandinavai. Mūsų Konsultavimo tarnyba yra viena iš Europos žemės ūkio ir kaimo konsultantų asociacijos (EUFRAS), kuriai priklauso 22 valstybių konsultavimo įstaigos, steigėjų, tad galimybių pasisemti patirties iš ES organizacijų yra labai daug. Tačiau šiandien mūsų žvilgsniai labiausiai nukreipti į Airiją. Žinoma, neperimsime iš jų žolynų auginimo technologijų, nes ten kitoks klimatas, bet sisteminio požiūrio, bendradarbiavimo, konsultantų darbo organizavimo pasimokyti verta.

Airijos žemės ūkio konsultavimo tarnyba „Teagasc" yra pavyzdys to, kaip įmanoma sutelkti po vienu stogu žemės ūkio mokslą, konsultavimą, švietimą bei studijas. Įstaiga turi mokslo padalinius su mokslinio tyrimo stotimis, kurios specializuojasi atskirose srityse (mėsinės galvijininkystės, avininkystės, pienininkystės, augalininkystės). Stotys turi eksperimentinius ūkius, kuriuose praktiškai išbando naujas technologijas, o gerąją patirtį konsultantai perteikia renginiuose. Tarnybai taip pat priklauso keletas žemės ūkio mokyklų. Taigi mokslas gerai žino, ko reikia praktikams, moksliniai tyrimai atliekami orientuojantis į konkrečių žemės ūkio gamintojų, ūkininkų tikslus ir šalies agrarinę politiką. Airijos valstybinė žemės ūkio strategija yra labai konkretus dokumentas, numatantis tikslus ir priemones jiems pasiekti, mokslas pasitelkiamas tam, kad padėtų pasiekti tikslus, kurtų naujas technologijas, skleistų naujoves per mokymo, švietimo ir konsultavimo sistemą - „Teagasc" įstaigą, kuri visa tai padeda įgyvendinti. Mokslas inovacijų kūrimo ir diegimo rezultatus perduoda konsultantams ir žemės ūkio mokykloms, šie - ūkininkams ir studentams. Tai yra valstybės žemės ūkio politikos įgyvendinimo etalonas.

Jeigu airiškos konsultavimo sistemos modelį vadiname perspektyviu, tai kur slypi jo efektyvumo paslaptis?

Kai kalbame apie mokslo, konsultavimo, švietimo ir ūkininkavimo bendradarbiavimą, tai šis modelis puikiai veikia. Visų bendradarbiavimo grandžių veikla labai aiškiai apibrėžta, sudėliota. Labai svarbu, kad bendroje veikloje dalyvauja ūkininkų organizacijos, kooperatyvai, mėsos ir pieno perdirbėjai. Patraukli bendradarbiavimo forma yra ūkininkų diskusijų grupių programa. Žemdirbiai į grupes buriasi pagal specializaciją, vienoje grupėje dalyvauja 10-15 ūkininkų. Metų pradžioje jie sutaria dėl klausimų, pavyzdžiui, dėl ūkiams aktualių technologijų taikymo. Bent kartą per mėnesį susirenka vis kitame ūkyje, diskutuoja apie rezultatus, dalijasi gerąja patirtimi, analizuoja nesėkmių priežastis. Jei ūkyje diegiama inovatyvi technologija, aiškinamasi, kaip ji veikia, tiko ar ne. Arba, pavyzdžiui, ūkyje esama sveikatingumo problemų, tuomet kviečiami specialistai, ekspertai, mokslininkai, kurie analizuoja ūkio problemą. Jei reikia, mokslininkai atlieka tyrimus, perduoda informaciją konsultantams, šie skleidžia ją grupėse.

Konsultantai ne tik moderuoja grupių diskusijoms, jie taip pat analizuoja pokyčius, skaičiuoja, vertina ir pateikia informaciją ūkininkams, pavyzdžiui, ar įdiegus naują technologiją atpigo produkcija, ar padidėjo produktyvumas ir t. t. Kiekvieno ūkio rezultatai fiksuojami, kad metų pabaigoje galima būtų palyginti, aptarti. Būtent per rezultatų aptarimą prieinama iki technologijų, būtinybės jas tobulinti, kad pasiektų geresnių rezultatų.

Ar ūkininkų dalyvavimas tokiose diskusijų grupėse yra skatinamas?

Dalyvavimas grupėse iš pradžių skatinamas finansiškai, vėliau tai perauga į savanorišką veiklą. Skatinimo programą finansuoja valstybė, atsižvelgdama į sektoriaus prioritetus, pavyzdžiui, nusprendę, kad iki 2020 metų mėsos gamybą būtina padidinti 25 proc., airiai remia galvijininkystės ūkių bendradarbiavimą ir ūkininkų būrimąsi į diskusijų grupes. Diskusijose dalyvaujantis ūkininkas gali gauti iki 1 000 eurų paramos, iš tų lėšų jis sumoka konsultantams už paslaugas. Priemonėje dalyvaujantys ūkininkai iš pradžių įsivertina savo ūkių ekonominę, aplinkosauginę ir kt. situaciją, parengia numatomų pokyčių planą, nustato kritinius momentus, priemones ir būdus tikslui pasiekti, pagrįstas labai konkrečiais skaičiavimais ir įgyvendinimo terminais. Trejus metus siekia rezultatų, atlieka tarpinius vertinimus, aiškinasi priežastis, jei kažkas nesiseka. Praktika rodo, kad diskusijų grupėse dalyvaujančių ūkių ekonominiai ir gamybiniai rezultatai yra daug geresni, nei tų, kurie nedalyvauja tokioje veikloje. Tokie pavyzdžiai veikia geriau už bet kurią reklamą, didina ūkininkų pasitikėjimą vienų kitais.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba jau yra išbandžiusi šią organizacinę inovaciją, kuri kol kas grindžiama vien savanoriškumo principu. Pirmieji rezultatai nenuvylė.

Matome, kad ūkiams nebeužtenka vien metų gale pateikti buhalterinį balansą, jie nori eiti giliau - į technologijas, gamybos savikainos nagrinėjimą, palyginti augalų apsaugos, gyvulių šėrimo, kitas technologijas, kurios daro įtaką derlingumui, produktyvumui. Tokios iniciatyvos pačios ateina iš pažangesnių ūkių.

Kalbėjosi Viktoras TROFIMIŠINAS