23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2016/10
Dar kartą apie šaltalankius: tikėti ar ne šių uogų verslo perspektyvomis?
  • Dr. Alma VALIUŠKAITĖ, LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institutas
  • Mano ūkis

Vienareikšmės nuomonės apie šaltalankius, kaip apie sodininkystės objektą, nėra. Vieni žiūri labai skeptiškai, kiti atsainiai arba abejingai, bet yra tokių, kurie tiki, kad šaltalankių auginimas yra perspektyvus ir daug žadantis verslas.

Vasarą Rygoje vykęs ketvirtasis Europos šaltalankių augintojų seminaras „EuroWorks 2016" įkvėpė apžvelgti šaltalankių augintojų problemas ir perspektyvas. Pradžia buvo tokia: 1995 metais Pekine vykusiame tarptautiniame šaltalankių simpoziume buvo įkurtas Tarptautinis šaltalankių koordinavimo komitetas (International Seabuckthorn Coordinating Committee), į kurio sudėtį įėjo 12 šalių, tarp kurių Kinija, Rusija ir Kanada. 1999 metais Indijoje vykusiame tarptautiniame šaltalankių simpoziume šis komitetas išaugo į Tarptautinę šaltalankių asociaciją (International Seabuckthorn Association (ISA)) jau su 60 šalių atstovais. Asociacijos sekretoriatas įkurtas ne kur kitur, o Kinijoje.

Aktyvi asociacija padarė didelę pažangą, sekretoriato ir kitų šalių bendrų pastangų dėka buvo sėkmingai surengtos tarptautinės konferencijose Vokietijoje, Kinijoje, Kanadoje, Rusijoje ir Lietuvoje bei Latvijoje. Asociacijos tikslai yra tarptautiniu mastu keistis informacija, skatinti mokslinius tyrimus ir šaltalankių plėtrą. Taip pat siekiama skatinti įvairiapusį šaltalankių augalinės produkcijos panaudojimą ir prisidėti prie aplinkos apsaugos, ekonominio vystymosi ir žmonių sveikatos plėtojimo.

Šaltalankių gentyje aprašomos šešios rūšys ir devyni porūšiai, kurių dauguma auga Azijoje. Tačiau tik viena rūšis, dėl itin vertingos vaisių cheminės sudėties, paplito beveik visame pasaulyje - tai dygliuotasis šaltalankis (Hippophae rhamnoides L.). Literatūros duomenimis, į Baltijos šalis dygliuotasis šaltalankis pateko maždaug prieš 7 tūkst. metų. Tai įrodo šių augalų Baltijos ir Karpatų populiacijų panašumas.

Šiuo metu šaltalankis išplitęs visoje Lietuvos teritorijoje. Naudingų medžiagų turi ne tik vaisiai, bet ir lapai bei žievė, o pastarųjų produktai įgauna pagreitį, labai populiarėja įvairios lapų arbatos. Šaltalankių plotai padidėjo pradėjus šį augalą auginti kaip vertingą kultūrą. Didžiausios šaltalankių plantacijos auginamos Rusijoje, Kinijoje, Mongolijoje. Šie regionai ir toliau dominuos, nes jau yra susiklosčiusios ilgametės auginimo tradicijos. O šaltalankius auginančios Europos šalys yra palyginti jaunos augintojos, čia šaltalankiai auginami ekologiškai.

Aiškėja kelios auginimo ir perdirbimo kryptys

Tarptautiniame seminare išaiškėjo kelios šaltalankių auginimo ir perdirbimo kryptys. Pirmiausia iškyla šaltalankių produktų standartizavimas, kuris atitiktų Europos teisinius aktus ir aukštus vartotojų reikalavimus. Produktų kontrolės sistema turėtų garantuoti atsekamumą nuo sodo iki stalo, o tam yra būtina rasti objektyvius produktų analizės metodus, taip pat labai svarbu stebėti perdirbimo procesus bei šaltalankių rinkos pokyčius.

Kitas veiklos paketas susijęs su šaltalankių selekcija, veislių ir formų atranka bei auginimo technologijų kūrimu, atsižvelgiant į šaltalankių derliaus nuėmimo niuansus ir augalų regeneracijos tyrimus, taip pat augalų formavimo klausimus bei šaltalankių apsaugą nuo ligų ir kenkėjų.

Šaltalankių, kaip desertinių vaisių, rinkos plėtros perspektyvos plečiamos sukuriant naujas veisles ir atrandant naujus šaltalankių auginimo regionus, pavyzdžiui, Graikiją. Čia jau bandoma auginti sibirietiškas desertines šaltalankių veisles. Šaltalankiai taip pat auga ir Etiopijoje - į Afrikos žemę šaltalankių sėklos buvo pasėtos tiesiai iš Novosibirsko. Tiesa, daug sėjinukų žuvo, bet likusieji sėkmingai auga kaip visžaliai augalai, nes ten nėra žiemos ir augalai neturi ramybės tarpsnio, todėl nenumeta lapų, o iš pastarųjų gaminama arbata.

Pastaraisiais metais Baltarusijos mokslininkai kryptingai renka desertinius šaltalankius ir kuria veisles, kurių vidutinė vaisių masė siekia 0,4-0,9 g, be to, vaisiai yra turtingos biocheminės sudėties. Šiuo aspektu perspektyviausios yra Desert Maslichnyi, Podarok Sadu, Zolotaya Kosa, Dar Kozakovu ir kitos.

Vakarų Norvegijoje dominuoja laukinių formų šaltalankiai, bet Sogno regione įveistos bandyminės šaltalankių plantacijos su Švedijoje sukurtomis veislėmis, pasižyminčiomis derlingumu ir aukšta vaisių kokybe. Atliekami augalų regeneracijos po derliaus nuėmimo bandymai ir jos įtaka vaisių dydžiui bei derlingumui. Gauti rezultatai leidžia teikti rekomendacijas komerciniams šaltalankynams veisti.

Latvijos, Vokietijos, Suomijos mokslininkai labai daug dėmesio skiria įvairiems šaltalankių perdirbimo klausimams, tradiciniams ir netradiciniams produktams, atitinkantiems Europos Sąjungos sveiko ir saugaus maisto direktyvas, kurti.

Skaudžios šaltalankinių musių invazijos pasekmės

Europos augintojai labai skaudžiai pajuto šaltalankinių musių - pagrindinio šių dienų ekologinių šaltalankynų plitimo stabdžio - invaziją. Šie kenkėjai gali suniokoti visą derlių. Šaltalankinė musė (Rhagoletis batava) priklauso dvisparnių (Diptera) būriui, margasparnių (Tephritidae) šeimai. Natūraliai šios musės aptinkamos Kinijos Šiaurėje, Rusijos Sibire, kur jos yra vienos žalingiausių šaltalankių kenkėjų. Pastaraisiais metais šios musės populiacijos sparčiai plinta Baltarusijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Suomijoje, Vokietijoje.

Šaltalankinei musei būdinga tik viena generacija per metus ir ilgas žiemojimo tarpsnis. Lėliukės vystymasis ir suaugusių musių pasirodymas labai priklauso nuo dirvožemio temperatūros. Suaugėliai - nedideli 3,5-5 mm vabzdžiai juodu kūnu, geltona galva ir žaliomis akimis, permatomais, tamsiomis juostomis dryžuotais sparnais. Lietuvoje pirmieji suaugėliai pasirodo liepos pirmoje pusėje, masiškai pradeda skraidyti liepos antroje pusėje, o skraidymo laikotarpis baigiasi rugpjūčio pradžioje. Taigi, skraido trumpai, bet intensyviai.

Šaltalankinės musės iš esmės yra siauros specializacijos kenkėjai, kurie pažeidžia tik šaltalankių vaisius. Altajaus genotipo šaltalankių veislės yra labai jautrios šiems kenkėjams, ypač nukenčia ankstyvojo sunokimo veislės. Todėl intensyviai ieškoma šaltalankinėms musėms atsparių laukinių šaltalankių formų, nes tai vienintelis kelias sukurti veisles, kurias būtų galima auginti be cheminės apsaugos.

Esant palankioms aplinkos sąlygoms ir nekontroliuojant šaltalankinių musių populiacijos insekticidais, žalos mastai katastrofiški - sunaikinamas visas derlius. Cheminių insekticidų naudojimas yra efektyvus, bet komplikuotas, nes iš šaltalankių gaminami ekologiški, sveikos mitybos ar vaistinės paskirties produktai. Todėl produkcijoje negali būti jokių pesticidų likučių.

Sudėtinga ir šaltalankinės musės biologija. Tai taip pat riboja insekticidų panaudojimą. Kenkėjai, kaip lėliukės, daugiau negu dešimt mėnesių per metus praleidžia dirvožemyje, o vėliau, lervos stadijos, saugiai slepiasi vaisiaus viduje. Kontaktiniai insekticidai gali paveikti tik musių suaugėlius, todėl reikia žinoti tikslų jų naudojimo laiką, o tai galima padaryti pasitelkus įvairias gaudykles.

Sibiro mokslininkai nustatė, kad šaltalankinių musių išplitimas labai priklauso nuo aplinkos biotinių ir abiotinių sąlygų, todėl kasmet kenkėjų išplitimas labai skiriasi. Esant masiniam išplitimui, būtina naudoti insekticidus lervų ritimosi stadijoje, žalingumo riba 5-10 proc. išsiritusių lervų. Pastebėta, kad šaltalankinės musės labai aktyviai juda iš senesnio šaltalankyno į jauną, kur gali suniokoti absoliučiai visą derlių. Šį aspektą vertėtų prisiminti planuojant šaltalankyno plėtrą.

Labai didelį įdirbį šaltalankių auginimo problemoms spręsti turi Baltarusijos mokslininkai. Remdamiesi ilgalaikiais tyrimais, jie suskirstė plačiausiai auginamas šaltalankių veisles pagal jų jautrumą pagrindiniams žaladariams: šaltalankinėms musėms (Rhagoletis batava) ir pašaknio vytulių sukėlėjams Verticillium spp., Fusarium spp. Šiuos duomenis turėtų gerai pastudijuoti besiruošiantieji įsiveisti naujas plantacijas.

Šaltalankius puola ne tik šaltalankinės musės, kurių žala yra ryškiausia ir skausmingiausia. Pastaraisiais metais šaltalankynuose aptinkama ir kitų kenkėjų: rožinių lapsukių, putinių cikadų, amarų. Kaimyninėje Latvijoje, Dobelės savivaldybėje, kuri yra labai arti Lietuvos, aptikta pirmoji šaltalankinės kandies (Gelechia Hippophaella Schrank) populiacija, ir tik laiko klausimas, kada ji gausiau pasirodys mūsų šaltalankynuose. Taigi, iššūkių daug.

Panaudoti visas įmanomas agrotechninės apsaugos priemones

Ekologiniame šaltalankyne galimos agrotechninės apsaugos priemonės: pokrūmių purenimas, mulčio naudojimas. Lėliukės žiemoja krūmo vainiko projekcijos ribose, tad negilus pokrūmių purenimas rudenį iškeltų puparijus į dirvos paviršių, kur jie taptų lengvu skruzdžių, žygių ir kitų vabzdžių grobuonių laimikiu, o likusi dalis žūtų nuo šalčio žiemą. Mulčias (durpių, žemių ar pjuvenų) pavasarį trukdo naujai išsivysčiusioms suaugusioms musėms išskristi iš žiemojimo vietų. Tik mulčias turi būti suslėgtas! Ir atvirkščiai - rudenį mulčias neleidžia kenkėjams žiemoti dirvoje. Suaugėlių skraidymo pradžiai nustatyti ir kaip kenkėjų populiacijos reguliavimo priemonę galima naudoti lipnias geltonąsias gaudykles, nes šaltalankinės musės mėgsta geltoną spalvą.

Biologinių preparatų, tinkamų ekologiškai auginamiems augalams, Lietuvoje registruotų nėra. Kai kuriose šalyse yra naudojami biologiniai insekticidai, pagaminti bakterijų Bacillus thuringiensis, Streptomyces avermitilis ar entomopatogeninių grybų Beauveria bassiana pagrindu. Biologinių preparatų efektyvumas labai priklauso nuo oro sąlygų. Jų veiksmingumą labai mažina per vėsus ar per karštas oras, lietus ir didelė oro drėgmė, be to, jie yra brangūs ir paprastai jų reikia daug. Tiek biologiniai, tiek cheminiai insekticidai naudotini pirmą kartą praėjus kelioms dienoms nuo suaugėlių skraidymo pradžios, o jei kenkėjų gausumas labai didelis, rekomenduojama šaltalankius nupurkšti ir antrą kartą, praėjus 7-10 dienų po pirmo.

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto ir Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkai 2015 m. atliko tyrimus Alytaus r. esančiame versliniame ekologiniame šaltalankyne. Buvo siekiama išsiaiškinti entomopatogeninio nematodo (EPN) Steinernema carpocapsae veiksmingumą nuo šaltalankinių musių suaugėlių, baigiančių lėliukės stadiją ir apleidžiančių dirvą. Literatūros duomenimis, EPN laboratorijos sąlygomis parodė labai gerus rezultatus, todėl buvo nuspręsta tai patikrinti lauko sąlygomis. Mūsų tyrimai parodė teigiamas tendencijas, bet apie rekomendacijas kalbėti dar anksti. Tyrimai yra tęsiami.