23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2016/09
Optimizmo nepraranda ir grėsmės akivaizdoje
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Kaip gyvena kiaulių augintojai? Nuolat baimindamiesi afrikinio kiaulių maro, kęsdami sinusoidės principu šokinėjančias kainas, negaudami jokių išmokų ir neturėdami pakankamai jėgos protesto akcijoms. Nepaisant to, „Gražionių bekono" vadovas Edmundas Adomavičius nelinkęs skųstis ir tiki, kad kiaulininkystės sektorius išgyvens.

Bendrovėje „Gražionių bekonas" auginama apie 10 tūkst. landrasų veislės kiaulių, ūkiui suteiktas landrasų veislyno statusas. Bet afrikinio kiaulių maro (AKM) grėsmės akivaizdoje veislinių gyvulių parduodama minimaliai, beveik visi jie skerdžiami mėsai.

Kitais metais 25 metų jubiliejų švęsiantis „Gražionių bekonas" buvo pirmoji žemės ūkio bendrovė, įkurta Radviliškio r., Kalnelio Gražioniuose. E. Adomavičius, didžiąją savo gyvenimo dalį paskyręs kiaulininkystės verslui, neabejoja - jeigu neatsitiks nelaimė AKM pavidalu, bendrovė turės pagrindą švęsti.

Landrasai jau turi savo istoriją Lietuvoje

Kai Lietuvą pasiekė AKM virusas, prekyba veislinėmis kiaulėmis su užsienio šalimis sustojo. Tik smulkūs vietos augintojai perka po vieną kitą kiaulę, tačiau prekyba to nepavadinsi - per metus jų bendrovė parduoda apie 100. Bet veislinių gyvulių apskaita vykdoma ir laukiama geresnių laikų. „Tik bėda, kad afrikinis kiaulių maras ne traukiasi, o plečiasi", - sako E. Adomavičius, nors Radviliškio r. ūkių virusas dar nepasiekė.

Veisti netinkami landrasai dėl heterozės efekto mišrinami su kitomis veislėmis. Beje, landrasai čia auginami jau seniai. Pirmoji jų partija iš Vokietijos į Gražionių veislininkystės ūkį buvo atvežta 1965 m. Nuo tada šios veislės kiaulės čia ir auginamos, Lietuvoje jos puikiai aklimatizavosi. „Taigi, yra istorija, tęstinumas, o svarbiausia - tai labai gera veislė. Ją galima naudoti ir kaip tėvinę, ir kaip motininę liniją, ji labai tinka visų veislių deriniams. Gerai vertinama landrasų mėsa", - teigia E. Adomavičius. Be to, geras landrasų augimo intensyvumo ir pašarų sąnaudų santykis.

Kompleksą sudaro 12 standartinių tarpusavyje koridoriais sujungtų fermų, statytų 1977 m. Vienas molinis tvartas, pasak E. Adomavičiaus, yra statytas dar „pono", kuris 1936 m. čia atsivežė 40 motininių kiaulių. Ūkininkas 1940 m. mirė, bet labai geras, šiltas tvartas stovi iki šiol - jis apmūrytas ir sutvarkytas, dabar čia laikomas veislinis prieauglis.

Per metus bendrovė parduoda apie 20 tūkst. bekoniukų. Kiaulių šėrimo racionas - grūdai, baltyminiai pašarai (sojos arba pupos, žirniai), vitaminų ir mineralų papildai. Fermose yra pakankamai vietos kiaules auginti iki pusės metų. Jeigu jos per tą laiką užauga 115-117 kg, tai geras rezultatas. „Bet jeigu bekono svoris nesiekia 110 kg, ieškome bėdos, šėrimo nuodėmių", - sako E. Adomavičius.

Bendrovėje, kuri turi 19 pajininkų, nuolat dirba 27 žmonės. Tik 17 darbuotojų turi teisę įeiti į fermas. Kiaulių sveikata rūpinasi veterinarijos gydytoja, nes kasdienių rūpesčių komplekse yra ir be AKM.

Problema - dideli kainos svyravimai

Beveik visa Kalnelio Gražioniuose užaugintų kiaulių mėsa yra parduodama Lietuvoje. Gyvas kiaules iš bendrovės perka kelios mėsos perdirbimo įmonės, lietuviška mėsa prekiaujantis prekybos centras.

„Parduoti problemų nėra. Problema - už kiek parduoti, - sako E. Adomavičius. - Jeigu būtumėte pas mus atvažiavusi balandį, būčiau siūlęs sandorį - pirkite kiaules po vieną eurą ir auginkite. Dabar paprašyčiau daugiau."

Keturi pirmieji metų mėnesiai bendrovei buvo nuostolingi: prie kiekvienos parduotos kiaulės reikėdavo vidutiniškai pridėti po 3,6 euro. Gegužę kainos pakilo ir kiaulės buvo parduotos už savikainą, birželį ir liepą bendrovė jau uždirbo ir pelno. Nuo balandžio iki rugpjūčio vidurio kiaulių gyvo svorio kaina pakilo 27-28 ct/kg ir dabar mokama 1,24-1,25 Eur/kg. „Jeigu tokia būtų ir vidutinė visų metų kaina, turėtume ir patys ką valgyti, ir galėtume kažką gero nuveikti. Tai būtų gana solidi kaina ir leistų išlipti iš nuostolių", - sako E. Adomavičius.

Kas lėmė tokį kainos kilimą, sunku pasakyti. Jis svarsto, gal Europoje susistygavo pasiūla ir paklausa. Žinoma, kad Vokietija daug kiaulienos eksportuoja į Kiniją, o kadangi kainos Lietuvoje glaudžiai siejasi su biržos ir aukciono kaina Vokietijoje, tai turėjo teigiamos įtakos kiaulių augintojams.

„Ponas yra tas, kuris perka, o mūsų valdžiai dar atrodo, kad ponas tas, kuris augina. Bet jeigu neturi kam parduoti arba negebi to daryti, esi niekas", - teigia bendrovės vadovas.

Geriausi kiaulininkystei 5-6 metai buvo po 2007 m. ekonominės krizės, kai atsidarė Rusijos rinka. Bet vėliau prasidėjo embargas ir dar atėjo AKM. Prie gyvenimo sinusoidės principu kiaulių augintojai jau įpratę, nes kaina nuolat svyruoja. Bet už savikainą mažesnė kiaulių supirkimo kaina neužsibūdavo taip ilgai, kaip pastaruoju metu.

Plėstis būtų pernelyg rizikinga

Lietuvos kaime kiaulės buvo auginamos nuo senų senovės. Tačiau jau daug metų Lietuva yra kiaulieną importuojanti šalis. „Tai mūsų gėda ir bėda", - rėžia E. Adomavičius. Šiuo metu šalyje paskerdžiama apie milijoną kiaulių, o tai sudaro tik apie 55 proc. vidaus poreikio. Ir jeigu ne danų kapitalo kompleksai, kiaulės Lietuvoje jau būtų retenybė.

Ar tik AKM stabdo kiaulininkystės plėtrą Lietuvoje? „Tai sudėtingas klausimas. Anais laikais kiekviename kieme būdavo laikoma po kiaulę ar dvi ir taip lietuviai milijoną kiaulių užaugindavo. Dar 2 mln. užaugindavo stambūs ūkiai ir kompleksai. Bet norint dabar Lietuvoje įsteigti tokią fermą, kaip mūsų, reikia būti neišpasakytai turtingam ir galingam", - tvirtina „Gražionių bekono" vadovas.

Pirmiausia reikėtų nusipirkti 150-180 ha žemės sklypą, kuris niekam netrukdytų, o tokį rasti jau būtų rimtas iššūkis. Tada sutvarkyti infrastruktūrą, gauti leidimus ir statyti fermas. Visa tai - ir sunku, ir brangu. O kadangi šis verslas yra nestabilus, kainos nuolat svyruoja, tai bet kuris pinigų turintis žmogus ras saugesnių investicijų. Tad kiaulininkystė, įsitikinęs E. Adomavičius, artimiausius 5 metus, o gal ir visą laiką, nebus populiari.

„Taigi, lieka mažesni ūkiai, o jiems dabar kaip tik kapoja galvas jo didenybė maras", - vaizdžiai kalba jis ir priduria, kad tūkstantis kiaulių visame cikle sukuria 4-5 darbo vietas.

Danų kompleksų savininkai plėstis nenori dėl griežtų ir didelių aplinkosaugos reikalavimų bei AKM grėsmės. „Gražionių bekonas" plėstis neturi kur - nebent reikėtų kaimą patraukti tolyn. Tiesa, E. Adomavičius mato kitokį galimą plėtros būdą: šiame komplekse atvestus paršelius penėti kitose nedidelėse tūkstančio vietų fermose. Taip sumažėtų sąlyginių gyvulių, o mažosios fermos neviršytų 300 sąlyginių gyvulių skaičiaus, todėl jas steigiant reikėtų mažiau derinti, viskas vyktų paprasčiau. Bet kai apskritai kiaulininkystės padėtis tokia nestabili, ryžtis plėtrai būtų labai rizikingas sprendimas.

„Gyvulininkystė negali gyventi be perspektyvos, čia negali sustoti atsinaujinimas, būtina žinoti, ką darysi rytoj. Bet esant tokiai ekonominei ir epizootinei situacijai, nuo plėtros, manau, geriau susilaikyti", - teigia patyręs kiaulininkystės specialistas.

Kompleksą atnaujino su ES parama

Šiemet didelį galvos skausmą kelia ir javapjūtė - rugpjūčio antroje pusėje du trečdaliai bendrovės javų iš beveik 700 ha pasėlių dar buvo nenukulti. Į aruodus laiku sugulė tik rapsai, kvietrugiai ir dalis kviečių.

„Turbūt prikarksėjau - sakiau, kad po Nepriklausomybės nebuvo tokios javapjūtės, kad reikėtų tampyti kombainus laukuose. Ko gero, šiemet pasitreniruosime", - atsidūsta Edmundas.

Grūdus parduoda atsižvelgdami į ekonominius skaičiavimus ir grūdų kainą - ar verta parduoti kokybiškus ir kiaulėms pirkti prastesnius? Tam ryžtasi retai. E. Adomavičius šmaikštauja, kad nuo gerų grūdų kiaulės nedvesia, tad jeigu skirtumas nedidelis, į prekybą nesivelia ir geresniais grūdais šeria kiaules, todėl mažiau reikia pirkti brangių baltyminių priedų. Pašarams reikia 5 200-5 300 t grūdų per metus, o patys tiek neprikulia. Pernai prikūlė 4 200 t - tai buvo rekordiniai metai bendrovei.

Europos parama „Gražionių bekonas" naudojosi penkiskart: vieną projektą įvykdė pagal SAPARD programą, keturis - pagal 2007-2013 m. KP planą. Investiciniai projektai labai padėjo bendrovei tapti moderniu kiaulininkystės kompleksu. Tik fermų sienos liko tos pačios, atnaujinti stogai ir vidus, įsigyta naujos technologinės įrangos.

„Investuota daug. Gerai, kad kiaulininkystėje, kuri yra gana konservatyvi, technologijos nesikeičia taip sparčiai, tad kol kas galima dirbti su visa esama. Kai 1977 m. mačiau parodomąją, pagal paskutinį mados šauksmą įrengtą kiaulių fermą Moldavijoje, nelabai daug kas ir pasikeitė. Tik tai, kad dabar visas procesas yra kompiuterizuotas", - sako E. Adomavičius. Didesnių naujovių jis tikisi išvysti Hanoverio parodoje.

Neteisinga kovos su virusu pradžia

Visas „Gražionių bekono" ūkis yra apdraustas. Kiek anksčiau draudimas kainavo litais (apie 17 tūkst.), tiek dabar - eurais. Dezinfekcijos priemonės, papildomas etatas dar atsieina 11,5-12 tūkst. eurų per metus. Nepaisant to, galimybės apsisaugoti nuo AKM, mano E. Adomavičius, yra labai ribotos. Prašo darbuotojų neiti į mišką, bet gal jų šeimos nariai eis grybauti?

„Pats esu medžiotojas nuo 1972-ųjų, bet dabar tik šautuvą retkarčiais išvalau - į mišką jau neinu. Galų gale, nelabai ir žinome visų galimų viruso patekimo į fermą kelių", - sako veterinarijos gydytojo išsilavinimą turintis bendrovės vadovas.

Kalbėdamas apie AKM jis teigia, kad šiuo atžvilgiu Lietuvoje nėra tvarkos. Jeigu prieš penkerius metus, kai atsirado AKM Leningrado srityje, būtų įsigilinta, kiek kilometrų kasmet virusas slenka tolyn, ir būtų imtasi veiksmų, gal padėtis būtų kitokia. „Jau tuomet reikėjo mažinti šernų skaičių, kad galimybė užkratui plisti būtų mažesnė. Bet kas gi ryšis duoti tokį nurodymą...", - piktinasi Edmundas.

Jis nesupranta, kokia prasmė naikinti kiaules smulkiuose ūkiuose, kai aplink vaikščioja tiek sergančių šernų. Sako, einame tuo keliu, kai neliks nei kiaulių, nei šernų. Metami pinigai pasekmėms likviduoti, ne priežasčiai šalinti. „O šernams daugintis sąlygos idealios: javų pasėlių plotai didėja, netrūksta jiems ir baltyminių pašarų - juk daugėja ir ankštinių augalų pasėlių. Ir vietoje ūmios AKM formos, ji pereina į chronišką, šernas gaišta ne staiga, o dar vaikšto ir platina virusą", - kalba E. Adomavičius.

Nors pagaliau sutarta mažinti šernų kiekį, jis abejoja, ar kas nors tai daro. Didesnieji kompleksai į biosaugą investuoja didelius pinigus, o ką daryti tam vargšui žmogui, kuris visą gyvenimą užsiaugindavo sau kiaulių, retoriškai klausia Edmundas? Tvarte dušą įsirengti?

„Nežinau, gal šiandien jau ir nėra kitos išeities, kaip drausti mažuose ūkiuose kiaules laikyti, bet vakar išeičių buvo. Morališkai mes neteisūs prieš tuos kaimo žmones, juk ne jie atnešė užkratą į laukinę aplinką, tai jiems atnešė jį iš aplinkos. Tai gal aplinką ir tvarkykime?" - siūlo E. Adomavičius ir primena, kad AKM pirmiausia atsirado stambiame komplekse, ne mažame ūkyje.

Nors vienintelė kiaulių augintojų gaunama parama skirta šalutinėms gyvūninėms atliekoms šalinti ir naikinti, jie neprašo valdžios jokių papildomų išmokų. Didžiausias jų noras ir prašymas valdžiai - išvalyti miškus nuo šernų, kad aplinka būtų kiek įmanoma švaresnė ir sumažėtų AKM grėsmė. Tuomet ir sankcijos švelnėtų, vėl atsivertų eksporto galimybės.

Vis dėlto E. Adomavičius sako, kad yra labiau optimistas negu skeptikas - kiaulininkystė buvo ir turi būti Lietuvoje.

„Nereikia dejuoti. Tik turime susitelkti, labiau vieni kitus girdėti ir išgirsti. Suprantu, kad 60 stambesnių Lietuvos kiaulių augintojų yra mažiau matomi, girdimi ir nėra tokie įtakingi, kaip kitų žemės ūkio sektorių atstovai, pavyzdžiui, keliasdešimt tūkstančių pieno gamintojų. O mums reikia tik supratimo ir geranoriškumo. Juk niekas nepaneigs, kad ir lietuviai, ir visas pasaulis valgo kiaulieną. Mes esame reikalingi", - sako ilgametis „Gražionių bekono" vadovas.