Lietuvos ūkiuose laikoma apie 180 tūkst. avių. Dauguma augintojų susiduria su problema, kur realizuoti avių vilną. Verpyklų ir karšyklų savininkai kratosi neplautos vilnos, nes negali jos perdirbti nei namudiniu, nei pramoniniu būdu, o pramoninių plovyklų Lietuvoje nėra. Jeigu atsirastų tokia plovykla, lietuvišką vilną būtų galima panaudoti plačiau ir įvairiau, pavyzdžiui, gaminti iš jos ekologiškas termoizoliacines medžiagas. Tuo rūpinasi Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su Raseinių rajone veikiančia daniško kapitalo kiliminių verpalų gamybos bendrove.

Avys Lietuvoje auginamos mėsai, tačiau ūkininkams tenka pasirūpinti ir jų vilna. Pasirinkimas, kur ją realizuoti, nedidelis, ypač smulkiesiems avių augintojams. Vieni ją patys ruošia namudinei gamybai, kiti stengiasi rasti pirkėjų, superkančių neplautą vilną. O tai nėra taip paprasta. Straipsnio autorei paskambinus į tris verpyklas-karšyklas taip ir nepavyko įsiūlyti baltos vilnos. Geriausiu atveju, parduoti butų pavykę tik pilką, bet ir tą kažkodėl už neįvardytą kainą. Pavieniai perdirbėjai už kilogramą neplautos vilnos sutiko mokėti nuo 0,5 iki 1,20 euro, atsižvelgiant į jos kokybę, bet ne anksčiau kaip rugsėjį, nes turi dar užsilikusios žaliavos.

Norėdami padengti avių kirpimo sąnaudas, augintojai sutinka su bet kokia siūloma kaina. Tauragės rajone ūkininkaujantis ir daugiau kaip šimtą avių laikantis Edmundas Mieliulis džiaugiasi, kad šiemet visą nukirptą vilną išsivežė supirkėjai iš Pakruojo. Ankstesniais metais nebūdavo jos kur dėti, dalydavo žmonėms veltui ir džiaugdavosi, kad tik kas ima. „Įsivaizduokite, nukerpi ir stūkso kalnas. Kažkaip jį reikia sutvarkyti. Gerai, jei kažkas nuperka už simbolinę kainą, tada atsiperka avių kirpimas", - sako ūkininkas, avių kirpėją kviečiantis net iš Anykščių, nes šis visas avis spėja nukirpti per dieną. Ūkininkas atvirai sako, kad aviena pinga, o vilna kaip buvo, taip ir tebėra bevertė.

Pagėgiuose 250 avių ūkį turinti Laima Aleknavičienė vilnos pardavimu nesirūpina - kartu su šeimyna ūkininkė iš jos gamina įvairius gaminius ir juos realizuoja. Kas lieka, panaudoja ūkyje. „Mūsų ūkyje vilnos panaudojimo problemų nekyla. Su prastesne apšiltiname avidę, geresnę vežame karšti, iš jos gaminame antklodes, pagalves, kilimus ir visa kita", - vardija L. Aleknavičienė, pripažindama, kad apdoroti kelis šimtus kilogramų vilnos rankomis - sunkus ir visus metus besitęsiantis darbas.

Sunkiausias etapas - vilnos plovimas ir džiovinimas namų sąlygomis, tačiau to nepadarius vilna nepatektų net į karšyklą. Parduoti neplautą vilną pagėgiškei neapsimoka, nes jos vilnoniai gaminiai jau atranda pirkėją ir už Lietuvos ribų. Ūkininkė sako suprantanti ir tuos, kurie neplautą vilną parduoda pusvelčiui, nes ne kiekviename ūkyje užtenka darbo rankų ir išmonės, kaip ją panaudoti.

Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas Žilvinas Augustinavičius patvirtina, kad smulkesnieji avių augintojai patys ką nors gamina iš vilnos arba ją parduoda Lietuvoje pigios žaliavos ieškantiems supirkėjams, o didesni ūkiai realizacijos taškus atranda Lenkijoje, kur labiau išvystyta perdirbimo pramonė, veikia pramoninės plovimo įmonės.

„Šiuo metu vilna mūsų avių augintojų ūkiuose lyg ir neužsistovi. Ją perka ir neplautą, nes sąlygų išplauti Lietuvoje nėra. Pramoniniu būdu dideliais kiekiais plauna Lenkijoje, tad įmonės, perkančios ir perdirbančios avių vilną Lietuvoje, ją plauna kaimyninėje šalyje. Ten veikia didelės specializuotos plovimo įmonės", - pasakoja Ž. Augustinavičius.

Ar tai negalėtų būti nauja verslo niša lietuviams, asociacijos vadovas vienareikšmio atsakymo neturi, tačiau, pasisvečiavęs vienoje iš tokių plovimo įmonių Lenkijoje, tikina, kad tokie įrengimai ne tik kainuoja didžiulius pinigus, bet ir yra skirti labai dideliems vilnos kiekiams sutvarkyti, tad visą Lietuvos vilną išplautų per 10 dienų.

Ž. Augustinavičiaus nuomone, avys Lietuvoje auginamos mėsai, o vilnai jų niekas neaugina ir, matyt, neaugins, nes tam netinka mūsų klimatas. Lietuviška vilna nebūna tokia švari kaip iš Naujosios Zelandijos, Australijos, nors ją kirpti ir realizuoti vis vien tenka. „Vilną pardavęs atsiskaitai už kirpimą, ir nieko nelieka. Džiaugiesi tuo, ką gauni", - reziumuoja asociacijos vadovas, pridurdamas, kad ši problema palikta nuošaly dėl to, kad avių augintojams visas pastangas tenka nukreipti pagrindinio produkto - mėsos - rinkų paieškoms.

Pirmauja atvežtinė vilna

Raseinių rajone veikianti Danijos kapitalo kiliminių verpalų gamybos bendrovė „Danspin" per dieną perdirba maždaug dešimties tūkstančių avių vilną, atkeliavusią iš viso pasaulio - Naujosios Zelandijos, Kinijos, Pietų Afrikos šalių. Taip pat ir iš kai kurių Europos Sąjungos valstybių, tačiau ne iš Lietuvos augintojų.

Pasak „Danspin" direktoriaus Rosvaldo Kunicko, yra kelios priežastys, kodėl lietuviška vilna netinka verpalų gamybai. Pagrindinė - nėra pramoninio vilnos plovimo. „Kai vilną nukerpi, ji būna riebaluota ir nešvari. Tam, kad galėtum ją toliau perdirbti, reikia plauti, valyti, po to, rūšiuoti ir tik tada gali kažką gaminti. Visa vilna, kurią mes atsivežame į Lietuvą, būna išplauta ir paruošta", - aiškina R. Kunickas, pats Raseinių rajone auginantis 30 avių ir jų vilnos dėl šios priežasties neturintis kur realizuoti.

Anksčiau įmonę pasiekdavo nemažai skambučių su prašymais pirkti neplautą vilną, tačiau ilgainiui ūkininkai susitaikė su mintimi, kad lietuviška vilna čia gaminamiems verpalams netinka. Įmonės vadovas sako, kad jeigu ūkininkai susikooperuotų ir rastų būdą, kaip ją išplauti, verpalų gamybai ji vis tiek netiktų, nes yra nerūšiuota. Užsienyje įprasta, kad kerpant avį vilna iškart skirstoma: nuo sprando - viena rūšis, nuo papilvės - kita, nuo kojyčių - trečia ir t. t. Taip nuo vienos avies gaunama net kelių rūšių vilna.

Pasak R. Kunicko, lietuviškos vilnos savybes pakeičia sezoniškumas, temperatūrų kontrastas, pašarų kaita. „Vasarą karšta, avys šeriasi, žiemą tvarte augina plauką, išsitepa. Vieną sezoną jos šeriamos žole, kitą - sausesniu pašaru. Tokios aplinkybės ir nulemia kokybę. Mūsų įmonėje gamybai naudojama vilna turi atitikti numatytas savybes (vilnos storis, povilnis ir kt.). Todėl naudojame tokią žaliavą, kuri geriausiai tinka mūsų produktams", - teigia R. Kunickas, pasidžiaugdamas, kad iš „Danspin" įmonėje pagamintų verpalų išausti kilimai tiesiami įvairiose tarptautinių kompanijų gaminamuose lėktuvuose, kruiziniuose laivuose ir kitose prestižinėse vietose.

Verslas plečiasi

Prieš penkiolika metų Raseiniuose įkūrę filialą danų investuotojai nesitikėjo, kad šis taip suklestės. Statydami vilnos ir sintetinių pluoštų gamyklą, jie rinkosi iš kelių šalių. Žvalgėsi po Ukrainą, Baltarusiją, Baltijos šalis. Danams labiausiai patiko lietuviška aplinka, infrastruktūra, darbuotojų paieškos galimybės, nes būtent darbo jėga šiame versle ir sudaro didžiąją verpalų kainos dalį.

Lietuviai danams įrodė esantys ne tik darbštūs, bet ir sumanūs. Nuo kelių dešimčių iki 350 darbuotojų išaugusi gamykla dabar per parą pagamina daugiau kaip 30 tonų verpalų. Norėdama pagaminti tokį didžiulį jų kiekį, gamykla dirba be laisvadienių, visą parą. Įmonė darbuotojų stygiumi nesiskundžia, nors pastaruoju metu jaučia didesnę jų kaitą.

Siekdama išplėsti verpalų gamyklą, prieš porą metų bendrovė pasinaudojo „Invest LT" parama, į projektą investuodama daugiau kaip 40 mln. litų. Buvo išplėsti gamybiniai pastatai, įrengta daugiau gamybinių linijų, naujų įrenginių.

Nors pastaruoju metu pasaulyje natūralios vilnos gamyba traukiasi, o sintetikos auga, „Danspin" nuosmukio nejaučia. Europoje bankrutavus kai kurioms kilimų gaminimo įmonėms, o turėjusioms savo verpimo cechus atsisakius šios veiklos, raseiniškiai iš sunkiai besiverčiančių konkurentų perėmė nemažai užsakymų. Dabar specialistai užimti naujų produktų kūrimu ir bandymais pagaminti analogiškus produktus, kuriuos gamino nuosmukį patyrusios įmonės.

Užsakė daug žadantį tyrimą

Didėjant „Danspin" gamybos apimtims, didėja ir vilnos atliekų kiekiai. Jų utilizavimas brangiai kainuoja, tad įmonės vadovybė, pasitelkusi mokslininkus, pabandė sukurti naują produktą, kurio gamybai tiktų į atliekas patenkanti vilna.

„Kai lieka visiškai trumpas plaukas, jo nebeįmanoma verpti. Tokias atliekas vežame į Klaipėdą deginti. Įmonė patiria nemažai išlaidų, todėl ieškome būdų, kaip protingai sutvarkyti gamybos atliekas. Mokslininkai iš jų pagamino šiltinamosios medžiagos pavyzdį. Jeigu mums pavyktų įgyvendinti šį projektą, galbūt ateityje galėtume priglausti ir lietuvišką vilną", - svarsto R. Kunickas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Termoizoliacijos mokslo instituto mokslininkas doc. dr. Sigitas Vėjelis tvirtina, kad iš „Danspin" gamykloje susidarančių atliekų jiems pavyko išgauti puikią termoizoliacinę akustinę medžiagą, kuri sėkmingai galėtų būti pritaikyta pastatams šiltinti. „Savo laboratorijoje paruošėme žaliavą, o minėtoje gamykloje naudodami jų technologinę įrangą pagaminome tam tikrus klodus, kuriuos papildomai apdorojome laboratorijoje, ir gavome puikų rezultatą. Išbandėme įvairius medžiagų kiekius, įvairias sudėtis, tad galime pagaminti įvairių formų - ir kietą, ir minkštą - vatą. Ji tinka įvairiems tarpams užpildyti, taip pat gali būti naudojama ir kaip savaime besilaikanti medžiaga", - aiškina S. Vėjelis.

Kadangi tyrimą vykdo Termoizoliacijos mokslo instituto darbuotojai, juos labiau domina naujas produktas kaip šilumą sulaikanti medžiaga, bet ją galima pritaikyti ir kitose srityse. Pagal savo vertę gauta medžiaga turėtų būti konkurencinga kitoms klasikinėms termoizoliacinėms medžiagoms, nes jai nereikia brangios žaliavos - galima gaminti iš nekokybiškos vilnos arba jos atliekų. Tuo esame pranašesni už kitas šalis, kurios šį ekologišką produktą gamina iš kokybiškos, todėl brangios vilnos. Lietuvių sukurtas produktas nenusileistų kokybe, bet jo savikaina būtų mažesnė. S. Vėjelis neabejoja, kad tą patį produktą būtų galima gaminti ir iš Lietuvoje auginamų avių vilnos, tačiau be plovimo nebūtų apsieita.

„Tai lieka didžiausiu slenksčiu, kurį peržengti būtų galima padedant „Danspin". Jeigu pasiseks iš atliekų pagamintą gaminį paleisti į rinką, visai įmanoma, kad gamintojai papildomai įsigis plovimo įrangą ir išplės gamybą. Tada galės panaudoti ir lietuviškų avių vilną", - svarsto S. Vėjelis. Šiuo metu viskas priklauso nuo pačių gamintojų iniciatyvos ir finansinių išteklių.

Idėjai trūksta postūmio

S. Vėjelio įsitikinimu, paklausa naujam produktui tikrai būtų, ypač užsienio rinkoje. Nors lietuviai pastatams šiltinti kol kas labiau renkasi tradicines medžiagas, užsienyje ekologiški gaminiai itin pageidaujami. Didžiausi tokios termoizoliacinės medžiagos privalumai, kad ji ekologiška, nėra alergiška, jos gamybai nereikia iškastinių išteklių. Pasak mokslininko, lietuviams reikia suprasti, kad vilną panaudoti galima kur kas įvairiau, nei visi įpratę manyti.

Tuo tarpu tyrimo užsakovė „Danspin" tebėra apsisprendimo kelyje. Pasak įmonės direktoriaus, naujo produkto gamybai reikėtų aukoti laiko, darbo ir investicijų. „Nesame tikri dėl paklausos, nes, pavyzdžiui, stiklo vata yra pigesnė. Bandėme skaičiuoti, tačiau naujas produktas vis vien išeina truputį brangesnis, nepaisant to, kad gamintume iš atliekų. Kainuoja rišamosios medžiagos, apdirbimo technologija, o jeigu sugalvotume plėstis ir pirkti lietuvišką vilną, reikėtų papildomos įrangos", - aiškina R. Kunickas, pritardamas mokslininkų nuomonei, kad produktas vertingas tuo, kad yra natūralus, nekenksmingas aplinkai, yra tam tikros grupės žmonių vertinamas bei perkamas. Austriško analogo kaina apie 5 kartus didesnė, negu paprastos akmens vatos. Rinka būtų orientuota į tuos, kurie nori natūralumo ir turi už ką jį nusipirkti.

Įmonės vadovas nusiteikęs optimistiškai, nes po truputį atsiranda vis naujesnių technologijų, pigesnių gamybai reikalingų medžiagų. Pasak R. Kunicko, šios inovacijos bendrovė neatsisako ir negalvoja, kad tai neįmanoma, tačiau šiuo metu dėmesį skiria tiesioginiam darbui, užsakymams, kasdienėms gamybinėms problemoms, tad skirti laiko ir kurti vien naują produktą neturi galimybių. Jeigu idėją palaikytų daugiau entuziastų, galėtų pasidalyti patirtimi ir tapti verslo partneriais.