Avininkystės ūkį turintis Kęstutis Samušis su šeima įsikūręs gamtos prieglobstyje pamiškėje. Natūralioje gamtoje besiganančios škudžių veislės avys - tikra sodybos puošmena.

Šios nedidelės kraštovaizdžio avys gali būti puiki alternatyva tiems ūkininkams, kurie nebegali ar nenori auginti kiaulių ar karvių. Jos nereiklios, atsparios, vislios, mėsos kokybė - puiki, todėl škudės, įsitikinęs K. Samušis, yra nepakeičiami ūkiniai gyvūnai.

Šios lietuviškos kilmės avys Kęstučio ir Ingos gyvenime atsirado ne taip seniai, 2009-aisiais. Dar gyvendami ir dirbdami Žemaitijoje, juodu įsigijo žemės Molėtų r., netoli Utenos. Netrukus nusipirko seną sodybą. „Jeigu atsikraustai gyventi į kaimą, negali neauginti gyvūnų. O jeigu dar yra natūralių pievų, laukų, avims tai - idealu", - taip šeimos pasirinkimą aiškino Kęstutis. Avys sutuoktinius viliojo ir dėl to, kad Inga - profesionali vilnos vėlėja ir savos vilnos turėti jai pravartu.

Dabar ūkyje yra apie 100 avių - 19 avinų ir keliasdešimt ėriavedžių su jaunikliais. Su avinais ganosi ir Teodoras - jaunas hailendų veislės bulius. Kiemas dar pilnas naminių paukščių, triušių - tai ne tik nauda šeimai, bet ir puiki gamtos pažinimo priemonė Kęstučio ir Ingos atžaloms - Ąžuolui, Vėtrai ir Vasarei. Taip su gamta suaugusi ir gyvena Samušių šeimyna. O postūmį tam davė šeimos galva - diplomuotas miškininkas.

Stiprūs išgyvenimo instinktai

Škudės Samušių ūkyje savo vietą rado atsitiktinai. Išgirdusi, kad netoli nuo jų škudes auginanti Rutha van Calcar rengia šių avių pristatymą, Inga nuvažiavo pasižiūrėti. Jos iškart tiko ir Ingai, ir Kęstučiui - mielos, mažos ir, svarbiausia, visiškai nereiklios, atsparios ligoms, parazitams ir klimato sąlygoms, gebančios prisitaikyti prie aplinkos ir šėrimo sąlygų.

„Tai - pradedančiųjų ūkininkų ir tinginių avys. Mums buvo svarbu, kad šios veislės avims nereikia tvartų - žiemą užtenka sausos, nuo vėjų apsaugotos pašiūrės. Taigi investuoti reikėjo tik į ganyklos aptvarus. Be to, škudžių mėsa neturi lajaus, tai reiškia - ir avienai būdingo kvapo, kuris ne visiems žmonėms priimtinas", - sako Kęstutis. Tokias mėsos savybes lemia racionas ir ekstensyvus avių auginimas.

Jis įsitikinęs, kad prižiūrėti genetiškai tobulintas kitų veislių avis yra sudėtingiau, negu beveik laukines škudes. Ši veislė laikoma aborigenine, amžiams bėgant mažiausiai pakitusia ir išlaikiusia savo grynąją genetinę liniją, dėl ko ją labai vertina mokslininkai. „Kuo žmogus daugiau kišasi, tuo silpnesni tampa gyvūno išgyvenimo instinktai. O škudės instinktai (motinystės jausmas) labai stiprūs, jos lengvai ėriuojasi, nereikia žmogui kištis, ką tik atvesti ėriukai iškart žinda ir gauna krekenų", - teigia augintojas.

Patinėliai nuo motinų atskiriami maždaug 4 mėnesių amžiaus, o avytės prie motinų būna, kol pačios atsijunko.

Vasarą šių avių priežiūra minimali. Kaip ir rekomenduojama, jos ganosi visiškai natūraliose, nesukultūrintose ir didele žolių įvairove pasižyminčiose pievose, kur gali paskabyti savaime augančių medžių ir krūmokšnių šakelių. Tik medžių kamienus reikia saugoti nuo avinų, kad su ragais jų nepažeistų.

Žiemą škudėms reikia duoti šieno, racio ną papildyti lapuočių, spygliuočių šakelėmis ar stiebais, kad būtų užtikrintas pluoštinės žaliavos poreikis šaltuoju metų laiku. „Duodu ir grūdų - tam, kad neprarasčiau kontakto su gyvūnais, o ne dėl penėjimo. Škudės yra mažesnės, jų nenupenėsi daugiau, negu jos gali užaugti", - škudžių auginimo subtilybes aiškina Kęstutis.

Joms, kaip ir kitoms avims, reikia vaistų nuo parazitų, bet, pavyzdžiui, kanopų puviniai, kamuojantys kitų veislių avis, škudėms pasitaiko gana retai.

Škudės - jaukios, bet atsargios. Tai laukinio gyvūno savisauga. Viena šeima, sako Kęstutis, ryto kavą geria su škudėmis, bet jeigu šios staiga išgirsta stipresnį garsą, iškart bėga į šoną.

Šios veislės avių ruja nesezoninė. Bet Kęstutis reprodukcijos procesus sutvarkė taip, kad avys daugiausia ėriuotųsi žiemos pabaigoje arba anksti pavasarį ir spėtų pailsėti iki kito kergimo. Jos atsiveda 1-3 gyvybingus ėriukus.

Avinai laikomi atskirai nuo bandos iki rudens. Vienam avinui tenka apie 30 avių. Iš ūkyje laikomų avinų reproduktoriai yra tik keli. Kiti auginami dėl grožio ir mėsos.

Kadangi škudžių populiacija nedidelė, labai svarbu išvengti giminingo poravimosi. Avinais keičiasi visi Lietuvos škudžių augintojai, o „šviežio kraujo", esant būtinybei, atsiveža iš Vokietijos. Tam tikslui Lietuvos škudžių avių augintojų asociacija yra sudariusi selekcinius planus. Netrukus ji rengiasi užsiregistruoti kaip veislininkystės asociacija.

Ėriavedes K. Samušis parduoda veislei. Nors škudžių mėsa delikatesinė, jos Samušiai dar nėra pardavę, tik dovanoję. „Turime ir giminių, ir mūsų šeima didelė", - paaiškina Kęstutis. Škudės - nedidelės avys, rudenį ir pavasarį atvesto ėriuko skerdena sveria 10-12 kg.

Pridėtinę vertę kuria vilnos vėlimas

Škudės išmokų kategorijoje priskirtos prie mėsinių. Tokiame natūraliame ūkyje, pasak K. Samušio, avys iš tų išmokų save išlaiko. Papildomai dar galima šiek tiek gauti išmokų ir už ėriavedes, bėda ta, kad, Lietuvoje sparčiai daugėjant avių, išmokos kasmet mažėja, nes pinigų krepšelis joms liko tas pats. „Tai neūkiškumas. Skatinant avininkystę Lietuvoje, turėjo būti apie tai pagalvota", - teigia ūkininkas.

Avys teikia ir kitokios naudos - nugano pievas, atitinka reikalavimą padengti pievas sutartiniais gyvuliais. „O ir maitinamės kaip milijonieriai - prabangia aviena", - juokiasi Kęstutis.

Bet labiausiai ūkio pridėtinę vertę pakėlė Ingos verslas - vilnos vėlimas. Architektūrą ir menus studijavusi moteris vilnos vėlimo meno moko ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje vykstančiuose vėlimo mokymuose ir festivaliuose. Nors gali nuvelti bet ką, Ingos arkliukas - avalynės vėlimas, nes čia, sako moteris, atsiveria daugiausia galimybių. I. Samušienės nuvelta avalynė keliauja į įvairias pasaulio šalis, ji dirba tik pagal užsakymus, kurių turi visada. Ir dar pati organizuoja vėlimo kursus savo sodyboje. Iš mamos amato sparčiai mokosi ir šešerių metų Vėtra.

Škudžių vilna, tikina Samušiai, ypač tinkama velti, nors yra šiurkšti ir ne bet ką iš jos nuvelsi. Klimato sąlygos, bėgant amžiams, suformavo išskirtinę šiurkščiavilnės ir nevienarūšės škudžių vilnos struktūrą. Ją sudaro trijų rūšių plaukai: trumpi pūkiniai, labai plonas vilnos pluoštas ir ilgi akuotiniai plaukai. Šios brangios vilnos iš vienos avies tėra 1-1,5 kg.

Inga velia iš kelių rūšių vilnos - vidinei pusei naudoja švelnesnę, išorinei - stipresnę škudžių vilną. Į savo gaminius deda ir lino pluošto, viskozės, šilkverpio kokonų ir kt. Samušiai turi rankines karšyklas, kuriomis gali iškaršti neplautą vilną - taip, pasak jų, nepažeidžiamas avies plaukas. O vėlimo metu naudojamas šiltas vanduo ir muilas, tuomet vilna ir išsiplauna.

Avis elektrinėmis žirklėmis kerpa pats Kęstutis. Mokėsi iš interneto, iš Australijos ir Naujosios Zelandijos avių kirpėjų. „Pasižiūriu internete vaizdelį, bėgu kirpti, pamiršęs ką nors atbėgu vėl pažiūrėti. Dar ir paveiksliuką šalia pasidėdavau", - pasakoja avių augintojas.Vėliau internete išmoktą kirpimo techniką jis adaptavo škudėms, kurios yra mažesnės už kitas avis.

Dramatiška škudžių istorija

Pavasarį penktus metus pradėjo Lietuvos škudžių avių augintojų asociacija, kurią įkūrė grupė bendraminčių, jos vairą patikėjusi K. Samušiui. „Kai pradėjome veiklą, pasaulyje šių avių buvo iš viso apie 5 tūkst., o Lietuvoje - vos kelios dešimtys. Dabar šalyje jų priskaičiuojama apie 2 tūkstančius", - pasidžiaugia asociacijos vadovas. Grupė bendraminčių šių avių ieškoti ir pirkti važiavo į Vokietiją, Lenkiją.

Asociacija stengiasi, kad visos škudės atitiktų veislės požymius, Kęstutis ir dar keli augintojai Vokietijoje lankė kursus ir jau turi sertifikatus, kad gali būti škudžių veislės vertintojai

„Škudė - tikra lietuviškos kilmės avis, buvusi ištremta iš savo gimtosios šalies. Dabar mes tremtinius grąžiname atgal", - džiaugiasi K. Samušis. Paradoksalu, bet Europoje ir visame pasaulyje pripažinta lietuviška škudės kilmė Lietuvoje yra nepripažįstama, nepaisant visų asociacijos surinktų įrodymų ir dokumentų, Vokietijoje, Šveicarijoje atliktų mokslo tyrimų. Iki šiol, teigia asociacijos vadovas, ignoruojama škudžių istorija, neleidžiama šios unikalios veislės pripažinti nacionaliniu paveldu.

„Aišku, dėl ko taip vyksta, nereikia dar vienų konkurentų išmokoms gauti", - žodžių į vatą nevynioja K. Samušis. Jo manymu, prie to prisidėjo avininkystės korifėjai, vystantys šiurkščiavilnių ir juodgalvių avių veislę. O šiurkščiavilnė, K. Samučio teigimu, tai bandymas atkurti škudę.

„Nė vienas iš Lietuvos genofondinių ūkinių gyvūnų neturi tokios kruopščiai surinktos ir susitemintos istorijos, kaip škudės. Jų istorija prasidėjo 1800 m., kai buvo paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Ir visa tai išliko tik dėl vokiečių skrupulingumo, kurie visą informaciją kaupė ir saugojo, rašė mokslinius darbus apie ją, pripažino, kad ji kilusi iš Rytų Prūsijos, Mažosios Lietuvos", - teigia K. Samušis.

Škudės gimtinė - Rytų Prūsija (Karaliaučius, Mažoji Lietuva ir Lenkijos kraštas Mozūrija). Vienas mokslininkas yra užrašęs, kad tokią avį pirmą kartą pamatė Heidekrugo (vok. Heydekrug) apylinkėse - taip buvo vadinama Vokietijai priklausiusi Šilokarčema, dabartinė Šilutė.

Kęstutis bando glaustai papasakoti 50-ties metų škudžių istoriją. Vokiečiai 1942 m. škudes iš Lietuvos išvežė į Miuncheno ir Berlyno zoologijos sodus. Tikslas buvo išsaugoti veislę, bet ji tiko ir plėšrūnams šerti. Škudės iškentė viską. Atsidarius sienoms, vokiečiai pradėjo ieškoti „šviežio kraujo" joms ir 1989 m. kreipėsi į Gyvulininkystės institutą, kuris jau buvo pradėjęs kurti genofondą. Tuometinio veislininkystės viršininko bei Lietuvos ūkinių gyvūnų genofondo pradininko Arūno Svitojaus, dabar auginančio škudes, nurodymu liepta atkurti senosios veislės avį. Ekspedicijos metu rastos 35 avys. Vokiečiams buvo nusiųsti vilnos pavyzdžiai, ir jie 30 tų avių iš Gyvulininkystės instituto nupirko. Iš tos bandos tik kelios buvo patvirtintos kaip škudės, bet beveik po 50 metų vokiečiai vėl gavo „šviežio kraujo" veislei. „Taip genofondui kurti surinktos avys 1990 m. kovo 10 d. iš Lietuvos buvo ištremtos antrą kartą po 1942-ųjų", - teigia K. Samušis.

Pasak jo, vokiečiai vykdė škudžių selekciją, žinojo, kokie turi būti veislės požymiai, atlikti moksliniai tyrimai, visuose pasaulio registruose škudės vadinamos lietuviškos kilmės. Ir tik viena šalis jos nepripažįsta kaip lietuviškos - tai Lietuva, nors Vokietijos mokslininkai rašė raštus Lietuvai, kad škudės nėra vokiškos kilmės, tik lokaliai adaptuotos po karo. „Vokietijos Senų ir nykstančių gyvūnų veislių organizacija (GEH) bei Vokietijos škudžių ir Pomeranijos avių augintojų asociacija dėkojo, kad grąžiname škudes į savo gimtinę ir siūlė tolimesnę pagalbą, - sako asociacijos vadovas. - Todėl nepripažinti Lietuvai šios avių veislės lietuviška, yra nepripažinti ir prieštarauti visai veislės istorijai, visiems pasaulinio lygio mokslininkų darbams ir tyrimams, kurie yra publikuoti, aprašyti ir surašyti ne tik į oficialią škudžių veilės istoriją, bet ir į tarptautinę avininkystės istoriją, aprašus, mokslinius darbus ir veikalus, veislių klasifikatorius."

Negana to, ūkininkas tvirtina, kad šiurkščiavilnės Lietuvoje sukurtos vos iš trijų avių. Po to, kai paskutines likusias škudes - Lietuvos genofondą - patys mokslininkai pardavė vokiečiams, po penkerių metų vėl bandyta buvo atkurti lietuvišką avių veislę - apie tai savo knygoje „Avininkystė" rašo Elena Šveistienė. Ji rašė, kad tikrųjų senoviškų šiurkščiavilnių avių Lietuvoje tuo metu (1995 m.) jau neberado: „Gerai, kad dar pavyko surasti dvi ėriavedes ir vieną aviną, išvaizda nors kiek panašius į buvusias šiurkščiavilnes."

„Taip iš dviejų ėriavedžių ir vieno avino buvo sukurta lietuviška veislė, nacionalinis paveldas. Toks yra mūsų genofondas. Pirmiausia parduodamos paskutinės išlikusios genofondinės avys, tada dejuojant, kad nebeliko, sudedamos į krūvą mišrūnės ir sukuriamas nacionalinis paveldas", - ironizuoja Kęstutis.

„Visa informacija apie škudes yra Vokietijoje ir, jei būtų noro, ją atitinkamos instancijos galėtų gauti. Mes žinome ir žmonių, kurie atsimena visą škudžių atvežimo istoriją", - sako Inga. Tik nežinia, kiek Kęstučiui ir jo bendraminčiams dar užteks jėgų ir energijos kovoti, kad škudės sulauktų pripažinimo savo istorinėje žemėje.